Filmas: "Nauja draugė" / "Une Nouvelle amie"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Francois Ozon yra vienas keisčiausių fenomenalių režisierių, kurie kuria savo kiną. Jis kaip ir analogiškas ispanų režisierius Pedro Almodovar, nevengia itin aštrių ir seksualiai jaudinančių scenų, kur pasireiškia nestandartiniai įvairios seksualinės orientacijos personažai. Ir abu šie režisieriai gyvenime yra homoseksualai, abu pasirodo epizodiškai savo juostose. F. Ozon vienas naujausių darbų „Nauja draugė“ (pranc. Une Nouvelle Amie) (2014) taip pat sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, nors, mano nuomone, jo filmas „Provokuojantys užrašai“ (pranc. Dans la maison) buvo kol kas geriausias darbas.

„Nauja draugė“ su F. Ozon būdingu matymo maniera pasakoja istoriją apie iš dalies susidvejinusią asmenybę, tačiau pasirodo, ji nė velnio nesusidvejinusi, tiesiog vyrukas jaučiasi moterimi ir tik dėl visuomenės normų turi apsimetinėti tuo, kuo nėra, kad patenkintų „teisingo pasaulio“ sąrangą. Pirmieji kadrai gana melodramatiški ir primena eilinį holivudinį filmą, tačiau greitai išryškėja esminė tapatybės problema. Moteris esanti vyro kūne – intymi tema, kurios imasi F. Ozon, tačiau jis nesistengia absoliutinti dramos, atskleisti baisiausių jos gelmių ir veikėjo kančių. Su tam tikra estetine nuostata, akcentuojant LGBT kultūros niuansus, jis pasakoja ne tiek apie problemos kančią, kiek apie tos problemos kančios žavesį ir grožį. Režisieriui rūpi ne tapatybės problema, bet patirtas veikėjo džiaugsmas, jo sugrįžimas į tikrąsias vėžias, todėl filmas iš dalies praranda gylį, tačiau įgauna naujų spalvų ir manieros, bet kokiu atveju, režisierius šįkart „šviesus“, jis intriguoja juodomis spalvomis, tačiau atskiedžia šviesias spalvas. Gal dėl to jo personažai pasiturintys, intelektualai, sveikai gyvenantys, turintys GALIMYBĘ rinktis, todėl taip toli nuo socialinio dugno. Tiesą sakant, neįsivaizduoju F. Ozono kaip socialinės dramos kūrėją, nes jam kur kas labiau rūpi hedoniškoji gyvenimo pusė, kuri jo filmuose, dievaži, nėra bloga, bet priešingai – norisi jame būti ir patikėti, kad per karnavalą ir karkasą papasakota istorija iš tikrųjų žadina svaigaus margo gyvenimo pojūtį.

Neslėpsiu, „Nauja draugė“ gal nėra stipriausia režisieriaus juosta, bet tikrai stiprus filmas, kuris pakeri savo maniera, tematika, spalvomis, garso takeliu, o ką jau kalbėti apie gerai žinomus prancūzų aktorius. Kuo toliau, tuo labiau dievinu Anais Demoustier! Sakyčiau, prancūziškoji Juliane Moore, o kad režisieriai mėgsta Romain Duris ir visi jo geidžia – tą jau seniai žino visi kinomanai. „Nauja draugė“ puikus, intriguojantis filmas su gal kiek provokuojančiu siužetu, kuris privers perdėtus mačo pasijusti nejaukiai, o moteris gal ne tokias nutolusias nuo vyriškumo stereotipų. Bet kokiu atveju žinia šio kūrinio pasauliui labai aiški: kiekvienas nusipelno būti gyvenime tokiu, kokiu jam norisi.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didesni purslai" / "A Bigger Splash"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Na, ką? Ir į mano kiemą atėjo tikra pavasario šventė – „Kino pavasaris“ ir šįkart, tikiuosi ateityje tai bus tradicija, aptarsiu savo seansus. Pirmasis filmas šiemet tapo italų režisieriaus Luca Guadagnino „Didesni purslai“ (angl. A Bigger Splash) (2015). Na, šio režisieriau šedevrą „Aš esu meilė“ (2009), jau rodytą „Kino pavasaryje“, esu kadais aprašęs ir galiu pasakyti, kad tai unikalus režisierius, kurio mūza Tilda Swinton dar nuo 2002 metų, kai jis sukūrė su šia aktore dokumentinį pusę valandos filmą, vėliau – „Aš esu meilė“, kuris tarpo mano žiūrimų filmų briliantu.

„Didesni purslai“ iš esmės išlaiko tą prabangų ir unikalų režisieriaus matymą, kur karšta žemė, jūros brizas, itališka atmosfera bei aplinkos detalės nusako daugiau apie žmogaus aistrą, nei veikėjų žodžiai. Šis filmas primena psichologinį erotizuotą trilerį, kur įtampa tampa pauzės gelmėse. Estetiškai gražus, gurmaniškas filmas, vertas kiekvienos akimirkos. Gal lyginant su „Aš esu meilė“, šis visgi taip nesukrėtė, tačiau leido gerokai sustingti krėsle ir pagalvoti, ką vienu ar kitu poelgiu režisierius nori pasakyti? Kai kas lygina šį filmą su prancūzų režisieriau F. Ozono „Baseinas“.

Filmas pilnas pietų Italijos brizo, tie namai, ant stogų po tunika vaikštanti T. Swinton, ryškūs dulkėti peizažai – apskritai režisierius mėgaujasi galėdamas perteikti savo tėvynės grožį ir egzotiką, o garsūs britų ir amerikiečių aktoriai padeda tai išreklamuoti. Kartais atrodo, jog galima užuosti ir kvapus, permainas, veikėjų įkaitintą odą ir prakaitą. Labiausiai mane nustebino britų aktorius Ralph Fiennes, kuris paskutiniu metu buvo tapęs tokiu monotonišku kine ir paskendęs tose solidžiose kostiumų dramose, kad šįkart šovė kaip šampanas – totalus nenustygstantis mergišius sangvinikas, kuris šoka, geria, vartoja narkotikus, apnuoginęs genitalijas nardo po baseiną ir kaitina seksualiniu nepadorumu. Kaip visada subtili Tilda Swinton, vien jos apnuoginta nugara yra meno kūrinys! Aktorių kvartetas gana netikėtas, tačiau įdomūs amplua, psichologinė įtampa, nekalbanti ir apribota roko žvaigždė Mariana tiesiog patraukia savo keistumu... Net nežinau, link pabaigos šiek tiek gal jau jutosi užtęstinumas, pernelyg daug akcentų, tačiau braižas labai priminė „Aš esu meilė“ filmą. Nepaisant visko, tai mano mėgstamiausias šiuolaikinio itališko kino režisierius ir jau nekantrauju 2017 metų, kada vėl pasirodys Luco nauja juosta, kurioje vėl pasirodys Tilda Swinton ir Dakota Johnsson.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela