Sveiki,
kino mylėtojai,
Šįkart
keliauju į Europos kiną ir noriu pakomentuoti lenkų režisierės Malgoska
Szumowska prancūziškai režisuotą dramą „Jos“ (Elles) (2011), kuriame pasirodo
viena ryškiausių ir žinomiausių Prancūzijos kino aktorių Juliette Binoche ,
filme taip pat pasirodo lenkų ir prancūzų aktoriai. Aišku, J. Binoche jau teko
dirbti su lenkų režisieriais, vienas ryškiausių jos pripažintų darbų filme
„Trys spalvos: Mėlyna“. Genamas aistros europietiškam kinui ir meilės J. Binoche,
prisiverčiau pažiūrėti filmą „Jos“, kuris erotiškai intriguoja savo
išpažintimis apie jaunas studentes, kurios save išsilaiko pardavinėdamos
seksualines paslaugas pasiturintiems vyrams. Žurnalui „Jos“ dirbantis J.
Binoche personažas rašo apie tai straipsnį, bet nė pati nežino, kaip giliai ją
paveikė studenčių nupasakotos patartys ir kaip giliai jai atvėrė santuokos ir
seksualinę bedugnę.
Filmas
gan moteriškas, apie jas, bet skirtas visiems. Čia apstu erotikos arba aliuzijų
į erotizmą, čia net skutant morkas moteris gali pagalvoti apie penius ir bėgti
į vonios kambarį pasimasturbuoti, kad numalšintų ją kamuojančias seksualines
mintis... Tik neįgudusiems vidutiniams žiūrovams filmas gali iš pirmo žvilgsnio
pasirodyti tuštokas, „apie nieką“ arba sudaryti klaidingą įspūdį, kad
pastatytas vardan erotizmo. Nė velnio. Šis filmas turi du gyvybingus ir
aktualius pamatus – vienas iš jų yra vidutinio amžiaus moters šeimyninio
gyvenimo krizė ir jos trapūs, bet nelabai, sakyčiau, vaisingi būdai išspręsti,
o kitas – jaunų merginų galimybė prasimušti Paryžiuje, atmiežta amoralumo ir
moralės batalijomis visuomenės požiūrių ringe. Sunkiausia yra meluoti, tiek
šeimoje, tiek ir „dirbant“. Visos šios gijos aplipdytos erotizmu, už kurio
slepiasi alkstantis žmogus, kuris prisitaiko, išmoksta spekuliuojant spręsti
problemas arba palūžti, taip nutiko emigrantei iš Lenkijos, taip nutiko ir
žurnalistei, kurios santuoka, rodos, tuoj sugrius...
Nepaisant
visko, filmas visai vykęs, galgi pernelyg erotiškas, gal pernelyg susitelkta į
„aptarnavimo“ vaizdavimą, bet už tų vaizdų visgi man vėrėsi ne Tinto Braso
potekstės, bet ryškios socialinės ir šeimyninės dimensijų problematikos, kas iš
esmės filmą išgelbėjo nuo kracho ir klaikios tuštumos. Žinoma, J. Binoche kaip
visada nuostabi, šįkart gan prislėgta, depresuota, todėl jai gresia
nimfomaniškas sprogimas, bet ar pavyks jos personažui nuslopinti šias mintis?
Pamatysite pažiūrėję filmą „Jos“.
Mano
įvertinimas: 7.5/10
Kritikų
vidurkis: 50/100
IMDb: 5.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą