Knyga: Robert Schnakenberg "Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai"

Robert Schnakenberg. „Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai“ – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 272 p.

Sveiki, skaitytojai,

Amerikiečių rašytojas Robert Schnakenberg (g. 1969) yra žymus kelių dokumentinių knygų autorius, o viena iš jų išversta ir į lietuvių kalbą pavadinimu Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai. Ją į lietuvių kalbą išvertė Emilija Ferdmanaitė, o išleido leidykla Gimtasis žodis.

Šią knygą skaičiau kiek ilgiau nei pusmetį, po mažą skyrelį, skirdamas dėmesį tai vienam, tai kitam garsiam pasaulio rašytojui. R. Schnakenbergas šioje knygoje apžvelgia 41 autorių gyvenimus ne pačiais palankiausiais rakursais, galbūt daugelis seniai mirusių rašytojų nenorėtų, kad jų pavardės ir palikti kūriniai būti linksniuojami šalia šių istorijų, bet kitą vertus, šios istorijos, legendos apie rašytojus leidžia pajusti, kokį pašėlusį ir toli gražu ne snobiškai monotonišką gyvenimą gyveno.

Kiekvienam autoriui šioje knygoje skiriama apie dešimt puslapių, juose pirmiausia pateikiama trumpa rašytojo charakteristika, kaip natai gimimo ir mirties data, zodiako ženklas, garsiausių kūrinių sąrašas, citatos, o po to pereinama prie skubaus gyvenimo faktų išdėstymo, o paskui – itin lakoniškais skyreliais išryškinamos rašytojų ydos, didžiausi skandalai, jų keistenybės, kurios šiandien atrodytų atšlijusios nuo chrestomatinių biografinių įrašų, kurie pateikiami akademiniuose leidiniuose, arba ten užsimenama labai etiškai, trumpai apie vieną ar kitą rašytojo aistrą.

Visgi Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai veikalas dvelkia geltonosios spaudos pateiktimi, knygos sudarytojas nevengia tyčinio negatyvių, kartais tik paskalomis grįstų informacijos šaltinių. Tai bulvarinio skaitalo tipažas, kuris perskaitomas kaip pirktinis vienadienis laikraštis iš kiosko prie stoties. Nepaisant paprastos stilistikos ir autoriaus pozicijos „sugraibyti“ rašytojų gyvenimo faktus ir paskalas į vieną aruodą, knyga pasitarnauja kaip greitas susipažinimas su rašytoju ir jo laikmečiu, todėl knyga funkcionali kaip mokymosi priemonė ir žingeidiesiems, pavyzdžiui, „Auksinio proto“ ir kitų protmūšio specialistams, kurie norėtų literatūroje praplėsti žinias. Šioje knygoje, priešingai nei gali kiti tikėtis, nieko nerasite apie rašytojų kūrinių interpretacijas, nėra jokių analizių, vien tik rašytojų pikantiški gyvenimo ir laikmečio kontekstai.

Robert Schnakenberg

Nepaisant bulvarinės geltonosios spaudos stiliaus, knyga susisteminta, ja lengva ir patogu naudotis kaip kokiu pagalbiniu kišeniniu žinynu. Asmeniškai sužinojau daugybę man negirdėtų pikantiškų dalykų, kurie šiandieninėje spaudoje neaptariami, o chrestomatijose vargiai ką rasti, todėl knyga patrauklus sensacijų rinkinukas. Tiesa, Gimtasis žodis yra išleidęs visą seriją panašių knygų ir apie režisierius, kompozitorius bei dailininkus su analogiškais knygų viršeliais ir pavadinimais.

Kokios ydos, pikantiškos smulkmenos apie rašytojus kartojasi iš biografijos į biografiją? Žinoma, priklausomybės. Ypač alkoholis, kaip antai Jack Keruac, kuris beveik visą savo gyvenimą prasibastė gerdamas nuo ryto iki vakaro, kad net sunku patikėti, jog jis parašė Kelyje ir Dharmos valkatos. Arba antai ištisas moterų rašytojų pulkas, kurios buvo lesbietės, nors laikmetis vertė jas gyventi pagal tam tikrus visuomenės standartus – Virginia Woolf, Emily Dikinson, Gertrude Stein – kitą vertus, būtent šios savybės galbūt ir leido prasiveržti kūrybos srityje ir pranokti daugelį to metų „tradicinių“ moterų kūrybą. Apie Lordo Byron sekso pramogas Venecijoje, kai šis imdavo „konservuoti“ savo meilužių gaktos plaukus vokuose arba su kokiais vyriškumo standartais grūmėsi E. Hemingway ir tuo pačiu „kariavo“ su Gertrude Stain.

Kai kurie įrašai apie rašytojus šokiruoja, pavyzdžiui, apie W. B. Yeats potencijos gerinimą: „Penkiolikos minučių trukmės operacija, per kurią į Jeitso kapšelį buvo implantuotos beždžionės liaukos, praėjo be kliūčių. Jeitsas atgavo pajėgumą. Vėliau poetas gyrėsi, kad operacija ne tik grąžino kūrybines galias, bet ir „lytinį potraukį; panašu, kad jis nebeapleis manęs iki mirties“. (p. 115).

Seksas, skolos, alkoholis, homoseksualumas, linksmybės, savižudybė – štai apie ką sukasi visos rašytojų gyvenimo istorijos. Knyga vertinga tikriausiai tuo, kad lietuviškai neturime nė vieno tokio leidinio, kuriame šia tema būtų patogiai susisteminti visi vienos profesijos skandalingi faktai, todėl šalia akademinių leidinių, kruopščių biografijų, manau, kaip pagalbinė priemonė, šioji knyga gali praversti rašant straipsnius, bakalauro ar magistro darbus. Ir žinoma, savo malonumui.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli aistra" / "A Quiet Passion"

Sveiki, skaitytojai,

Matyt, buvo tik ir laiko klausimas, kada bus sukurtas biografinis filmas apie devynioliktojo amžiaus amerikiečių poetę Emily Dickinson, nes tikriausiai beveik visiems visuomenės veikėjams amerikiečiai ir britai turi pastatę po filmą. Kitą vertus man mažai žinančiam apie E. Dickinson asmeninį gyvenimą, labai knietėjo pasižiūrėti filmą „Tyli aistra“ (angl. A Quiet Passion) (2016), kuris iš esmės aprėpia poetės paauglystės ir paskutinio gyvenimo dešimtmečio epizodus.

Gyvendama pasiturinčioje šeimoje, kaip ir daugelis to meto moterų, ji turėjo išsilavinimą, mėgo knygas, ypač poeziją, todėl pati ją rašė. Per savo gyvenimą ji parašė 1800 eilėraščių, tačiau jai pačiai esant gyvai, publikuoti tebuvo viso labo 11 eilėraščių ir tie patys spaudoje smarkiai sukritikuoti. Iš esmės filmo laikotarpis moterims kūrėjoms nebuvo dėkingas, kadangi karalienės Viktorijos epochoje iš moterų buvo tikimasi tik keletą dalykų – pamaldumo, siuvinėjimo, vaikų gimdymo, o E. Dickinson neatituko visų šių reikalavimų, todėl namuose dažnai konfliktuodavo su pamaldžiuoju tėvu, tačiau neatrodo, kad ji turėjo itin grubius santykius su šeima.

„Seksas ir miestas“ žvaigždė Cynthia Nixon atliko vyresniosios Emily Dickinson vaidmenį išties nepriekaištingai. Apskritai tokios biografinės juostos labai dėkingos aktoriams, nes per jas galima išreikšti savo aktorinį meistriškumą. Filme netrūksta subtilumo, laikmečio ženklų, karalienės Viktorijos atmosferos. Filmas itin poetiškas, tarp scenų „pripumpuotas“ cituojamų poetės eilių, todėl retkarčiais primena filmą „Švytinti žvaigždė“ (2009) apie romantinės epochos britų poetą J. Keats. Kad ir kaip besimėgaučiau „Tylios aistros“ stebėtinai gera vaidyba, subtiliomis detalėmis, E. Dickinson perteikta kasdienybe, laikmečio epocha, visgi laužiau galvą, o kuo šis filmas man įdomus siužetiškai? Ką jis man atskleidžia apie poetę, ko nebūčiau žinojęs ar matęs kine? Visgi pasigedau asmeninės istorijos intrigos, kažko, dėl ko iš tikrųjų verstų mane jaudintis dėl filmo veikėjų, nes dabar visgi filmas praplaukė subtiliai, gražiai ir dailiai, tačiau didesnio peno apmąstymams man nepaliko, todėl filmą priimu tiesiog kaip E. Dickinson asmenybės atminimo įprasminimą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: anglų poetė Emily Dickinson apie iškalbingą tylą

Sveiki,

Senoji geroji tyla, tiek išaukštinta Rytų filosofijoje, mums, vakariečiams, tai briliantas, dienos aukštoji nata, žinoma, jeigu mums pavyksta ją suskambinti. Anglų poetė Emily Dickinson (1830-1886) yra pasakiusi, kad tyla arba, kitaip sakant, nieko nesakymas yra kur kas išsamesnis už ilgiausią litaniją. Šįkart neturiu galvoje šaltą atsiribojimą, abejingumą, ignoravimą, bet priešingai – šypseną, pasitikėjimą, apkabinimą. Tas buvimas tyloje pranašesnis už galingą žodį. Kartais.

Jūsų Maištinga Siela