Knyga: Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją"

 

Margaret Atwood. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 
„Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. Vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. Bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jei negali įveikti kliūties, apeik ją. Vanduo apeina (p. 63-64)“.
 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Koks džiaugsmas rasti laiko skaitymui. Ypač tokiam, kuriam nereikia atidėliojimo ar pertrūkio, o knygą gali perskaityti per vieną dieną, patirdamas visuminį jos teikiamą emocinį ir intelektualinį poveikį. Ilgai ieškojau perskaitytų knygų knygynuose 2008 metais lietuviškai išleistos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) knygos Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją (angl. The Penelopiad), kuri originalo kalba pirmąkart išleista 2005 metais. Penelopiada yra dalis tarptautinio projekto Canongate Myth Series, kuriame žymūs šiuolaikiniai rašytojai buvo pakviesti iš naujo interpretuoti įvairius pasaulio mitus. Margaret Atwood šiame projekte pasirinko perkurti Odisėjo ir Penelopės mitą, suteikdama balsą Odisėjo žmonai Penelopei bei jos nužudytoms tarnaitėms. Šiuo kūriniu autorė siekė permąstyti klasikinę istoriją iš moterų perspektyvos, kritiškai vertindama patriarchalinį požiūrį į ištikimybę ir teisingumą. Lietuviškai šios serijos knygos buvo pradėtos versti, bet, matyt, nesusilaukė ypatingo dėmesio, nes iš 30 kūrinių pasirodė tik Alexander McCall Smith, Karen Armstrong ir Jeanette Winterson mitų interpretacijos. Penelopiadą į lietuvių kalbą išvertė Irena Varnaitė.

 
M. Atwood interpretacija – tai pirmoji mano skaityta šios serijos knyga, bet pati autorė man puikiai pažįstama iš lietuviškai pasirodžiusių romanų: Oriksė ir Griežlys, Tarnaitės pasakojimas, Aklasis žudikas, Greis ir kt. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad šitaip įtrauks ir šitaip patiks Penelopiada. Tas, kas skaitė Atwood knygas, žino, kokio pajėgumo, įtaigumo ir aštrumo ji yra kūrėja. Pasirinkusi interpretuoti Homero kūrinį Odisėja, ji rėmėsi ne vien šiuo herojiniu epo, bet ir kitais pasakojimais. Labiausiai autorę sujaudino ir domino, kodėl po 20 metų kelionių ir Trojos karų grįžęs Odisėjas kartu su jau suaugusiu sūnumi Telemachu išskerdė ne tik Itakės rūmus apgulusius jaunikius, bet ir 12 rūmų ištikimų tarnaičių-vergių, kurios priverstinai sanguliavo su Penelopės sprendimo belaukiančiais jaunikiais. Autorė tarsi po 4 tūkstančių metų laukimo interpretuodama surengia teismą Odisėjui, sujungdama šiuolaikinio teismo sistemą su anų laikų tikrove.
 
Tekstas absoliučiai modernus ir parašytas jungiant šiuolaikinio romano principus su Antikos laikų dramaturginiais intarpais, pvz., dvylikos nužudytų tarnaičių balsai dažnai perteikiami choru, kuris Antikos dramaturgijoje dažniausiai atlikdavo žiūrovui apibendrinamąją ir aiškinamąją veiksmų funkcijas. Istoriją pasakoja pati Penelopė ir toli gražu ne iš Itakės, o iš Hado požemio karalystės, praėjus daugybei šimtmečių nuo senovės Graikijos įvykių. Penelopė išsilavinusi, ji žino, kas vyksta gyvųjų pasaulyje, kad yra atsiradusios technologijos, kad Viktorijos laikų žmonės užsiima spiritizmo seansais, per kuriuos retsykiais ji kaip vėlė pasirodo. Tačiau Penelopė priešingai nei Helenė ir Odisėjas, negeria iš užmaršties Letos upės vandens ir nesireinkarnuoja, tačiau pastebi, kad Hado požemis tampa krikščioniškojo pasaulio dalimi, keičiasi kaip ir viskas pasaulyje.
 
Penelopei suteiktas kantriosios ir nemažiau gudrios už Odisėją charakteris. Įdomu tai, kad Penelopė dar ir pavydi, nes labiausiai nenori būti antrarūše, bet, deja, tenka lygiuotis ir visada pralaimėti pusseserei Helenei, pačiai gražiausiai mirtingajai, kuri buvo pagrobta iš karaliaus Menelajaus karalaičio Pario ir išvežta į Troją. Galima sakyti, kad Helenė iš dalies kalta, kad Penelopė 20 metų nematė savo vyro Odisėjo, nes dėl jos kilo Trojos karas. Įdomu tai, kad ji nenuogąstauja dėl to, kad Odisėjas kelionėje galimai miegojo su Kirke ir Kalipse, jai kur kas svarbiau yra, kad trumpakojis pripažintų josios grožį ir protą.
 
Margaret Atwood tikslas yra ne tik papasakoti Penelopės versiją, bet kalbėti ir moterų tarnaičių balsais, kurios buvo nuteistos ne dėl to, kad kaip vergės sanguliavo su jaunikiais, bet dėl to, kad joms nebuvo duotas leidimas kaip vergėms sanguliauti. Kitaip sakant, vergystės įstatymas labai siauras, niuansas absurdiškai, bet to užteko, kad jos vis tiek būtų pakartos laivų virvėmis. Teisme jos prabyla ir prašo paskutinės pagalbos: „O piktosios, o furijos, jūs – paskutinė mūsų viltis! Maldaujame jus paskirti bausmę ir reikalaujame keršto už mus! Būkite mūsų gynėjos, mūsų, kurių gyvenime niekas negynė! Užuoskite Odisėją, kad ir kur jis eitų! Iš vienos vietos į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, kad ir kaip jis besislėptų, kad ir kokį pavidalą įgautų, susekite! Sekite jo pėdomis žemėje ar Hade, kad ir kur jis rastų prieglobstį, sakmėse ar pjesėse, didelėse knygose ar disertacijose, paraščių pastabose ar papildymuose! Pasirodykite jam mūsų pavidalais, mūsų sudarkytomis formomis, mūsų apgailėtinais kūnais! Tegul jis niekada neranda ramybės (p. 204-205).“

Margaret Atwood

 
Nors Homero Odisėjoje pats Odisėjas dažnai paminimas kaip gudragalvis, iš tikrųjų Penelopiadoje gudrumas įgauna neigiamą konotaciją, gudrumas – tai ne išmintis, o apgavimo meno persona (romane pažymima, kad Odisėjo motinos linijos senelis Autolikas buvo garsus apgaulės meistras, o iš tėvo pusės – pats Sizifas, kuris už gudrybes buvo nuteistas ridenti akmenį amžinai į kalną). Kita vertus, būtent gudrybė pasitarnavo argonautams laimėti Trojos karą su dirbtiniu žirgu, bet Penelopiadoje ši Odisėjo savybė tampa ne didvyriškumo rodikliu, bet nedorybe. Štai, kaip Odisėjas varžybose laimėjo Penelopę: „Odisėjas jas laimėjo. Jis apgavo, kaip vėliau sužinojau. Mano tėvo brolis, dėdė Tindarėjas, nors ir Helenės tėvas, kaip jums pasakojau (kai kas kalba, kad jos tikrasis tėvas buvęs Dzeusas), padėjo jam laimėti. Jis įmaišė į kitų varžovų vyną narkotiko, kad tie taptų vangesni, nors ne taip labai, kad tai pastebėtų: Odisėjui jis davė vaisto, turinčio atvirkščią poveikį. Šis dalykas tapo tradicija ir vis dar praktikuojamas gyvųjų pasaulyje, kai vyksta sporto varžybos (p. 55).“ Tai autorė kalba apie dopingą!
 
Nieko nuostabaus, kad herojai (tikriausiai be Sofoklio Antigonės) graikų mituose dažniausiai vaizduojami be išlygų vyrai. Šiuolaikinės moterų rašytojos linkusios perrašinėti mitus, paversti pasakojimus herojus (dievus, pusdievius ir mirtinguosius) demaskuojančiais kūriniais, kurie „atstato“ prislopintą ar negirdimą herojiniuose epuose moterų balsus. Iš tikrųjų Lietuvoje šių romanų vertimai per pastaruosius 10 metų pasiekė tikrą bumą: Pat Baker Mergelių tyla, Trojos moterys, Jennifer Saint Ariadnė, Elektra, Madeline Miller Kirkė. Šie romanai dažnai pasižymi kaip priešprieša klasikiniams kūriniams, turi ryškų feministinį atspalvį. Margaret Atwood Penelopiadą galima laikyti viena pirmųjų lietuviškai verstų sąskaitas suvedančių herojinių epų. Tačiau lyginant su kitais kūriniais, M. Atwood raiška modernesnė, ji nesistengia imituoti herojinių epų ir laikmečio niuansų, priešingai – jungia tiek struktūriškai, tiek kalbiškai, suteikdama Penelopei absoliučiai šiuolaikinį kalbėjimo būdą: „Jai patikdavo pasirodyti kokaisi nors Trojos laikų drabužiais, mano skoniui per daug puošniais, bet – chacun à son goût. Ji visiškai lėtai pasisaukdavo, tada nuleisdavo galvą ir žvelgdavo iš apačios į kiekvieną, kas ją būdavo burtais iškvietęs, nusišypsodavo savo firmine intymia šypsena – ir juos pakerėdavo! (p. 38).“ Taigi prancūziškas intarpas ir epitetas firminė šypsena leidžia autorei laisvai perteikti praeities įvykius iš šių dienų Penelopės tariamai pakitusios savivokos.  
 
M. Atwood kurdama naują herojinio epo interpretaciją nenutolsta nuo savo romano Tarnaitės pasakojimas ištarmių. Didelis dėmesys patriarchalinio pasaulio santvarkai ir to pasaulio neteisingam teisingumui moterų atžvelgiu. Autorė dekonstruoja patriarchalinį pasakojimą, iškeldama į dienos šviesą Penelopės išgyvenimus bei jos nužudytų dvylikos tarnaičių likimus, taip kvestionuodama istorijos objektyvumą ir galios dinamiką. Kūriniu taip pat atskleidžiamas moterų solidarumas bei jų kova už teisę būti išgirstoms pasaulyje, kuriame oficialiąją istoriją rašo tik vyrai. Kūrinys emocionalus. Autorė rašo užtikrintai, neimituoja herojinio epo stilistikos, tiesą sakant, rašo lakoniškai, bet iš to lakoniškumo išgauna jaudinantį ir herojiniams epams būdingos patetikos, kuri šiuo atveju yra tik privalumas, o ne trūkumas. Man labai patiko šis kūrinys, o finalinis teismas taip įtraukė, tarsi žiūrėčiau ir stebėčiau 4 tūkstančių metų bylos svarstymo pabaigą. Ar pasakojime iš tikrųjų išteisinamas Odisėjas, o gal jis pasmerkiamas teisme? Paliksiu sužinoti patiems.
 
Maištinga Siela

Homeras: Homero gyvenimas, biografija, mitai ir faktai, epai "Iliada" ir "Odisėja"

 

Sveiki!
 
Homeras, dažnai tituluojamas literatūros „tėvu“, išlieka viena paslaptingiausių figūrų pasaulio kultūros istorijoje. Apie jo gyvenimą nėra jokių patikimų biografinių duomenų, todėl mokslininkai, tyrinėjantys antiką, iki šiol diskutuoja, ar Homeras buvo realus istorinis asmuo, ar tik kolektyvinis archajiškosios Graikijos dainių įvaizdis. Tradiciškai manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. Kr., tačiau tiksli gimimo vieta ir laikas išlieka spėliojimų sritimi; dažniausiai kaip galimos jo gimtinės minimos Jonijos regiono vietovės, pavyzdžiui, Chijo sala ar Smirna. Antikos šaltiniuose jis dažnai vaizduojamas kaip aklas dainius (aoidas), keliaujantis iš miesto į miestą ir savo giesmėmis džiuginantis klausytojus, tačiau šis paveikslas greičiausiai yra vėlesnė idealizuota literatūrinė konstrukcija.
 
„Homero klausimas“ – tai dešimtmečius trunkanti mokslinė diskusija, bandanti atsakyti, ar „Iliada“ ir „Odisėja“ yra vieno genijaus kūriniai, ar ilgą laiką per daugelį kartų susiformavę epai. Šiuolaikiniai tyrėjai, remdamiesi kalbine analize ir palyginamąja mitologija, pripažįsta, kad nors epų pagrindas yra gilios žodinės tradicijos klodai, „Iliada“ ir „Odisėja“ pasižymi itin vientisa struktūra, liudijančia apie vieną talentingą kūrėją (arba jų seriją), kuris sujungė sakmes į darnią meninę visumą. Nors egzistuoja teorijų, kad Homeras galėjo būti ir moteris, ar kad tai buvo keleto autorių pseudonimas, dauguma mokslininkų sutaria, kad „Homeras“ yra vardas, žymintis epochinę takoskyrą tarp žodinės ir rašytinės kultūros.
 
Istorikai yra vieningi dėl vieno: Homeras negyveno Atėnuose, nes Atėnų kaip galingo kultūrinio centro reikšmė išaugo gerokai vėliau, nei susiformavo pagrindinis epų branduolys. Homero pasakojimai atspindi senąją Graikijos diduomenės kultūrą, kurioje dominavo karinė etika ir herojinis idealas, todėl jo kūrybos šaknys glūdi Mažosios Azijos pakrantėse ir salose. Nors antikinėje tradicijoje buvo mėgstama susieti įvairius didžius kūrėjus su konkrečiais miestais dėl prestižo, nėra jokių archeologinių ar dokumentinių įrodymų, siejančių Homerą su Atėnų agora ar šiuo miestu apskritai.
 
„Iliada“ – tai monumentali epinė poema, susidedanti iš 24 giesmių, kurioje vaizduojamas vienas lemtingas Trojos karo dešimtųjų metų tarpsnis. Kūrinio centre – Achilo pyktis ir jo tragiškos pasekmės, išplečiančios pasakojimą iki egzistencinio karo beprasmybės ir žmogiškosios lemties apmąstymo. „Iliada“ yra parašyta hegzametru – specifiniu eiliuotu ritmu, kuris padėdavo dainiams įsiminti tūkstančius eilučių. Šis tekstas išliko iki mūsų dienų per nepertraukiamą pergamentų ir rankraščių kopijavimo tradiciją, prasidėjusią dar helenizmo laikotarpiu Aleksandrijos bibliotekose, kur buvo atliktas didžiulis darbas nustatant ir kanonizuojant Homero tekstus.
 
„Odisėja“, taip pat susidedanti iš 24 giesmių, yra tarsi „Iliados“ tęsinys, tačiau visiškai kitokio pobūdžio – tai nuotykių kupinas pasakojimas apie Odisėjo grįžimą namo į Itakę po dešimties metų trukusio Trojos karo ir dar dešimties metų klajonių. Ši poema koncentruojasi ne tik į karinius žygdarbius, bet į žmogaus intelektą, gudrumą ir atkaklumą susidūrus su antgamtinėmis jėgomis. Jei „Iliada“ atspindi karo dramatizmą, „Odisėja“ atveria horizontus į tolimus, egzotiškus kraštus ir vidinį žmogaus pasaulį, kartu pabrėžiant namų ir šeimos vertę, kuri tampa visų klajonių tikslu.
 
Didžiulė laiko distancija skiria Homero epų užrašymą nuo pačių įvykių, apie kuriuos pasakojama. Istorinis Trojos karas, jei jis iš tikrųjų vyko, datuojamas XIII a. pr. Kr., o Homero epai užrašyti maždaug po keturių šimtų ar penkių šimtų metų – VIII a. pr. Kr. pabaigoje. Per šį laikotarpį įvykiai buvo perteikiami žodžiu, keičiantis kartoms, todėl mitiniai pasakojimai apaugo fantastiniais elementais, dievų įsikišimu ir herojų idealizavimu. Tokiu būdu Homeras nefiksavo istorijos tiesiogine prasme, o sukūrė savotišką kultūrinę atminties erdvę, kurioje istoriniai atgarsiai susimaišė su tautosakos motyvais.

Senovės graikų epai „Iliada“ ir „Odisėja“ neturi vieno originalaus autoriaus rankraščio, nes šimtmečiais egzistavo kaip žodinė tradicija. Seniausi mus pasiekę teksto fragmentai yra III a. pr. Kr. papirusai, rasti Egipte, kurie patvirtina, jog jau tuo metu tekstai buvo stabilizuoti. Visą poemų tekstą šiandien skaitome dėka Bizantijos laikų rankraščių (kodeksų), kurių seniausi datuojami X a. po Kr. Nors tarp fragmentų ir vėlyvųjų rankraščių yra tam tikrų skirtumų, Homero tekstas išliko stebėtinai stabilus, nes buvo itin kruopščiai perrašinėjamas. Svarbų vaidmenį kanonizuojant tekstus atliko Aleksandrijos mokslininkai, kurie dar III–II a. pr. Kr. lygino įvairius variantus ir kūrė bendrą teksto versiją.

 
Epinės poemos buvo užrašytos tada, kai graikai perėmė finikiečių abėcėlę ir pritaikė ją savo kalbai, sukurdami pirmąjį fonetinį raštą. Šis technologinis šuolis leido pirmą kartą „įkalinti“ tūkstančius eilučių, kurios iki tol egzistavo tik dainių atmintyje ir buvo deklamuojamos iš atminties viešų švenčių metu. Manoma, kad tekstai buvo užrašyti ant papiruso ritinių, o vėliau per šimtmečius perrašinėjami į pergamentus, kas leido jiems išgyventi viduramžių griūtį ir pasiekti Renesanso epochą, kurioje tapo Europos literatūros kanono pagrindu.
 
Autorystės nustatymas yra sudėtingas procesas, kuriame derinama lingvistinė analizė, stiliaus tyrimai ir istorinė kontekstualizacija. Jau antikos laikais garsūs filologai, tokie kaip Aristarchas iš Samotrakės, lygino skirtingus tekstų variantus ir bandė atskirti vėlesnius priedus nuo „tikrojo“ Homero teksto. Šiais laikais, naudojant kompiuterinę tekstų analizę ir stiliometriją, mokslininkai bando nustatyti, ar autoriaus „balsas“ abiejose poemose yra identiškas; daugelis sutaria, kad nors „Iliada“ ir „Odisėja“ rodo vieną genijų, „Odisėja“ gali būti šiek tiek vėlesnio laikotarpio kūrinys, atspindintis besikeičiantį graikų pasaulėvaizdį.
 
Homero įtaka Vakarų kultūrai yra neįsivaizduojamo masto – jis ne tik suformavo antikinių graikų moralinę vertybių sistemą, vadinamą „arete“ (dorybe arba meistriškumu), bet ir tapo pavyzdžiu visiems vėlesniems epinės literatūros kūrėjams. Nuo Vergilijaus „Eneidos“ iki Džono Miltono „Prarastojo rojaus“ ar Džeimso Džoiso „Uliso“, Homero temos, archetipai ir pasakojimo technika yra nuolatinis dialogas su praeitimi. Jo kūryba tapo pagrindu Vakarų švietimo sistemoms, formuodama estetinį skonį ir filosofinį požiūrį į žmogaus vietą pasaulyje, dievų ir žmonių santykį bei gyvenimo laikinumą.
 
Taigi, Homeras yra simbolis, sujungiantis senovės dainių žodinę išmintį ir rašytinės kultūros aušrą. Nors mes niekada nesužinosime tikrojo „Homero“ vardo ar gyvenimo detalių, jo palikti tekstai yra ne tik literatūros šedevrai, bet ir pagrindinis raktas suprasti senovės graikų mentalitetą bei mūsų pačių kultūrines šaknis. Kiekviena karta iš naujo atranda Homerą, įžvelgdama jame tai karo baisumus, tai kelionės į save iššūkius, todėl jis lieka gyvas net ir po trijų tūkstantmečių.
 
Maištinga Siela