Filmas: "Gyvenimas pagal Dalvą" / "Meilė pagal Dalvą" / "Love According to Dalva"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierė Emmanuelle Nicot bandė provokuoti savo debiutiniame ilgametražiniame filme „Gyvenimas pagal Dalvą“ (kai kur verčiama „Meilė pagal Dalvą“ ir jis būtų pagal turinį tikslesnis) (pranc. Dalva) (2022) ir kalbėti seksualine prievartos tema iš aukos pozicijos, kai auka nesupranta, kad yra auka, yra įdomiau nei nesibaigiančios smurtinės scenos atviruose filmuose. Filmas gana trumpas, nesiekia net pusantros valandos ir tai yra didelis pliusas tiems, kurie filmus paprastai žiūri vakare prieš miegą ir negali ilgiau išžiūrėti nei dviejų valandų.

 

Istorija pasakoja apie Dalvą, kuri atrodo kaip elegantiška jauna ledi, tačiau jau žiūrint į puikiai sufokusuotas belgų kilmės aktorės Zeldos Samson akis, aišku, kad toli gražu veikėja nėra jokia ledi. Ji tik bando atrodyti kaip suaugusi moteris, nes tokią ją aprengė ir auklėjo tėvas, mat motina ją paliko penkerių. Filme Dalvai viso labo tik dvylika, ji pagal lietuviškus standartus turėtų būti šeštokė, tačiau tėvas ją tvirkino nuo mažumės. Kol tėvas sulaikytas, Dalvai kaip nepilnametei tenka gyventi nuskriaustų vaikų ir paauglių internatinėje prieglaudoje, tačiau vienintelis jos troškimas, kad kuo greičiau tėvą paleistų ir jiedu galėtų būti drauge amžinoje meilėje...

 

Čia vienas iš tų psichopatinių filmų, kuriuos turėtų būti nemalonu žiūrėti, tačiau žiūrint gaila tik pačios Dalvos, nes ji nesuvokia, kad yra auka. Prisiminiau Nabokovo naiviąją Lolitą, tai Dalva ne kažin kuo skiriasi, tik kad nemoka flirtuoti su vyrais ir kaip naivioji Džuljeta deklaruoja meilę tėvui. Mokykloje Dalva patiria užgaules, tačiau užtenka jėgos pritalžyti klasiokę. Nieko nuostabaus, nes smurtinė aplinka „įjungia“ veikėjos savisaugos instinktus ir orumą. Filmo didžiausia intriga yra tikriausiai žiūrovo laukiamas iš Dalvos nušvitimas ir savivoka, jog ja buvo pasinaudota ir kad jai iš tikrųjų reikia visokeriopos pagalbos. Šviesulys visgi yra netikėtai atsiradusi motina, kuri niekaip negalėjo susisiekti su dukra, nes tėvas ją slėpė (kaip veikia Prancūzijoje vaikų teisės, aš nesu tikras, bet negi taip įmanoma, kad motina ieškotų dukters be organizacijų ir teisinės sistemos pagalbos?). Visgi filmas, nors ir nagrinėja sudėtingas seksualinės prievartos padarinius, man jis susižiūrėjo skystokai, tarsi jau matytos temos ir problemos, tačiau neatimsi vieno – ilgai dar atsiminsiu lolitišką jaunosios aktorės veidą, kuris kaip kokios neūžaugos iš Estijos, serijinės žudikės veidelis iš siaubo filmo „Našlaitė“ (2009), kuri į ožio ragą dėl savo apgaulingos išvaizdos surietė ne vieną augalotą ir šiek tiek smegenų turintį vyrą. Tik aišku, Dalva ne toji monstrė iš „Našlaitės“, tačiau tas gebėjimas kadre pavirsti lolitiška auka stebina savo skaidriu naivumu ir įtaiga.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vargdieniai" / "Les misérables"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai daugelis iš jūsų girdėjote prancūzų klasiko romanisto Viktorą Hugo, vieną garsiausių kūrinių „Vargdieniai“ pavadinimą, galbūt matėte spektaklį ar vieną kitą ekranizaciją. Prancūzų režisierius Ladj Ly perfrazuodamas Viktoro Hugo kūrinio eilutes pertransformuoja ir perteikia šiuolaikinio problemiško Prancūzijos didmiesčio pavojingo rajono gyvenimą. Tuokart žymus rašytojas vaizdavo Prancūzijos kruvinąją revoliuciją, kuri amžiams pakeitė ne tik Prancūzijos, bet ir pasaulio politinę areną, o Ladj Ly tai daro atokiame rajone, kuriame pagal savo nerašytus įstatymus gyvena čigonai, musulmonai ir juodaodžiai atvykėliai iš Afrikos, kurių gyvenimo realijos iš esmės atkartoja V. Hugo kūrinio maišto ir revoliucijos algoritmą.

Ladj Ly „Vargdieniai“ (pranc. Les miserables) (2019) perkūrė po sėkmingo trumpametražio tuo pačiu pavadinimo filmo (2017) ir adaptavo idėją ilgametražiam variantui su tais pačiais aktoriais. Trys policininkai važinėja po pavojingus nusikalstamus kvartalus, stebi jų gyventojus, palaiko tvarką, tačiau retsykiais (o gal net pernelyg dažnai) šie patruliuojantys policininkai perlenkia lazdą ir manosi esą įstatymų dievai. Kaip žinia, įstatymas ir teisingumas neretai būna priešingoje barikadų pusėse, o šie policininkai neretai jaučiasi be ribų. Kuriozas prasideda tada, kai iš cirke dirbančio čigono barono pavagiamas mažas liūtukas, o kad tarp juodaodžių ir čigonų neprasidėtų skerdynės, policininkai imasi ieškoti liūtuko, kurį pagrobė vienas iš juodaodžių berniukų... Galiausiai žiaurumas gimdo žiaurumą, policininkai netyčia pašauna mažąjį veikėją, elgiasi su juo nežmoniškai, tad pabaigoje policininkai sulaukia savo atsako, taip, kaip nebaudžiami karaliaus pakalikai anuomet sulaukė prancūzų revoliucionierių keršto.

Filmas sodrus, brutalus ir dinamiškas. Čia vaizduojamas tikras etninis katilas, nusikalstomo pasaulio užkulisiai, o šis nusikalstamo pasaulio modelis pradeda formuotis dar nuo vaikų žaidimo aikštelės, kiekviena etninė grandis stengiasi vadovautis tam tikromis geto taisyklėmis ir įstatymais, kurie skiriasi nuo bendrų valstybės įstatymų. Tai tarsi atskyros valstybės gyvavimas valstybės viduje, kur apstu brutalumo, nesusikalbėjimo, interesų kovų... Iš tikrųjų filmo idėja gera, nes ji kritikuoja ir atskleidžia susiskaldžiusio ir besitrinančio skirtingų religijų ir įsitikinimų bendruomenių trintį. Filmas priminė europietišką „Lūšnynų milijonieriaus“ versiją, tik čia mes neturime nei herojaus, nei laimingų atsitiktinumų, nei sėkmės istorijos, nes realybė vaizduojama kur kas niūresnė ir depresyvesnė. Visgi žiūrėdamas juostą galvojau: kiek jų ten daug, tokių susiskaldžiusių, nelaimingų ir brutaliai gyvenančių smurto pasaulyje, kurie vieną dieną ateis ir pasiims mus visus, kaip tai nutiko „Vargdienių“ knygoje. Filmo pabaiga, kai vaikai daro perversmą, šiek tiek metaforiška ir pranašiška, tačiau kuo didesnis žiaurumas, tuo didesnė kartų atsakomoji jėga, nepriklausomai nuo amžiaus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela