Sveiki skaitytojai,
„Meną aš paverčiau filosofija, o
filosofiją – menu. Mokiau žmones naujai mąstyti ir suteikiau daugeliui naujų
atspalvių; viskas, ką dariau ar sakiau, kėlė žmonėms nuostabą. <...> Meną
aš laikiau aukščiausia realybe, o gyvenimą – kūrybos išraiškos būdu. Taip
įaudrinau savo laikmečio vaizduotę, jog ji sukūrė apie mane mitą ir legendą.“
Oskaras Vaildas (Oscar Wilde)
Šie įsimintini žodžiai, kuriais menas paverčiamas
filosofija, o filosofija – menu, o pats gyvenimas tampa kūrybos išraiškos būdu,
neabejotinai priklauso Oscarui Wilde'ui (1854–1900). Šis
ekstravagantiškas airių kilmės rašytojas, dramaturgas ir estetikas, XIX amžiaus
pabaigos Londono kultūrinio gyvenimo žvaigždė, visą savo egzistenciją pavertė
meno kūriniu, nuolat stebindamas ir provokuodamas visuomenę savo sąmoju, paradoksais
ir nepriekaištinga elegancija. Wilde'o filosofijos esmė – estetizmas,
teigiantis, kad menas yra aukščiausia vertybė, o gyvenimas turėtų būti
siekiamas gyventi kaip meno kūrinys, kupinas grožio, stiliaus ir prabangos. Jis
tikėjo, kad „menininkas yra grožio kūrėjas“, o „nėra moralios ar amoralios
knygos. Yra tik gerai ar blogai parašytos knygos.“ Šis požiūris atsispindėjo
tiek jo dramose, tokiose kaip „Kaip svarbu būti rimtam“, tiek romane „Doriano
Grėjaus portretas“, kuriame grožio ir moralės santykis tampa pagrindine ašimi.
Cituojamos eilutės puikiai atspindi Wilde'o asmenybę
ir jo kūrybos esmę. Teiginys „Meną aš paverčiau filosofija, o filosofiją –
menu“ kalba apie jo gilų įsitikinimą, kad menas nėra tik atvaizdavimas, bet ir
galingas įrankis, galintis keisti mąstymą ir suteikti naujų atspalvių tikrovei.
Wilde'as savo kūryba ir gyvenimo būdu siekė praplėsti to meto visuomenės
mąstymo ribas, priversti žmones naujai vertinti grožį, moralę ir individualumo
laisvę. Jo sąmojis, paradoksai ir aštrūs pastebėjimai nuolat kėlė „žmonėms
nuostabą“, o ekstravagantiškas elgesys ir skandalai tik sustiprino šį įspūdį.
Fraze „Meną aš laikiau aukščiausiąa realybe, o gyvenimą – kūrybos išraiškos
būdu“ Wilde'as išreiškia savo nepalaužiamą esteto kredo: gyvenimas yra tuščias,
jei nėra apmąstytas ir išgyventas kaip estetinis patyrimas. Galiausiai, jo
drąsa būti savimi ir gyventi pagal savo principus, net ir susidūrus su
visuomenės pasmerkimu, įaudrino „savo laikmečio vaizduotę“, kuri ir „sukūrė
apie mane mitą ir legendą“. Šis mitas, lydintis jį iki šių dienų, įrodo, kad
Oscaras Wilde'as ne tik kalbėjo apie meno ir gyvenimo sąsajas, bet ir pats tapo
gyvu šios filosofijos įkūnijimu.
Oscaro Wilde'o asmenybė buvo išties ekscentriška, ir
šis ekscentriškumas buvo ne atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas,
glaudžiai susijęs su jo menine ir filosofine pasaulėžiūra – estetizmu. Jis
siekė paversti patį savo gyvenimą meno kūriniu, nuolat stebinti ir provokuoti
visuomenę, kurią jis dažnai laikė nuobodžia ir veidmainiška.
Wilde'o ekscentriškumas pasireiškė įvairiais būdais.
Visų pirma, jo išvaizda ir manieros buvo neįprastos Viktorijos epochos
Anglijoje. Jis rengdavosi prabangiais, ryškių spalvų drabužiais, aksominiais
švarkais, puošėsi gėlėmis atlapuose ir nešiojo ilgus plaukus – visa tai buvo
ryškus kontrastas to meto konservatyviai madai. Jo kalba buvo nepaprastai
išraiškinga ir sąmojinga. Wilde'as buvo žinomas dėl savo aštrių paradoksų,
sąmojingų replikų ir aforizmų, kuriuos jis meistriškai naudojo tiek
kasdieniuose pokalbiuose, tiek savo kūryboje. Jis nuolat stebino pašnekovus
netikėtais požiūriais ir gebėjimu sukti pokalbį į filosofines ar estetiką
temas.
Šis ekscentriškumas buvo ne tik stiliaus, bet ir
filosofijos išraiška. Wilde'as tikėjo „menu dėl meno“ principu (angl. art
for art's sake), teigdamas, kad menas neturi tarnauti jokiam moraliniam ar
didaktiniam tikslui, o turi būti vertingas pats savaime, dėl savo grožio. Jis
manė, kad gyvenimas taip pat turėtų būti išgyvenamas kaip estetinis patyrimas,
kuriame svarbiausia yra grožis ir malonumas, o ne nuobodi moralė ar
konvencijos. Būtent todėl jis sąmoningai laužė visuomenės normas, provokavo ją
savo homoseksualumu ir gyvenimo būdu, kuris atvirai prieštaravo Viktorijos
epochos dvigubiems standartams. Šis ekscentriškumas buvo jo būdas išreikšti
individualumo laisvę ir kritiką hipokritiškiems visuomenės sluoksniams,
galiausiai įaudrinęs laikmečio vaizduotę ir pavertęs jį tiek žvaigžde, tiek
tragiška mito dalimi.
Oscaro Wilde'o homoseksualus gyvenimas, nors ir
slepiamas nuo didžiosios visuomenės dalies, tapo jo asmeninės tragedijos ir
viešo pasmerkimo priežastimi konservatyvioje Viktorijos epochos Anglijoje. Nors
Wilde'as buvo vedęs Constance Lloyd ir turėjo du sūnus, Cyri'lį ir Vyvyan'ą, jo
asmeninis gyvenimas pamažu vis labiau krypo link santykių su vyrais. Jo
pirmasis žinomas meilužis vyras, kaip manoma, buvo žurnalistas ir kritikas
Robertas Rossas. Tačiau didžiausią ir lemtingiausią įtaką jo gyvenimui padarė
ryšys su jaunu aristokratu ir poetu Lordu Alfredu Douglasu, geriau žinomu
„Bosie“ pravarde.
Jų santykiai prasidėjo 1891 metais ir buvo itin
intensyvūs, kupini aistros, bet kartu ir dramos bei finansinių iššūkių.
Wilde'as savo uždarbį kaip populiarus dramaturgas negailėdamas leido Bosie'o
įgeidžiams, kas įtraukė jį į Londono homoseksualų pogrindžio pasaulį. Tuo metu
homoseksualūs aktai buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu Anglijoje ir buvo
baudžiami griežtai. Bosie'o tėvas, Queensberry markizas, sužinojęs apie sūnaus
ir Wilde'o ryšius, įsiuto ir siekė bet kokia kaina atskleisti Wilde'o paslaptis
ir jį sunaikinti. Markizas viešai įžeidė Wilde'ą, palikdamas jam vizitinę
kortelę su užrašu „pozityvus sodomitas“.
Wilde'as, paklausęs Bosie'o patarimo ir, kaip daugelis
teigia, arogancijos pagautas, nusprendė paduoti markizą į teismą už šmeižtą,
nepaisydamas draugų įspėjimų bėgti į Prancūziją, kur homoseksualumas buvo
dekriminalizuotas. Šis teismo procesas virto tikra katastrofa. Gynyba greitai
atskleidė Wilde'o intymius ryšius su kitais vyrais, įskaitant ir žemesnių
sluoksnių asmenis bei vyrus, dirbusius prostitucijos sferoje. Bylos eigai
pasisukus prieš jį, Wilde'as buvo priverstas atsiimti kaltinimus markizui. Tačiau
tai nesustabdė teisinio persekiojimo – jis pats buvo areštuotas ir apkaltintas
„šiurkščiu nepadorumu“. Po dviejų garsių teismo procesų, plačiai nušviestų
spaudoje ir sukėlusių didžiulį skandalą, 1895 metais Oscaras Wilde'as buvo
nuteistas dvejų metų sunkiųjų darbų bausme.
Jo įkalinimas, ypač Readingo kalėjime, buvo
niokojantis smūgis jo sveikatai ir karjerai. Nors kalėjime jis parašė
įsimintiną laišką „De Profundis“ (išleistą po mirties), apmąstydamas savo
santykius su Bosie, savo nuopolį ir dvasinę kelionę, jo kūrybinis kelias ir
visuomeninė padėtis buvo neatšaukiamai sugriauti. Po paleidimo iš kalėjimo 1897
metais, atskirtas nuo žmonos ir sūnų, finansiškai palūžęs, Wilde'as paliko
Angliją ir likusius trejus savo gyvenimo metus praleido tremtyje Paryžiuje, kur
mirė 1900 metais. Nors jis niekada tiesiogiai neatsiprašė už savo santykius,
teisme gindamas „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“, ir tikėjo, kad buvo
nubaustas už tai, kad yra menininkas ir nonkonformistas, jo viešas pasmerkimas
dėl homoseksualumo pavertė jį tragedijos ir kartu LGBTQ+ bendruomenės ikona.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą