Filmas: "Belfastas" / "Belfast"

 Sveiki,

 

Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina vietos katalikus išsinešdinti.

 

Kaip ir visais laikais, taip ir Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.

 

Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas, kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją. Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“ vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių" / "Fifty Shades Darker"

Sveiki, 

Būna filmų labai gerų, būna silpnų ir būna absoliučių nesusipratimų. Tą galima pasakyti apie knygą „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ (angl. Fifty Shades Darker) (2016). Žinote, nėra čia pernelyg ką ir įžvelgti prastos knygos dar prastesnėje ekranizacijos variante. Tiesiog net keista, kad taip aukštai įvertinau pirmąją šios juostos dalį, nes man pasirodė įdomus veikėjos drovumas, Grėjaus vidiniai demonai ir valdingumas, tačiau šioji, kuri lyg ir turėjo tęsti pirmosios dalies intrigą, staiga pasmerkia žiūrovą nuobodžioms kančioms.

Visų pirma, filmas apie nieką, nors aiškiai buvo galima suprasti, kad daug laiko skiriama Grėjaus ir Anastasijos santykiams, tačiau jie tokie nuobodūs, kad galima šalia filmo žiūrėti kokią nors muilo operą. Nuobodi Anastasija, kuri ožiuojasi, jog ji tėra dar viena Grėjaus ožkelė, o Grėjus vaikšto ant piršto galų ir stengiasi, kad šioji neįsižeistų. Ak, tiesa, jie dar kas dešimt minučių, atseit pavargę nuo vienas kito įtarinėjimų ir darbinių įtampų, pasidulkina duše ir vėl viskas prasideda iš naujo... Tarsi kažkokiais idėjiniais ratais vaikščiotų, bet paprasčiausiai čia gal net ne filmo kūrėjai kalti, tiesiog knygos autorė tempė gumą ir rašė tiesiog paviršutiniškus veiksmus, daug galios ir kūrybos neskirdama tikriesiems veikėjų jausmams...

Apskritai filmas labai prastas ir man labai gaila tų standartinių masinių filmų žiūrovų, kuriems dėl komercinių sumetimų išmetamas į rinką toks šlamštas, kuris neturi ne tik BDSM praktikuojančiųjų kultūrinių niuansų ir seksualinės erotikos, kokią galbūt iš dalies buvo užgriebusi pirmoji dalis. Šis niekalas ir liks niekalu.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 4.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" / "Fifty Shades of Grey"

Sveiki,

Kad ir kaip blogai atsilieptų visi apie filmą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (angl. Fifty Shades of Grey) (2015), tikriausiai vis tiek būčiau pažiūrėjęs. Ir jokia čia gėda! Šiaip iš tikrųjų labai tingėjau skaityti knygą, tai su malonumu pažiūrėjau kultinio romano ekranizaciją. Filmą daugelis žiūrovų tiesiog sumalė į miltus, net kai kurie kino kritikai buvo jam kur kas gailestingesni, nei daugelis paprastų žiūrovų. Pasakysiu savo nuomonę, kodėl taip yra. Dėl mega-giga komercijos. Šis filmas ir jo „intriguojantis“ pasirodymas tiesiog traukė mases, netgi tie pirko bilietus, kurie paprastai į kiną nevaikšto ir žiūri filmą pasidėję laptopą ant pilvų prieš užmiegant arba tie, kurie nueina į kokį nors grandiozinio reginio, specialiųjų efektų prisodrintą kiną kartą ar du per metus. „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ nėra tas didingas ekrano reginys, nėra jis ir romantinė komedija, nėra ir žiauri sadistinė istorija, todėl visi, kurie to tikisi, filmą be jokios abejonės gali laikyti šlamštu, nes nepateisino jų sugadintų fantazijų ir tapo tiesiog reklamos aukomis.

Būsiu iš tų keistų nepopuliariųjų, kurie visiškai žiūrėdami šią juostą nesitikėjo nieko, gal todėl jis man ir patiko. Tikrai, netgi spirgėjau vietomis nuo psichologiškai komponuojamos įtampos, nors ir kai kas Anastasijos personaže ir buvo pritemta iki svaiginančiai absurdiško naivumo filmo pradžioje, bet filmas, pripažinkime, nėra jau toks prastas, kokį bando išpūsti recenzijos ir paprastų žmonių komentarai. Iš pradžių gana kritiškai vertinau pasirinktą aktorę Dakota Johnson, bet kuo daugiau žiūrėjau į jos kuriamą personą, tuo labiau ji man patiko, patiko personažo evoliucija, provokacijos. Serialų aktorius airis Jamie Dornan iš vis buvo nepakartojamas nuo pirmųjų kadrų – tas žvilgsnis, gebėjimas sugriebti Grėjaus personažo demoniškumą ir jį išlaikyti paslaptyje. Daug kas tikėjosi jo vietoje pamatyti aktorių Matt Bomer, manau, jis ne ką prasčiau būtų suvaidinęs dominuojantįjį, tačiau vaidinti visgi nuskilo J. Dornan. Tie, kurie gali pykti dėl kai kurių idiotiškų scenų, kurios daugiau ar mažiau primena muilo operą, galiu pasakyti, kad ant režisierės nėra ko čia pykti, nes kaip ji gali keisti, jeigu knygoje šitaip parašyta? Be to, knygos autorė jau pareiškė pretenzijas, kad filmo tęsiniui scenarijų rašysianti pati (gal jai kai kas neįtiko?) ir dalyvausianti filmavimuose. 

Iki tęsinio teks dar gerokai palaukti, o štai šiandien „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ man pasirodė įdomi erotiška žaismė, balansavimas tarp įsimylėjimo ir priklausomybės. Tie, kurie teigia, kad galima užmigti filmui net neįpusėjus, jie tikriausiai yra teisūs, nes jie ir miega, o tie, kuriems įdomus kitokios seksualumo formos, reiktų sakyti, taisyklės, manau, filmas visai neblogai susižiūrės. Aišku, jis nėra toks aštrus, koks Lars von Triero „Nimfomanė“ dalys, bet vakarui prie mėtų arbatos, manau, susižiūrėtų visai neprastai. Ir, dievaži, nėr čia ko pykti. Juk filmas kaip savotiškas seksas, jei jums nepatiko, kad patapšnojo botagėliu, tai dar nereiškia, kad dėl to kaltas filmas, tiesiog, jūsų poreikiai kitokie.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 4.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija Antuanetė" / "Marie Antoinette"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Marija Antuanetė“ (Marie Antoinette) (2006 m.). Taigi dar vienas Sofios Coppolos filmas su jos žvaigždute Kirsten Dunst, kuri 1999 – aisiais pasirodė šios režisierės režisuotame filme „Jaunosios savižudės“. Iš esmės tai sunkiai sulyginami filmai savo tematika, vienas bylinėja paauglišką pasaulėlį, o kitas nušviečią istorinę epochą. Mariją Antuanetę teko girdėti per istorijos pamokas, o galvoje išliko tik du faktai, kad buvo garsi Prancūzijos karalienė ir kad jai nukirto galvą, tad susidomėjau ir filmu ne tiek kaip menine produkcija, kiek norėjosi labiau pasidomėti pačia Antuanetės personalija.

Iš esmės filmas man patiko, pakankamai manieringas barokas, o gal rokokas – niekaip neskiriu šių dviejų epochos skirtybių, kai veiksmas rutuliojasi Prancūzijoje, nesvarbu. Filme užfiksuotos manieros kėlė ir šypseną, ir gailestį tuometiniams žmonėms, kurie turėjo išprotėti nuo tokio gyvenimo, kur kiekviename žingsnyje buvo reikalaujama etiketo. Šiaip galvojau, kad bus daugiau atskleista Marijos Antuanetės vidinė savijauta, kitaip pavaizduotos Versalio rūmų intrigos, tačiau viskas, neskaitant visų etiketų, viskas atrodė ganėtinai lengva, na, taip pat neskaitant to, kad Antuanetės tikslas – susilaukti sūnaus ir sujungti Austrijos ir Prancūzijos draugystę, bet puritoniškasis ir drovusis vyras Liudvikas Augustas pavaizduotas toks drovus, kad šis perdėm šiais laikais turėtų išgerti litrus degtinės, kad užvirstų ant bobos, atsiprašant už termeniją.

Šiaip nustebino ir tokios scenos, kaip viešas gimdymas prie visų dvariškių ir pamačiau, kaip iš tikrųjų kine realizuotas posakis „karalius mirė, tegyvuoja karalius“, pastaroji situacija atrodė itin makabriška. Galiu pasakyti, kad praleidau prie filmo visai smagiai laiką, kažko itin labai ypatingo nesitikėjau, nes kažką sukurti ypatingesnio su kostiuminėmis dramomis sunkoka, juolab, kad prieš pusmetį mačiau „Hercogienę“, o ir seniau pasitaikydavo vienas kitas panašaus tipažo filmas. Mėgstantiems tokius filmus, manau, kad turėtų patikti, o ir Kirsten Dunst keistai tiko šiam vaidmeniui – blyški, šviesiaplaukė ir mėlynakė, itin apvalaus veiduko, bet visgi man asmeniškai, kuriant istorinę biografinę dramą, pasigedau daugiau pačios Marijos Antuanetės, gal man per mažai kančios būta jos personaže, nežinau, tačiau kartais atrodydavo, kad kostiumai ir etiketo demonstravimai užgožė pačią asmenybę. Dar vienas pastebėjimas – keistai pasirinktas garso takelis, tokiai epochai elektrinės gitaros ir šiuolaikinės dainos, o ne smuikas ir Vivaldis, itin keistas ir drąsus eksperimentas. Žinoma, tikėjausi pamatyti ir sceną, kaip lekia karalienės galva nuo kaladės, bet Coppola neužkibo ant šio saldaus kabliuko ir neketino mums demonstruoti drastiškų scenų. Tiesa, filmas filmuotas tikrame Versalyje, režisierė gavo išskirtinį leidimą, tad vien dėl ekskursijos po rūmus gal verta pamatyti filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis:  65/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela