Filmas: "Gyvenimas pagal Dalvą" / "Meilė pagal Dalvą" / "Love According to Dalva"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierė Emmanuelle Nicot bandė provokuoti savo debiutiniame ilgametražiniame filme „Gyvenimas pagal Dalvą“ (kai kur verčiama „Meilė pagal Dalvą“ ir jis būtų pagal turinį tikslesnis) (pranc. Dalva) (2022) ir kalbėti seksualine prievartos tema iš aukos pozicijos, kai auka nesupranta, kad yra auka, yra įdomiau nei nesibaigiančios smurtinės scenos atviruose filmuose. Filmas gana trumpas, nesiekia net pusantros valandos ir tai yra didelis pliusas tiems, kurie filmus paprastai žiūri vakare prieš miegą ir negali ilgiau išžiūrėti nei dviejų valandų.

 

Istorija pasakoja apie Dalvą, kuri atrodo kaip elegantiška jauna ledi, tačiau jau žiūrint į puikiai sufokusuotas belgų kilmės aktorės Zeldos Samson akis, aišku, kad toli gražu veikėja nėra jokia ledi. Ji tik bando atrodyti kaip suaugusi moteris, nes tokią ją aprengė ir auklėjo tėvas, mat motina ją paliko penkerių. Filme Dalvai viso labo tik dvylika, ji pagal lietuviškus standartus turėtų būti šeštokė, tačiau tėvas ją tvirkino nuo mažumės. Kol tėvas sulaikytas, Dalvai kaip nepilnametei tenka gyventi nuskriaustų vaikų ir paauglių internatinėje prieglaudoje, tačiau vienintelis jos troškimas, kad kuo greičiau tėvą paleistų ir jiedu galėtų būti drauge amžinoje meilėje...

 

Čia vienas iš tų psichopatinių filmų, kuriuos turėtų būti nemalonu žiūrėti, tačiau žiūrint gaila tik pačios Dalvos, nes ji nesuvokia, kad yra auka. Prisiminiau Nabokovo naiviąją Lolitą, tai Dalva ne kažin kuo skiriasi, tik kad nemoka flirtuoti su vyrais ir kaip naivioji Džuljeta deklaruoja meilę tėvui. Mokykloje Dalva patiria užgaules, tačiau užtenka jėgos pritalžyti klasiokę. Nieko nuostabaus, nes smurtinė aplinka „įjungia“ veikėjos savisaugos instinktus ir orumą. Filmo didžiausia intriga yra tikriausiai žiūrovo laukiamas iš Dalvos nušvitimas ir savivoka, jog ja buvo pasinaudota ir kad jai iš tikrųjų reikia visokeriopos pagalbos. Šviesulys visgi yra netikėtai atsiradusi motina, kuri niekaip negalėjo susisiekti su dukra, nes tėvas ją slėpė (kaip veikia Prancūzijoje vaikų teisės, aš nesu tikras, bet negi taip įmanoma, kad motina ieškotų dukters be organizacijų ir teisinės sistemos pagalbos?). Visgi filmas, nors ir nagrinėja sudėtingas seksualinės prievartos padarinius, man jis susižiūrėjo skystokai, tarsi jau matytos temos ir problemos, tačiau neatimsi vieno – ilgai dar atsiminsiu lolitišką jaunosios aktorės veidą, kuris kaip kokios neūžaugos iš Estijos, serijinės žudikės veidelis iš siaubo filmo „Našlaitė“ (2009), kuri į ožio ragą dėl savo apgaulingos išvaizdos surietė ne vieną augalotą ir šiek tiek smegenų turintį vyrą. Tik aišku, Dalva ne toji monstrė iš „Našlaitės“, tačiau tas gebėjimas kadre pavirsti lolitiška auka stebina savo skaidriu naivumu ir įtaiga.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jos" / "Elles"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šįkart keliauju į Europos kiną ir noriu pakomentuoti lenkų režisierės Malgoska Szumowska prancūziškai režisuotą dramą „Jos“ (Elles) (2011), kuriame pasirodo viena ryškiausių ir žinomiausių Prancūzijos kino aktorių Juliette Binoche , filme taip pat pasirodo lenkų ir prancūzų aktoriai. Aišku, J. Binoche jau teko dirbti su lenkų režisieriais, vienas ryškiausių jos pripažintų darbų filme „Trys spalvos: Mėlyna“. Genamas aistros europietiškam kinui ir meilės J. Binoche, prisiverčiau pažiūrėti filmą „Jos“, kuris erotiškai intriguoja savo išpažintimis apie jaunas studentes, kurios save išsilaiko pardavinėdamos seksualines paslaugas pasiturintiems vyrams. Žurnalui „Jos“ dirbantis J. Binoche personažas rašo apie tai straipsnį, bet nė pati nežino, kaip giliai ją paveikė studenčių nupasakotos patartys ir kaip giliai jai atvėrė santuokos ir seksualinę bedugnę.

Filmas gan moteriškas, apie jas, bet skirtas visiems. Čia apstu erotikos arba aliuzijų į erotizmą, čia net skutant morkas moteris gali pagalvoti apie penius ir bėgti į vonios kambarį pasimasturbuoti, kad numalšintų ją kamuojančias seksualines mintis... Tik neįgudusiems vidutiniams žiūrovams filmas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti tuštokas, „apie nieką“ arba sudaryti klaidingą įspūdį, kad pastatytas vardan erotizmo. Nė velnio. Šis filmas turi du gyvybingus ir aktualius pamatus – vienas iš jų yra vidutinio amžiaus moters šeimyninio gyvenimo krizė ir jos trapūs, bet nelabai, sakyčiau, vaisingi būdai išspręsti, o kitas – jaunų merginų galimybė prasimušti Paryžiuje, atmiežta amoralumo ir moralės batalijomis visuomenės požiūrių ringe. Sunkiausia yra meluoti, tiek šeimoje, tiek ir „dirbant“. Visos šios gijos aplipdytos erotizmu, už kurio slepiasi alkstantis žmogus, kuris prisitaiko, išmoksta spekuliuojant spręsti problemas arba palūžti, taip nutiko emigrantei iš Lenkijos, taip nutiko ir žurnalistei, kurios santuoka, rodos, tuoj sugrius...

Nepaisant visko, filmas visai vykęs, galgi pernelyg erotiškas, gal pernelyg susitelkta į „aptarnavimo“ vaizdavimą, bet už tų vaizdų visgi man vėrėsi ne Tinto Braso potekstės, bet ryškios socialinės ir šeimyninės dimensijų problematikos, kas iš esmės filmą išgelbėjo nuo kracho ir klaikios tuštumos. Žinoma, J. Binoche kaip visada nuostabi, šįkart gan prislėgta, depresuota, todėl jai gresia nimfomaniškas sprogimas, bet ar pavyks jos personažui nuslopinti šias mintis? Pamatysite pažiūrėję filmą „Jos“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela