Kas pastaruoju metu negirdėjo naujausio pasaulio
populiarumu sudrebinusio hito „APT“, kurį atlieka ROSĖ ir Bruno Mars.
Ši daina iš tikrųjų mane persekioja, o jos melodija lengvai įsimenama, bet
sunkiai išmetama iš galvos. Atlikėja ROSĖ, kurios tikras vardas Roseanne Park,
gimė 1997 m. Naujosios Zelandijos didžiausiame pramoniniame Oklendo mieste,
tačiau jos šeima Pietų Korėjos kilmės, todėl ji laikoma šių abiejų šalių
atlikėja. Mergina išgarsėjo su kitomis azijietėmis merginomis 2016 metais sukūrusią
itin populiarią grupę „Blakpink“. Šiuo metu visos grupės narės daugiau ar
mažiau eksperimentuoja ir bando solo karjeras. Na o amerikiečio Bruno Mars
tikriausiai jau seniai pristatinėti nereikia, jis su savo dainomis yra sena
mano meilė ir šįkart jis talkina ROSEI.
Jaunatviška duoto daina kiek keistoku pavadinimu „APT“
jauįtraukiama į geriausių metų hitų
sąrašus, nors dar iki Naujųjų metų šiek tiek liko laiko. Ir visiškai nenuostabu,
kadangi per vieną mėnesį YouTube platformoje vaizdo įrašas buvo perklausytas
jau per pusę milijardų kartų. Daina su įvairiausiais stiliaus elementais, į
kurį įeina poproko ir pankroko, elektroninės muzikos lengvi deriniai, kryžminasi
korėjietiška ir vakarietiška kultūra. Pats dainos pavadinimas reiškia, cituoju:
„APT yra kilęs iš korėjietiško žodžio "아파트" (apateu), kuris
tiesiogiai verčiamas kaip „butas“. Tačiau dainoje ši santrumpa įgauna daug
platesnę reikšmę ir tampa tarsi metafora.“ Australijoje šis kūrinys jau tapo
dukart platininiu, platininiu Kanadoje, auksiniu Naujojoje Zelandijoje.
Lietuvoje įvairiose pasiklausymo platformose jis pasiekė itin aukštas
pozicijas, o kai kur ir pirmąją vietą.
Muzikos kritikas Limas Jin-mo gyrė dainą už
priklausomybę sukeliančią kokybę, pagrindinį popmuzikos elementą, ir pažymėjo,
kaip daina sujungia įdomius Korėjos kultūros aspektus su Bruno Marso pasauliniu
patrauklumu. Kitas kritikas Limas Hee-yoonas pažymėjo, kad daina kasdienę
korėjiečių kalbą paverčia pasauline memu, panašiai kaip Psy „Gentleman“ ar BTS
Suga „Daechwita“, naudodama unikalius Vakaruose neįprastus tarimus. Limas taip
pat palygino jį su Psy „Pagiriomis“ bei Snoop Dogg, pabrėždamas, kad tai
atspindi Korėjos menininkų pasaulinę įtaką. Jis apibūdino dainą kaip turinčią
stiprų kabliuką, devintojo dešimtmečio atmosferą ir melodingą progresą,
primenantį šiuolaikinę grupės muziką. Šiandien siūlau paklausyti šio kūrinio.
ROSĖ, Bruno Mars – APT
[žodžiai / lyrics]
채영이가좋아하는
랜덤게임
랜덤게임
Game start
아파트,
아파트
아파트,
아파트
아파트,
아파트
Uh, uh-huh, uh-huh
아파트,
아파트
아파트,
아파트
아파트,
아파트
Uh, uh-huh, uh-huh
Kissy face, kissy face
Sent to your phone, but
I'm tryna kiss your lips for real (uh-huh,
uh-huh)
Jeigu Korėjos ar Japonijos režisieriai kuria aštrias
apokaliptines istorijas, vadinasi, jos bus įtraukios ir geros, arba nepažiūrėsiu
daugiau nei pusvalandžio – tarpinio varianto nelabai atsimenu, kad būčiau
patyręs. Vieną naujausių Pietų Korėjos pseudoapokaliptinių filmų „Utopija“
arba kai kur verčiama „Konkreti utopija“ (angl. Concrete Utopia)
(2023) visgi išžiūrėjau iki galo, nors pats filmas kėlė prieštaringus jausmus.
Istorija neaiškina jokių kontekstų. Tiesiogine to
žodžio prasme, prasideda armagedonas – galinga žemės drebėjimo ir viesulo
stichija nusiaubia Seulą, sugriaunami visi megapolio rajonai, tačiau
stebuklingai išlieka stovėti vienas didžiulis daugiaaukštis su savo
gyventojais. Netrukus išlikę gyvieji iš aplinkinių rajonų taip pat nori gyventi
šiame name, kol bus suteikta iš pasaulio kokia nors humanitarinė pagalba.
Aišku, jeigu tokia kada nors bus. Tačiau namo gyventojai nenori kitų gyventojų,
juos demokratiniu balsavimo būdu išvaro atgal į lauką, nors ir yra žiema. Galiausiai
namastampa maža atskira respublika su
savo lyderiu ir įstatymais, vyrai eina į ekspedicijas parnešti maisto, o
moterys rūpinasi namais, bet kaskart rasti maisto griuvėsiuose sudėtingiau, o
ekspedicijas ima atakuoti sulaukėję ir kerštaujantys atstumtieji bei kitos
grupės...
Atmosfera iš tikrųjų nepavydėtinai slogi. Postapokaliptiniame
filme galioja demokratinės sąlygos, kurios tik iš dalies imituoja demokratiją,
tačiau valdžia pagrįsta lyties ir lyderio pagrindu. Man patiko tai, kad
retkarčiais grįžtama iki apokaliptinius laikus ir atskleidžiamos veikėjų
biografijos, įvykiai iki didžiosios nelaimės. Galiausiai čia išaiškėja
paslaptys tų, kurie yra pasilikę name neteisėtai...
Filmas imituoja valdžios formas, parodo jų dabarties
ydingumą, politinius sumanymus. Tai tarsi savotiška W. Goldingo „Musių valdovo“
paralelė, kurios scenarijuje galima atpažinti ir Biblijos pasakojimo motyvus,
ir hierarchinius sisteminius blokus. Iš kitos pusės filmas nėra nenuspėjamas ar
koks nors labai originalus, nors atmosferiškai tirtai pavykęs. Man nuo pat
pradžių buvo aišku, kur link krypsta viso filmo sumanymas, t. y. pavaizduoti
jau kine matytus „mažosios civilizacijos“ egzistavimo principus, pagrįstus
smurtu ir dominavimu. Atrodo, kad scenarijuje idėja panaudota iš kur kas
originalesnio portugalo rašytojo Jose Saramago romano „Aklumas“ 2008 metų
ekranizacijos, kuri anuomet man padarė nemenką įspūdį, todėl siūlyčiau
pirmiausia žiūrėti jį. Dabartinis korėjiečių filmas „Utopija“ veikia tarsi
pagal tuos pačius socialinės elgsenos modelius. Buvo įdomu žiūrėti, atpažinti,
tačiau retsykiais išlįsdavo tikriausiai Rytų Azijai būdinga keistoka kino ir
kultūros kalba, kuri primena socialinę parodiją, o veikėjų sprendimai tokie
buki tarsi veiktų pernelyg kaip prisukami apelsinai, nei pagal logiškus žmogiškuosius
faktorius. Viena iš veikėjų pasižymėjo pabrėžtinu altruizmu ir kaip pagal
Holivudo klišę, nors ji ir netenka svarbiausiojo gyvenime, jai gyvenimas
atlygina gerumu. Tos literatūrinės didaktinės klišės, kada geriesiems visada
pabaigoje baigiasi gerai, man visada suponuoja, kad filmas prastas, nors ir nepalaikau
blogųjų pusės.
Paskutinį dešimtį metų Azijos kinas Europoje ir
Lietuvos kino festivaliuose yra ryškiai matomas. Aišku, tai dėl tarptautinių
apdovanojimų, tad ir naujausias Azijos kino derlius nebepraslysta pro šoną.
Pietų Korėjos režisierės Celine Song debiutinis ilgametražis filmas „Praėję
gyvenimai“ (angl. Past Lives) (2023) taip pat neliko
nepastebėtas. Kino kritikai labai palankiai sutiko jos romantinę dramą apie nuo
vaikystės Seule augusius ir išsiskyrusius Jungą ir Norą.
Kaip ir būdinga Azijos kinui, dramos vystomos lėtokai,
neskubiai, susitelkiant į kasdienybės tėkmę, o ne netikėtus siužetinius vingius.
Sakyčiau, „Praėję gyvenimai“ kažkuo truputį primena Murakamio apsakymo
ekranizaciją „Vairuok mano automobilį“ toną. Seule gyvuoja savitos azijietiškos
taisyklės ir kultūra. Noros tėvai emigruoja į JAV Niujorką, todėl išsiveža ir
pačią Norą, kuri nutraukia saitus su geriausiu klasės mokiniu Jungą. Po daugel
metų jau subrendę jie susiranda vienas kitą internete, tačiau Nora jau paveikta
amerikietiškos kultūros ir troškimo tapti gera rašytoja, bet nelieka abejinga
Jungui. Priešingai, vedama prisiminimų ir ilgesio Seulo kultūrai, ji diena iš
dienos, nepaisant laiko juostų, gyvai kalbasi su Jungu, kuriuos skiria visas
vandenynas. Galiausiai Nora suvokia, arba ji susitinka su Jungu, arba pamiršta
jį ir gyvena savo imigrantės gyvenimą, nes kitaip ji nieko nepasieks.
Trečiasis laiko epizodas rodomas dar po beveik 10
metų, kai Jungas, išsiskyręs su savo žmona, atvažiuoja pas Norą į Ameriką, nors
pati Nora gyvena santuokoje... Tai labai jaukus ir gražus filmas apie
neišsipildžiusią meilės istoriją. Atrodo, kad tiek Nora, tiek Jungas sukuria
aplinkybes, kad negalėtų būti drauge, nors žiūrovui įteigiama, jog jie vienas
kitam skirti. Deja, romantinis filmas turi ir gana realistinį pamatą, nes
dažniausiai tokioms poroms, kurias skiria ne tik vandenynai, bet ir kultūra,
nelemta viską mesti ir gyventi ilgai ir laimingai.
Manau, filmui svarbiausia buvo iškelti idilę, jog
veikėjai moka išsaugoti galimo gyvenimo perspektyvą stebuklo grožį, kuriam nelemta išsipildyti, bet jis plūduriuoja filmo atmosferoje kaip neįgyvendinta laimės galimybė.
Ir tai yra galbūt gražiau, nei tai, jog poros susituokia, viską išbando ir po
trijų metų išsiskiria žiauriausiais būdais. Puikūs dialogai. Šiaip nelabai
mėgstu literatūrinius dialogus, tačiau režisierei pavyko tuos pasikalbėjimus
kažin kaip padaryti intymius, personalizuotus, pavyzdžiui, Noros ir Jungo pasivaikščiojimai
prie tilto, išsipasakojant savo gyvenimus. Filmas kartu apie kultūrinius
skirtumus ir panašumus – paradoksai čia nesipjauna, o kuria ilgesingą
harmoniją, išvengiant holivudinių banalybių. Jautrus azijietiškas pasakojimas,
kuriame gražiausia yra tai, kad neįvyksta tai, kas iš esmės būtų teisingiausia.
P. S. Jeigu prisimenate Richard
Linklater filmo „Prieš saulėtekį“ (1995) trilogiją ir jums patiko, tada rekomenduoju ir šį.
Pirmąkart
gyvenime pasiryžau pažiūrėti Pietų Korėjos serialą ir pasirinkimo daug, tiesą
sakant, neturėjau, juo tapo šių dienų masiniu kultūriniu reiškiniu tapęs „Kalmaro
žaidimas“ (angl. Squid Game). Pastarasis pasirodęs 2021 metais šovė
į aukštumas ir apie jį kalbėjo daugelis, kas netingi miegoti su laptopu ant
pilvo, rydami vieną po kito „Netflix“ serialų serijas. Tikriausiai niekada
nebūčiau šio serialo žiūrėjęs, jeigu apie jį nebūtų kalbėję nuo paauglių iki
profesorių, ir tikrai ne Pietų Korėjoje, o čia, Lietuvoje. Kėslas buvo labai
paprastas: pažiūrėti serialą ir suprasti apie ką žmonės kalba, neatsilikti nuo
masinės kultūros kalbos kodo.
Istorija
vyksta Pietų Korėjoje ir ji prasideda nuo lošti mėgstančio, bet amžinai
prasiskolinusio ir dažniausiai motinos išlaikomo pagrindinio veikėjo Seong
Gi-hun. Pastarasis turi ne tik skolų, bet ir dukrą, kuri auga su motina naujoje
sukurtoje šeimoje. Neišgalėdamas dukters gimimo proga padovanoti net normalios dovanos,
Gi-hun jaučiasi absoliučiu nuliu, todėl metro stotyje sutikęs keistą vyruką ir
su juo sulošęs šiurkštų žaidimą, gauna pakvietimą į kitą keistą žaidimą,
kuriame galima laimėti daugiau pinigų. Kaip jau įprasta, niekas nieko per daug
nabagėliui nieko neaiškina. Pamanęs, kad bus panašūs žaidimai, jis pasiryžta vykti
į keistą žaidimų klubą. Tiesą sakant, tą padaro dar beveik pusę tūkstančių
sunkiai galą su galu suduriančių korėjiečių, kurie vos įlipę į paslaptingą
furgoną, apsvaiginami, kad nematytų kelio, o vėliau atsibunda jau didžiulėje
salėje su savo numeracijomis ir sportine apranga.
O
toliau, tiesą sakant, nelabai ką yra ir pasakoti, nes žiūrovas jau nujaučia,
kad iš pradžių infantilus žaidimas metro stotyje nieko gero neatneš atsidūrus
gerai organizuotoje ir struktūruotoje organizacijoje, kurioje visi dalyviai,
surinkti nuo šaligatvių, be išimties pasirašo žaidimo ir dalyvavimo sutartis.
Po pirmojo žaidimo vaikiškai spalvingame lauke laimi senukas (kas akivaizdžiai
buvo tikėtina) ir visi, kurie suspėjo peržengti liniją, kol mergaitė ir
apsaugininkai nepaspirgino kulkomis.
Iš
tikrųjų tai infantiliame ir spalvingame pateiktyje, kuris primena turtingų ir
iškrypusių įrengtą lėlių namelį, sukurtas sadistinis žaidimas, tik iš dalies perimantis
„Pjūklo“ filmų serijos žiaurumus. Tik šįkart nereikia paaukoti kokios nors kūno
dalies, kad išsilaisvintumėte, užtenka tiesiog gerai žaisti, bent jau
pirmuosius žaidimus. Serialą bandoma vystyti keliais prasminiais lygmenimis,
kurie, mano galva, nors įdomūs, tačiau retsykiais labai abejotini. Užtektų paklausti:
ar geriau mirtumėte žaisdami kvailą sadistinį žaidimą, tikėdamiesi laimėti prieš
450 žmonių baseiną pinigų, ar geriau visgi gyventumėte be rizikos kokiame Seulo
prasto rajono šunyne, bet visgi gyventumėte? Kai po antro „paskatinimo“
daugelis veikėjų grįžta žaisti sadistinio „Teletolo“, staiga, imi galvoti, kad
korėjiečiai arba labai kvaili, arba azartiški žmonės. Visgi naratyviniu
požiūriu serialas stengiasi paaiškinti veikėjų sugrįžimą į žaidimą, sakydamas
skambią biblinę frazę, kad geriau trumpas pragaras žaidimo zonoje, nei pragaras
tikrovėje.
Galiausiai,
einant serijai po serijos, apsiprantame su saujele pagrindinių veikėjų, kurie
vėlgi graduojami į „geriečius“, kurie turi laimėti tuos pinigus tam, kad kažkam
pagelbėtų ir į „blogiečius“, kurie dėl savanaudiškų paskatų ir šiaip prisidirbę
gyvenime tetrokšta įsigyti nuosavą lėktuvą. Tai ganėtinai primityvu, nes
formuojamos klišinės dvi gėrio ir blogio stovyklos, tad žiūrovas be pasirinkimo
palaiko gerąją, nes ji doresnė, aiškesnė ir jų santykiai geri, tačiau nėra
taisyklės be išimties, ir žiūrovas žino, kad veikėjai tiesiog vieni su kitais bendraudami
nusišneka. „Kai mudu iš čia išeisime, su tai pinigais darysime tą ir aną...“
Bet net ir asilui aišku, kad šis žaidimas suorganizuotas taip, kad laimėtojas
būtų tik vienas, todėl tos gražios kalbos apie gyvenimo pakeitimą „geriečių“
stovykloje yra tik iliuzijos, kol jų nesumažės tiek, kad ir jie tarpusavyje
pradės konkuruoti. Galiausiai taip ir nutinka.
Kadrai iš serialo.
Atskleisiu
iš dalies finalinę paslaptį, jog šį žaidimą galiausiai laimi mūsų pagrindinis veikėjas,
kuriam pirmojoje serijoje ir buvo sutelktas didžiausias dėmesys. Kitaip, tiesą
sakant, ir negalėjo būti, taip jau užprogramuota ir nuspėjama. Įspėjau kai
kurias ir kitas paslaptis, apie integruotus veikėjus į šį žaidimą, tad labai
didelių detektyvinio masto galvosūkių šiame seriale nėra, viskas remiasi socialiniais
strateginiais žaidimais. Nors rožiniai trikampiai, skrituliukai ir kvadratai
apmokyti sadistiniai pionieriai ir suokia per garsiakalbius, kad čia sąlygos
sudarytos socialistinės t. y., jie turi visi lygius šansus išgyventi ir
laimėti, ko niekada neturėjo tikrovėje, visgi tai yra šioks toks cinizmas, nes
rungtyse atsiranda ir jėgos žaidimai, kuriuose sunkiai pasirodo moterys, o „laisvėje“
susiformavusių marozų įgūdžiai toli gražu ne tokie pat, kaip analitiškai
gebančio mąstyti matematikos profesoriaus. Kitaip sakant, visi veikėjai jau yra
užauginti kitų socialinių struktūrų ir jų gebėjimai šioje išgyvenimo srityje tikrai
nėra lygūs.
Bet
tai tikriausiai ir yra įdomiausias serialo dalykas. Tas prakeiktas sadizmas,
turtuolių pasilinksminimų orgija, kurią stebi pasaulio galingieji, investavę begales
pinigų į šį iškrypusį žaidimą. Tiesą sakant, apie pasimėgavimą medžiojant
tikrus žmones yra sukurtas ne vienas filmas, bet tokių atvejų turėjome ir
tikrovėje. Tereikia prisiminti Holokausto laikus, kai prisigėrę esesininkai
liepdavo žydams medyje gegutėmis kukuoti, o jie iš nuotolio į juos šaudydavo
kaip į paukščius. Visgi grįžtant prie „Kalmaro žaidimo“, vienas iš šio žaidimo
organizatorių, jau gulėdamas mirties patale, bando paaiškinti, kad žaidimas
buvo ne jo sadistinis šou, o suteikta dovana ir galimybė, nes jie galėjo
rinktis į žaidimą niekada negrįžti, vadinasi, visi, kurie ten mirė, yra jų, o
ne turtuolių kaltė. Skirtingi pasaulio matymai ir žmogaus gyvenimo suvokimas
šiame seriale primena iškreiptą hibridinę tikrovę, kurioje veikia vaikystės
žaidimo principai ir socialiniais ryšiais grįsta socialinė rizika.
Yra
ir paralelinė šio pasakojimo istorija. Apie detektyvą, kuris ieško savo
dingusio brolio ir slapčia jis patenka į šią turtuolių salą. Slampinėdamas ir
apsimesdamas vienu iš kaukėtų darbininkų, jis įmena ne vieną šios organizacijos
paslaptį, o galiausiai, kaip jau galite įtarti, suranda ir brolį, atskleisdamas,
kad ir tarp tų apmokytų žmonių-kiborgų yra žmonių, kurie tiesiog stokodami
laimės tikrovėje parsidavė šios ydingos sistemos sraigtams. Visgi serialas
palieka tą, kaip sakant, keistą tuščio oro terpę t. y., juk visi turėjo
galimybę pasirinkti ir atsisakyti dalyvauti toje laimės paieškos puotoje. Tam tikra
prasme tai yra demokratija, kuri visgi turi savo kainą ir išlygas, o kai
demokratinėje sistemoje nusėdi kaip dulkė savame sluoksnyje, labai sunku
prasimušti ir staiga demokratija tampa diktatūra, kurioje turi paklusti arba
mirti.
Būtų
primityvu sakyti, kad serialas yra apie santvarkas ir apie sadizmą. Man jis yra
apie pasirinkimą gyventi ir mirti, rizikuoti ir laimėti, pasiaukoti arba nieko
nedaryti. Svajonės apie geresnį gyvenimą šiuos veikėjus nuvedė prie
apsisprendimo tapti lėlių namelio laužomais žaislais, tačiau beveik visi, kurie
turėjo ką ištarti prieš mirtį, rėkė, kad užteks ir nebenori toliau žaisti. Finalinėje
scenoje, pagrindinis veikėjas ilgą laiką neeikvoja laimėtų pinigų ir metus gyvena
valkatos gyvenimą tarsi bandydamas atpirkti žuvusiųjų kaltes, tačiau
apsisprendęs negedėti ir suvokęs žaidimo taisykles, užuot grįžęs pas dukrą, jis
renkasi grįžti į dar vieną „Kalmaro žaidimo“ sezoną. Ką tai primena? Ilgai žaginta
nekalta mergaitė nebemoka gyventi laisvėje, ji trokšta vėl būti priklausoma
kitiems. Galbūt šis iš fasado vertinant infantilus žaidimas yra pernelyg
žiaurus, o veikėjai pernelyg sustruktūruoti į funkcionuojančius komikso
herojus, tačiau atitolus nuo serialo siužetinių vingių ir personažų, jis
beregint tampa tam tikra mūsų visų socialinės tikrovės gyvenimo tragikomedijos
simboliu: vieni laimi ir pasiekia savo sėkmę lengvai arba sunkiai, o kiti
sutęžta ant žemės vos išskleidę savo erelio sparnus. Ir galutinis paradoksas:
argi nėra ironiška, kad tokiems serialas kaip „Kalmarų žaidimas“ žiaurumo
sąlygas padiktuoja tikrovės žiaurumo sąlygos?
Tokią
birželio 25 dieną 1950 metais prasidėjo dar iki šių dienų tebesitęsiantis
Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos karas. Sovietų pakurstyta šiaurinė dalis iš
pradžių intensyviai kariavo su JAV remiama Pietų Korėja. Ilgi karo metai nieko
nedavė nei vienai, nei kitai šaliai, o netrukus jas nustojo remti tiek JAV,
tiek Kinija. 2018 metais balandį abiejų valstybių vadovai sutarė, kad jau
laikas pasirašyti paliaubų sutartį ir šį sustabarėjusį karą baigti, bet kol kas
susitarimas nevirto raštiška taikos sutartimi, todėl karas oficialiai kaip ir
tebesitęsia.
