Filmas: "Eurovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija" / "Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga"

Sveiki,

Vasarai atėjus, norisi kokio lengvo, neįpareigojančio ir paprasto filmo, kuris būtų absurdiškas ir šiek tiek atspindintis realią mūsų visų situaciją, požiūrį į save, tam tikrus reiškinius ir pan. Manau, vienas iš tokių filmų yra „Erovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija“ (angl. Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga) (2020), kuris pajuokia šio konkurso (ne)rimtumą, o kartu perteikia ir tam tikras tiesiog linksmai azartiško konkurso užkulisius.

Amerikiečiai kuria filmą apie „Euroviziją“. Daugelis klausia: o ką tie amerikiečiai išmano apie mūsų tarpinę religiją „Euroviziją“? Ogi labai daug! Akivaizdu, kad filmo kūrėjai ne šiaip sau iš po pasijonio sukūrė filmo scenarijų, kad pajuoktų kvailius europiečius. Jie ne juokais konsultavosi, domėjosi šio konkurso praeitimi, dabartini, politiniais užkulisiais. Filme taip pat rasite ABBA laikmečio, perdėtų aistrų ir svajonių laimėti šį konkursą, kuris prilygsta olimpinėms žaidynėms. Pasirinkta šalis – Islandija, kurioje „Buką ir bukesnį“ primenantis veikėjas Larsas nuo vaikystės visur ir visada smarkiai susimaudamas, galiausiai įrodo, kad gali laimėti nacionalinę atranką ir gal netgi pačią „Euroviziją“. Nors daug kam (kažkodėl) nepatinka aktorius Will Ferrell, manding, jis šiam vaidmeniui labai tiko, kaip ir amerikiečių aktorė Rachel McAdams, man asmeniškai visiškai netikėtame amplua.

Visumoje filmas atliepia absurdišką „Eurovizijos“ maniakišką įsitraukimą, kuris reiškia: jeigu man pavyks, aš būsiu pastebėtas, atnešiu savo šaliai pergalę, būsiu svarbus ir pripažintas. Su tokia intencija Ugnies Sagos duetas vykstą į šį konkursą. Tiesa, absurdiškiausios filmo vietos susijusios su amerikiečių atlikėja Demi Lovato, kuri susprogsta Islandijoje su visais šios šalies atlikėjais. Didžiausias motyvas – piktadarys prodiuseris, kuris bijo, kad Islandija laimės šį konkursą, nes tada šalis bankrutuos. WTF? Jeigu didžiausius indėlius įneša didžiosios finalininkės? Balsavimo pusfinalio sistema taip pat filme neatitiko realios situacijos. Nesigilinau į tam tikrus motyvacijos ir logikos trūkumus, tačiau pats faktas, kad visi Islandijos atlikėjai miršta, atrodė vis tiek labai juokingas. Kaip ir Rusijos atstovo tipažas – klastingas atvirai „užsislaptinęs“ arogantiškas lapinas homoseksualas: „Rusijoje gėjų nėra!“ ir intrigantė favoritė iš Graikijos. Filmes, beje, pasirodo nemažai tikrų „Eurovizijos“ atlikėjų, kuriuos tikrai atpažinsite.

Visgi filmo finalas labai nuspėjamas ir holivudiškas. Komedija virsta stačiu slaptų kėslų atskleidimu ir didaktiniu pamokymu. Kaip ir daugelis „Eurovizijos“ dainų su pasirodymais. Filmas tampa kaip linksma žinute pasauliui, viskas padaryta pagal „Eurovizijos“ standartus ir dvasią, nors ir amerikietiškai bei holivudiškai. Tačiau juk ir pats „Eurovizijos“ formatas primena amerikietiškąją komercinio kino tradiciją: viską labai tiesmukai, paprastai, spalvingai pateikti. Filmas iš esmės patiko, atliko visas funkcijas, kurias tikėjausi aptiksiąs. Po filmo dar ilgai galima su draugai „naudoti“ tam tikrus šio filmo juokelius, net jeigu ir nesate tikrosios „Eurovizijos“ gerbėjas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jamala "All or Nothing"

Sveiki, skaitytojai,

Tiesą sakant, niekada nemaniau, kad dar kada klausysiuosi Eurovizijos nugalėtojos Jamalos dainų. Tai ganėtinai keista atlikėja, kuri turi išskirtinį balso tembrą, kurį geba panaudoti savo talentą dainuodama tiek etnines dainas, tiek ir manieringą elitinį džiazą. Jos ankstesni albumai – pritrenkiantys. Neseniai tuo pats įsitikinau, padarydamas jos kelių albumų perklausą ir šiandien noriu su Jumis pasidalyti viena kone labiausiai patikusia daina „All or Nothing“ (liet. Viskas arba nieko).

Iš tikrųjų „All ot Nothing“ yra antrasis Jamalos studijinis albumas ir tuo pačiu daina. Tiesa, daina taip niekada ir netapo singlu, kažkodėl singlais pasirinktos kitos dainos, tačiau šioji nepelnytai, mano nuomone, užmiršta. Albumas pasirodė 2013 kovo mėnesį, balandį – vinilinė plokštelė gurmanams. 

Atlikėja 2012-2013 smarkiai išpopuliarėjo dalyvaudama konkurse „Naujoji banga“. Jos specifinį balsą ir talentą pastebėjo ir įtakingos Rusijos muzikos žvaigždės. Albumas apskirtai, mano galva, nuostabus, nors jame daugiausia dainų anglų kalba ir nė iš tolo nekvepia etninių dainų dainavimu, o daina „All or Nothning“ primena tą seną ir gerą džiazą, grojantį skaniai kava kvepiančiose kavinėse, kur žmonės skaito knygas ir peržiūrinėja senas vinilines plokšteles, tarkim, „Rūdininkų knygyne“!

Smagi daina šiek tiek primena puikiosios Norah Jones dainavimo ir muzikos stilių. Pasiklausykite:

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2016: Finalas – pagaliau daina įveikia 3D efektus ir kičą?

Donny Motell (Donatas Motvydas) - geras pasirodymas, bet, Dieve, tas plaukų kuškis tikrai "pro šalį".

 

 Jamala Ukrainai išplėšė pergalę.

 Australė tik per plauką nelaimėjo "Eurovizijos" savo žemynui.

 Rusija liko nepatenkinta trečiąja vieta...

Netikėtas svečias J. Timberlake.

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart pernelyg nevargindamas savo klaviatūros pakomentuosiu „Eurovizijos“ finalą ir po jo paliktus įspūdžius. Visų pirma apie puikius ir šmaikščius renginio vedėjus. Šioji porelė išties buvo nerealiai puiki ir taip šiuolaikiškai tiko vesti renginį, kad net Justin Timberlake, kuris svečiavosi „Eurovizijoje“ ir atliko savo dainų popuri, negailėjo gerų žodžių. Apskritai renginys reikalauja maksimalaus kruopštumo ir milžiniško pasirengimo, kad nebūtų kokių nors nesklandumų. Šaunuoliai švedai.

Grįžtant prie pasirodymų, gal tiesiog „nesismulkindamas“ pasakysiu, kad beveik visi mano favoritai atėjo iš pusfinalių. Tiesa, dar gerokai prieš renginį YouTube kanele tapo tikra bomba sudarinėti savo įvairius topus ir netgi išreikšti simpatijas vieniems ar kitiems atlikėjams. Vis galvojau, kad iš to kažkiek įmanoma nuspėti žmonių favoritus – nė velnio. Topuose dominuojanti Ispanija liko antroje lentelės pusėje, tačiau būta ir gerų spėlionių – Australijos daina praktiškai per kelis plaukus nelaimėjo, o Ukraina topuose būdama antrame gale arba per vidurį, kaip, beje, ir Lietuvos atstovas, įvertinta kur kas geriau.

Taigi šįkart mano favoritai – Ukraina, Australija, Lenkija, Vengrija, Nyderlandai, Italija išties pasirodė gerai ir tik politinių simpatijų kovos lėmė iš esmės ir pačią laimėtoją Jamalą ir Rusijos svarbią vietą lentelėje. Smarkiai pasikeitusios balsavimo taisyklės išties yra pasiteisinęs triukas, nes norisi „Euroviziją“ žiūrėti iki pačios pabaigos, kai komisijos balsai nieko nereiškia, nors kartu reiškia ir daug. Gan kiek neįprasta, nes pagal sistemą akivaizdu, jog kitais metais būtume tikriausiai pasimatę Melburne, tačiau sujungus žiūrovų balsus, į priekį išėjo Ukraina. Tiesą sakant, Jamalos daina labai didžiuojuosi ir ją su malonumu klausausi. Daug kas raudojo dėl trečios vietos Rusijai, tačiau kūrinys standartinis, atlikimas gerai, tačiau nieko įspūdingo, paprasta žinia ir vienos frazės kartojimas – labai panašaus tipažo kūrinys buvo ir Donny Montell. Abu atlikėjai neturėjo šansų laimėti. Rusija, tiesa, turėjo dėl politinių sąjungininkų ir tai puikiai atsispindėjo, pvz., Armėnijos ir Rusijos po 12 balų apsikeitimais. Ir tai nėra žiūrovų balsai, bet „kompetentingoji“ komisija, kurios galiausiai teisingo balsavimo mitas sugriautas. Netgi komisijose esama politinių ryškių atspalvių. Nesakau, kad ir Lietuvos komisija teisinga, mes gi visuomet su Latvija ir Gruzija apsikeičiame dideliais balais. Gal kiek netikėta buvo Ukrainos 12 balų Lietuvai! Šiaip Australijos žiūri balsai buvo kone labiausiai kompetentingi ir daugiausiai atšliję nuo Europos politikos konteksto, jų 12 balų skirti Belgijai buvo vieninteliai tokie aukšti šiai šaliai.

Grįžtant prie pasirodymų, mane labiausiai nustebino vieno didžiausių mano favorito – Vengrijos atlikėjo silpnas palaikymas, nes daina buvo tikrai gera ir klausoma. Didelį įspūdį padarė milžiniškas Lenkijos balsų atotrūkis tarp žiūrovų balsų ir žiūri komisijos, praktiškai, kardinaliai pasiskirstę balsai, o Lenkijos daina išties buvo gera ir įsimenanti melodija. Patiko man ispanės pasirodymas labiau nei peržiūros Youtubėje, šarmingai startavo ir prancūzas, o jam komisijos davė net trečią vietą. Patiko man jo pasirodymas. Kiek nusivyliau italės pasirodymu, nes dainą jau seniai klausau ir ji tikrai nuostabi, tačiau pasirodyme jaunoji atlikėja atrodė netgi šiek tiek išsigandusi, o sceninis Edeno sodo įvaizdis man pasirodė pernelyg teletabiškas tokiai gražiai dainai, kuri, mano ausimis, tikrai nesuskabo maksimaliai gerai. 

Apskritai vienas baisiausių pasirodymų buvo Bjork ir Lenos prototipas iš Vokietijos – apie ką ši daina ir kaip ją prisiminti? Baisu. Nors gal ir gerai, kad Europa spėjo jai skirti paskutinę vietą. Nepatiko man ir Bulgarija, kuri pateko netgi į penketuką, tie švytintis kostiumai ir tualeto šepečio šukuosena – sorry, nepykite. Gana stipriai pasirodė latvis, balsai irgi pasiskirtė jam neblogai ir jis užėmė 15 vietą. Kuo toliau, tuo latvio daina man patinka, tik gaila, kad šalia taip ir neišvydome Estijos atstovo. 

Na, būčiau visai nesupykęs, jeigu būtų laimėjusi australė, tačiau dar labiau džiaugiuosi Jamalos pergale, nes jos daina apie savo tautos stigmas nepaliko abejingos Europos. Galima sakyti, kad laimėjo politika, tačiau nemaža sudėtis visoje šioje balsavimo sistemoje yra ir puikus Jamalos atlikimas bei dainos kitoniškumas. Aišku, kam nepatinka apskritai Ukraina, tam nepatiks jokia jų atsiųsta daina ir tai yra politinis nusiteikimas. Kai kam daina gali pasirodyti pernelyg panaši į raudą, tačiau ji tikrai stipri, nešanti tautiškos patirties žinią pasauliui, ir tai kur kas stipriau už paprastą ir gerą pop dainą. Net jeigu ir politika bei solidarumas padėjo, tai padėjo, mano akimis, laimėti tikrai vertam kūriniui. Pagaliau daina įveikia blizgučius, šou ir kičą?

Dar kartą pasiklausykime nugalėtojos ir Lietuvos atstovo gero pasirodymo, pelniusio mums antrą geriausią rezultatą „Eurovizijoje“ – Donny Montell:

Jūsų Maištinga Siela

 

Šios dienos daina: Jamala "1944"

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi šių metų Ukrainos siunčiama daina „Eurovizijos“ konkursui, gana kukliu ir neįprastu pavadinimu „1944“, na, o ją atlieka Jamala (Susana Jamaladynova) (g. 1983). Atlikėja laikoma ukrainiete, nors jos tėvai skirtingi – Krymo totorių ir armėnų, kas galbūt jai ir nulėmė išskirtinį balso tembrą, kuris dar vadinamas spinto sopranas. 32 metų atlikėja dainuoja džiazą, bliuzą, RandB ir t. t. 2009 metais muzikos festivalis „Naujoji banga“, kuris vyko Jūrmaloje, ji pelnė didįjį prizą už savo išskirtinumą ir vokalo galimybes.

Tiesą sakant, pernai Ukraina nedalyvavo „Eurovizijoje“ dėl politinių sumetimų. Šiemet daina turi gana ryškų politinį atspalvį ir man šiek tiek keista, kad nesusijusiais su dabarties įvykiais, bet su 1944 metų tremtimis. Daina „1944“ turi keletą versijų – viena iš jų anglų kalba, kuri skambės „Eurovizijos“ scenoje ir tikriausiai kūrinys sulauks nemenko visos Europos palaikymo ir turės gana aiškią opoziciją Rusijos siųstam atlikėjui su kur kas banalesne daina.

Visgi daina „kabina“. Kai pirmą kartą išgirdau ją, nelikau sužavėtas, priminė kažkokią baisią raudą, kurios žodžiai nesuprantami, o dar tas etninis balso tembras, primenantis Vidurio Azijos klajoklių genčių liaudies folklorą kažkaip irgi nesužavėjo. Tačiau daina vis „atplaukdavo“ įvairiais keliais iki mano ausų ir dabar galiu pasakyti, kad ji viena mėgstamiausių šiemet šiame neaiškiame dainų ir politikos šou. Daina turi aiškią žinią, priminti padarytą skriaudą ir papasakoti pasauliui apie vykdytą genocidą. Būgnai, raudos motyvai, žodžiai – visa tai sudaro kažin kokią sunkiai nusakomą šamanišką raudą ir tai man patinka, tai „veža“, tai originalu. Siūlau pasiklausyti dainos „1944“:

Gyvas atlikimas:

Jūsų Maištinga Siela