Filmas: "Tiesos galia" / "Ji pasakė" / "She Said"

 Sveiki,

Tikriausiai visi prisimena netolimus laikus, kada JAV ir pasaulį sudrebino netikėtas moterų judėjimas #metoo prieš vyrų seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje. Buvo sukurtas ir filmas „Skandalas“, kuriame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Nicole Kidman ir Charlize Theron, bet, pasirodo, tikrąjį #metoo proveržį padarė dvi žurnalistės iš tiriamosios žurnalistikos skyriaus New York Times dienraščio – Jodi Kantor ir Megan Twohey. Apie jų darbą prie šio tyrimo režisierė Maria Schrader sukūrė filmą, kuris lietuviškai pristatomas pavadinimu „Tiesos galia“, tačiau tikriausiai turėtume versti „Ji pasakė“ (angl. She Said) (2022).

Filmas nukreiptas prieš 23 metams po šio skandalo išaiškinimo nuteistą kino kampanijos magnatą Harvey Weinstein, kuris, kaip filme teigiama, priekabiavo prie daug garsių aktorių, kurios vaidino jo kampanijos kuriamuose filmuose. Nors filme atskleidžiama, jog nuo 8 iki 12 metų pasirašė sutartį su magnatu, kad šios tylėsiančios ir niekada neprabilsiančios apie priekabiavimo, o mainais jos gaus vaidmenų arba išmokų. Galiausiai po visos šios istorijos moterys, kurios bijojo, buvo tildomos arba netikėjo, kad kas nors jas supras, nes pasaulį valdo vyrai ir jų pinigai, galiausiai prabilo. Pasirodo, magnatas priekabiavo prie daugiau nei 80 moterų – įžymybių, asistenčių, kitų darbuotojų. Filme vaizduojamos pirmosios moterys, su kuriomis bando žurnalistės užmegzti kontaktą ir atskleisti tiesą, atlaikydamos Harvey nusamdytų advokatų spaudimą.

Nustebino ir tikrovę atliepiantys faktai. Pavyzdžiui, Holivudo aktorė Rose McGowan, mums tikriausiai labiausiai žinoma iš serialo „San Francisko raganos“, ilgą laiką teigė, jog magnatas ja pasinaudojo 1997, kai jai tebuvo 23 metai. Tačiau ji buvo visuomenėje sumaišyta su purvais, pristatoma kaip kvailelė, kuri nevaldo emocijų ir jai reikia psichiatro, kad bando prisiteisti iš milijonieriaus pinigų. Šitokiais instrumentais buvo tildomos visos kitos moterys, todėl Holivude ir kitur tvyrojo tyla ir baimė. Ne viena prabilusi neteko aktorės karjeros... Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė žinomos Zoe Kazan ir Carey Mulligan, kurioms, manau, ne mažiau svarbi šioji problema.

Visgi man tokio tipažo filmus, kaip žiniasklaida atskleidžia vieną ar kitą įsigalėjusią aferą, sudėtinga vertinti. Aiškiai suprantu, kad filmas toli gražu ne meninio turinio, o labiau apeliuoja į vaidybinį žurnalistinį liudijimą, į istorinius užkulisius, kad sužinotume, kaip vienaip ar kitaip įvyko didesnieji pokyčiai. Tiesa, man tokie filmai patinka, ar tai būtų „Valstybės paslaptis“ (2017), ar „Sensacija“ (2015), smagu pasižiūrėti galimą skandalo, atsiritusio iki Lietuvos, virtuvę ir to padarinius. Manau, filmas svarbus tuo, kad jis rekonstruoja nukentėjusių moterų neteisybę, moterų, kurios buvo žeminamos už tai, kad liudijo tiesą. Banalu, bet tokia tiesa: vienas lauke nesi karys, kai minia teigia, jog smurtavai, tik tada visuomenė linkusi patikėti tikrąja tiesa.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventoji Modė" / "Šventoji Mod" / " Saint Maud"

 

Sveiki,

 

Puiki kino kritikų įvertinta režisierės Rose Glass psichologinė siaubo drama „Šventoji Modė“ („Šventoji Mod“) (angl. Saint Maud) (2019) sukrėtė ne vieną savo simbolinėmis prasmėmis byloti apie pakrikusią žmogaus psichiką. Filmas tarsi iš ligonės vidaus bando perteikti haliucinacijų ir gotikinių, barokinių religinių siaubų išklaipytą pasaulio reginį, kuris, tiesa, ir tampa didžiausia šio filmo siaubo išraiška.

 

Pagrindinė veikėja Keitė, kuri pasivadino Mode, atvyksta slaugyti kadaise garsios šokėjos Amandos, pastaroji serga vėžiu ir jai nuolat reikalinga priežiūra. Galiausiai Modė sau įsiteigia, kad ligonė nėra jau tokia svarbi, kur kas svarbesnė yra jos siela, tad pamažu Modė tampa maniakiškai reikli savo poniai, kuri mėgo ir tebemėgsta pasilinksminimus su vyrais ir lesbietėms, jai nesvetimas bohemiškas gyvenimas. Galiausiai pasirodo, kad Modė irgi nėra šventoji, ji gyveno pasileidėlės gyvenimą ir gerdavo iki nukritimo, tačiau, ieškodama gyvenimo prasmės dėl nelaimingo neįvardyto atsitikimo vienoje slaugių ligoninėje, ji atsigręžė į Dievą ir galiausiai įtikino save, kad ji kaip slaugytoja ir globėja turi savo misiją.

 

Iš tikrųjų filmas, nors ir siaubo žanro, jame išryškėja sudėtingas veikėjos psichologinis pasaulis. Iš vienos pusės Modė susikuria, nors ir keistais būdais, gyvenimo prasmę, jai tai padeda išsilaikyti ant kojų kasdienybėje. Iš kitos – filmas rodo tą pavojingą ribą, kas gali nutikti, kai nesirūpinama nei traumos gijimu, nei kaltės jausmo paleidimu, nei apskritai psichine sveikata. Filmas, apgaubtas gotikinių tamsių spalvų, baugina savo netipinėmis siaubo priemonėmis. Kas dedasi su Mode? Nuolat kyla tas keistas dvejopas jausmas, ką filmo kūrėjai mums nori perteikti. Ar Modė iš tikrųjų apsėsta? Ar ji iš tikrųjų atstovauja gėriui, o mes, pasauliečiai, šventuosius dabar matome tik kaip kuoktelėjusius? O gal tai tik mergina, kurią kamuoja epilepsijos priepuoliai? Filmas iki galo neatsako į šiuos klausimus ir tai yra gerai, nes po filmo kyla pačių įvairiausių minčių. Nors ilgą laiką, kol filmą žiūrėjau, svarsčiau, kodėl aktorė Jennifer Ehle tokia panaši į Meryl Streep, kai ji atliko vaidmenį filme „One True Thing“ (1998)... Esama stulbinamų panašumų! Visgi filmas kaip siaubo filmas nėra tipinis, režisierė pasistengė sukurti išskirtinį pasakojimą, kuriame pats didžiausias siaubas yra kylantis iš paties žmogaus savikontrolės praradimo, tačiau filmas mažo biudžeto, dvelkia perdėtu šaltumu ir retsykiais nenatūraliais dialogais.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli aistra" / "A Quiet Passion"

Sveiki, skaitytojai,

Matyt, buvo tik ir laiko klausimas, kada bus sukurtas biografinis filmas apie devynioliktojo amžiaus amerikiečių poetę Emily Dickinson, nes tikriausiai beveik visiems visuomenės veikėjams amerikiečiai ir britai turi pastatę po filmą. Kitą vertus man mažai žinančiam apie E. Dickinson asmeninį gyvenimą, labai knietėjo pasižiūrėti filmą „Tyli aistra“ (angl. A Quiet Passion) (2016), kuris iš esmės aprėpia poetės paauglystės ir paskutinio gyvenimo dešimtmečio epizodus.

Gyvendama pasiturinčioje šeimoje, kaip ir daugelis to meto moterų, ji turėjo išsilavinimą, mėgo knygas, ypač poeziją, todėl pati ją rašė. Per savo gyvenimą ji parašė 1800 eilėraščių, tačiau jai pačiai esant gyvai, publikuoti tebuvo viso labo 11 eilėraščių ir tie patys spaudoje smarkiai sukritikuoti. Iš esmės filmo laikotarpis moterims kūrėjoms nebuvo dėkingas, kadangi karalienės Viktorijos epochoje iš moterų buvo tikimasi tik keletą dalykų – pamaldumo, siuvinėjimo, vaikų gimdymo, o E. Dickinson neatituko visų šių reikalavimų, todėl namuose dažnai konfliktuodavo su pamaldžiuoju tėvu, tačiau neatrodo, kad ji turėjo itin grubius santykius su šeima.

„Seksas ir miestas“ žvaigždė Cynthia Nixon atliko vyresniosios Emily Dickinson vaidmenį išties nepriekaištingai. Apskritai tokios biografinės juostos labai dėkingos aktoriams, nes per jas galima išreikšti savo aktorinį meistriškumą. Filme netrūksta subtilumo, laikmečio ženklų, karalienės Viktorijos atmosferos. Filmas itin poetiškas, tarp scenų „pripumpuotas“ cituojamų poetės eilių, todėl retkarčiais primena filmą „Švytinti žvaigždė“ (2009) apie romantinės epochos britų poetą J. Keats. Kad ir kaip besimėgaučiau „Tylios aistros“ stebėtinai gera vaidyba, subtiliomis detalėmis, E. Dickinson perteikta kasdienybe, laikmečio epocha, visgi laužiau galvą, o kuo šis filmas man įdomus siužetiškai? Ką jis man atskleidžia apie poetę, ko nebūčiau žinojęs ar matęs kine? Visgi pasigedau asmeninės istorijos intrigos, kažko, dėl ko iš tikrųjų verstų mane jaudintis dėl filmo veikėjų, nes dabar visgi filmas praplaukė subtiliai, gražiai ir dailiai, tačiau didesnio peno apmąstymams man nepaliko, todėl filmą priimu tiesiog kaip E. Dickinson asmenybės atminimo įprasminimą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oskaras Vaildas" / "Wild"

Sveiki,

Ištisas britų aktorių žvaigždynas nusifilmavo biografinėje juostoje apie legendinį rašytoją Oskarą Vaildą – „Oskaras Vaildas“ (angl. Wild) (1997), kuris pasakoja apie produktyviausią „Darjano Grėjaus portreto“ autoriaus kūrybos laikotarpį. Kad ir kaip estetiškai vertintume O. Vaildo kūryba, visgi filmas fokusuojasi ne į jo kūrybos kančiomis ir sąlygomis grįstą kelią, o labiau ties jo asmeniniu gyvenimu, o dar tiksliau – aistra vyrams, todėl LGBT temos šioje iš pirmo žvilgsnio itin britiškoje juostoje netrūksta, kaip ir perdėtos Vaildo laikmečio arogancijos, sąmojo ir žavesio.

Filmas pelnė ne vieną svarų kino apdovanojimą iš pat pradžių kelia nemažai abejonių, nes istorija grįsta kone dirbtinomis mizanscenomis, plaukia paviršiumi – žmona, vaikai ir jokio tikrumo, kad žiūrovas stebi kažin kokį asmeninį sudėtingą laikmečio etiketo „apkaustytą“ gyvenimą – anaiptol, viskas atrodo kiek pigu, be dramos, be jausmų, be žmonos abejonių, be kūrybinių kančių... Tačiau filmui artėjant prie zenito, staiga Oskaro Vaildo dramos su jaunais vyrukais, ypač su tuokart dar tik kylančiu ant mielių aktoriumi Jude Law atliekamu arogantišku jaunikaičiu, santykiai išties verčia suklusti – visą filmą galvoji, kokio velnio O. Vaildas buvo įsimylėjęs tokį vaikišką nebrendylą, tačiau geriausiai tikriausiai paaiškina jo paties pasakymai, virtę aforizmais, kad tiesiog neįmanoma kovoti su jokias žmogaus prigimtimi, galima tik būti savimi arba laviruoti visuomenėje pagal priimtas normas ir vis tiek būti savimi. Beregint filmo medžiaga tampa stilingai komplikuota ir sunkiųjų darbų kalėjimas viską apverčia aukštyn kojomis...

Nepaisant to, kad iki šių dienų visi žavisi O. Vaildo talentu ir nepaisant to, kad šis filmas gana neblogas, tačiau vietomis jis pernelyg parodomasis, lyg paviršius, lyg supažindinimas, nors priekaištų pagrindiniam aktoriui Stephen Fry tikrai neturiu (kaip ir kitiems aktoriams), visgi manau, kad jeigu šiandien O. Vaildo gyvenimą imtųsi režisuoti išties geras režisierius, jis sukurtų kur kas įtikinamesnį ir geresnį filmą už šį.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purvini žaidimai" / "The Ides of March"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiant George Clooney kaip aktoriaus ir režisieriaus repertuarą, šįkart noriu pakomentuoti jo režisuotą filmą „Purvini žaidimai“ (angl. The Indes of March) (2011). Tiesą sakant, po „Labos nakties ir sėkmės“ filmo nepavykusio seanso ir bandymo sužadinti savyje susidomėjimą, šįkart žiūrėti buvo kur kas lengviau ir įdomiau. Filmas pasakoja apie prezidento rinkimo kampanijos užkulisius. Apskritai, žiūriu, G. Clooney rūpi parodyti kažin kokius paprastiems žmonės nematomus sistemos mechanizmus, kuriuose veikia konkurencijos ir manipuliacijomis grįstos intrigos, kaip ir filme „Labos nakties ir sėkmės“.

Šįkart pagrindinį vaidmenį filme sukuria daugelio akių ir širdžių nuglamonėtas Ryan Gosling, kuriam tenka sąžiningo vyruko vaidmuo, kuris ruošia politines kalbas ir tiki savo kandidatu, jog jis yra doras ir sąžiningas žmogus, galįs pakeisti žmonių gyvenimus. Tačiau jam atsiveria akys, kai jis užmezga santykius su 10 metų jaunesne praktikante... Iš esmės tai ilgas politinis filmas, įdomus savo rinkimine kampanija ir nuolatiniu darbu, kurio mes paprastai nematome, nes esame įpratę žvelgti tik į žmones tribūnuose. Kokias paslaptis, ydas ir silpnybes slepia mūsų „dievukai“ irgi nežinome, kartais nežino ir tie, kurie dirba jų naudai ir susitinka kasdien politinėje „virtuvėje“. Gera R. Gosling vaidyba, įdomus charakteris, o ir pati istorija nebanali, tą patį galiu pasakyti apie režisūrą – keistos „elektrinės“ įtampos, pamasintos garso efektais, netrūksta.

Filmą vertą pažiūrėti ir dėl aktorių, ir dėl režisūros, ir dėl pačios istorijos. Tai tikrai nėra itin vertas dėmesio filmas, kuris pakeis jūsų gyvenimą, tačiau galima mėgautis tiesiog gero filmo privalumais. Kai visada daug G. Clooney filmuose pliurpiama, reiktų atkreipti dėmesį į dialogus, nes po pliurpalais nusakoma manipuliacijų esmė. Ne visada mėgstu filmus, kur daug tauškiama, o ypač apie politikus, kur tenka susigaudyti, kas apie ką šnekėjo ir dar įsiminti vardus, kad istorijoje galėtum sudėti visus taškus ant i, tačiau šįkart pakankamai gerai viskas susižiūrėjo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" / "Fifty Shades of Grey"

Sveiki,

Kad ir kaip blogai atsilieptų visi apie filmą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (angl. Fifty Shades of Grey) (2015), tikriausiai vis tiek būčiau pažiūrėjęs. Ir jokia čia gėda! Šiaip iš tikrųjų labai tingėjau skaityti knygą, tai su malonumu pažiūrėjau kultinio romano ekranizaciją. Filmą daugelis žiūrovų tiesiog sumalė į miltus, net kai kurie kino kritikai buvo jam kur kas gailestingesni, nei daugelis paprastų žiūrovų. Pasakysiu savo nuomonę, kodėl taip yra. Dėl mega-giga komercijos. Šis filmas ir jo „intriguojantis“ pasirodymas tiesiog traukė mases, netgi tie pirko bilietus, kurie paprastai į kiną nevaikšto ir žiūri filmą pasidėję laptopą ant pilvų prieš užmiegant arba tie, kurie nueina į kokį nors grandiozinio reginio, specialiųjų efektų prisodrintą kiną kartą ar du per metus. „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ nėra tas didingas ekrano reginys, nėra jis ir romantinė komedija, nėra ir žiauri sadistinė istorija, todėl visi, kurie to tikisi, filmą be jokios abejonės gali laikyti šlamštu, nes nepateisino jų sugadintų fantazijų ir tapo tiesiog reklamos aukomis.

Būsiu iš tų keistų nepopuliariųjų, kurie visiškai žiūrėdami šią juostą nesitikėjo nieko, gal todėl jis man ir patiko. Tikrai, netgi spirgėjau vietomis nuo psichologiškai komponuojamos įtampos, nors ir kai kas Anastasijos personaže ir buvo pritemta iki svaiginančiai absurdiško naivumo filmo pradžioje, bet filmas, pripažinkime, nėra jau toks prastas, kokį bando išpūsti recenzijos ir paprastų žmonių komentarai. Iš pradžių gana kritiškai vertinau pasirinktą aktorę Dakota Johnson, bet kuo daugiau žiūrėjau į jos kuriamą personą, tuo labiau ji man patiko, patiko personažo evoliucija, provokacijos. Serialų aktorius airis Jamie Dornan iš vis buvo nepakartojamas nuo pirmųjų kadrų – tas žvilgsnis, gebėjimas sugriebti Grėjaus personažo demoniškumą ir jį išlaikyti paslaptyje. Daug kas tikėjosi jo vietoje pamatyti aktorių Matt Bomer, manau, jis ne ką prasčiau būtų suvaidinęs dominuojantįjį, tačiau vaidinti visgi nuskilo J. Dornan. Tie, kurie gali pykti dėl kai kurių idiotiškų scenų, kurios daugiau ar mažiau primena muilo operą, galiu pasakyti, kad ant režisierės nėra ko čia pykti, nes kaip ji gali keisti, jeigu knygoje šitaip parašyta? Be to, knygos autorė jau pareiškė pretenzijas, kad filmo tęsiniui scenarijų rašysianti pati (gal jai kai kas neįtiko?) ir dalyvausianti filmavimuose. 

Iki tęsinio teks dar gerokai palaukti, o štai šiandien „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ man pasirodė įdomi erotiška žaismė, balansavimas tarp įsimylėjimo ir priklausomybės. Tie, kurie teigia, kad galima užmigti filmui net neįpusėjus, jie tikriausiai yra teisūs, nes jie ir miega, o tie, kuriems įdomus kitokios seksualumo formos, reiktų sakyti, taisyklės, manau, filmas visai neblogai susižiūrės. Aišku, jis nėra toks aštrus, koks Lars von Triero „Nimfomanė“ dalys, bet vakarui prie mėtų arbatos, manau, susižiūrėtų visai neprastai. Ir, dievaži, nėr čia ko pykti. Juk filmas kaip savotiškas seksas, jei jums nepatiko, kad patapšnojo botagėliu, tai dar nereiškia, kad dėl to kaltas filmas, tiesiog, jūsų poreikiai kitokie.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 4.1

Jūsų Maištinga Siela