Filmas: "Ir velnias dėvi Prada 2" / "The Devil Wears Prada 2"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Atsirado nauja Holiduvo mada po daugel metų sukviesti kokio nors kultinio filmo aktorius ir kurti istorijos tęsinį. Nežinia, ar dėl pinigų, ar dėl to, kad norima patenkinti žiūrovų lūkesčius. Asmeniškai gana įtariai žiūriu į tokius kino gaivinimo projektus, nes tęsiniai dažnai linkę žiūrovus nuvilti, jie tampa pretenzingi pirmtakų projektų šešėliais, bandančiais atkartoti ne tik sėkmę, bet ir pasakojimo braižą. Pavasario pabaigoje nemačiau didesnės kino reklaminės kampanijos, nei režisieriaus David Frankel sukurto tęsinio „Ir velnias dėvi Prada 2“ (angl. The Devil Wears Prada 2) (2026). Pirmoji ekranizacija buvo pastatyta 2006 metais pagal 2003 metais pasirodžiusią Lauren Weisberger itin populiarią knygą tuo pačiu pavadinimu. Rašytoja iš viso yra išleidusi 3 šios serijos knygas: Revenge Wears Prada: The Devil Returns (2013) ir When Life Gives You Lululemons (2018). Paskutinioji knyga yra būtent apie Emili, buvusią Mirandos asistentę. Įdomu tai, kad „Ir velnias dėvi Prada 2“ tik iš dalies remiasi rašytojos sukurtais personažais, antroji dalis nėra tikra ekranizacija, filmui scenarijus buvo parašytas originalus.
 
Man sudėtinga įvardyti, kodėl pirmoji dalis „Ir velnias dėvi Prada“ buvo tokia kultinė. Nors gal ir nesudėtinga. Po pandemijos šio filmo ištraukos tapo memų ir patiktukų įvairiose platformose fenomenu, o YouTube kanalų tinklalaidininkai ėmė kurti ištisas laidas, kaip jie stebi su draugais šį filmą ir komentuoja įvairias ištraukas. Kitaip sakant, paskutinis penkmetis jau tarsi kino kompanijoms pamėtėjo sumanymą sukurti tęsinį, juolab kad yra knygos tęsinių. Apie tai buvo kalbama daug, patys aktoriai nuolat komentuodavo prieš kelis dešimtmečius atliktą darbą, tad... Kodėl gi ne?
 
Manau, antroji dalis yra pavykusi, kad ir kaip kritiškai bevertinčiau tęsinius. Franklinas iš esmės išlaikė pirmtako pasakojimo ritmą ir struktūrą, jam pavyko sugrąžinti ištisą žvaigždyną: Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt, Stanley Tucci... Prisikviesti fragmentiškai pasirodyti Lady Gaga ir net Donatella Versace bei kitus žymius atlikėjus, žinomus visuomenininkus, kūrėjus. Iš esmės scenarijus parašytas laikantis principo, kad negalima ką nors pernelyg eksperimentuoti, bet ir negali būti blogesnis už pirmtaką. Manau, kad filmai absoliučiai lygiaverčiai, nors daugelis galbūt pasakytų, kad neįmanoma pranokti pirmosios dalies.
 
Kas nustebino šiame filme? Puikūs kostiumai, ypač Mirandos (aktorė M. Streep). Manau, kad filmas būtent fokusuojasi ne į Anne Hathaway kuriamą Andės personažą, nes jis iš esmės po 20 metų beveik toks pat ir neevoliucionuoja. Keičiasi pati Miranda dėl mados kampanijos pokyčių. Manau, kad filmas stengėsi parodyti ir atskleisti Mirandos pažeidžiamumą ir žmogiškąją pusę. Vienoje scenoje ji savo redaktorei ištaria žodžius, kokių niekada nebūtų ištarusi prieš 20 metų: „... mane tarsi kažkas pažadino.“ Ir išties, kartais netgi gaila darosi žiūrėti, kaip įtakingą galią turinti kampanijos vadovė turi prislopinti savo sudėtingą charakterį, tapti lankstesne ir prisitaikyti, kad nebegali nei užsiimti mobingu, nei sakyti tai ką galvoja. Iš esmės šioji dalis, matyt, atliepia jautrius žmogiškuosius pokyčius, o labiausiai į tai, kad reikia formuoti savo politkorektiškumą ne tik viešojoje erdvėje, bet ir darbovietėje, nes bet kada gali būti įrašomas, įskundžiamas ir apkaltintas už išnaudojimą. Tai kompanijų diktatūros pabaigos tendencijos, į kurias tenka tikriesiems rykliams itin jautriai reaguoti.
 
Visi kiti romantiniai niuansėliai, kaip antai Andės nauji santykiai su brokeliu ir architektu nelabai domino, jie tiesiog užpildo reikiamą romantinę filmo turinį, bet visi juk žinome, kad filmą žiūrime dėl išraiškingų aktorių kolektyvų, kurie sukuria mums tam tikrą aukštosios mados žmogiškąjį fasadą karikatūrinėmis priemonėmis. Ir kaip dėl šito nemėgti „Ir velnias dėvi Prada 2“?
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Belfastas" / "Belfast"

 Sveiki,

 

Koks būtų filmas, jeigu kas pastatytų apie sovietinį 1949-1950 m. m. Vilnių? Toks pilkas ir šaltas sovietinis, dar esant Stalinui gyvam. Pilnas baimės ir svetimybės. Galbūt tai būtų spalvomis kažkuo panašus į Belfaste, Šiaurės Airijoje, gimusio aktoriaus ir režisieriaus Kenneth Branagh „Belfastas“ (angl. Belfast) (2021), kurį galima įvardyti kaip tikrą XX a. vidurio odę savo gimtajam miestui. Filme vaizduojamas Belfastas – didžiausias Šiaurės Airijos miestas, kuriame nuolatos vyko probleminiai poliniai karai tarp anglų ir airių, o šiame filme ypač išryškėja religinė katalikų ir protestantų nesantaika. Protestantai jaučiasi viso Belfasto kvartalo šeimininkai, jie naktimis su deglais patruliuoja ir gąsdina vietos katalikus išsinešdinti.

 

Kaip ir visais laikais, taip ir Belfaste šiais vaizduojamaisiais, religija tėra tik priemonė, ginklas būti agresyviam, vaizduoti, jog nekenti. Bet ši nesantaika, nors ir svarbi Belfasto istorinė detalė, iš tikrųjų filmas kur kas šiltesnis ir jaukesnis, nei galima numanyti. Kvartalo istorija papasakota per jaunos šeimos sunkmetį jauniausio sūnaus Badžio akimis. Kamera slampinėja paskui berniuką, renka kasdienes kvartalo istorijas, pirmąsias berniuko meiles, nuotrupomis perteikia gatvėse vykstantį reketą ir terorą, papasakoja apie finansinius tėvo ir motinos sunkumus. Kinematografiškai filmas išties žavus, nostalgiškas (jaudai baltos spalvos) suteikia retrospekcijos įspūdį, tarsi žiūrėtume savotišką intymią dokumentiką. Vizualiai gražiai nuaustas, sunkiais vaikystės pasirinkimais perteikta probleminė ašis kartu pasakoja ne tik apie šeimos santykius ir išgyvenimus, bet ir apie penkto-šešto dešimtmečio Belfastą, bandoma perteikti jausminį įspūdį, koks jis iš tikrųjų buvo.

 

Nesu tikras, ar man šis filmas sukėlė sentimentų pačiam Belfastui, veikiau tai britams ir airiams skirtas filmas, kurie tikrai suvoks, pajus ir perpras tikrąją šio filmo vertę ir energiją. Juolab, kad filmas nebuvo nepastebėtas, jis įtrauktas į įvairias nominacijas apdovanojimuose ir yra laikomas vienu geriausiu kūriniu 2021 metais. Visgi (bent man) šioje istorijoje kažko pristigo. Turiu galvoje, šis jaukus, vizualus, su puikiais žinomais aktoriais filmas man asmeniškai nieko naujo nepapasakojo, ko nebūčiau matęs ar nežinojęs. Noriu pasakyti, kad iš gerųjų filmų tikiuosi bent keletą dalykų, visų pirma, emocinio sukrėtimo, na, o jeigu to nėra, tai bent intelektualinių dalykų t. y. žinių praplėtimo, naujų horizontų. „Belfastą“ vertinti belieka, mano nuomone, už taikliai veikiančius estetinius ir techninius elementus, kurie sukuria filme išskirtinį pasakojimo toną, todėl filmas meniškas. Net neabejoju, kad daugeliui gurmanų patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tenet" / "Tenet"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Naujausias kultinio režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tenet“ (angl. Tenet) iš tikrųjų vėlei pateisina šio režisieriaus kaip „mindfucker“ kino meno korifėjaus vardą. Esu didelis šio režisieriaus gerbėjas, man jis vienas iš tų nedaugelio šiuolaikinio didžiojo Holivudo kūrėjų, kuris randa balansą tarp savo beprotiškos fantazijos ir masinio kino standartų. Žodžiu, jo kinas tarsi sukaltas pagal atpažįstamus standartus, bet jame visada, kaip Tarantino kine, išliks nolaniška kino dikcija.

 

Naujausias „Tenet“ filmas pasakoja apie juodosios rasės slaptą samdomą agentą, kuris netrukus susiduria su ateities pasaulio technologijomis. Nauja atrasta ir panaudota plutonio medžiaga leidžia prasiskverbti pro matricos skydą ir patirti atvirkštinę laiko tėkmę. Nors didžioji filmo dalis pasakoja ne fantastinę istoriją, o veikiau kriminalinę ir detektyvinę operaciją, kurios metu du agentai iš pradžių bando pavogti Van Gogo paveikslą, vėliau išvaduoti blondinę nuo sadistiškai nusiteikusio mafijozo. Žodžiu, pati siužetinė linija, apie ką sukasi pagrindinis veiksmas, gana stereotipinė ir holivudinė. Galiausiai veikėjai išsiaiškina kelionės laiku algoritmą, todėl gali ir gena užbėgti priešui už akių.

 

Žinoma, įdomiausioji istorijos sąrangos dalis yra šios įprastinės istorijos pateikimas. Vėlgi žaidžiama realybėmis, sąmone, suvokimu. Panašiai kaip ir viename geriausių jo filmų „Pradžia“, čia mes turime tas laiko kilpas, kada nežinai, ar tu gyveni ateityje, ar praeityje. Ir netgi jeigu matai veikėją veiksme, galimas daiktas, kad jis iš praeities ir praeityje jau miręs. Žodžiu, tas laiko šuoliavimas nerealiai išplečia sąmonę ir žiūrovo fantaziją, todėl filmo kompoziciją laikyčiau pačiu svarbiausiu šio sėkmingo ir pripažinto filmo elementu. Visgi gilinantis į pačių veikėjų psichologiją, jų veiksmus ir pasirinkimus, darosi šiek tiek liūdnoka, kad viskas labai standartiškai nyku. Turime geriečius ir blogiečius, turime vėlei didvyrius, komikso stiliaus elgsenos pavyzdžių, kurie vėlei pritinka standartizuotoms Holivudo juostoms. Pagrindinis veikėjas yra absoliučiai simpatiškas, toks geras, kad, atrodo, kaip ir visi likę, tiesiog aplinkybių aukos. Paprasčiau tariant, pačiame filme, kaip ir „Džeimso Bondo“ filmuose, trūksta nebent tikrovės atspindžio, žmogiškumo. Užtenka paanalizuoti, kad ir pagrindinio veikėjo pokalbius su indų kilmės mokslininke, tai pamatysite, kad viskas paremta žaismingų ir netikrų holivudinių gestikuliacijų bendravimo kultūra. Net ir dvylikamečiui aišku, kad žmonės taip gyvenime nesikalba, bet matyt, tokia ta didžiojo kino kaina, tenka pataikauti vardan to, kad būtų išskleisti kiti niuansai.

 

Bet kokiu atveju Holivude šį filmą galima laikyti įvykiu, nors tai nėra mano mėgstamiausias režisieriaus filmas. Kartą pamatyti, manau, verta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Žmogžudystė Rytų eksprese" / "Murder on the Orient Express"

Sveiki,

Ar vėl prasidės rašytojos Agatos Kristi kino era, kol kas niekas nežino, tačiau filmo ekranizacija „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (angl. Murder on the Orient Express) (2017) gali tapti tyla prieš sprogstančią audrą, ypač, jeigu filmas susilauks komercinės sėkmės, tai beveik neabejotina, kad į šią detektyvų karalienę Holivudas vėl atsigręš 180 laipsniu kampu, bet...

Bet komercinės sėkmės negarantuoju, nes filmas gana vidutiniškas. Į sales žiūrovus gali sutraukti nebent ištisas pulkas pačių ryškiausių aktorių ir netgi aktorės M. Pfeiffer grįžimas į didįjį kiną. Režisierius Kenneth Branagh, praeityje sukūręs „Torą“ ir pasaką „Pelenę“, toliau ištikimai laikosi atsargių ir komercija grįstų kino kūrimo taisyklių – labiausiai stengiamasi visomis išgalėmis palepinti žiūrovą vizualiniais vaizdiniais, kad net šis A. Kristi romano ekranizavimo galutinis rezultatas truputį priminė ne šiurpią detektyvinę istoriją, bet irgi veikiau pasaką. Pasitelkęs jau turimus įgūdžius, režisierius kūrė holivudinio braižo juostą neišrankiai masei, tad paryškintų spalvų tiek daug (kas iš esmės man netrukdo, net gražu), kad net paskandina savo herojus. Traukinio peronuose vykstantys keleiviai iš esmės yra karkasiniai, negyvi, imituojantys skirtingo tipažo charakterių portretus, nejaučiant, kaip veikėjai tampa patys tik dar vienomis dekoracijomis.

Kas myli „kiną dėl akių“, tai juosta iš principo nėra prasta, nes ir A. Kristi, žvelgiat kaip į rašytoją iš šių dienų perspektyvos, deja, nėra genijus ir daugelį savo detektyvinių storijų apie Erkiulį Puaro sukūrė pagal vieną ir tą patį braižą... Tai ko norėti iš scenaristų? Lengvą žiūrėjimą kiek paįvairino truputį gyvesnis Ekiulis Puaro, kurio vaidmenį atliko pats režisierius, įdomi ir finalinė scena, Kristaus Paskutinės vakarienės kompozicinė imitaciją, kurią pustuštėje salėje, kur žiūrovai susimetę kojas ant tuščių krėslų, tikriausiai nė nepastebėjo, nes pradėjo patamsyje žiūrėti į laikrodžius, tikriausiai jausdami, kad filmas tuoj baigsis.

Filmas labai jau vidutiniškas, neįsimenantis ir pernelyg pataikaujantis lepiems vaizdiniams, trūksta gylio, charakterių gyvumo. Tokios istorijos pateiktos nemąsliu ir neintriguojančiu „feisbukiniu“ būdu visada kiek tuštokos ir tampa tik greitu maistu kino sraute.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Diunkerkas" / "Dunkirk"

Sveiki,

Tiesą sakant, į kino teatrus vaikštau retai, nors dievinu kiną. Tai nutinka „Kino pavasarį“, kai pasidarau kartą metuose kino puotą, o į komercinį kiną nueinu statistiškai keturis-penkis kartus per metus, todėl kruopščiai atsirenku, jeigu nesiderinu prie kitų, ką galėčiau pažiūrėti. Christopher Nolan naujasis netgi ne filmas, visur įvardijamas kaip „šedevras“ „Diunkirkas“ (angl. Dunkirk) (2017) galiausiai įveikė S. Coppolos „Lemtingą pagundą“ ir nusprendžiau jį pažiūrėti didelėje kino salėje. Mano kolega, sužinojęs, kad filmas nebus komedija ar parodija, itin buvo rūškanas ir po seanso keikė ir ėdė mane dar ilgai, kad niekada neleisiąs man rinktis jokio filmo.

Iš tikrųjų esu didelis Ch. Nolano filmų gerbėjas ir kiekviena jo juosta išties palieka didžiojo ir neblėstančio kino įspūdį – jis vienas didžiausių šių dienų didžiojo kino kūrėjų, tai nulėmė mano pasirinkimą eiti į „Diunkerką“. Tiesa, nesu linkęs simpatizuoti filmams apie karą, nes jų tiek jau matyta, kad tiesiog kaskart pamatyti atskirą filmą apie išskirtinį herojų, ar karo fronto zoną, darosi nebešviežia, nebent tai būtų išskirtiniai aktoriai ar režisieriai. Nors užskaičiau spaudoje, kad filmas ne apie karą, tačiau tai netiesa – visas filmas vienas didelis karas. Iš pradžių atsiduriama lyg eilinėje karo sumaištyje, tik istorija skyla į tris laiko juostas, kas labai būdinga Ch. Nolano filmui, tačiau filme neišvysite nei ypatingo herojaus, nei tokio aktoriaus, kuriam būtų suteikta galimybė išreikšti savo „Oskaru“ kvepiantį vaidmenį. Visai nenuostabu, kadangi Ch. Nolano filmai ne charakteriui skirti, o visuminiam laiko sąrangų peizažui – jo filmai vienas didelis šokantis visatos chaosas, visuminė vienas nuo kito priklausanti dermė – šis filmas ne išimtis. Tikėjausi išvysti charakteringą Tom Hardy, tačiau jo veikėjas buvo vienas nuobodžiausių visumos dalių – amžinai sėdi užkonservuotas lėktuve ir pyškina į velniai žino kurį lėktuvą iš nežinia kurios laiko „juostos“.

Taigi karinė drama išties intensyvi: daug vaizdų, įtaigi atmosfera, aštrių karinių situacijų, kurios jaudina, todėl nenuostabu, kad tai karinis šedevras be didesnių didvyrių, nes didvyriais tampa ištisas frontas, kitaip sakant, pati gyvybė, kitų dar vadinama, baime kariauti. Intensyvumas ir atmosferinis, bet labiausiai žavi dėl režisieriaus gebėjimo komponuoti įspūdį paliekančią pasakojimo struktūrinę dalį. Nepaisant visko, man asmeniškai labiau įspūdį padarė filmas „Tarp žvaigždžių“ (2014) ir „Pradžia“ (2010), nei šis filmas, kadangi ten labiau nei „Diunkerke“ paliko neįmanomos tikrovės pavertimu kine įspūdį, nei šios bombos.

P. S. One Direction žvaigždė Harry Styles atliko neblogą darbą ir pakankamai charizmatišką mini vaidmenį. Ir visai jis nenuviliantis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pelenė" / "Cinderella"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kone labiausiai lauktą paskutiniais metais pasakos ekranizaciją „Pelenė“ (angl. Cinderella) (2015), kurį režisavo britų režisierius Kenneth Branagh, paskutiniu metu Lietuvoje labiau žinomas kaip karinės dramos „Valkirija“ režisierius. Na, „Pelenės“ tikriausiai laukė visų amžių grupės ir tikėjosi tikrai nemažai, nes su šiuolaikinėmis kino technologijomis troškome pamatyti naujos „Pelenės“ prisikėlimą ir, tiesą sakant, pamatėme.

Visų pirma derėtų atsieti, kad tai nėra akivaizdi pasakos interpretacija, kai į istoriją įpinami papildomi niuansai, kai herojai tampa žudikais ir pan. Režisierius stengėsi laikytis kuo „arčiau“ klasikinės pasakos varianto ir jam tai pavyko, nes paskutiniu metu pasakų interpretacijos ir motyvai kine jau buvo pradėję pabosti, norėjosi vėl senųjų gerų pasakos fabulų. Visai kas kita, kalbant apie patį filmą. Jo išties galėjo būti gerokai geresnio, nes mane, kaip suaugusį žiūrovą, filmas nelabai patenkino, kai kurios scenos buvo absoliučiai neįdomios ir absurdiškos, gal klasikinės pasakos siužeto ir gerai žinomos formulės, tačiau man pritrūko daugelyje scenų stiprių ir galingų niuansų, pvz., šokių pokylių salėje tik probėgšmais parodomos pamotės ir jos dukterų reakcijos, o jų labiausiai ir norėjosi. Keisti dialogai, ypač Pelenės tėvo ir mirštančios motinos – didaktinės pakilios intonacijos ir teatrališkos reakcijos – pasijutau taip, kad filmas sukurtas visgi mažiesiems, o ne visai šeimai. 

Bene įspūdingiausia filmo scena vyko su krikštamotės pasirodymu, čia režisierius ir grafikos komanda pasistengė iš peties, tada atsirado ir atmosfera, ir transformacija, norėjosi išties žiūrėti. Aktorių komanda irgi nebloga, nors ir kuria tipinius, šabloniškus personažus, tačiau labiausiai akį traukia Cate Blanchette elegancija, už akių slypinti kerštingos ir suktos pamotės skaudi istorija. Helena Bonham Carter kaip visada savo rogėse, nuo T. Barton laikų pamišusios raganos ir fejų pasaulio diva, sukūrusi ne vieną panašų vaidmenį. Na, ir kiti aktoriai. Nieko pernelyg blogo negaliu pasakyti ir apie Lily James, kuri lyg ir visai tiko šios naivios mergužėlės vaidmeniui, bet tuo pačiu lyg ir nesužavėjo...

Filmas, sakyčiau, nepaisant kai kurių gerų momentų ir grįžimo prie klasikinės pasakos vaizdavimo, man pasirodė gana vidutinis. Patiks mūsų mažiesiems žiūrovams ir vienam kitam suaugusiajam. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela