Filmas: "Nauja draugė" / "Une Nouvelle amie"

Sveiki,

Prancūzų režisierius Francois Ozon yra vienas keisčiausių fenomenalių režisierių, kurie kuria savo kiną. Jis kaip ir analogiškas ispanų režisierius Pedro Almodovar, nevengia itin aštrių ir seksualiai jaudinančių scenų, kur pasireiškia nestandartiniai įvairios seksualinės orientacijos personažai. Ir abu šie režisieriai gyvenime yra homoseksualai, abu pasirodo epizodiškai savo juostose. F. Ozon vienas naujausių darbų „Nauja draugė“ (pranc. Une Nouvelle Amie) (2014) taip pat sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, nors, mano nuomone, jo filmas „Provokuojantys užrašai“ (pranc. Dans la maison) buvo kol kas geriausias darbas.

„Nauja draugė“ su F. Ozon būdingu matymo maniera pasakoja istoriją apie iš dalies susidvejinusią asmenybę, tačiau pasirodo, ji nė velnio nesusidvejinusi, tiesiog vyrukas jaučiasi moterimi ir tik dėl visuomenės normų turi apsimetinėti tuo, kuo nėra, kad patenkintų „teisingo pasaulio“ sąrangą. Pirmieji kadrai gana melodramatiški ir primena eilinį holivudinį filmą, tačiau greitai išryškėja esminė tapatybės problema. Moteris esanti vyro kūne – intymi tema, kurios imasi F. Ozon, tačiau jis nesistengia absoliutinti dramos, atskleisti baisiausių jos gelmių ir veikėjo kančių. Su tam tikra estetine nuostata, akcentuojant LGBT kultūros niuansus, jis pasakoja ne tiek apie problemos kančią, kiek apie tos problemos kančios žavesį ir grožį. Režisieriui rūpi ne tapatybės problema, bet patirtas veikėjo džiaugsmas, jo sugrįžimas į tikrąsias vėžias, todėl filmas iš dalies praranda gylį, tačiau įgauna naujų spalvų ir manieros, bet kokiu atveju, režisierius šįkart „šviesus“, jis intriguoja juodomis spalvomis, tačiau atskiedžia šviesias spalvas. Gal dėl to jo personažai pasiturintys, intelektualai, sveikai gyvenantys, turintys GALIMYBĘ rinktis, todėl taip toli nuo socialinio dugno. Tiesą sakant, neįsivaizduoju F. Ozono kaip socialinės dramos kūrėją, nes jam kur kas labiau rūpi hedoniškoji gyvenimo pusė, kuri jo filmuose, dievaži, nėra bloga, bet priešingai – norisi jame būti ir patikėti, kad per karnavalą ir karkasą papasakota istorija iš tikrųjų žadina svaigaus margo gyvenimo pojūtį.

Neslėpsiu, „Nauja draugė“ gal nėra stipriausia režisieriaus juosta, bet tikrai stiprus filmas, kuris pakeri savo maniera, tematika, spalvomis, garso takeliu, o ką jau kalbėti apie gerai žinomus prancūzų aktorius. Kuo toliau, tuo labiau dievinu Anais Demoustier! Sakyčiau, prancūziškoji Juliane Moore, o kad režisieriai mėgsta Romain Duris ir visi jo geidžia – tą jau seniai žino visi kinomanai. „Nauja draugė“ puikus, intriguojantis filmas su gal kiek provokuojančiu siužetu, kuris privers perdėtus mačo pasijusti nejaukiai, o moteris gal ne tokias nutolusias nuo vyriškumo stereotipų. Bet kokiu atveju žinia šio kūrinio pasauliui labai aiški: kiekvienas nusipelno būti gyvenime tokiu, kokiu jam norisi.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvi tik meile ir vandeniu" / "Vien meile ir vandeniu gyvi" / "Meile gyvi" / "D'amour er d'eau fraîche"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti prancūzų režisierės Isabelle Czajka dramą „Vien meile ir vandeniu gyvi“ (pranc. D‘amour et d‘eau fraiche) (2010). Na, į lietuvių kalbą filmas verčiamas įvairiai. Iš pradžių gana pretenzingai žiūrėjau į filmą, net nežinojau, ar jis man patiks, bet, turint galvoje, kad tai prancūzų kinas, daug abejonių nebelieka pažiūrėjus pirmuosius 20 minučių. Režisierė pati šiam filmui parašė scenarijų ir jį, sakyčiau, gana gerai įgyvendino.

Filmas išties aktualus, ypač jaunimui, kuris sunkiai randa darbą ir pasikliauja savo jėgomis. Tai istorija apie gana naivią 23 metų magistrantę, kuri baigusi studijas bando susirasti pastovų darbą, tačiau susiduria su daugybe problemų tiek iš darbdavių pusės, tiek iš savo pačios. Šios problemos kyla iš darbo patirties neturėjimo ir naivumo. Neaiški Žiuli ir moralinių vertybių ašis, ji lengvai leidžiasi suvedžiojama vyresnių vyrų, kurie palieka jai pinigų, panašu į prostituciją, tačiau Žiuli tokia nesijaučia, ji jaučiasi nevykėle ir įkalinta socialiniuose spąstuose. Nenuostabu, kad ji susibendrauja su jaunu abejotinos reputacijos vyruku ir leidžiasi į lengvabūdišką, neatsakingą kelionę, kuri tikrai geruoju nesibaigia... 

Išties filmas ramus ir skaidrus, nors jame nagrinėjamos problemos gana aiškios. Jaunoji karta piešiama tokia, kokią ją mato vidurinioji karta – neatsakingą, neryžtingą... Tokia gal ir yra Žiuli. Ji turi grūdintis socialiniame purvyne, tačiau ar verta, kai gyvenimas eina kitur, o atsakomybė įrėminta nuolatiniu nusivylimu ir stresu? Iš esmės filmas apie jaunąją kartą, bet kartu ir apie grobuonišką socialinį pasaulį ir ką jis padaro-pastūmėja nenorinčius pritapti ir grumtis tokiame pasaulyje. Tai tik iš pirmo žvilgsnio vienos vasaros meilės istorija, tačiau filmas apie gyvenimo prasmės paieškas ir klystkelius. Iš esmės man patiko. Labai patiko aktorės Anais Demoustier pasirodymas – ši jaunosios kartos prancūzų aktorė, kuri labai dažnai pasirodo mano akiratyje tikras perlas. Vien dėl jos šį filmą ir ryžausi žiūrėti. Nepasigailėjau.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Teresės nuodėmė" / "Thérèse Desqueyroux"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Teresės nuodėmė“ (Therese Desqueyroux) (2012) – tai dar vienas prancūzų filmas su bene pačia garsiausia ir bene geriausiai Lietuvoje žinoma šiuolaikine prancūzų kino aktore Audrey Tautou, kuri vis labiau ir labiau man ima patikti. „Teresės nuodėmė“ neaplenkė ir mūsų kino teatro, tačiau tik visai neseniai pavyko pamatyti šį kūrinį...

Tiesą sakant, nesismulkinant, galiu pasakyti, kad filmas pasirodė gan vidutiniškas. Audrey Tautou sukurtas personažas buvo keistai šaltas, tačiau nebejausmis, sakyčiau, savotiškai įdomaus charakterio, kokių retai pasitaiko realybėje. Kad žmona mėgsta kartais panuodyti vyrui gyvenimą – tą jau įsitikinome Agatos Kristi detektyvuose, tiesą sakant, panašus siužetas vyksta ir šiame filme. Iš esmės filmas nieko naujo neiškelia ir nedeklaruoja, gludina tas pačias temas prancūziško kino manieromis, tas, kas dar labai žavisi šioms manieromis – filmas patiks dar labiau. Pirmoji filmo pusė labiau intrigavo, o kaip čia bus, kaip čia viskas klosis, juolab, kad rodėsi dviejų siužetinių linijų pasakojimas – apie Teresės santuoką ir jos draugės meilės istorija su gražuoliu žydu, kuri vėliau prasmego ir pasiliko visai antrame plane, o po to liko tik keisti, sakyčiau, tuščiaviduriai kiautai, piešiantys Teresės nevykusį santuokinį gyvenimą. Ne viskas man čia buvo motyvuota ir įtikinama, ypatingai Teresės „atgijimas“ filmo pabaigoje, kada jai net ašara akyse sublizgo, tačiau tikrai ne žiūrovams...

Nevadinčiau šią juosta itin sėkminga, tačiau buvo vietų, kuriomis teko ir pasimėgauti, ypatingai patiko keistas, mįslingas Teresės personažas, antraplaniai atpažįstami aktoriai ir viso filmo koloritas, matyt, tuo momentu reikėjo man kažko prancūziško – jei ne vyno, tai bent filmo. O šiaip filmas nugrims mano atmintyje ir ten, jaučiu, pasilaidos. Nesužavėjo šitas filmas, toli gražu nesužavėjo, bet ir toli gražu ne pravalas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 49 /100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jos" / "Elles"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šįkart keliauju į Europos kiną ir noriu pakomentuoti lenkų režisierės Malgoska Szumowska prancūziškai režisuotą dramą „Jos“ (Elles) (2011), kuriame pasirodo viena ryškiausių ir žinomiausių Prancūzijos kino aktorių Juliette Binoche , filme taip pat pasirodo lenkų ir prancūzų aktoriai. Aišku, J. Binoche jau teko dirbti su lenkų režisieriais, vienas ryškiausių jos pripažintų darbų filme „Trys spalvos: Mėlyna“. Genamas aistros europietiškam kinui ir meilės J. Binoche, prisiverčiau pažiūrėti filmą „Jos“, kuris erotiškai intriguoja savo išpažintimis apie jaunas studentes, kurios save išsilaiko pardavinėdamos seksualines paslaugas pasiturintiems vyrams. Žurnalui „Jos“ dirbantis J. Binoche personažas rašo apie tai straipsnį, bet nė pati nežino, kaip giliai ją paveikė studenčių nupasakotos patartys ir kaip giliai jai atvėrė santuokos ir seksualinę bedugnę.

Filmas gan moteriškas, apie jas, bet skirtas visiems. Čia apstu erotikos arba aliuzijų į erotizmą, čia net skutant morkas moteris gali pagalvoti apie penius ir bėgti į vonios kambarį pasimasturbuoti, kad numalšintų ją kamuojančias seksualines mintis... Tik neįgudusiems vidutiniams žiūrovams filmas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti tuštokas, „apie nieką“ arba sudaryti klaidingą įspūdį, kad pastatytas vardan erotizmo. Nė velnio. Šis filmas turi du gyvybingus ir aktualius pamatus – vienas iš jų yra vidutinio amžiaus moters šeimyninio gyvenimo krizė ir jos trapūs, bet nelabai, sakyčiau, vaisingi būdai išspręsti, o kitas – jaunų merginų galimybė prasimušti Paryžiuje, atmiežta amoralumo ir moralės batalijomis visuomenės požiūrių ringe. Sunkiausia yra meluoti, tiek šeimoje, tiek ir „dirbant“. Visos šios gijos aplipdytos erotizmu, už kurio slepiasi alkstantis žmogus, kuris prisitaiko, išmoksta spekuliuojant spręsti problemas arba palūžti, taip nutiko emigrantei iš Lenkijos, taip nutiko ir žurnalistei, kurios santuoka, rodos, tuoj sugrius...

Nepaisant visko, filmas visai vykęs, galgi pernelyg erotiškas, gal pernelyg susitelkta į „aptarnavimo“ vaizdavimą, bet už tų vaizdų visgi man vėrėsi ne Tinto Braso potekstės, bet ryškios socialinės ir šeimyninės dimensijų problematikos, kas iš esmės filmą išgelbėjo nuo kracho ir klaikios tuštumos. Žinoma, J. Binoche kaip visada nuostabi, šįkart gan prislėgta, depresuota, todėl jai gresia nimfomaniškas sprogimas, bet ar pavyks jos personažui nuslopinti šias mintis? Pamatysite pažiūrėję filmą „Jos“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Duok man ranką" / "Donne-Moi la Main"

Sveiki visi,

Šiandien noriu nukeliauti į prancūzišką kiną ir pristatyti filmą „Duok man ranką“ (Donne-Moi la Main“ (2008 m.). Tai taip pat tikriausiai lietuviams beveik niekam nežinomas kino filmas, kuris pasakoja apie: „Filmas pasakoja apie du brolius dvynius Antuaną ir Kventiną, kurie iškeliauja į mamos laidotuves. Jie augo be jos ir jos nepažįsta. Autostopu, slėpdamiesi sunkvežimio priekaboje, traukiniuose, jie keliauja iš Prancūzijos šiaurės į Ispaniją. Kelyje jie susitinka įvairių žmonių, o taip pat paaiškėja neįprasti santykiai tarp jų pačių – meilė ir neapykanta, pavydas ir aistra, egoizmas ir abejingumas atsispindi juos lydinčiuose peizažuose...“

Šiaip filmas iš esmės man patiko – netradicinis pasakojimas apie dvynių tarpusavio santykius. Ne, čia nekvepia incestu, kaip galbūt galima pagalvoti iš aprašymo ar filmo afišos, tačiau brolių vaizdavimas neretai keistai dirgindavo, nes jis pakankamai glaudus, intymus, o kartu ir nutolęs. Filme nusifilmavo du identiški dvyniai, kuriuos praktiškai galėjai atskirti tik iš ant vieno vaikino esančio rando prie antakio. Du labai panašūs ir kartu labai skirtingi aštuoniolikmečiai – vienas nuolatos piešia, o kitas – skambina lūpiniu instrumentu. Filmas ganėtinai ilgesingas, melancholiškas. Nežinau, ar tokie būna dvynių santykiai, tačiau vietomis jie man pasirodė netikroviški – mažai kalbama, daug tylos, o juk keliauja broliai, kurie turėtų šį bei tą apie gyvenimą kalbėtis, o dabar jie tokie šaltai statiški, nors neišvengta ir peštynių, broliškų muštynių, šiokio tokio gyvesnio ir natūralesnio santykio. Norėjosi, kad šioje kelionėje jie iš vaikėzų kažkiek subręstų, taptų galbūt dvasiškai artimesni, tačiau „nueitas“ kelias, manding, personažuose nieko neišsprendė, nors ir įgijo tvirtumo, daugiau patirties, šį bei tą sužinojo apie save, tačiau pabaiga toli gražu nėra viską apsprendžianti ir paliekanti platesnį lauką žiūrovams patiems nuspręsti.

Nesakyčiau, kad filmas – stebuklas, tačiau jis man kažkuo patiko, gal dėl savo keisto liūdnumo, gal dėl tos kelionės tranzavimu, kuriame patiriama daug įdomių ir keistų nuotykių, sutinkami žmonės... Tikriausiai man pačiam to norisi gyvenime – keliauti, kažkur, vardan kažkokio tikslo ir nieko nebijoti, nes gyvenimas yra kelionė. Taip, kažką šis filmas manyje palietė, todėl jis man ir patiko. Manau, kad europietiško kino gerbėjai galėtų pažiūrėti šį filmą, gal ir jiems patiks.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 50/100
IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela,