Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklio istorija" / "A Ghost Story"

Sveiki,

Tai jau antrasis, kiek kito žanro, mano matytas režisieriaus David Lowery filmas „Vaiduoklio istorija“ (angl.  A Ghost Story) (2017). Prieš kokius penkerius metus teko matyti jo režisuotą „Ne šventieji“ (2013) su ta pačia aktorių pora Casey Affleck ir Rooney Mara, kurie po ilgos pertraukos abu nusifilmavo vėlei drauge pas tą patį režisierių. Tiesa, tuokart skausmingai žiūrėjau „Ne šventuosius“, vis sukandęs dantis, kažko tame filme man pritrūko, kažko būta pernelyg ištęsta, tad smalsu, kaip visa tai atrodys mistinėje siaubo dramoje?

Tiesą sakant, pamaniau, kad labai suklydau pasirinkdamas šį filmą, nes namiškiai po penkiolikos minučių jau išėjo į kitą kambarį ir eilinį sykį patvirtino, kad su manimi neįmanoma žiūrėti „normalaus“ kino, tokio maždaug kaip „Vienas namuose“ ir pan. Tiesą sakant, aš taip pat kietai sukandęs dantis žiūrėjau „Vaiduoklio istoriją“ ir galvojau: Dieve, Dieve, na, kokia apgailėtina nesąmonė. Scenos ištęstos iki negalėjimo kaip kokiame futuristiniame nonseniškame teatre, kuriame bandoma žiūrovą paveikti veikėjų psichofiziniais veiksmais, pavyzdžiui, kaip jiedu guli lovoje apsikabinę, arba kaip ji valgė tą atneštą pyragą... Pradžios filmo taktai tokie nepaveikūs, kad reikia didžiulės kantrybės bandant save sudominti šia netekties istorija, o šalia išdygęs vaiduoklis po paklode (taip, taip, pigus triukas be didelių efektų) atrodo arba kažkaip neypatingai genialu arba makabriškai juokinga, o, bet, tačiau...

Staiga filmui persiritus į antrą pusę mane ištiko šokas – iš paprastų buitinių paklodžių sukuriama stebuklinga netekties ir ilgesio istorija, nusidriekusi per laiką ir erdvę, šitokia skausminga (ne)susitaikymo su praradimu istorija. Paveikus garso takelis staiga išgrynino beviltišką vaiduoklio laukimą ir staiga pasirodo, kad siaubo istorija visai net ne siaubo, o širdį verianti netekties istorija, vietomis prisiminiau net prancūzų režisieriaus Olivier Assayas „Asmeninė pirkėja“, kur mistiniai elementai panaudoti truputį panašioje atmosferoje. „Vaiduoklio istorijos“ finalinės scenos tampa itin dinamiškos laiko spektre, o paliktas mylimosios atsisveikinimo lapelis durų staktos plyšelyje, kurį per ilgus dešimtmečius bando išrakti vaiduoklis, tampa tokia graudžia scena, kad prilygsta mažo kačiuko skandinimo vaizdui YouTube beširdžio pono likimo kanale.

Beveik net neabejoju, kad šis originalus filmas tiek scenarijumi, tiek jo pastatymu didžiajai daliai žmonių visgi nepatiks, kitaip sakant, ištveria tik ištvermingiausi. Prieš pradedant žiūrėti, reikia suvokti, kad siaubo šiame filme nėra (bent tokio, kokį esame įpratę matyti kine), o pirmajame pusvalandyje užvilkintos iki begalybės scenos tėra tik kinematografinės vystomos istorijos ritmas, kuris pamažu greitėja, o ilgesys ir nostalgija atsiveria laikmečio trapumu, kada pasaulis aplinkui keičiasi, o tavyje tebegyvena praeities prisiminimai, nuolat tavyje kunkuliuojantys, išdylantys, kintantys. Kiek galima laukti mylimosios? Pasirodo, visą amžinybę...

Nepatikėsite, tačiau vienas iš tų filmų, kurio metu absoliučiai pakeičiau kardinaliai nuomonę seanso metu ir itin retas atvejis, kada kantrybė pateisino, o galgi net pranoko lūkesčius. Absoliučiai naujas kino žvilgsnis!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb :6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mačesteris prie jūros" / "Manchester by the Sea"

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu nepasidalyti dar vienu filmu iš šiųmečių „Oskarų“ nominantų gretų ir šįkart apie „Mančesteris prie jūros“ (angl. Manchester by the Sea) (2016), kuris beregint susilaukė kino kritikų susižavėjimo. Išties „pilkosios“ dramos arba visi tie, kurie Lietuvos kino komerciniuose kino teatruose laukia rimtų perliukų, gali nurimti, nes praktiškai keli seansai po premjeros, kuriame aš papuoliau – salė buvo beveik tuščia. Niekas nenori tokio filmo karnavališkoje ir pramoginio kino apsuptyje, nes vis dar kinas turi popinti žiūrovą juokingais ir pompastiškais vaizdais, vis dar turi pataikauti, pateikti analogiškas istorijas į jau kažką primenantį kiną, spalvos, juokas, sintetinė ir netikra ašara... Viso to „Mančesteris prie jūros“ filmas neturi ir lietuviai kine tai suvokia, nes vidury seanso išėjo ir tos bobos kvatoklės, kurios nežinia ko tikėjosi, atėjusios į seansą kaip į kosmetikos saloną: „Ir dar tas filmas „Oskarui“ nominuotas?“ Kažkuri žemažiūrė išpyškino...

Ir gerai, nes tada žiūrėti kur kas lengviau, kai nėra nepasitenkinimo salėje, o filmas auksinės prabos. Žinoma, kad ir kaip bežiūrėsime, siužetas lyg ir kažkur matytas: sūnus atvažiuoja laidoti tėvo ir tvarkyti paveldėjimo dokumentų, o pamažu atverčiami gimtajame krašte pagrindinio veikėjo praeities klodai, kurie paaiškina, kodėl veikėjas toks paniurėlis ir pasyviai agresyvus. Tačiau kaip pateiktas šis scenarijus, vaidyba, klasikinės muzikos garso takelis, kompozicija... Visas sukrenta į gražiai liūdną kamertoną, kuriam dar prieskonių suteikia pilki žiemos Mančesterio vaizdai, sustiprinantys pagrindinio veikėjo Li sudužusios sielos stigmas. Casey Affleck, sukūręs Li vaidmenį, netrukus grumsis dėl „Oskaro“ ir tikriausiai jį gaus, bet noriu pasakyti, kad jo natūrali paniurėlio vaidyba išties įsimenama. Ir galvoju, kad kiek talentingų aktorių yra ir tame pačiame Holivude ir kiek visgi nedaug turi galimybę gauti savo gyvenimo vaidmenis. Šis aktorius jau gavo antrą progą, nes nepamiršiu jo pasirodymo ir filme „Džesio Džeimso žmogžudystė, kurią įvykdė Robertas Fordas“. 

Filme švysteli menką, bet įsimenamą vaidmenį sukūrusi Michaelle Williams, sugrįžusi po pertraukos į kino industriją. Taip, filmas geras, šaltas, kartais momentaliai nejaukus, prikaišiotas taiklių psichologinių jautrių personažų reakcijų į tam tikrus dalykus. Net nežinau, tiesiog žiūri tokį filmą ir galvoji, kad mes visumoje esame kreipiami visada meluoti, kad esame be galo laimingi, turime šypsotis, sakyti komplimentus, dėkoti, būti maloniems... O štai pagrindinis herojus lyg ir paneigia visą šitą ir sako, kad jis viso šito farso dėl etiketo atsisako, jis bus sudužęs, nes viduje jau nieko nebelikę. Tiesiog filmas geras ir rekomenduotinas kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ne šventieji" / "Ain't Them Bodies Saints"

 

Sveiki, kino mylėtojai,

Mažai kam žinomas režisierius David Lowery pristatė savo naujausią kriminalinę dramą „Ne šventieji“ (Ain‘t Them Bodies Saints) (2013) ir pelnytai jį tikriausiai galima vadinti pačiu sėkmingiausiu šio režisieriaus darbu. „Ne šventieji“ – tai pasakojimas apie jauną nusikaltėlių porą, apsėstą idealaus pasaulio vaizdinio ir stabilumo troškulio, tačiau per paskutinį nusikaltimą juos ištinka didžiulė nesėkmė, todėl į kalėjimą sėdasi mylimasis, palikęs merginą „su pilvu“...

Išties, bent jau mano akimis, filmo siužetas tikrai nėra nei kažkuo įmantrus, išskirtinis, įdomus – paprasta blogiukų meilės istorija, meilės ir šeimos sudievinimo istorija, šiek tiek atpilta pasaldintais poetizavimais, o užaštrinimui – laukinė Teksaso atmosfera, šerifai ir vietiniai gaujos nusikaltimai. Kažkodėl ši kino juosta patiko kino kritikams, bet man ji pasirodė pernelyg sausoka. Siužetas lyg ir išvystytas, parinkti tikrai profesionalūs ir gerai žinomi aktoriai, tačiau pats filmas, jo sąranga slinko pakankamai nuobodokai. Daugiau ar mažiau visos idėjos, raiškos formos ir tai, ko galbūt iš tikrųjų norėtųsi iš nepriklausomo kino – tai nuostabos, iškeltos netikėtos problemas, o „Ne šventieji“ absoliučiai, mano akimis, nieko naujo, gero ir įdomaus nepasiūlė.

Savaime aišku, juosta nėra prasta, sakyčiau, pritempta iki vidutiniško filmo lygmens. Vienas įdomiausių dalykų šiame filme buvo Rooney Mara naujas ir bent jau man nematytas amplua ir spalvos. Štai aktorius Casy Affleck toliau tęsia kažkokio keistai pasąmoningai „adaptuoto“ nusikaltėlio vaidmenį, daugelį niuansų ir spalvų teko matyti kur kas jo geresniame pasirodyme filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“. Aišku, juosta turi ir šiokios tokios melancholijos, gražių pastelinių spalvų, Teksaso auros ir cikadų virpėjimų, bet vis tiek nieko pernelyg ypatingo neįžvelgiau, o filmui, kuris savo ilgumu irgi nepasižymi, artėjant prie baigos, norėjosi, kad kuo greičiau pasibaigtų... Tai vienas iš tų atvejų, kada filmas nepaliko įspūdžio.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas" / "The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford"

Sveiki,

Amerikiečių filmas „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford) (2007) yra puikiai pripažintas tiek kritikų, tiek pačių žiūrovų. Baisiai ilgas ir nepatogus filmo pavadinimas ne veltui skamba kaip kokia sensacinga laikraščio antraštė, mat, visas filmas labiau primena žurnalistinį psichologinį detektyvą – filmas visgi pastatytas pagal romaną. Filmas taip pat nemenkos apimties – daugiau nei pustrečios valandos ir toli gražu graudulinga „Titaniko“ meilės istorija nedvelkia.

Šis filmas man pasirodė išties neprastas, gal kiek preciziškai ištęstas, tačiau pasakojantis gan rimtą ir vyrišką istoriją apie JAV kriminalinio pasaulio istorijos žvaigždes. Dabar pagalvojau, kad beveik visi didieji nusikaltėliai turi po savo biografijos ekranizaciją. Ši istorija taip pat sunkiai įtikėtina, tačiau geras siužetas, įdomūs personažai ir charakteriai užvilko mane ant istorijos ir visą laiką vaikščiojau plonu ledu. Įdomiausias šio filmo dalykas ir pagrindinis klausimas, ką pamatė žymusis nusikaltėlis šiek tiek „adaptuotame“ jaunuolyje? Ar tai buvo sąmoningai pasirinkta mirtis? Stiprios psichologinės scenos keičia viena kitą ir vidinė įtampą, kurią tikrai puikiai pasiekė režisierius trykšte trykšta per ekraną. Puikusis Brad Pitt vėl įrodė, kad yra puikus aktorius ir jo būvimas kadruose ir įsijautimas į vaidmenį tiesiog meistriškas.

Visgi filmas labai ilgas ir užtęstas, kai kurios scenos, turint galvoje, kad filmu norima atvaizduoti tam tikrą Amerikos kriminalinio pasaulio gyvenimą, pasirodė pernelyg teatralizuotos, ypatingai Džesio mirties scena, kurią vėliau žudikai perneš į teatrą. Vieną įspūdingiausių scenų yra gyvačių galvų kapojimas – baisiai bijau šių padarų. O šiaip filmas tikrai vykęs. Va, ant liežuvio galo sukasi ir kiti filmai su kuriais norėtųsi palyginti šią juostą, tačiau kol kas niekas neateina, tačiau tokio tipažo juostų tikrai esu matęs. Depresijos ir grubumo apsėstas nusikaltėlis jus įsuks į ilgą ir įdomių filosofinių klausimų keliantį pasaulį. Bet kokiu atveju, filmą verta pažiūrėti jau vien dėl Pitt‘o vaidybos meistriškumo. Kostiumai, detalės, muzika yra viskas vietoje. Filmo nerekomenduočiau tik tuo atveju, jeigu jums kriminalinio pasaulio vaizdiniai jus atstumia, o ir man pačiam prireikia nemažai laiko nusiteikti tokioms ilgoms šiurkščioms juostoms, bet ką jau padarysi, buvo verta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerasis Vilas Hantingas" / "Good Will Hunting"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių filmas „Gerasis Vilas Hantingas“ (Good Will Hunting) (1997) yra pelnęs nemenką pripažinimą tarp žiūrovų ir pačių kino kritikų. Scenarijų šiam filmui parašė jaunieji dar tame pačiame filme vaidinantys Benn Affleck ir Matt Damon. Šis legendinis duetas buvo liaupsinamas, o ir 1999 metais jiedu kartu pasirodė filme „Dogma“, kur įkūnijo du puolusius angelus. Sakoma, kad aktoriai turėjo ir intymių santykių, tačiau dabar ne apie tie, o apie filmą „Gerasis Vilas Hantingas“, kuris turėjo man mažų mažiausiai patikti, bet ne tik, kad nenustebino, bet, tiesą sakant, buvo gan nuobodokas.

Taip, scenarijus gan įdomiai išvystytas, tačiau pats filmas man truputį naivokas, scenos surėdytos pagal nieko neypatingą principą. Pagrindinis personažas, kurį sukūrė Matt Damon, yra apsigimęs vunderkindas, kuris geba atgaminti ir konstruktyviai jungti informaciją iš perskaitytų knygų, tačiau savo viduje slepia sužeistą žvėrį, kuris jį daro agresyviu. Tai pasakojimas apie žmogaus susitaikymą su savimi pačiu žmonių įtakų žaidimo ir naudos ieškojimo zonoje. Tai kelio iš savęs į pasaulį ieškojimas. Viskas čia pakankamai rimta ir nebanalu, tačiau, palyginus su „Nuostabiu protu“ (2001), kur genijus savotiškai siekia kelio į pripažinimą, „Gerasis Vilas Hantingas“, mano akimis, daug silpnesnis.

Nežinau, be vaikystės traumų ir atvirų pokalbių tarp Matt Damon su tuokart psichologą vaidinančiu Robin Williams, kai M. Damonui akyse prisipildydavo ašaros ir kartus suvokimas, man šiame filme beveik niekas kitas taip ir nesujaudino. Santykiai su atrasta ir ne iš kelmo spirta mergina atrodė tokie paviršutiniškai įterpti, o gan iš pirmo žvilgsnio motyvuota socialinė terpė elgesyje, lyg ir gerai užpildyta tapo tik blankokas kontekstas. Taip pat pernelyg keistai integruota personažo treninguota sekta, kuri suvokia genijaus galimybes ir skatina tobulėti, rodos, realybėje viskas vyktų atvirkščiai, bet kas žino, kokie tikri draugai veriasi treninguotųjų terpėje.

Aišku, filmo pradžia kelia daug mįslių, kodėl pvz. universiteto valytojas ima ir išsprendžia lygtį dėl kurios ginčijasi net profesoriai? Aišku, po to išaiškėja personažo paslaptis, kuri jį paverčia šiokiu tokiu superherojumi, bet scenaristai nenorėjo suteikti jam kostiumo, todėl, toks įspūdis, kad norėdami sukurti antisuperherojaus tipažą, įsodino jį į „atsilikėlių“ gretas. Tik klausimas, ar pats Vilas taip pat puikus ir nuostabus, ar tik nuostabus jo sugebėjimas? Aišku, filmo pabaigoje, kaip kokiame Volto Disnėjaus animaciniame filme, viskas vyksta dėsningai, personažas išsilaisvina, visi pagaliau atslūgsta, atranda ramybę. Blogiukas išsirita iš kokono ir tampa drugeliu. Gal norėjosi ryškesnės pačios personažo kovos, kuri baigtųsi nei blogio genijaus pergale, nei „atsivertėlio“ triumfu, tačiau tada tektų koreguoti visą siužetą. Šiaip ar taip, man filmas nepasirodė tas, kokį tikėjausi iš serijos „būtina pamatyti“. Iš tikrųjų filmas neblogas pradedantiesiems kinomanas, tačiau tokių filmų perteklius yra didelis. Filmas „nieko prasto“, bet ir „nieko ypatingo“ patiks daugeliui, tačiau man didesnio įspūdžio, deja, nepadarė.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela