Spektaklis: "Sudie, idiotai!" rež. Valentinas Masalskis

Sveiki, teatro mėgėjai ir gerbėjai,

Klaipėdos universitete, Menų fakultete, lapkričio 7 dieną vyko režisieriaus Valentino Masalskio vadovaujamo Klaipėdos Jaunimo Teatro aktoriams spektaklio „Sudie, idiotai!“ premjera. Nerašysiu išsamios recenzijos, tiesiog pakeverzosiu pirminius grubius įspūdžius, kuriuos parsinešiau iš po premjeros. „Sudie, Idiotai!“ Justo Tertelio pjesė jau įtraukta kaip kūrinys į geriausiųjų naujųjų pjesių rinkinį, todėl „auksinė žuvelė“ ilgai nesnaudė ir ją pasigriebė V. Masalskis.

Iš tiesų nežinojau, ko tikėtis. Man asmeniškai Masalskio pavardė nei drebina kinkų, nei šiaip koks autoritetas, tačiau pasiklausius režisūrą ir vaidybą studijuojančių studentų, tai jie tiesiog leipsta dėl kiekvienos Masalskio pastabos, toks autoritetas, supraskite, ir galbūt ne šiaip sau, pamaniau. Be didesnių išankstinių nusistatymų leidausi į šį spektaklį visgi slapta lyg ir tikėdamas nustebimo.

Pirmosios 10 minučių spektaklio pasirodė gan skurdokos. Minimali scenografija – kėdės ir aktoriai, aišku, gražiai apžaista su šviesa, ką panaudoja kiekvienas spektaklis. Viskas lyg ir puiku, bet truputį priminė etiudą, o ne spektaklį, tačiau vėliau žiūrovas įklampinamas į pačios pjesės problematiką ir dialogus, kuriuose vis bręsta didėjantis absurdas. Pjesė pasirodė „studentiška“, nors iš jaunųjų aktorių gal ir nesitikėti, kad statys kokį nors „Vyšnių sodą“, sudėtingas klasikines pjeses, statomas dažniau tas gyvenimas, kokį mato pats jaunimas. „Sudie, idiotai!“ yra be jokios abejonės ta medžiaga, kuri energetiškai ir genetiškai pagal laikmetį turėtų tikti jaunųjų aktorių scenai, susikalbėti su jaunuoju žiūrovu – žmogaus agresijos genezės „detektyvas“, netekties poveikis šiuolaikinei jaunuomenei, nuopuolio savotiškas (iš)teisinimas, na, ir, žinoma, alkoholis, muštynės ir keiksmų tirada, be kurios tokios „jaunimo“ pjesės retai kada bepasijudina iš vietos. O kad žargono būta ne literatūrinio, tai šunys matė, tačiau paralyžiuojanti keiksmų tirada, kuri, vėlgi, vienus papiktino, nes vidutinio amžiaus damos apsimaukšlino storas striukes, užsidėjo odines rankines ir per girto studento keiksnones be gailesčio iškepurnėjo iš salės nė neslėpdamos potekstės – „suplojau 40 litų, kad pasižiūrėčiau, kaip degraduojantis jaunimas keikiasi? Na jau ne!“ Kad ir kaip ten būtų, manęs gyvoji leksika, kuri yra neišgalvota, o iš gyvenimo gi atnešta, netrikdė. Viskas lyg ir gerai, manau, atitinkama publikos dalis tikėjosi „dūžtančių čekoviškų likimų“, o gavo porciją turkiško kebabo su lietuviška grietine ir antros rūšies mėsos maltiniais.

Nepaisant ir tų triukų, be kurių neretai neapseina šiuolaikiniai spektakliai, tai triukai su intymumu ir vilionėmis, šiokiomis tokiomis nuogybėmis. Aišku, tai blogybe nepavadinsi, tačiau mažai mane tai sudomino kaip žiūrovą, - gal pasiilgau klasikinių pjesių? Aišku, gražūs aktoriai, patrauklūs trikotažuose, nesibodėjo savo kūno ir tas akivaizdžiai matėsi. Aprėpus visumą, manding, į spektaklį įėjo nemažai jau šiuolaikinių statomų pjesių besiformuojančių, o gal jau stačiai esamų štampų, kurių prisižiūrėjau ir Šiaulių dramos teatro pastatytame „Inertiškos dujos“, pastarasis paliko gan slogų įspūdį.

Nepaisant visko, pats spektaklis vykęs ir buvo įdomus. Pati žmogaus identifikacijos analizė ir paieškos, kurios veda per absurdo takelius, leido mėgautis vis augančiais tardymo „malonumais“, o pagrindinis aktorius, kurio, deja, nežinau, bet programoje parašyta, kad Paulius Pinigis, - žodžiu toks smulkutis su nedžiūstančia burna, buvo „užsivedęs“ ir galgi neblogai Masalskio pamuštruotas. Iš pradžių abejojau juo, tačiau augančios kulminacinės vietos neleido suabejoti, kad aktorius „pakėlė“ spektaklį. Šaunuolis.

Minimalistinė scenografija taip pat nesutrukdė išvystyti retrospektyvinį, sakyčiau, dvisluoksnį pasakojimą, susidedantį iš tardymo ir čia pat kitoje rampos šviesoje atgyjančiais prisiminimais. Kaip beveik iš nieko padaromi visai geri erdvių ir laiko perėjimai – šis spektaklis puikus pavyzdys, kaip susitelkta į pjesę, nesidangstant perdėtomis ir užgriozdintomis dekoracijomis. Kėdė čia kuo puikiausiai tampa ir lova prostitutei, ir bažnyčios suolas, ir suolelis parke.

Labiausiai patiko dvi scenos, kurios manyje sukėlė virptelėjimą. Tai klausimai vienuolėms bažnyčioje ir, žinoma, mokytojo priekabiavimas prie Miglės, kuris buvo ne taip jau ir gašliai surėdytas, kaip gali tikėtis panašaus plauko iškrypėliai. Čia tikriausiai dėl mano paties požiūrio į šventumą – Dievą ir nekaltumą.

Kur dingo Miglė? O kam tas atsakymas? Kam identifikuoti, jeigu reikėtų patiems save surasti tarp tūkstančių kodų, šifrų ir skaičių. Surasti vieni kitus, kurie kasdien dingsta nūdienos miestuose be žinios. Įdomių galima sukurpti pasamprotavimų po spektaklio, ir tas yra gerai. Šiaip spektaklis tiko ir patiko, įspūdingu jo nepavadinčiau, bet pamatyti buvo verta.

Jūsų Maištinga Siela