Knyga: Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją"

 

Margaret Atwood. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 
„Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. Vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. Bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jei negali įveikti kliūties, apeik ją. Vanduo apeina (p. 63-64)“.
 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Koks džiaugsmas rasti laiko skaitymui. Ypač tokiam, kuriam nereikia atidėliojimo ar pertrūkio, o knygą gali perskaityti per vieną dieną, patirdamas visuminį jos teikiamą emocinį ir intelektualinį poveikį. Ilgai ieškojau perskaitytų knygų knygynuose 2008 metais lietuviškai išleistos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) knygos Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją (angl. The Penelopiad), kuri originalo kalba pirmąkart išleista 2005 metais. Penelopiada yra dalis tarptautinio projekto Canongate Myth Series, kuriame žymūs šiuolaikiniai rašytojai buvo pakviesti iš naujo interpretuoti įvairius pasaulio mitus. Margaret Atwood šiame projekte pasirinko perkurti Odisėjo ir Penelopės mitą, suteikdama balsą Odisėjo žmonai Penelopei bei jos nužudytoms tarnaitėms. Šiuo kūriniu autorė siekė permąstyti klasikinę istoriją iš moterų perspektyvos, kritiškai vertindama patriarchalinį požiūrį į ištikimybę ir teisingumą. Lietuviškai šios serijos knygos buvo pradėtos versti, bet, matyt, nesusilaukė ypatingo dėmesio, nes iš 30 kūrinių pasirodė tik Alexander McCall Smith, Karen Armstrong ir Jeanette Winterson mitų interpretacijos. Penelopiadą į lietuvių kalbą išvertė Irena Varnaitė.

 
M. Atwood interpretacija – tai pirmoji mano skaityta šios serijos knyga, bet pati autorė man puikiai pažįstama iš lietuviškai pasirodžiusių romanų: Oriksė ir Griežlys, Tarnaitės pasakojimas, Aklasis žudikas, Greis ir kt. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad šitaip įtrauks ir šitaip patiks Penelopiada. Tas, kas skaitė Atwood knygas, žino, kokio pajėgumo, įtaigumo ir aštrumo ji yra kūrėja. Pasirinkusi interpretuoti Homero kūrinį Odisėja, ji rėmėsi ne vien šiuo herojiniu epo, bet ir kitais pasakojimais. Labiausiai autorę sujaudino ir domino, kodėl po 20 metų kelionių ir Trojos karų grįžęs Odisėjas kartu su jau suaugusiu sūnumi Telemachu išskerdė ne tik Itakės rūmus apgulusius jaunikius, bet ir 12 rūmų ištikimų tarnaičių-vergių, kurios priverstinai sanguliavo su Penelopės sprendimo belaukiančiais jaunikiais. Autorė tarsi po 4 tūkstančių metų laukimo interpretuodama surengia teismą Odisėjui, sujungdama šiuolaikinio teismo sistemą su anų laikų tikrove.
 
Tekstas absoliučiai modernus ir parašytas jungiant šiuolaikinio romano principus su Antikos laikų dramaturginiais intarpais, pvz., dvylikos nužudytų tarnaičių balsai dažnai perteikiami choru, kuris Antikos dramaturgijoje dažniausiai atlikdavo žiūrovui apibendrinamąją ir aiškinamąją veiksmų funkcijas. Istoriją pasakoja pati Penelopė ir toli gražu ne iš Itakės, o iš Hado požemio karalystės, praėjus daugybei šimtmečių nuo senovės Graikijos įvykių. Penelopė išsilavinusi, ji žino, kas vyksta gyvųjų pasaulyje, kad yra atsiradusios technologijos, kad Viktorijos laikų žmonės užsiima spiritizmo seansais, per kuriuos retsykiais ji kaip vėlė pasirodo. Tačiau Penelopė priešingai nei Helenė ir Odisėjas, negeria iš užmaršties Letos upės vandens ir nesireinkarnuoja, tačiau pastebi, kad Hado požemis tampa krikščioniškojo pasaulio dalimi, keičiasi kaip ir viskas pasaulyje.
 
Penelopei suteiktas kantriosios ir nemažiau gudrios už Odisėją charakteris. Įdomu tai, kad Penelopė dar ir pavydi, nes labiausiai nenori būti antrarūše, bet, deja, tenka lygiuotis ir visada pralaimėti pusseserei Helenei, pačiai gražiausiai mirtingajai, kuri buvo pagrobta iš karaliaus Menelajaus karalaičio Pario ir išvežta į Troją. Galima sakyti, kad Helenė iš dalies kalta, kad Penelopė 20 metų nematė savo vyro Odisėjo, nes dėl jos kilo Trojos karas. Įdomu tai, kad ji nenuogąstauja dėl to, kad Odisėjas kelionėje galimai miegojo su Kirke ir Kalipse, jai kur kas svarbiau yra, kad trumpakojis pripažintų josios grožį ir protą.
 
Margaret Atwood tikslas yra ne tik papasakoti Penelopės versiją, bet kalbėti ir moterų tarnaičių balsais, kurios buvo nuteistos ne dėl to, kad kaip vergės sanguliavo su jaunikiais, bet dėl to, kad joms nebuvo duotas leidimas kaip vergėms sanguliauti. Kitaip sakant, vergystės įstatymas labai siauras, niuansas absurdiškai, bet to užteko, kad jos vis tiek būtų pakartos laivų virvėmis. Teisme jos prabyla ir prašo paskutinės pagalbos: „O piktosios, o furijos, jūs – paskutinė mūsų viltis! Maldaujame jus paskirti bausmę ir reikalaujame keršto už mus! Būkite mūsų gynėjos, mūsų, kurių gyvenime niekas negynė! Užuoskite Odisėją, kad ir kur jis eitų! Iš vienos vietos į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, kad ir kaip jis besislėptų, kad ir kokį pavidalą įgautų, susekite! Sekite jo pėdomis žemėje ar Hade, kad ir kur jis rastų prieglobstį, sakmėse ar pjesėse, didelėse knygose ar disertacijose, paraščių pastabose ar papildymuose! Pasirodykite jam mūsų pavidalais, mūsų sudarkytomis formomis, mūsų apgailėtinais kūnais! Tegul jis niekada neranda ramybės (p. 204-205).“

Margaret Atwood

 
Nors Homero Odisėjoje pats Odisėjas dažnai paminimas kaip gudragalvis, iš tikrųjų Penelopiadoje gudrumas įgauna neigiamą konotaciją, gudrumas – tai ne išmintis, o apgavimo meno persona (romane pažymima, kad Odisėjo motinos linijos senelis Autolikas buvo garsus apgaulės meistras, o iš tėvo pusės – pats Sizifas, kuris už gudrybes buvo nuteistas ridenti akmenį amžinai į kalną). Kita vertus, būtent gudrybė pasitarnavo argonautams laimėti Trojos karą su dirbtiniu žirgu, bet Penelopiadoje ši Odisėjo savybė tampa ne didvyriškumo rodikliu, bet nedorybe. Štai, kaip Odisėjas varžybose laimėjo Penelopę: „Odisėjas jas laimėjo. Jis apgavo, kaip vėliau sužinojau. Mano tėvo brolis, dėdė Tindarėjas, nors ir Helenės tėvas, kaip jums pasakojau (kai kas kalba, kad jos tikrasis tėvas buvęs Dzeusas), padėjo jam laimėti. Jis įmaišė į kitų varžovų vyną narkotiko, kad tie taptų vangesni, nors ne taip labai, kad tai pastebėtų: Odisėjui jis davė vaisto, turinčio atvirkščią poveikį. Šis dalykas tapo tradicija ir vis dar praktikuojamas gyvųjų pasaulyje, kai vyksta sporto varžybos (p. 55).“ Tai autorė kalba apie dopingą!
 
Nieko nuostabaus, kad herojai (tikriausiai be Sofoklio Antigonės) graikų mituose dažniausiai vaizduojami be išlygų vyrai. Šiuolaikinės moterų rašytojos linkusios perrašinėti mitus, paversti pasakojimus herojus (dievus, pusdievius ir mirtinguosius) demaskuojančiais kūriniais, kurie „atstato“ prislopintą ar negirdimą herojiniuose epuose moterų balsus. Iš tikrųjų Lietuvoje šių romanų vertimai per pastaruosius 10 metų pasiekė tikrą bumą: Pat Baker Mergelių tyla, Trojos moterys, Jennifer Saint Ariadnė, Elektra, Madeline Miller Kirkė. Šie romanai dažnai pasižymi kaip priešprieša klasikiniams kūriniams, turi ryškų feministinį atspalvį. Margaret Atwood Penelopiadą galima laikyti viena pirmųjų lietuviškai verstų sąskaitas suvedančių herojinių epų. Tačiau lyginant su kitais kūriniais, M. Atwood raiška modernesnė, ji nesistengia imituoti herojinių epų ir laikmečio niuansų, priešingai – jungia tiek struktūriškai, tiek kalbiškai, suteikdama Penelopei absoliučiai šiuolaikinį kalbėjimo būdą: „Jai patikdavo pasirodyti kokaisi nors Trojos laikų drabužiais, mano skoniui per daug puošniais, bet – chacun à son goût. Ji visiškai lėtai pasisaukdavo, tada nuleisdavo galvą ir žvelgdavo iš apačios į kiekvieną, kas ją būdavo burtais iškvietęs, nusišypsodavo savo firmine intymia šypsena – ir juos pakerėdavo! (p. 38).“ Taigi prancūziškas intarpas ir epitetas firminė šypsena leidžia autorei laisvai perteikti praeities įvykius iš šių dienų Penelopės tariamai pakitusios savivokos.  
 
M. Atwood kurdama naują herojinio epo interpretaciją nenutolsta nuo savo romano Tarnaitės pasakojimas ištarmių. Didelis dėmesys patriarchalinio pasaulio santvarkai ir to pasaulio neteisingam teisingumui moterų atžvelgiu. Autorė dekonstruoja patriarchalinį pasakojimą, iškeldama į dienos šviesą Penelopės išgyvenimus bei jos nužudytų dvylikos tarnaičių likimus, taip kvestionuodama istorijos objektyvumą ir galios dinamiką. Kūriniu taip pat atskleidžiamas moterų solidarumas bei jų kova už teisę būti išgirstoms pasaulyje, kuriame oficialiąją istoriją rašo tik vyrai. Kūrinys emocionalus. Autorė rašo užtikrintai, neimituoja herojinio epo stilistikos, tiesą sakant, rašo lakoniškai, bet iš to lakoniškumo išgauna jaudinantį ir herojiniams epams būdingos patetikos, kuri šiuo atveju yra tik privalumas, o ne trūkumas. Man labai patiko šis kūrinys, o finalinis teismas taip įtraukė, tarsi žiūrėčiau ir stebėčiau 4 tūkstančių metų bylos svarstymo pabaigą. Ar pasakojime iš tikrųjų išteisinamas Odisėjas, o gal jis pasmerkiamas teisme? Paliksiu sužinoti patiems.
 
Maištinga Siela

Antikos mitai: Medūza Gorgonė (mito versijos ir šiuolaikinė interpretacija)

 

Sveiki!

 

Antikos mitologijoje Medūzos Gorgonės istorija yra viena tragiškiausių ir labiausiai transformuotų pasakojimų, kuri bėgant amžiams kito nuo šiurpios pabaisos aprašymo iki sudėtingo aukos ir moteriškos galios simbolio. Pagal populiariausią klasikinę versiją, užfiksuotą Ovidijaus „Metamorfozėse“, Medūza iš pradžių buvo neapsakomo grožio mergina, tarnavusi deivės Atėnės šventykloje. Jos likimas pasikeitė, kai jūrų dievas Poseidonas ją išprievartavo šventovėje; įniršusi Atėnė, užuot nubaudusi dievą, visą pyktį nukreipė į merginą, paversdama jos nuostabius plaukus gyvatėmis, o žvilgsnį – mirtinu ginklu, akmeniu paverčiančiu kiekvieną, kas į ją pažiūri. Galiausiai herojus Persėjas, padedamas dievų suteiktų artefaktų, nukirto jai galvą, tačiau net ir po mirties Medūzos galva išlaikė savo galią ir tapo apsauginiu simboliu ant Atėnės skydo.

 

Ankstyvuosiuose graikų mituose, pavyzdžiui, Hesiodo „Teogonijoje“, Medūza vaizduojama kiek kitaip – ji gimė kaip viena iš trijų seserų Gorgonių, tačiau buvo vienintelė mirtingoji. Čia ji neturi tragiškos priešistorės apie prarastą grožį, o yra tiesiog pirmykštė, chtoniška pabaisa iš pasaulio pakraščio. Įdomu tai, kad iš jos nukirsto kaklo gimė sparnuotas žirgas Pegasas ir milžinas Chrisaoras, o tai rodo senovinį tikėjimą, jog net iš baisios mirties ar tamsos gali gimti tyrumas ir šviesa. Skirtingai nei vėlesnėje poezijoje, archajiniame mene Medūza buvo vaizduojama su iškištu liežuviu, iltimis ir didelėmis akimis, tarnaujanti kaip „Gorgoneion“ – amuletas, skirtas atbaidyti blogį.

Garsiąją bronzinę skulptūrą „Persėjas su Medūzos galva“, stovinčią Florencijos Sinjorijos aikštėje, 1545–1554 metais sukūrė italų manierizmo meistras Benvenuto Cellini. Kūrinys vaizduoja graikų herojų Persėją, pergalingai iškėlusį nukirstą Gorgonės galvą, o po jo kojomis guli suklupęs pabaisos kūnas. Šis šedevras Medičių giminei tarnavo kaip galingas politinis simbolis, demonstruojantis jų gebėjimą suvaldyti chaosą ir įveikti bet kokius respublikos priešininkus. Meniniu požiūriu skulptūra įkūnija techninį triumfą, nes Cellini sugebėjo išlieti sudėtingą bronzinę figūrą beveik iš vieno gabalo, o tai tuo metu laikyta neįtikėtinu auksakalio meistriškumo įrodymu. Galiausiai kūrinys pabrėžia klasikinę pergalės idėją, kurioje dievų padedamas mirtingasis suvaldo mirtiną žvilgsnį ir paverčia jį savo paties galios ženklu.

Moksliniai tyrimai ir psichoanalitinė interpretacija, ypač Sigmundo Freudo darbuose, Medūzos mitą aiškina per kastracijos baimės prizmę, kur gyvatės ant galvos simbolizuoja vyrišką nerimą prarasti galią. Tačiau šiuolaikinė feministinė kritika, pradedant Hélène Cixous esė „Medūzos juokas“, šį mitą interpretuoja visiškai priešingai – Medūza tampa moters, kuri buvo nutildyta ir paversta pabaisa už savo seksualumą ar patirtą prievartą, simboliu. Šiandien ji laikoma nebe žiauria žudike, o moteriško įniršio, teisingumo ir atsparumo ikona, kurios žvilgsnis ne sustingdo, o priverčia pamatyti nepatogią tiesą.

 

Kultūroje Medūzos įvaizdis yra itin gajus: nuo mados namų „Versace“ logotipo, kuriame ji simbolizuoja pražūtingą gundymą ir grožį, iki gausybės ekranizacijų, tokių kaip „Titanų susidūrimas“ (Clash of the Titans), kur ji dažniausiai išlieka antagonistine jėga. Visgi naujesnėje literatūroje, pavyzdžiui, Madeline Miller ar Natalie Haynes kūryboje, mitas dekonstruojamas suteikiant pačiai Medūzai balsą ir pabrėžiant jos vienatvę bei neteisybę, kurią ji patyrė iš dievų rankų. Pagrindinė mito idėja išlieka dualistinė: tai pasakojimas apie grožio ir siaubo artumą, apie visuomenės norą paversti auką pabaisa ir apie tai, kaip baimė gali būti paversta apsauga, o skausmas – amžinu mitu.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie save, mitą, meną ir filosofiją

 

Sveiki skaitytojai,

 

„Meną aš paverčiau filosofija, o filosofiją – menu. Mokiau žmones naujai mąstyti ir suteikiau daugeliui naujų atspalvių; viskas, ką dariau ar sakiau, kėlė žmonėms nuostabą. <...> Meną aš laikiau aukščiausia realybe, o gyvenimą – kūrybos išraiškos būdu. Taip įaudrinau savo laikmečio vaizduotę, jog ji sukūrė apie mane mitą ir legendą.“ Oskaras Vaildas (Oscar Wilde)

 

Šie įsimintini žodžiai, kuriais menas paverčiamas filosofija, o filosofija – menu, o pats gyvenimas tampa kūrybos išraiškos būdu, neabejotinai priklauso Oscarui Wilde'ui (1854–1900). Šis ekstravagantiškas airių kilmės rašytojas, dramaturgas ir estetikas, XIX amžiaus pabaigos Londono kultūrinio gyvenimo žvaigždė, visą savo egzistenciją pavertė meno kūriniu, nuolat stebindamas ir provokuodamas visuomenę savo sąmoju, paradoksais ir nepriekaištinga elegancija. Wilde'o filosofijos esmė – estetizmas, teigiantis, kad menas yra aukščiausia vertybė, o gyvenimas turėtų būti siekiamas gyventi kaip meno kūrinys, kupinas grožio, stiliaus ir prabangos. Jis tikėjo, kad „menininkas yra grožio kūrėjas“, o „nėra moralios ar amoralios knygos. Yra tik gerai ar blogai parašytos knygos.“ Šis požiūris atsispindėjo tiek jo dramose, tokiose kaip „Kaip svarbu būti rimtam“, tiek romane „Doriano Grėjaus portretas“, kuriame grožio ir moralės santykis tampa pagrindine ašimi.

 

Cituojamos eilutės puikiai atspindi Wilde'o asmenybę ir jo kūrybos esmę. Teiginys „Meną aš paverčiau filosofija, o filosofiją – menu“ kalba apie jo gilų įsitikinimą, kad menas nėra tik atvaizdavimas, bet ir galingas įrankis, galintis keisti mąstymą ir suteikti naujų atspalvių tikrovei. Wilde'as savo kūryba ir gyvenimo būdu siekė praplėsti to meto visuomenės mąstymo ribas, priversti žmones naujai vertinti grožį, moralę ir individualumo laisvę. Jo sąmojis, paradoksai ir aštrūs pastebėjimai nuolat kėlė „žmonėms nuostabą“, o ekstravagantiškas elgesys ir skandalai tik sustiprino šį įspūdį. Fraze „Meną aš laikiau aukščiausiąa realybe, o gyvenimą – kūrybos išraiškos būdu“ Wilde'as išreiškia savo nepalaužiamą esteto kredo: gyvenimas yra tuščias, jei nėra apmąstytas ir išgyventas kaip estetinis patyrimas. Galiausiai, jo drąsa būti savimi ir gyventi pagal savo principus, net ir susidūrus su visuomenės pasmerkimu, įaudrino „savo laikmečio vaizduotę“, kuri ir „sukūrė apie mane mitą ir legendą“. Šis mitas, lydintis jį iki šių dienų, įrodo, kad Oscaras Wilde'as ne tik kalbėjo apie meno ir gyvenimo sąsajas, bet ir pats tapo gyvu šios filosofijos įkūnijimu.

 

Oscaro Wilde'o asmenybė buvo išties ekscentriška, ir šis ekscentriškumas buvo ne atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas, glaudžiai susijęs su jo menine ir filosofine pasaulėžiūra – estetizmu. Jis siekė paversti patį savo gyvenimą meno kūriniu, nuolat stebinti ir provokuoti visuomenę, kurią jis dažnai laikė nuobodžia ir veidmainiška.

 

Wilde'o ekscentriškumas pasireiškė įvairiais būdais. Visų pirma, jo išvaizda ir manieros buvo neįprastos Viktorijos epochos Anglijoje. Jis rengdavosi prabangiais, ryškių spalvų drabužiais, aksominiais švarkais, puošėsi gėlėmis atlapuose ir nešiojo ilgus plaukus – visa tai buvo ryškus kontrastas to meto konservatyviai madai. Jo kalba buvo nepaprastai išraiškinga ir sąmojinga. Wilde'as buvo žinomas dėl savo aštrių paradoksų, sąmojingų replikų ir aforizmų, kuriuos jis meistriškai naudojo tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek savo kūryboje. Jis nuolat stebino pašnekovus netikėtais požiūriais ir gebėjimu sukti pokalbį į filosofines ar estetiką temas.

 

Šis ekscentriškumas buvo ne tik stiliaus, bet ir filosofijos išraiška. Wilde'as tikėjo „menu dėl meno“ principu (angl. art for art's sake), teigdamas, kad menas neturi tarnauti jokiam moraliniam ar didaktiniam tikslui, o turi būti vertingas pats savaime, dėl savo grožio. Jis manė, kad gyvenimas taip pat turėtų būti išgyvenamas kaip estetinis patyrimas, kuriame svarbiausia yra grožis ir malonumas, o ne nuobodi moralė ar konvencijos. Būtent todėl jis sąmoningai laužė visuomenės normas, provokavo ją savo homoseksualumu ir gyvenimo būdu, kuris atvirai prieštaravo Viktorijos epochos dvigubiems standartams. Šis ekscentriškumas buvo jo būdas išreikšti individualumo laisvę ir kritiką hipokritiškiems visuomenės sluoksniams, galiausiai įaudrinęs laikmečio vaizduotę ir pavertęs jį tiek žvaigžde, tiek tragiška mito dalimi.

 

Oscaro Wilde'o homoseksualus gyvenimas, nors ir slepiamas nuo didžiosios visuomenės dalies, tapo jo asmeninės tragedijos ir viešo pasmerkimo priežastimi konservatyvioje Viktorijos epochos Anglijoje. Nors Wilde'as buvo vedęs Constance Lloyd ir turėjo du sūnus, Cyri'lį ir Vyvyan'ą, jo asmeninis gyvenimas pamažu vis labiau krypo link santykių su vyrais. Jo pirmasis žinomas meilužis vyras, kaip manoma, buvo žurnalistas ir kritikas Robertas Rossas. Tačiau didžiausią ir lemtingiausią įtaką jo gyvenimui padarė ryšys su jaunu aristokratu ir poetu Lordu Alfredu Douglasu, geriau žinomu „Bosie“ pravarde.

 

Jų santykiai prasidėjo 1891 metais ir buvo itin intensyvūs, kupini aistros, bet kartu ir dramos bei finansinių iššūkių. Wilde'as savo uždarbį kaip populiarus dramaturgas negailėdamas leido Bosie'o įgeidžiams, kas įtraukė jį į Londono homoseksualų pogrindžio pasaulį. Tuo metu homoseksualūs aktai buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu Anglijoje ir buvo baudžiami griežtai. Bosie'o tėvas, Queensberry markizas, sužinojęs apie sūnaus ir Wilde'o ryšius, įsiuto ir siekė bet kokia kaina atskleisti Wilde'o paslaptis ir jį sunaikinti. Markizas viešai įžeidė Wilde'ą, palikdamas jam vizitinę kortelę su užrašu „pozityvus sodomitas“.

 

Wilde'as, paklausęs Bosie'o patarimo ir, kaip daugelis teigia, arogancijos pagautas, nusprendė paduoti markizą į teismą už šmeižtą, nepaisydamas draugų įspėjimų bėgti į Prancūziją, kur homoseksualumas buvo dekriminalizuotas. Šis teismo procesas virto tikra katastrofa. Gynyba greitai atskleidė Wilde'o intymius ryšius su kitais vyrais, įskaitant ir žemesnių sluoksnių asmenis bei vyrus, dirbusius prostitucijos sferoje. Bylos eigai pasisukus prieš jį, Wilde'as buvo priverstas atsiimti kaltinimus markizui. Tačiau tai nesustabdė teisinio persekiojimo – jis pats buvo areštuotas ir apkaltintas „šiurkščiu nepadorumu“. Po dviejų garsių teismo procesų, plačiai nušviestų spaudoje ir sukėlusių didžiulį skandalą, 1895 metais Oscaras Wilde'as buvo nuteistas dvejų metų sunkiųjų darbų bausme.

 

Jo įkalinimas, ypač Readingo kalėjime, buvo niokojantis smūgis jo sveikatai ir karjerai. Nors kalėjime jis parašė įsimintiną laišką „De Profundis“ (išleistą po mirties), apmąstydamas savo santykius su Bosie, savo nuopolį ir dvasinę kelionę, jo kūrybinis kelias ir visuomeninė padėtis buvo neatšaukiamai sugriauti. Po paleidimo iš kalėjimo 1897 metais, atskirtas nuo žmonos ir sūnų, finansiškai palūžęs, Wilde'as paliko Angliją ir likusius trejus savo gyvenimo metus praleido tremtyje Paryžiuje, kur mirė 1900 metais. Nors jis niekada tiesiogiai neatsiprašė už savo santykius, teisme gindamas „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“, ir tikėjo, kad buvo nubaustas už tai, kad yra menininkas ir nonkonformistas, jo viešas pasmerkimas dėl homoseksualumo pavertė jį tragedijos ir kartu LGBTQ+ bendruomenės ikona.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Saint "Ariadnė"

 

Jennifer Saint. „Ariadnė“ – Vilnius: Alma littera, 2023. – p. 396.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Netikėtas ankstyvojo šio pavasario mano skaitinys – britų rašytojos Jennifer Saint romanas Ariadnė (angl. Ariadne), kurį į lietuvių kalbą išvertė Egidijus Zaikauskas, o išleido Alma littera. Romano neplanavau skaityti, tačiau teko dėl tam tikrų priežasčių, bet galiausiai užvertęs knygą nesigailėjau šios skaitymo patirties. Pastaruoju metu stebiu didelį moterų rašytojų madą rašyti dėl vienos ir tos pačios priežasties, t. y. troškimas prisiimti kažin kokią istorinės prarastos tiesos ieškotojų vaidmenį ir rekonstruoti mituose bei istorijoje nutildytus moterų balsus. Pasaulis pastaruoju metu pakvaišęs dėl Antikos moterų, o lietuvių leidyklas imasi versti jų kūrinius. Štai kitos britų rašytojos Pat Baker lietuvių kalba pasirodę kūriniai Mergelių tyla (Baltos lankos, 2022), Trojos moterys (Baltos lankos, 2023) bei amerikiečių Madeline Miller Kirkė (Baltos lankos, 2023) ir kiek LGBTQ temomis susieta Achilo giesmė (Baltos lankos, 2021) tik ir liudija, jog moterys solidarizuojasi su Antikos personažėmis ir pasinaudodamos Homero, graikų mitų pasakojimais sukuria savas interpretacijas ir kiek feministines perspektyvas.

 

Pati Jennifer Saint taip pat laikosi šio diskurso ir jau per penkerius metus sukūrė ne tik Ariadnę, bet ir Elektra (Alma littera, 2023), Atlanta, Hera (tikriausiai laukia ir jų vertimai į lietuvių kalbą). Panašią tendenciją galima matyti ir tarp lietuvių moterų rašytojų, kurios taip pat žvelgia į moterų istorinius paveikslus ir pastaruoju metu solidarizuodamos kuria panašia inspiracija, pvz., Ilona Skujaitė Karo nuotaka (Alma littera, 2024), Sonata Dirsytė Išdidumo kalinė. Nesantuokinės Žygimanto Senojo dukros istorija (Alma littera, 2024), Dalia Staponkutė Vivat Regina! (Apostrofa, 2024) ir, atrodo, jog tai toli gražu ne pabaiga. Šios knygos paprastai būna labai populiarios arba bent jau vidutiniškai populiarios, kad leidyklos imtųsi jas leisti, tačiau jų meninė vertė ir kokybė toli gražu nėra vienodi.

 

Jennifer Saint Ariadnė pasakoja apie daug kam žinomą mitą apie Kretos Labirinte, kurį suprojektavo genijus Dedalas, kalinamą karaliaus Minojo ir Helijo dukters Pasifajos sūnų Minotaurą. Tais laikais Kreta buvo iškili dėl Minojo, Dzeuso ir Europos sūnaus, galybės, pastarasis buvo užkariavęs pačius Atėnus ir iš ten kasmet plukdydavosi jaunuolių, kuriuos suleisdavo į Minotauro labirintą, kad jis juos suėstų. Paprastai žinome šioje istorijoje didvyrį Tesėją, kuris padedamas Ariadnės, Minojo dukters, kuri įduoda jam siūlą, kad nepaklystų Labirinte, ir jo pergalę prieš pabaisą, tačiau romano autorė visgi susitelkia į Ariadnę ir jos jaunėlę sesę Fedrą. Romane pasakojama būtent šių seserų balsais. Abi stebi despoto tėvo viešpatavimą ir motinos depresiją dėl mylimo Minotauro baisumo, tačiau subrendusios, bet vis dar labai jaunos, jos palieka Kretą dėl sudrebinusių dviejų tragedijų: Dedalas su Ikaru pabėga iš Kretos, Minotaurą nužudo Egėjo sūnus Tesėjas, su pastaruoju pasprunka Ariadnė, o vėliau ir jaunėlė Fedra.

 

Jennifer Saint viską perteikia Ariadnės ir Fedros perspektyvomis, todėl romanas pavyko gana patetiškas. Akivaizdu, kad autorė neturėjo didelės išeities, tik pavaizduoti mituose vaizduojamas moteris kaip gudrias, įžvalgias ir kur kas labiau perprantančias vyrus, nei vyrai moteris. Tai šiek tiek keista, turint galvoje, kur ir kaip Ariadnė ir Fedra atsiduria, neturėdamos išsilavinimo (nors rašyti visgi mokėjo, tą liudija Fedros paliktas raštelis), augusios baisingojo ir nemylimo tėvo šešėlyje, jos stebuklingai išsisuka iš mirtingųjų vyrų sudarytų situacijų. Dar geriau – autorė projektuoja leitmotyvą, jeigu ne Ariadnės siūlas, tas Tesėjas tikriausiai būtų gavęs galą ir iš jo nebūtų jokio didvyrio. „Kai rytoj įžengsi į Labirintą, pririšk jo galą prie durų, vos jos užsivers tau už nugaros. Eidamas tvirtai laikyk siūlą, nes be jo niekada nerasi kelio atgal. Patikėk, antraip tikrai neįmanomą. Bus tamsu, taip tamsu, kad neįžiūrėsi nė savo nosies galiuko. Tavo vėzdą paliksiu prie durų, nes rytoj galėsi ten įeiti. Vidun tavęs nelydės nė vienas sargybinis, nė vienas kretietis nekels ten kojos, tad nėra pavojus, kad jį kas ras. Jei kas iš įkaitų spruks gilyn į Labirintą, ten ir mirs. Liepk jiems likti vietoje, leisti tau eiti pirmam. Eik tiesiai. Nesigręžiok (p. 99).“

 

Apskritai J. Saint kuria tartiufišką Tesėjo didvyrio asmenybės tipą, kuriam nesvetimas egoizmas, narciziškumas ir perdėtas savo žygių sureikšminimas ir pagražinimas. Pirmieji 100 puslapių žada lyg ir akivaizdžią Fedros, Ariadnės ir Tesėjo meilės trikampį, tačiau netrukus sužinome, kad Tesėjui labiausiai rūpi tik jo atėniečių ir aplinkinių polių pripažinimas, jis šoumenas, siekiantis nustebinti, apstulbinti ir, tiesą sakant, nelabai turi sąsajų su Antikos Tesėjo įvaizdžiu, kurių pasakojimuose nebuvo perteikta Tesėjo galima tamsioji pusė. Autorė instinktyviai, regis, naudojasi feministine schema – visi didvyriai vyrai, kurie Antikoje buvo šlovinami ir sulaukė dramaturgų, dainių dėmesio, yra niekšai, garbėtroškos ir despotai. Tokį galimą apibūdinti melagių melagį Tesėją ir Minoją.

 

Iš teigiamų vyrų personažų žmogiškiausias pasirodo vyndarystės ir ekstazės dievas Dionisas, kuriam rūpi žmonės, nes pats buvo atstumtas dievų, patyrė Heros prakeiksmą, jo motina buvo sudeginta Dzeusui pasirodžius tikruoju pavidalu. Savotiškas našlaitis jis klajojo po žemę, kol galiausiai sutinka Ariadnę. „Dievai tiek daug nepastebi, kai į žemę leidžiasi su žaibais ar šuoliuoja pasivertę kilniais žvėrimis. Man patinka pažinti šalį, pajusti skirtumus. Jei mane užrištomis akimis nuleistų į tuziną vietų žemėje, galėčiau pasakyti, kur esu, vien iš to, kaip vėjas glosto mano odą (p. 367).“ Romantizuotas ir sužmogintas Dioniso paveikslas su menadėmis iš esmės skiriasi nuo chaotiško ir laukinio dievo įvaizdžio, kokį galime paprastai matyti antikiniuose pasakojimuose, o nuo vyno apkvaitusios menadės tampa draskytojos ir kraujo aukotojos.

Jennifer Saint

 

Ariadnė kaip literatūros kūrinys nepaprastai enciklopedinis, priešingai nei M. Miller romanuose, čia nemažai autorė apjungia kitų mitinių pasakojimų, kurie sudaro nemenką dalį graikų mitologinį pasaulį. Čia sužinome ir apie Hado karalystę, ir apie Heraklį, ir apie Persėją, ir Dioniso gimimo istoriją, ir apie jūrų pabaisą Scilę, Kretos ir Minotauro pasakojimą, apie Atėnų šventyklas, pasirodo Medėja ir kt. Sakyčiau, romanas neblogas būdas pasitikrinti šiuos besijungiančius mitologinius fragmentus į vientisą pasaulį, kurį gana neblogai sukuria J. Saint.

 

Visgi romanas itin lengvai skaitomas, nes parašytas populiariosios literatūros stiliumi, neapsunkinant skaitytoją neaiškumais ar aliuzijomis. Rašytoja kruopščiai linkusi viską pažodžiui paaiškinti, atskleisti lyg rašytų vidurinės mokyklos gimnazistams, kur nuolat reikia priminti jau išmoktas Antikos mitologijos pamokas, akcentuoti moterų emocinius patyrimus, juos aiškinti. Toks stilius patetiškas, šiek tiek infantilus, nepaliekantis neaiškumų ar kokių nors interpretavimo galimybių. Tiesa, kai kurie stiliaus viražai skamba itin šiuolaikiškai ir, atrodo, iškrentantys iš vientiso stiliaus kontekstų (o gal tai dėl vertimo į lietuvių kalbą?), pvz. „Tuo metu vyną gurkšnojęs Kiniras, išgirdęs Tesėjo žodžius, net paspringo. Raudoni lašai ištiško ant jo drabužių ir virto ekstravagantiškomis violetinėmis dėmėmis (p. 56).“  Ekstravagantiškos dėmės gal Juozo Statkevičiaus naujojoje kolekcijoje ir bus, nežinau. Romane viskas ir taip akivaizdu: kas yra geri veikėjai, kas yra blogi. Norėjosi sakyti, kad moterys visais atžvilgiais yra aukos, tačiau autorė meta tūzą ir sukuria pikčiurnos raganos Medėjos paveikslą taip išbalansuodama vyrų – moterų kaip juodųjų ir baltųjų ringą, tačiau toji užguitų moterų situacija visame romane pernelyg akivaizdi.

 

Ariadnė palieka kaip romanas Antikos nuotykių įspūdį, kuriame galima patirti ir išgyventi tuos pačius pasakojimus iš kiek kitokios perspektyvos. Tokie pažirę populiarūs kūriniai tampa ir mados reikalu, ypač po #metoo skandalų, tas moterų autorių troškimas pasinaudoti istorinių moterų balsais tampa pamažu laikmečio literatūros tendencija, o tendencija šablonu ir literatūros schema. Matyt, šiuo laikmečiu mums to reikia ir leidyba smarkiai tuo naudojasi. Kokia Ariadnės atmetimo grėsmė? Visgi žiūrint į tą srautą sunku išskirti, kuo Jennifer Saint romanas yra unikalus ir originalus. Kūrinys skirtas populiarinti Antikos kultūrą dėka feminizmo, romanas kaip patetiškas nuotykis, atliekantis edukacinę ir pramoginę funkciją, tačiau tikriausiai ne daugiau. Menine teksto prasme jis nelabai skiriasi nuo kitų panašių romanų, todėl paskaitę vieną kitą panašų kūrinį, galima prarasti susidomėjimą šiomis istorijomis dėl dviejų priežasčių: veikėjai kuriami pagal vyro ir moters amžiną priešpriešą, todėl jų rekonstrukcija iš esmės negalima, tik pratęsiama toji pati kova per labai schematiškus veikėjų portretus, o antra – pats kūrinys irgi labai schematiškas, nuspėjamas, elementarus. Jeigu reiktų ieškoti tikrai įdomios literatūrinės mitų interpretacijos tiek pačia istorija, tiek pasakojimo forma, nė nemirkteldamas siūlyčiau novatorišką kanadiečių autorės Anne Carson Raudonos autobiografija (Rara, 2021).

 

Jūsų Maištinga Siela

Kaip mitologija veikia gyvenimą? Ikaras ir Dedalas: Rauda už Ikarą (Herbert James Draper)

Herbert James Draper (1863-1920), The Lament for Icarus (Rauda už Ikarą), 1898

Sveiki skaitytojai,

 

Mūsų Iakrų vis nemažėja ir nemažėja...

 

Ką tik pabaigiau kavos puodelį. Pamaniau, kiek žmogui reikia laiko nukristi iš lėktuvo aukščio į žemę, turint galvoje oro pasipriešinimą, vėjo gūsius, galbūt turbinos sūkuriais besipriešinančius Ikaro sparnus? Ar spėčiau atsigerti kavos? Kol rašau šią eilutę, be jokios abejonės, kažkas iš tų beveik 8 milijardų žmonių mirė, dar daugiau tikriausiai gimė, dar daugiau buvo žmonių ranka paskersta, užmušta, užtvota.

 

Pasitikrinau https://www.worldometers.info/, iš tikrųjų žmonių planetoje jau per 8 milijardus. Tarp karo grėsmės skleidimo ir dėmesio Ukrainos reikalams nieko nebeįmanoma daugiau matyti. Gal kas ir pranešė, kad tokia agresyvi rūšis kaip žmonės, planetoje perkopė dar vieną istorinį laiptelį savo klestėjimo eroje. Nors Vokietijoje, kurios ekonomiką pralenkė Japoniją (aišku, jau vakarykštės naujienos), dabar pagal savo našumą yra trečia galingiausia planetos ekonomika. Čia, kaip ir Japonijoje, gimstamumas mažėja. Kaip ir Lietuvoje. Bet Žemėje žmonių nemažėja ir nemažėja.

 

Vien nuo šių metų pradžios gimė per 17 milijonų gyventojų, 7 milijonai mirė. Santykis, kuris pasako ne tiek ir mažai.

 

Tik laiko klausimas, kada nukritę Ikarai bus nebe tragedija, o šventė, nes vietoj jo kažkas galės užimti laisvą vietą.

 

Juk kažkas kasdien tikrai nukrenta nuo mūsų civilizacijos pastatytų dangoraižių? Kad ir darydamiesi asmenukę. Šiaip mes juk mes visi esame Ikarai ir turime prigimtinį bruožą kristi. Nuo laiptų, nuo karjeros viršūnių, nuo debesies, nesiskleidus parašiutui. Ikras mumyse veikia kaip prisukama muzikinė dėžutė. Tik nukristi neturime poreikio, veikiau tik skristi, daugintis ir klestėti.

Jūsų Maištinga Siela

Kas yra Pasaulio medis? Pasaulio medžio reikšmė (mitas, mitologija, pasaulio samprata, mitinis mąstymas)

 

Sveiki,

Daug ką galima paaiškinti, arba nusipiešti turint galvoje Pasaulio medžio vaizdinį. Apie Pasaulio medžio reikšmė žmonių kultūroje nagrinėjama ir 9 klasėje:

„Sukurtas pasaulis mitinėje vaizduotėje siejamas su centru – dangų, žemė ir požemį jungiančia ašimi. Norberto Vėliaus straipsnyje „Sistemos metmenys. Pasaulio medis“ teigiama: „Tariamasis pasaulio medis yra tris visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai. Šitaip vertikaliai padalijus visatą aiškiai išskiriami priešpriešos „žemai – aukštai“ poliai ir centras (ant žemės po medžiu), kuriame vyksta ritualas.“ Kiekviena tauta kuria ir tobulina savąjį pasaulio modelį. Struktūrizavęs erdvę ir laiką, jų dalis paskirstęs atskirų dievybių globai žmogus jaučiasi saugus, o tai būtina norint būti produktyviam bendruomenėje.“

Pateikiu iliustracijų, susijusių su Pasaulio medžio vaizdavimu.

Jūsų Maištinga Siela