Filmas: "Tiesos galia" / "Ji pasakė" / "She Said"

 Sveiki,

Tikriausiai visi prisimena netolimus laikus, kada JAV ir pasaulį sudrebino netikėtas moterų judėjimas #metoo prieš vyrų seksualinį priekabiavimą darbo aplinkoje. Buvo sukurtas ir filmas „Skandalas“, kuriame nusifilmavo tokios žvaigždės kaip Nicole Kidman ir Charlize Theron, bet, pasirodo, tikrąjį #metoo proveržį padarė dvi žurnalistės iš tiriamosios žurnalistikos skyriaus New York Times dienraščio – Jodi Kantor ir Megan Twohey. Apie jų darbą prie šio tyrimo režisierė Maria Schrader sukūrė filmą, kuris lietuviškai pristatomas pavadinimu „Tiesos galia“, tačiau tikriausiai turėtume versti „Ji pasakė“ (angl. She Said) (2022).

Filmas nukreiptas prieš 23 metams po šio skandalo išaiškinimo nuteistą kino kampanijos magnatą Harvey Weinstein, kuris, kaip filme teigiama, priekabiavo prie daug garsių aktorių, kurios vaidino jo kampanijos kuriamuose filmuose. Nors filme atskleidžiama, jog nuo 8 iki 12 metų pasirašė sutartį su magnatu, kad šios tylėsiančios ir niekada neprabilsiančios apie priekabiavimo, o mainais jos gaus vaidmenų arba išmokų. Galiausiai po visos šios istorijos moterys, kurios bijojo, buvo tildomos arba netikėjo, kad kas nors jas supras, nes pasaulį valdo vyrai ir jų pinigai, galiausiai prabilo. Pasirodo, magnatas priekabiavo prie daugiau nei 80 moterų – įžymybių, asistenčių, kitų darbuotojų. Filme vaizduojamos pirmosios moterys, su kuriomis bando žurnalistės užmegzti kontaktą ir atskleisti tiesą, atlaikydamos Harvey nusamdytų advokatų spaudimą.

Nustebino ir tikrovę atliepiantys faktai. Pavyzdžiui, Holivudo aktorė Rose McGowan, mums tikriausiai labiausiai žinoma iš serialo „San Francisko raganos“, ilgą laiką teigė, jog magnatas ja pasinaudojo 1997, kai jai tebuvo 23 metai. Tačiau ji buvo visuomenėje sumaišyta su purvais, pristatoma kaip kvailelė, kuri nevaldo emocijų ir jai reikia psichiatro, kad bando prisiteisti iš milijonieriaus pinigų. Šitokiais instrumentais buvo tildomos visos kitos moterys, todėl Holivude ir kitur tvyrojo tyla ir baimė. Ne viena prabilusi neteko aktorės karjeros... Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė žinomos Zoe Kazan ir Carey Mulligan, kurioms, manau, ne mažiau svarbi šioji problema.

Visgi man tokio tipažo filmus, kaip žiniasklaida atskleidžia vieną ar kitą įsigalėjusią aferą, sudėtinga vertinti. Aiškiai suprantu, kad filmas toli gražu ne meninio turinio, o labiau apeliuoja į vaidybinį žurnalistinį liudijimą, į istorinius užkulisius, kad sužinotume, kaip vienaip ar kitaip įvyko didesnieji pokyčiai. Tiesa, man tokie filmai patinka, ar tai būtų „Valstybės paslaptis“ (2017), ar „Sensacija“ (2015), smagu pasižiūrėti galimą skandalo, atsiritusio iki Lietuvos, virtuvę ir to padarinius. Manau, filmas svarbus tuo, kad jis rekonstruoja nukentėjusių moterų neteisybę, moterų, kurios buvo žeminamos už tai, kad liudijo tiesą. Banalu, bet tokia tiesa: vienas lauke nesi karys, kai minia teigia, jog smurtavai, tik tada visuomenė linkusi patikėti tikrąja tiesa.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "(Ne)tobulas vyras" / "Ich bin dein Mensch"

Sveiki,

 

Vokiečių draminė komedija „(Ne)tobulas vyras“ (vok. Ich bin dein Mensch) (2021) jau spėjo pasižymėti europietiško kino kontekste. Berlyno kino festivalyje pagrindinė filmo aktorė Maren Eggert gavo apdovanojimą už geriausią vaidmenį (įdomu tai, kad tai pirmasis prizas, skirtas aktoriui, nepaisant lyties, ir jis, kaip keistai beskambėtų, atiteko moteriai). Šiame mokslinės fantastikos komedijoje pasakojama iš dalies apie ateities pasaulį, iš dalies apie tai, kas jau mūsų visuomenėje vienaip ar kitaip vyksta. Moteris vardu Alma leidžiasi į eksperimentą ir trim dienom į savo namus pasiima dirbtiniu intelektu suformuotą Tomą – vyrą robotą, kuris nuspėja kiekvieną moters troškimą. Kaip galima vėliau įspėti, tobulumas yra nenuspėjamume ir pačiame netobulume, nes tokia žmogaus prigimtis, todėl viskas laiku ir vietoje gali kaip reikiant bet ką išvesti iš kantrybės.

 

Filme pasirodo britų aktorius Dan Stevens, kuris ir atlieka roboto Tomo vaidmenį. Visgi pats filmas sukaltas pagal daugelį europietiškas, sakyčiau, ypač prancūziško stiliaus, taisykles. Komedija nei aštri, nei itin absurdiška, laikosi jau ne tokios ir naujos idėjos t. y. pakeisti žmogų kažkuo kitu, kas atstovėtų vienatvės valandas. Jeigu matėte S. Spielbergo „Dirbtinį intelektą“, suprasite, apie ką pasakoju. Filmas subalansuotas masiniam žiūrovui, nors ir nėra vien tiesmukas ir lėkštas. Filme gvildenamos ne tik tapatumo klausimai, bet ir gyvenimo prasmės bei dabarties laiko tendencijos. Santykiai yra nuolatinis kūrybinis darbas ir retsykiais sunkus. Kas nutinka, jei žmogus nebegali megzti bendražmogiškųjų santykių su kitu žmogumi? Ogi įvyksta civilizacijos pabaigtuvės, žmonių rasės klestėjimo pabaiga ir nebūtinai tai gali būti geros tendencijos pokyčiams.

 

„Tavo skausmas yra reliatyvus, todėl apgailėtinas,“ – sako robotas Tomas moteriai, kuri prarado kūdikį. Žmogaus ryšys ir roboto „supratimas“ pagrindinę veikėją apsvaigina karčiomis iliuzijomis, jog galima mylėti robotą taip pat, kaip ir gyvą žmogų. Mes, žiūrovai, beveik patikime, kad filmas stebuklingai (kadangi komedija) išgelbės veikėją ir ji Maljorkoje gers šampaną su humanoidu, tačiau tikrovė tokia, kad moteris pripažįsta, jog save apgaudinėja, ir ima suvokti apskritai šių santykių sistemos baisumą. Esminis ir tikriausiai reikšmingiausias klausimas, taip ir neištartas filme, tikriausiai yra: ar mes suvokdami, jog tai absurdiškai netikra, vis tiek rinksimės gyventi saviapgaulėje, o gal mokysimės netobulai gyventi savitus gyvenimus su žmogiškosiomis ydomis? Nuotaikingas, tačiau nebanalus filmas, keliantis įdomius klausimus. Ir jeigu ne komedijos aspektai, iš šios medžiagos išeitų rimta drama.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsoje" / "In Darkness"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti lenkų režisierės Agnieszkos Holland kino juostą „Tamsoje“ (In Darkness) (2011 m.). Tai šiais metais dalyvavusi „Kino pavasaryje“ juosta, kuri nebuvo labai gal populiari tarp žiūrovų, bet tikiu, kad kas pamatė, tai tikrai nesigailėjo. Labai nustebau, kad ši režisierė sukūrė 1995 metais mano jau kadais mėgiamą filmą apie simbolistus prancūzų poetus Rembo ir Valeri „Visiškas užtemimas“. Šįkart režisierė grįžta į gimtinę ir sukuria filmą „Tamsoje“, kuris tikrai palankiai sutiktas kino kritikų ir Kanų kino festivalio. 

Labai džiaugiuosi, kad ši juosta papuolė į mano nagus ir teko praleisti kelias valandas įtampos, kurios buvau taip pasiilgęs. Apskritai filmas holokausto tematika šiek tiek kaip visada paralyžiuoja mane, jau ką besakyti, kad ir kiek filmų bematyčiau šia tema, beveik visi jie man atrodo savaip stiprūs, įdomūs, įtaigūs ir prikaustantys: „Pianistas“, „Vilniaus getas“, „Berniukas dryžuota pižama“, „Šindlerio sąrašas“ ir daugelis kitų filmų, be kurių savo kino peizažo sunkiai įsivaizduoju – prie jų su visa miela pagarba priglaudžiu ir A. Holland „Tamsoje“.

Filmas pasakoja apie lenkų valstietį, kuris per požemius išgelbsti dešimtis žydų ir juos du metus slepia dvokiančiuose rūsiuose nuo persekiotojų vokiečių. Gyvenimas požemyje ne ką geresnis nei pačiame gete – smarvė, žiurkės ir tamsa. Čia dramatizmo iki soties, įtampos, požeminis gyvenimas, tačiau neapsirikite, tai tik kontekstas, labai svarbus, ryškus kontekstas, bet tai filmas, paremtas realiais asmenimis, rizikavusiais gyvybe. Tai pasakojimas apie pralobti norėjusį gobšuolį lenką, kuris susidūręs su mirtimi visgi paklūsta savo prabudusiam sąžinės balsui. Įdomiausia tai, kad jo geras draugas yra vokiečių esesininkas, kuris nusamdo jį po požemius ieškoti žydų... Iš esmės pats siužetas vėlgi, kad ir apie jau „N“ kartų matytą genocidą, yra kažkuo naujas, patrauklus ir įdomus. Visada mane jaudina ir jaudino ši tema, bet Holland meistrystė leido mėgautis ne tik filmo medžiaga, bet ir režisūriniais niuansais, kameros slankiojimais, leido pačią tamsą visomis prasmėmis prisijaukinti, vardan gyvybės išsaugojimo...

Filmą vertinu pačiais aukščiausiais balais, nes gavau iš jo maksimaliai viską – aktorius, režisūrą, istoriją, jaudulį. Ir kaip kino maniakė Izolda Keidošiūtė sakė, po šitokio filmo tenka ir toliau su juo gyventi, jis niekur neišnyksta, uždarius kino salės duris. Žinoma, šis filmas, bent jau man, vienas iš tokių, apie kurį galvodamas tąkart ir užmigau. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela