Šią vasarą ne vienas ryškiausias Lietuvos atlikėjas
stengiasi publikuoti ką nors naujo. Vienas iš tokių – Donatas Motvydas
ir jo kūrinys „Ikaras“, kuris pasirodė 2024 m. birželio 14 dieną.
Vaizdo klipas buvo nufilmuotas Portugalijoje, jame pasirodo ir atlikėjo dukra
Adelė. Tiesą sakant, jeigu klausyčiausi paties kūrinio, iš pirmo sykio jis man
gal net nelabai patiktų, nes skamba lengvai ir truputį neįsimena dėl
monotonijos, jam „apvirškinti“ reikia laiko. Manau, šiam kūriniui labai tinka
netipinis vaizdo klipas, prisodrintas portugališkų ir egzotiškų spalvų,
skirtingų rasių šokančių kūnų bangavimo, o ir pats montažas labai pavykęs,
tinka šiai vasariškai dainai. Daina apie riziką ir svajones, o juk visi puikiai
žino mitą apie Ikarą ir Dedalą, kas nutinka, kai pakyli per aukštai, todėl
dainą galima interpretuoti labai laisvai, nes pats Motvydas joje akcentuoja ne
kilimą, o būtent lengvą kritimą į gelmę. Pasižiūrėkime ir pasiklausykime šio
kūrinio.
Taip,
galiausiai tai ir vėl nutiko, nes rašau apie Donatą Montvydą ir Džordaną
Butkutę, tiksliau – apie jų duetu įrašytą kūrinį „17“, kuris
paskutinę savaitę tikriausiai pas daugelį „rauna stogą“. Tiesą sakant, beveik
negirdžiu ir nesiklausau šiuolaikinės lietuviškos muzikos, tačiau šią kažkaip
išgirdau visai savaitės kaip „karštą naujieną“ ir kilstelėjau antakį. Vau, koks
devinto dešimtmečio skambesys, muzika – tai kas iš tikrųjų šiuo metu skamba
Holivude, už Atlanto, su tokiu skambesiu ir muzika dirba populiariausi užsienių
šalių muzikos kūrėjai ir atlikėjai.
Sudėtinga
su lietuviškais žodžiais, kartais atrodo, kad „17“ dainoje jau ant ribos ims ir
pastrigs, tačiau duetas išvairuoja žodžius ir suteikia jiems atspalvį, skambesį
ir melodingumą. Kai trisdešimtmečiams ir keturiasdešimtmečiams buvo po
septyniolika, manau, kad visi daugiau ar mažiau girdėjo Džordaną. Jos pop
lietuviškos muzikos kultas jau savaime yra nostalgija ir tinka šiai dainai.
Ką gi,
dar negirdėjote? Siūlau pasiklausyti.
Žodžiai
/ lyrics
Donatas
Motvydas ir Džordana Butkutė – 17
Minioje… Žmonių.
Tavo veidą iš toli
regiu.
Patikėt. Sunku.
Pasikeitę stovime
abu.
Susitikom netyčia, po
tiek daug bemiegių naktų…
Kai jau rodos
paleidom – ir vėl viskas atgija viduj.
Donny Motell (Donatas Motvydas) - geras pasirodymas, bet, Dieve, tas plaukų kuškis tikrai "pro šalį".
Jamala Ukrainai išplėšė pergalę.
Australė tik per plauką nelaimėjo "Eurovizijos" savo žemynui.
Rusija liko nepatenkinta trečiąja vieta...
Netikėtas svečias J. Timberlake.
Sveiki, skaitytojai,
Šįkart pernelyg
nevargindamas savo klaviatūros pakomentuosiu „Eurovizijos“ finalą ir po jo
paliktus įspūdžius. Visų pirma apie puikius ir šmaikščius renginio vedėjus.
Šioji porelė išties buvo nerealiai puiki ir taip šiuolaikiškai tiko vesti
renginį, kad net Justin Timberlake, kuris svečiavosi „Eurovizijoje“ ir atliko
savo dainų popuri, negailėjo gerų žodžių. Apskritai renginys reikalauja
maksimalaus kruopštumo ir milžiniško pasirengimo, kad nebūtų kokių nors
nesklandumų. Šaunuoliai švedai.
Grįžtant prie pasirodymų,
gal tiesiog „nesismulkindamas“ pasakysiu, kad beveik visi mano favoritai atėjo
iš pusfinalių. Tiesa, dar gerokai prieš renginį YouTube kanele tapo tikra bomba
sudarinėti savo įvairius topus ir netgi išreikšti simpatijas vieniems ar
kitiems atlikėjams. Vis galvojau, kad iš to kažkiek įmanoma nuspėti žmonių
favoritus – nė velnio. Topuose dominuojanti Ispanija liko antroje lentelės
pusėje, tačiau būta ir gerų spėlionių – Australijos daina praktiškai per kelis
plaukus nelaimėjo, o Ukraina topuose būdama antrame gale arba per vidurį, kaip,
beje, ir Lietuvos atstovas, įvertinta kur kas geriau.
Taigi šįkart mano
favoritai – Ukraina, Australija, Lenkija, Vengrija, Nyderlandai, Italija išties
pasirodė gerai ir tik politinių simpatijų kovos lėmė iš esmės ir pačią
laimėtoją Jamalą ir Rusijos svarbią vietą lentelėje. Smarkiai pasikeitusios
balsavimo taisyklės išties yra pasiteisinęs triukas, nes norisi „Euroviziją“
žiūrėti iki pačios pabaigos, kai komisijos balsai nieko nereiškia, nors kartu
reiškia ir daug. Gan kiek neįprasta, nes pagal sistemą akivaizdu, jog kitais
metais būtume tikriausiai pasimatę Melburne, tačiau sujungus žiūrovų balsus, į
priekį išėjo Ukraina. Tiesą sakant, Jamalos daina labai didžiuojuosi ir ją su
malonumu klausausi. Daug kas raudojo dėl trečios vietos Rusijai, tačiau kūrinys
standartinis, atlikimas gerai, tačiau nieko įspūdingo, paprasta žinia ir vienos
frazės kartojimas – labai panašaus tipažo kūrinys buvo ir Donny Montell. Abu
atlikėjai neturėjo šansų laimėti. Rusija, tiesa, turėjo dėl politinių
sąjungininkų ir tai puikiai atsispindėjo, pvz., Armėnijos ir Rusijos po 12 balų
apsikeitimais. Ir tai nėra žiūrovų balsai, bet „kompetentingoji“ komisija,
kurios galiausiai teisingo balsavimo mitas sugriautas. Netgi komisijose esama
politinių ryškių atspalvių. Nesakau, kad ir Lietuvos komisija teisinga, mes gi
visuomet su Latvija ir Gruzija apsikeičiame dideliais balais. Gal kiek netikėta
buvo Ukrainos 12 balų Lietuvai! Šiaip Australijos žiūri balsai buvo kone
labiausiai kompetentingi ir daugiausiai atšliję nuo Europos politikos
konteksto, jų 12 balų skirti Belgijai buvo vieninteliai tokie aukšti šiai
šaliai.
Grįžtant prie pasirodymų,
mane labiausiai nustebino vieno didžiausių mano favorito – Vengrijos atlikėjo
silpnas palaikymas, nes daina buvo tikrai gera ir klausoma. Didelį įspūdį
padarė milžiniškas Lenkijos balsų atotrūkis tarp žiūrovų balsų ir žiūri
komisijos, praktiškai, kardinaliai pasiskirstę balsai, o Lenkijos daina išties
buvo gera ir įsimenanti melodija. Patiko man ispanės pasirodymas labiau nei
peržiūros Youtubėje, šarmingai startavo ir prancūzas, o jam komisijos davė net
trečią vietą. Patiko man jo pasirodymas. Kiek nusivyliau italės pasirodymu, nes
dainą jau seniai klausau ir ji tikrai nuostabi, tačiau pasirodyme jaunoji
atlikėja atrodė netgi šiek tiek išsigandusi, o sceninis Edeno sodo įvaizdis man
pasirodė pernelyg teletabiškas tokiai gražiai dainai, kuri, mano ausimis,
tikrai nesuskabo maksimaliai gerai.
Apskritai vienas
baisiausių pasirodymų buvo Bjork ir Lenos prototipas iš Vokietijos – apie ką ši
daina ir kaip ją prisiminti? Baisu. Nors gal ir gerai, kad Europa spėjo jai
skirti paskutinę vietą. Nepatiko man ir Bulgarija, kuri pateko netgi į penketuką,
tie švytintis kostiumai ir tualeto šepečio šukuosena – sorry, nepykite. Gana
stipriai pasirodė latvis, balsai irgi pasiskirtė jam neblogai ir jis užėmė 15
vietą. Kuo toliau, tuo latvio daina man patinka, tik gaila, kad šalia taip ir
neišvydome Estijos atstovo.
Na, būčiau visai
nesupykęs, jeigu būtų laimėjusi australė, tačiau dar labiau džiaugiuosi Jamalos
pergale, nes jos daina apie savo tautos stigmas nepaliko abejingos Europos.
Galima sakyti, kad laimėjo politika, tačiau nemaža sudėtis visoje šioje balsavimo
sistemoje yra ir puikus Jamalos atlikimas bei dainos kitoniškumas. Aišku, kam
nepatinka apskritai Ukraina, tam nepatiks jokia jų atsiųsta daina ir tai yra
politinis nusiteikimas. Kai kam daina gali pasirodyti pernelyg panaši į raudą,
tačiau ji tikrai stipri, nešanti tautiškos patirties žinią pasauliui, ir tai
kur kas stipriau už paprastą ir gerą pop dainą. Net jeigu ir politika bei
solidarumas padėjo, tai padėjo, mano akimis, laimėti tikrai vertam kūriniui. Pagaliau
daina įveikia blizgučius, šou ir kičą?
Dar kartą pasiklausykime
nugalėtojos ir Lietuvos atstovo gero pasirodymo, pelniusio mums antrą geriausią
rezultatą „Eurovizijoje“ – Donny Montell:
Nutariau
brūkštelti savo nuomonę dėl „Eurovizijos“ atrankos į Švediją. Noriu
pasidžiaugti, kad į atrankas šiemet kaip niekad sugrįžo tikri scenos vilkai ir
veteranai t. y. profesionalai, kurie tikrai turi sceninį įdirbį.
Paskutiniuosius dvejus metus buvo labai sudėtinga sistema, kada siūlomos
dainos, jas perdainuoja kas savaitę įvairūs atlikėjai, tai tiesiog žvėriškai
kūrybiškai ir fiziškai išvargindavo pačius atlikėjus, nors stebėti būdavo gana
įdomu, nes lygis prieš dvejus metus atrankos buvo labai smukęs ir dalyvavo
praktiškai vien diletantai.
Šiemet
atranka šiek tiek supaprastinta ir atlikėjams nereikia kas savaitę perdainuoti
kažkieno kūrinio. Mažiau atlikėjams streso, o ir kokybės galima pasiekti
geresnės. Tie dveji metai parodė, kad vis tiek atsinešta atlikėjų daina sutampa
su pirmuoju atlikėju ir kažkokia kita daina kitam atlikėjui neatitekodavo,
vadinasi, šis metodas nepasiteisino.
Stebėjau
jau ketverius savaitgalius atranką ir kol kas turiu aiškius lyderius, kuriuos
įsivaizduoju Švedijoje. Neslėpsiu mano simpatijomis dalinasi Aistė Pilvelytė ir
Donatas Motvydas.
Kas
įstrigo iš visos atrankos? Gana aukštas lygis, lyginant su atrankomis,
vykusiomis 2004-2005 metais, kai reta daina, kuri praskambėdavo ant scenos.
Diletantų drąsa. Nemanau, kad Ištvano čigoniškas pasitikėjimas (nieko rasistiško!)
atneštų kokią nors pergalę, jo duetas tiesiog pernelyg nuobodus, galiu tik
pasveikinti su geru atlikimu. Evelina Jocytė, paaukojusi Veneciją dėl atrankos,
– man daina pasirodė pernelyg nuobodi „Eurovizijos“ publikai, nors drąsus
žingsnis kelti lygį, o juk ir jos stovėsena kaip operos divos, bet pagal
komisiją kažkaip išvis silpnai pasirodžiusi. Nepatiko man Robertos Timinskaitės
nei daina, nei pasirodymas, Eglė Jakštytė, vadinamoji lietuviška Christina
Aguilera – pirmasis pasirodymas su klubinės kekšės šokiu atrodė gerai, tačiau
vokalui toli iki Aguileros, antrasis jos pasirodymas vokaliai geresnis, bet, dievaži,
tame baltame maiše atrodė kaip vaiduoklis Kasparas, o mergiotiška šukuosena,
juk ne Telebimbam!
Visų
išgirta Rūta Ščiogolevaitė, sakyčiau, visai nieko. Antrojo pasirodymo atlikimas
man dar labiau patiko ir Europai idėja graži – vienytis, bet kaip paminėjo
Gagariną, iškart atlyžau, juk Gagarinos pasirodymas ir daina perpus geresnė už
Rūtos, tad visgi nuskęstume. Jakaterina Pranevič (Catrinah) – pirmas pasirodymas
šiukšlių maiše man nelabai, antrasis – vokaliai kur kas geresnis ir pasistengta
iš peties. Labai nustebino ją palaikančių žiūrovų balsai tiek iš Lietuvos, tiek
iš užsienio, o man asmeniškai daina erzinanti, tas „Be Free...“ tiesiog
pabaigoje kaip koks Hitlerio įsakymas, net nebeskanu darosi klausytis, nors
sceninių niuansų, kaip šarvų nusitempimo paieškojusi neblogai. Neringa Šiaudikytė
pagaliau sudainavo laisvai ir tikriausiai be klaidų, vokaliai patobulėjusi, bet
daina manęs neužbūrė, ir vėl iš Šiaudikytės repertuaro, lyrinė, bet ne ta, kuri
užkabintų. Dar vienas Kastytis Kerbedis – Vladas Lacko žiūrisi mums provincialo
akimis, nors vyruko balsas gražus, aukštas, stiprus, skaidrus, bet lyg ir kažko
trūksta jam pačiam. Be jokios abejonės antrasis Lacko pasirodymas kur kas
stipresnis. Jo vis tiek nesiųsčiau į Euroviziją.
Kas
dar? Alice Way man iš pirmo karto nepatiko. Antrąkart daina „Hero“ atpažįstama,
bet dievaži, mergelė tokia susikrimtusi, kad, rodos, jai bloga nuo to
dalyvavimo ir nori pabėgti nuo scenos ir atsakomybės. Nieko, žiūrovai tai
įvertino. Komisija irgi. Grupė „Behind The Moon“ – drąsus mėginimas, tik
nesuprantu, kodėl apie tas vėliavas kalbama daugiau, nei apie patį kūrinį. O kūrinys
šiaip sau, smagi ta Ugnė ir visa kita, tačiau akivaizdu, jog jie į Euroviziją
nevažiuos, tačiau po šios atrankos taps žinomesni tai tikrai. Erica Jennings –
pirmasis jos pasirodymas, kaip ir komisijai, taip ir man, patiko labiau, nes ji
buvo laisvesnė, šiltesnė, dabar per daug įtampos, o jau antrojo pasirodymo
suknelė – atleiskite, kodėl nudažyta agro plėvelė tokia populiari? Baisu
žiūrėti į tą nudriskusį sijoną, nors daina labai graži, bet kažkur dar reikia
pasistengti. Ieva Zasimauskaitė – ėjo ir praėjo, jokio įspūdžio nepaliko, kokį
dažniausiai palikdavo ankstesniais metais, kai dalyvaudavo, nebalsuočiau už ją,
bet ji tokia miela, ak. Saulenė Chlevickaitė su daina „Strong“ – na, nežinau,
atlikimas lyg ir geras, daina su energija ir Saulenė moka dainuoti, kai kažkas
palygino su Hilary Duff – visai sutikčiau, bet nežinau, ar reikėjo ant galvos
to keisto papuošalo? Dainos visgi nesiųsčiau, bet tai nėra bloga daina, užima
tą vidutinę terpę atrankoje.
Milda
Martinkėnaitė su country stiliaus
daina pasirodė irgi vidutiniškai, kaip ir pati daina, nėra nei ko peikti, nei
per daug kažko girti. Grupė „4 Roses“ man apskritai labai patinka – o kodėl jos
tik trys? – pirmas klausimas. Tiek to, o prilyginama Marijos Serifovič „Moltva“
pasirodymui, man visai patiko, nors „Eurovizijai“ klausosi gana sunkokai, ne
taip lengvai gal dėl tempo, nežinau. Deivydas Žygas pasigyrė, kad turi daug
visokiausių apdovanojimų, užlipęs ant atrankos scenos subliuško – klausėsi kaip
diletantas, neįdomiai, silpnai, neprofesionaliai, nors gal daina visai ir
turėjo potencialo, bet visgi, pripažinkime, Deividui dar reikia augti. Ir
gerokai. Baiba „Mayday“ man daina visai patiko, priminė disco Kylie Minogue
dainų dvasią – smagi šiaip paklausyti ir turi ilgą „Eurovizinę“ tradiciją, o ir
Baiba dainuoja gerai, bet juk Jūs žinote, tokia daina visgi pražūtų pačioje „Eurovizijoje“.
Vaikinų grupė „E.G.O.“ nuskambėjo saldžiai ir lygiai, to tikriausiai ir buvo
siekta, o dar žinant, kaip po One Direction sėkmės visi mėgsta vaikinų grupes
pasaulyje, gal perspektyvos ir būtų, tačiau manęs kūrinys „nevežė“, gerai, be
tas „gerai“ vidutiniškumo lygyje. Ruslanas Kirilkinas – mačiau dar tik vieną
pasirodymą, bet man visai patiko, gal tas spektaklis pernelyg už nugaros atrodo
primityviai demonstruojamas, dar reiktų kažko paieškoti, tačiau daina graži,
kabinanti, vokalas gražus ir tikiu, kad eis daina aukštai finale.
Kas
dar? Lawreiga, kurią norisi apibūdinti „na, ta, kuri su raudonais plaukais“. Ir
viskas. Daina totaliai ne mano skonio, primena kažką iš buvusių Turkijos
kūrinių. Niekada nesiųsčiau, atleiskite. Elena Jurgaitytė turėjo paklausyti
Mios ir atrankoje nedalyvauti, nes žiūrėjosi prastai, klausėsi neįdomiai, bet
ką gi, sudalyvavo ir iškrito. Dovydas Petriošius – skrybėlė atrodė juokingai,
užsidegimas vos kibirkščiavo, vokalas nesiklausė ir truputį priminė
bliovimą-mekenimą, gal daina netiko, tempas ar kažkas, tačiau klausėsi prastai,
neįsimintinai ir tiesiog reikia dar kaip ir Deivydui augti ir augti. Vienas
juokingiausių atlikimų ir pasirodymų, atleiskite, nenoriu šaipytis, buvo
jaunojo Vlad Max, dirbančių su Adele mokytojų rengiamas vaikinukas, kuris taip
pasitikėjo, taip tikėjo savo daina, o prajuokino visus. Žodžiu, mano topas:
1. Aistė Pilvelytė „You Bet“
Prieš gal
ketverius-penkerius metus Aistė dalyvavo su daina „Melancolia“ ir, mano
nuomonė, turėjo važiuoti į „Euroviziją“, tačiau Inculto tąkart palaikė žiūrovai
labiau. Šiemet reiktų tą klaidą ištaisyti, nes daina daugiau nei stulbinama,
turint galvoje, kad Aistė čia atlieka smarkiai karščiuodama ir sirgdama
kvėpavimo ligomis + bronchitas. Daina verta „Melancolijos“ ir gal net dar
stipresnė. Būtų labai apmaudu, jeigu Aistė liktų antra...
2.
Donatas Motvydas „I‘ve Been Waiting For This Night“
Kol nepasirodė Aistė,
vos tik pamačiau Motvydo pasirodymą su šia daina, pamaniau, viskas, jis turi
važiuoti, nes tai geriausia, ką šiemet turime. Ir išties daina šiuolaikiška,
sukalta kaip hitas, skamba kaip hitas, o atlikimo charizma nepakartojama. Labai
palaikau šį kūrinį. Ir jeigu Aistei nepasisektų, tai antru numeriu noriu, kad
važiuotų Motvydas. Tiesiog daina, kurią malonu klausytis.
3.
Petunija „Tomorrow“
Petunija šiaip man
patiko. Nežinau, kaip kontekste vertinti dainą, bet jos tiesiog malonu
klausytis, užburia kažkaip ir tiek. Tiesa, antrasis atlikėjos pasirodymas buvo
gerokai silpnesnis vokaliai ir energetiškai, o ir šokis kažkaip neatrodė
gražiai, ypač tie prisilietimai prie atlikėjos – žiūrėjosi nelabai skaniai.
Nepaisant visko, kūrinys man patinka.
P. S. Dar kartą
pasiklausykime mane prajuokinusio atlikėjo Vlad Max:
