2013 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

Naktinėjimai. Ekonomikos detektyvas



Sveiki,

Šią akimirką, kai rašosi ši eilutė, greitai bus trečia nakties. Klausausi retro muzikos, tačiau dar miegoti nesiruošiu. Pasižiūriu, ką veikia „lėlių namelis“ kitapus gatvės, o ten trijuose butuose dega šviesos – viena už mėlynų rotelų, kita už vazonais nukrautos palangės, bet ten tikriausiai šeimininkai pamiršo išjungti šviesą, o gal atėjo netikėti svečiai, nors tuo labai abejoju, todėl sugertuvės dar nesibaigė arba baigėsi tuo, kad ranka nebepasiekė elektros jungiklio. Trečiajame tyliai kaista stalinė lempa, bet prie stalo nieko nematau. Viskas naktį tylu ir tyku.

Tualete tupėdamas aptikau šampūno buteliuką ir ilgai galvojau, ar šis šampūnas geras ar prastas ir kodėl aš jį įsigijau, būtent šį buteliuką, o ne kitą. Susiradau, kad MADE IN ITALY ir mechaniškai nusprendžiau, kad šis šampūnas geras. Kodėl? Kad itališka produkcija patikima? O kas yra patikima iš Italijos? Automobiliai? Jų dalys? Avalynė iš Milano? Makaronai verdant nesulimpa kaip lietuviški? Kas pasakė, kad itališka produkcija yra gerai kaip ir vokiečių daiktų patvarumas, kaip BOSH buitinės technikos garantas, o jau lenkų tai toks šūdas didžiausias, nesvarbu, kad ten vokiečiai pastatė filialą ir veža tuos pačius produktus, kurie, perkirtus Lenkijos siena, staiga tampa atliekomis. Pamaniau, kad šis šampūnas tikrai neturėtų būti geresnės už žaliąjį ir lietuvišką „Dilgėlių“ šampūną. Šalies pavadinimas, žiūriu, veikia kaip koks štampas, tokiu būdu galima suvartoti bet kokį šūdą ir manyti, kad suvalgei, priglaudei, užtepei patį kokybiškiausią marmaliodę ant savęs, į save, prie savęs. Globalizacijos kičas. Juk ir mes manome, kad lietuviškas pomidorų padažas daug geresnis už rusišką, jau vien ant pakuotės kirilicos rašmenys gali atbaidyti, na, aišku, jei gali rinktis produkto kainų ir vertės pasaulyje.

Uostamiesčio vitrinoje mačiau čigoniško stiliaus moterišką rankinę, kuri kainuoja tiek, kiek gauna vidutinis mokytojas per mėnesį ir dar daugiau, žodžiu, virš 3 tūkstančių TAŠĖ su spalvotais ir mergaitiškais stikliukais, pagaminta tikriausia toje pačioje Italijoje, bet produktai atvežti iš tos pačios pamotės Kinijos, o iš Azijos atkeliavusi visų vadinamoji „padielka“ kažkodėl tampa jau prasta Gariūnuose, nors TAŠĖS plyšta vienodai. Šalis, kokybė ir kaina – mes patikime kiču.

Visai kaip ir su kava, net juokėmės, kai ant pakuotės rašo „Itališka kava“, tada ėmėmės detektyvo, kadangi kilmės šalis Brazilija, bet ant pakuotės nė vieno sumauto itališko ar portugališko žodžio. Veikiau lenkiškai pirmu šriftu užtepliota. Aišku, italų firma atsigabena pupeles iš Brazilijos, savo šalyje jas sumala, po to veža į Lenkiją, kur patogus išpilstymas Rytų rinkai, ten išpilstoma, bet Lietuva su ta kava neturi jokio sąlyčio, nes ją platina firma iš Latvijos, taigi Ryga importuoja beveik kaip savo produktą, nurodydami lenkų fabrikus, nors etiketėje parašyta, kad pagaminta Italijoje, nors pupelės užauginamos ir subrandinamos Brazilijoje. Galvojame, kad ši kava šūdas, lenkai vėl viską sukniso, nors tas pats produktas iš Italijos būtų kur kas geresnis, aišku, tariamai.

Ką aš noriu tuo pasakyti? Kad laikas man eiti miegoti, nes jau pradedu svinguoti žodžiais ir mintimis. Labanakt visiems, kurie tiki kiču ir visiems, kurie abejoja.

Kas dabar stebi mano langą, tai turėtų jame pamatyti išjungiant šviesą.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą