Filmas: "Pirmasis žmogus" / "First Man"

Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad šis įrašas nėra teisingas, nes viso filmo „Pirmasis žmogus“ (angl. First Man) (2018) taip ir nepamačiau. Kalbėti apie kūrinį visapusiškai negaliu, todėl, savaime aišku, kad jame objektyvumo tiek, kiek ant saulės paviršiaus randasi sniego, todėl šis įrašas veikiau man kaip asmeninė atmintinė, tačiau vis tiek galite skaityti, jeigu manote, kad verta.

Filmas apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, nusileidusį Mėnulyje. Jo vardas įrašytas į visus istorijos vadovėlius ir visi jiems plojo ne vieną dešimtmetį ir garbino kaip amerikiečių tautos didvyrį. Filmas yra apie jo gyvenimą ir skrydį į Mėnulį. Čia tiems, kurie nori suvokti, kaip žmogus ten atsidūrė ir kartu nugyventi atskiro žmogaus gyvenimą t. y. „patirti“ tą gyvenimą per kiną. Pagrindinė vaidmenį atliko Ryan Gosling – merginų numylėtinis aktorius, kuris, mano galva, yra sukūręs kur kas įdomesnių vaidmenų.

Visgi filmo teįstengiau pamatyti kokį pusvalandį, o paskui tiesiog supykino. Būna gyvenime momentų, kada tiesiog širdis nepriima labai gerai visų įvertinto filmo ir tu pabučiuok karvei į vieną gerą vietą – na nepriima toji širdis filmo ir viskas. Nuobodus per visą pilvą. Neilas netenka dukrelės ir vedinas netekties skausmo jis sunkiai dirba ir kovoja savo profesiniame fronte, kol tampa... didvyriu. Tas begėdiškas režisierių ir scenaristų ėjimas per netektį ir apkaišiojimas įvairiomis „stiprybėmis-vertybėmis“ herojų ir jo iškėlimas ant stalo tiesiog sekina. Paskutiniuoju metu tokie dirbtino herojaus sukūrimo filmai, matyt, kad nebe man. Tiesiog nebetikiu ir... nebeįdomu.

Tiesa, visgi kyštelsiu trigrašį ir pasakysiu, kad amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę Mėnulyje, bent jau pirmasis žmogus 1969 m. tikrai nebuvo Neilas Armstrongas. Visa tai yra istorinė klastotė, kuri maskuojama ir plokščiosios žemės teoretikai (iš dalies ir aš toks esu) puikiai atskleidžia dokumentiniuose filmuose, kad visa tai nufilmuota tiesiog dykumoje – visas tas „realus“ nusileidimas tėra didvyriška imitacija pakurstyti žmoniją tikėjimui. Žinoma, šioji skandalingoji dokumentika yra persekiojama ir dozuojama internete, bet tas, kas ieško, tas ir randa. 1969 metais žmonės su Armstrongu niekada nebuvo nusileidę Mėnulyje, o filmuota medžiaga neva iš Mėnulio dabar prieinama praktiškai visiems ir ten matosi ir lynai prie aktorių, ir atšvaitai, ir kitas mėšlas. Sunku patikėti, kad tiek dešimtmečių žmonės didžiuojasi istoriniu „feiku“. Taigi tai viena iš priežasčių, kodėl atmečiau tą filmą, nes juk Neilas Armstrongas joks astronautas, jis tėra tik NASA marionetė aktorius kaip ir daugelis viešai deklaruojamų skrydžių į kosmosą, kaip antai Apollo 13. Todėl filmo biografiškumas (kaip tikriausiai daugelis amerikietiškojo kino) tėra tik vienas didelis fiktyvus masalas patenkinti netikrą istoriją. Kaip galiu tikėti N. Armstrongo asmenine istorija, kai žinau tiesą?

Dabar galvoju, jeigu žmonėms įbruko, kad su folija aplankstyta skalbimo mašina nusileido Mėnulyje žmonės, ką jie dar yra suklastoję? Kad ir kaip ten bebūtų, visus istorijos vadovėlius ir faktus, kuriuos bruka, mes turėtume net nesimokyti, nes ten tėra tik melas. Žinau, kad čia rasis daug skeptikų, tačiau atsibuskite, žmonės – mano informaciją galima lengvai patikrinti netgi YouTube kanale yra lietuviškai apie tai informacijos, pavyzdžiui, linksmas ČIA ir rimtesnis video ČIA.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mačesteris prie jūros" / "Manchester by the Sea"

Sveiki, skaitytojai,

Negaliu nepasidalyti dar vienu filmu iš šiųmečių „Oskarų“ nominantų gretų ir šįkart apie „Mančesteris prie jūros“ (angl. Manchester by the Sea) (2016), kuris beregint susilaukė kino kritikų susižavėjimo. Išties „pilkosios“ dramos arba visi tie, kurie Lietuvos kino komerciniuose kino teatruose laukia rimtų perliukų, gali nurimti, nes praktiškai keli seansai po premjeros, kuriame aš papuoliau – salė buvo beveik tuščia. Niekas nenori tokio filmo karnavališkoje ir pramoginio kino apsuptyje, nes vis dar kinas turi popinti žiūrovą juokingais ir pompastiškais vaizdais, vis dar turi pataikauti, pateikti analogiškas istorijas į jau kažką primenantį kiną, spalvos, juokas, sintetinė ir netikra ašara... Viso to „Mančesteris prie jūros“ filmas neturi ir lietuviai kine tai suvokia, nes vidury seanso išėjo ir tos bobos kvatoklės, kurios nežinia ko tikėjosi, atėjusios į seansą kaip į kosmetikos saloną: „Ir dar tas filmas „Oskarui“ nominuotas?“ Kažkuri žemažiūrė išpyškino...

Ir gerai, nes tada žiūrėti kur kas lengviau, kai nėra nepasitenkinimo salėje, o filmas auksinės prabos. Žinoma, kad ir kaip bežiūrėsime, siužetas lyg ir kažkur matytas: sūnus atvažiuoja laidoti tėvo ir tvarkyti paveldėjimo dokumentų, o pamažu atverčiami gimtajame krašte pagrindinio veikėjo praeities klodai, kurie paaiškina, kodėl veikėjas toks paniurėlis ir pasyviai agresyvus. Tačiau kaip pateiktas šis scenarijus, vaidyba, klasikinės muzikos garso takelis, kompozicija... Visas sukrenta į gražiai liūdną kamertoną, kuriam dar prieskonių suteikia pilki žiemos Mančesterio vaizdai, sustiprinantys pagrindinio veikėjo Li sudužusios sielos stigmas. Casey Affleck, sukūręs Li vaidmenį, netrukus grumsis dėl „Oskaro“ ir tikriausiai jį gaus, bet noriu pasakyti, kad jo natūrali paniurėlio vaidyba išties įsimenama. Ir galvoju, kad kiek talentingų aktorių yra ir tame pačiame Holivude ir kiek visgi nedaug turi galimybę gauti savo gyvenimo vaidmenis. Šis aktorius jau gavo antrą progą, nes nepamiršiu jo pasirodymo ir filme „Džesio Džeimso žmogžudystė, kurią įvykdė Robertas Fordas“. 

Filme švysteli menką, bet įsimenamą vaidmenį sukūrusi Michaelle Williams, sugrįžusi po pertraukos į kino industriją. Taip, filmas geras, šaltas, kartais momentaliai nejaukus, prikaišiotas taiklių psichologinių jautrių personažų reakcijų į tam tikrus dalykus. Net nežinau, tiesiog žiūri tokį filmą ir galvoji, kad mes visumoje esame kreipiami visada meluoti, kad esame be galo laimingi, turime šypsotis, sakyti komplimentus, dėkoti, būti maloniems... O štai pagrindinis herojus lyg ir paneigia visą šitą ir sako, kad jis viso šito farso dėl etiketo atsisako, jis bus sudužęs, nes viduje jau nieko nebelikę. Tiesiog filmas geras ir rekomenduotinas kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kerol" / "Carol"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas iš šių metų „Kino pavasario“ populiaresnių filmų buvo režisieriaus Todd Haynes juosta „Kerol“ (angl. Carol) (2015), kuri kuo puikiausiai pasirodė Kanų kino festivalyje ir jos sėkmė „Oskaruose“ taip pat buvo lyg ir garantuota. Nors „Oskaro“ filmas svarbiausiose pozicijose taip ir nepelnė, tačiau filmas buvo išgirstas ir apie jį buvo kalbama daug. Apskritai Todd Haynes galima apibūdinti kaip itin kruopštų ir subtilų režisierių, kuris itin daug dėmesio skiria estetinėms juslėms, nevengia stambaus pirmojo plano vaizdų, kuriam svarbus kiekvienas aktoriaus lūpų krūptelėjimas, kuris nupasakoja filmo veikėjo vidines būsenas. Tokį filmą galėjome pamatyti ir „Toli nuo rojaus“ (2002), kuris pasakoja apie idealią žmoną, kuri sužino, kad jos vyras homoseksualus. Šįkart autorių taip pat jaudina tapatybės tema – dviejų moterų meilės istorija, užgožta idilinio namų šeimininkės dešimtmečio požiūrio, kai moteris suvokiama kaip funkcionali namų tarnaitė, kuri lepina iš darbo grįžtantį vyrą.

Tiesą sakant, filmas „Kerol“ gražus. Tikrai. Vizualiai labai kruopščiai ir momentaliai fiksuojami mikro veikėjų judesiai ir ketinimai, iš ko atsiranda keistoka įtampa, kuri įtraukia žiūrovą į pasakojamą istoriją. Vietomis visgi, bent man, pasirodė, kad filmo kadrai kai kada pernelyg užtęsti, įsiterpia nemaloni nuojauta, kad režisierius šiek tiek vargina, tempdamas gumą ir kurdamas pernelyg didelį subtilumą, artėdamas prie kažin kokio sentimentalumo. Aktorės Cate Blanchett ir Rooney Mara pademonstravo aukštą pilotažą. Cate apskritai tinka tokie aristokratiško tipo vaidmenys dar nuo Elžbietos I-osios laikų, o jau kuklutė ir gležnutė Rooney atrodo kaip nendrė, kuri tuoj nulūš – kontrastinga lesbiečių porelė leidžiasi į keistą meilės nuotykį, kartu maištaudamos prieš esamą to meto konservatyvų požiūrį į tokius santykius. 

Apskritai filmas gana lėtas – jame gana aiškus ir nuspėjamas siužetas. Jau vien tai, kad prieš seansą žinote, kad tai filmas apie moterų seksualinę meilę, gali nubraukti pusę filmo taškų. Iš tikrųjų ne tiek siužetas šiame filme jaudina, kiek režisieriaus ir aktorių dermė, įgyvendinant šio filmo turinio idėjas. Gurmaniška drama tam tikrai akimirkai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi dabartis" / "The Spectacular Now"

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Nuostabi dabartis“ (angl. The Spectacular Now) (2013) tikriausiai nebuvo tas filmas, kurio labai laukiau, ar kaip nors planavau jį pažiūrėti. Tiesiog iššoko į priekį dėl savo lengvo žanro ir aktorės Shailene Woodley , kuri man paskutiniu metu labai patinka ir stengiuosi su ja pažiūrėti visus prieinamus darbus. Iš dalies ir dėl „Įniršio“ aktoriaus Miles Teller. Na, šią dramą pastebėjo kino kritikai ir mano didžiausiai nuostabai įvertino neįtikėtinai gerai, todėl teko pasimuistyti kėdėje, suvokiant, kur tas visas filmo gerumas...

Filmo pradžia – apgailėtina. Tikrai. Nemeluoju. Pasijutau taip, lyg įsijungčiau buką komediją, kurioje pasakojama „kieto“ išlepinto ir dėmesio trokštančio „bičiuko“ gyvenimo istorija, kuris įsimyli nelabai populiarią merginą ir dėl to jaučiasi ne kaip... Tiesą sakant, iš dalies filmas apie tai ir yra, o man, kaip žinia, labai nepatinka tokie pasipūtėlio susitupėjimo filmai ir dar su tais visais Holivudiniais burbulais – pašėlę vakarėliai, tėvų dėmesio stoka, degtinytė, žolytė... Ir visgi, pažiūrėjau, nors pradžia buvo tikrai ne kokia, – atmetimo reakcija, kaip sakant. Vėliau scenarijus pakrypsta aiškia problemine linija – tapatybės ir atsakomybės, asmenybės formavimo stoka. Čia įdomiau. Kažkaip imi ir „susigyveni“ su tais personažais, nors gal ir nelabai žavi jaunimo bėdos, jau nugvildentos tokio tipažo kine iki gyvnagio – čia man priminė prieš kelerius metus matytą dramą „Keitas“ (2008) ir kitų panašių filmų matęs. Žodžiu, po mokyklinė krizė smarkiai vyrukui kerta per „kiaušus“ ir šis laksto, gaudydamas gyvenimo prasmę pas savo nedorėlį tėvelį, tampo gražiąją Eimę ir visaip kitaip už kiekvieno kampo svaiginasi alkoholiu, kad jaustųsi nors per nagą juodumą geriau.

Nežinau, kas kritikams šiame filme taip patiko, tačiau filmas neblogas, visumoje ir moralas, ir jaunimo problemos, ir meilė lyg ir be romantikos, bet ir lyg su romantika... Tiesiog, sakyčiau, tai tikrai neblogas filmas jaunimui, mokyklą baiginėjantiems mokiniams, studentams, žmonėms, kurie vis prisimena, kaip sunkiai pradėjo savarankų savo gyvenimą. Jaunimui šis filmas ypač patiks. Kinomanams – pasirodys neblogas, bet dėl temos galgi ne visiems patiks. Man „suėjo“ visai gerai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela