Sveiki,
Šią
akimirką, kai rašosi ši eilutė, greitai bus trečia nakties. Klausausi retro
muzikos, tačiau dar miegoti nesiruošiu. Pasižiūriu, ką veikia „lėlių namelis“
kitapus gatvės, o ten trijuose butuose dega šviesos – viena už mėlynų rotelų,
kita už vazonais nukrautos palangės, bet ten tikriausiai šeimininkai pamiršo
išjungti šviesą, o gal atėjo netikėti svečiai, nors tuo labai abejoju, todėl
sugertuvės dar nesibaigė arba baigėsi tuo, kad ranka nebepasiekė elektros
jungiklio. Trečiajame tyliai kaista stalinė lempa, bet prie stalo nieko
nematau. Viskas naktį tylu ir tyku.
Tualete
tupėdamas aptikau šampūno buteliuką ir ilgai galvojau, ar šis šampūnas geras ar
prastas ir kodėl aš jį įsigijau, būtent šį buteliuką, o ne kitą. Susiradau, kad
MADE IN ITALY ir mechaniškai nusprendžiau, kad šis šampūnas geras. Kodėl? Kad
itališka produkcija patikima? O kas yra patikima iš Italijos? Automobiliai? Jų
dalys? Avalynė iš Milano? Makaronai verdant nesulimpa kaip lietuviški? Kas
pasakė, kad itališka produkcija yra gerai kaip ir vokiečių daiktų patvarumas,
kaip BOSH buitinės technikos garantas, o jau lenkų tai toks šūdas didžiausias,
nesvarbu, kad ten vokiečiai pastatė filialą ir veža tuos pačius produktus,
kurie, perkirtus Lenkijos siena, staiga tampa atliekomis. Pamaniau, kad šis
šampūnas tikrai neturėtų būti geresnės už žaliąjį ir lietuvišką „Dilgėlių“
šampūną. Šalies pavadinimas, žiūriu, veikia kaip koks štampas, tokiu būdu
galima suvartoti bet kokį šūdą ir manyti, kad suvalgei, priglaudei, užtepei patį
kokybiškiausią marmaliodę ant savęs, į save, prie savęs. Globalizacijos kičas.
Juk ir mes manome, kad lietuviškas pomidorų padažas daug geresnis už rusišką,
jau vien ant pakuotės kirilicos rašmenys gali atbaidyti, na, aišku, jei gali
rinktis produkto kainų ir vertės pasaulyje.
Uostamiesčio
vitrinoje mačiau čigoniško stiliaus moterišką rankinę, kuri kainuoja tiek, kiek
gauna vidutinis mokytojas per mėnesį ir dar daugiau, žodžiu, virš 3 tūkstančių
TAŠĖ su spalvotais ir mergaitiškais stikliukais, pagaminta tikriausia toje
pačioje Italijoje, bet produktai atvežti iš tos pačios pamotės Kinijos, o iš
Azijos atkeliavusi visų vadinamoji „padielka“ kažkodėl tampa jau prasta
Gariūnuose, nors TAŠĖS plyšta vienodai. Šalis, kokybė ir kaina – mes patikime
kiču.
Visai
kaip ir su kava, net juokėmės, kai ant pakuotės rašo „Itališka kava“, tada
ėmėmės detektyvo, kadangi kilmės šalis Brazilija, bet ant pakuotės nė vieno
sumauto itališko ar portugališko žodžio. Veikiau lenkiškai pirmu šriftu
užtepliota. Aišku, italų firma atsigabena pupeles iš Brazilijos, savo šalyje
jas sumala, po to veža į Lenkiją, kur patogus išpilstymas Rytų rinkai, ten
išpilstoma, bet Lietuva su ta kava neturi jokio sąlyčio, nes ją platina firma
iš Latvijos, taigi Ryga importuoja beveik kaip savo produktą, nurodydami lenkų
fabrikus, nors etiketėje parašyta, kad pagaminta Italijoje, nors pupelės
užauginamos ir subrandinamos Brazilijoje. Galvojame, kad ši kava šūdas, lenkai
vėl viską sukniso, nors tas pats produktas iš Italijos būtų kur kas geresnis,
aišku, tariamai.
Ką
aš noriu tuo pasakyti? Kad laikas man eiti miegoti, nes jau pradedu svinguoti žodžiais ir mintimis. Labanakt
visiems, kurie tiki kiču ir visiems, kurie abejoja.
Kas
dabar stebi mano langą, tai turėtų jame pamatyti išjungiant šviesą.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą