Marija Gimbutienė, 1951 m.
Sveiki,
Viena ryškiausių ir žymiausių XX a. lietuvių moterų
mokslininkių pasauliniu mastu, žinoma, buvo Marija Gimbutienė. Ar jos
kaip mokslininkės idėjas galima laikyti feministinėmis? Apie tai vis plačiau ir
prieštaringiau kalbama. 2024 metais pasirodė netgi anglų kalba apie svarstymus,
kad gal pati Marija Gimbutienė buvo feministė.
Marija Gimbutienė ir feminizmas yra tema, kuri sulaukė
nemažai diskusijų ir įvairių interpretacijų. Nors pati Marija Gimbutienė
tiesiogiai savęs nevadino feministe ir aktyviai nedalyvavo antrosios bangos
feministiniame judėjime, jos moksliniai tyrimai ir ypač „Senosios Europos“ (Old
Europe) civilizacijos koncepcija turėjo didžiulę įtaką feminizmo, ypač
radikaliojo ir dvasinio feminizmo, raidai.
Marijos Gimbutienės teorija apie taikią,
matrifokalinę, žemdirbišką „Senosios Europos“ civilizaciją, egzistavusią iki
indoeuropiečių invazijos, kurioje dominuodavo Didžiosios Deivės kultas,
rezonansavo su feministiniu judėjimu JAV, ypač septintajame ir aštuntajame
dešimtmečiuose. Ši idėja, kad prieš patriarchalinę visuomenę egzistavo
laikotarpis, kuriame moterys vaidino svarbų religinį ir politinį vaidmenį, o
visuomenė buvo taiki ir egalitariška, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui
feminisčių. Jos darbai, tokie kaip „Deivės ir dievai Senojoje Europoje“,
pasiūlė alternatyvų pasakojimą apie žmonijos istoriją, kurioje moterys ir
moteriškumas nėra nuvertinami. Feministės, ypač tos, kurios domėjosi religija
ir dvasinėmis praktikomis, įžvelgė Gimbutienės tyrimuose patvirtinimą savo
idėjoms apie moterų galią ir prarastą matriarchalinę praeitį.
Nors Gimbutienė atsiribojo nuo tiesioginio priskyrimo
feministiniam judėjimui, nenorėdama, kad jos moksliniai darbai būtų vertinami
kaip ideologiškai motyvuoti, ji palaikė moterų judėjimus ir džiaugėsi, kad jos
idėjos pasitelkiamos. Ji pabrėžė, kad jos tyrimai apie matristines kultūras
(kuriose egzistavo lyčių lygybė ir balansas, o ne matriarchatas – veidrodinis
patriarchato atspindys) yra grįsti archeologiniais radiniais ir moksliniu
darbu, o ne politiniu aktyvizmu. Tačiau jos darbai vis tiek buvo priimti kaip
kritika vyriškąja dominavimu grįstai kultūrai ir religijai, kuri, anot kai
kurių feminisčių, nuvertino moteriškąjį pradą ir paskatino prievartą. Dėl to
Marija Gimbutienė tapo svarbia figūra feministinės archeologijos ir
religijotyros raidoje, net jei pati savęs tiesiogiai neidentifikavo su
judėjimu. Jos palikimas ir toliau kelia diskusijas apie praeities
interpretacijas ir jų įtaką dabarties idėjoms apie lyčių vaidmenis visuomenėje.
Nors feminizmas kaip organizuotas judėjimas ir teorinė
kryptis susiformavo palyginti vėlai, daugiausia XIX amžiuje, jo šaknys ir
įkvėpimo šaltiniai neretai ieškomi ir senovės civilizacijose. Tačiau svarbu
pabrėžti, kad antikos deivių kultas, amazonės ir moterų kultūrinė padėtis
antikoje nėra tiesioginiai feministinių idėjų atspindžiai šiuolaikine prasme, o
veikiau interpretuojami per feministinę prizmę, siekiant atrasti moteriškos
galios ir autonomijos archetipus.
Amazonės – tai senovės graikų mitologijos moterų karių
gentis, gyvenusi atokiau nuo vyrų, pasižymėjusi drąsa, nepriklausomybe ir
išskirtiniais kovos įgūdžiais. Jos dažnai vaizduojamos kaip priešprieša
patriarchalinei graikų visuomenei, kur moterų vaidmuo buvo itin apribotas.
Amazonės, nukertančios vieną krūtį, kad geriau valdytų lanką, simbolizuoja
pasiaukojimą ir atsidavimą kovos menui, o jų atsisakymas tradicinės moters
rolės (santuoka, motinystė su vyrais) tampa moteriškos nepriklausomybės ir
autonomijos simboliu. Feministinėje perspektyvoje amazonės neretai
interpretuojamos kaip archetipinės stiprios, nepriklausomos moterys, kurios
atmeta patriarchato nustatytas normas ir aktyviai gina savo erdvę bei laisvę.
Jos tampa įkvėpimo šaltiniu radikaliosioms feministėms, siekiančioms peržiūrėti
lyčių vaidmenis ir sukurti visuomenę, kurioje moterys būtų lygiavertės ar net
dominuojančios.
Senovės Graikijos deivės, nors ir egzistavo
patriarchalinio panteono rėmuose, siūlo įvairiapusius moteriškumo modelius,
kurie vėliau tapo svarbūs feministinėms interpretacijoms. Deivės, tokios kaip
Atėnė (išminties ir strategijos deivė, gimusi iš Dzeuso galvos, be motinos
įsikišimo), Artemidė (medžioklės, laukinės gamtos ir skaistybės deivė,
atsisakanti santuokos ir bendraujanti su moterimis bei merginomis), ar net
Demetra (derlingumo ir motinystės deivė, patyrusi dukters pagrobimo skausmą ir
kovojusi už ją), atspindi skirtingus moteriškos galios ir vaidmenų aspektus.
Feministės, ypač tos, kurios domisi archetipine psichologija ir dvasingumu,
naudoja šias deives kaip priemones tyrinėti moters sielos gilumą, jos jėgą,
nepriklausomybę, kūrybiškumą ir gebėjimą naviguoti sudėtingose gyvenimo
situacijose. Šios deivės tampa ne tik mitologiniais personažais, bet ir
įrankiais savęs pažinimui bei feministinei kritikai, siekiančiai iš naujo
įvertinti ir iškelti į pirmą planą moteriškąjį principą, kuris patriarchalinėje
kultūroje buvo nuvertintas.
Nors reali moterų padėtis Antikos Graikijoje ir Romoje
buvo labai apribota (ypač Atėnuose, kur moterys neturėjo piliečių teisių, buvo
izoliuotos namuose ir negalėjo dalyvauti viešajame gyvenime), tai netrukdė kai
kurioms feministinėms teorijoms ieškoti užuominų apie galimą moterų kultūrinę
erdvę. Nors nėra tiesioginių „feminizmo“ pavyzdžių antikiniame pasaulyje
šiuolaikine prasme, kai kurie tyrinėtojai atkreipia dėmesį į Dioniso kultus,
Tesmoforijas (Demetros šventes), ar net Sapfo poeziją Lesbo saloje, kaip į
nišas, kuriose moterys galėjo turėti daugiau autonomijos ir išreikšti savo
tapatybę už vyrų kontrolės ribų. Šie pavyzdžiai, nors ir riboti, feministinei
minčiai leidžia konstruoti idėją, kad net griežtai patriarchalinėje aplinkoje
moterys rasdavo būdų kurti savo kultūrines erdves, dalintis patirtimis ir
puoselėti savitą moteriškumą, kuris, nors ir nebuvo atvira kova už lygias
teises, atspindėjo tam tikrą pasipriešinimą ar alternatyvą dominuojančiai
tvarkai. Tokios analizės padeda feministėms giliau suprasti lyčių santykių
istoriją ir ieškoti inspiracijos praeityje formuojant ateities viziją.
Marija Gimbutienė savo „Senosios Europos“ idėjas
grįsdavo visų pirma archeologiniais radiniais – tūkstančiais deivių figūrėlių,
simbolių, ritualinių indų ir kitų artefaktų, rastų neolito ir chalkolito
laikotarpių vietovėse visoje Pietryčių ir Centrinėje Europoje. Šie materialinės
kultūros įrodymai buvo jos pagrindinis šaltinis, leidžiantis jai daryti išvadas
apie to meto visuomenės struktūrą, religiją ir pasaulėžiūrą. Ji taip pat rėmėsi
lyginamąja mitologija, lingvistika ir etnologija, ieškodama išlikusių senovinių
tikėjimų ir simbolių pėdsakų vėlesnėse kultūrose, ypač baltų tautosakoje ir
kalboje, kurią ji laikė itin archajiška.
Nors Antikos šaltiniai, tokie kaip pasakojimai apie
amazones, ir poetės Sapfo kūryba iš Lesbo salos, įspūdingai rezonuoja su
moteriškos galios ir autonomijos idėjomis, Marija Gimbutienė tiesiogiai nerėmė
savo „Senosios Europos“ teorijos šiais konkrečiais Antikos tekstais. Jos tyrimų
objektas buvo daug ankstesnis laikotarpis – neolitas ir chalkolitas (nuo
maždaug 6500 iki 3500 m. pr. Kr.), tūkstančius metų anksčiau, nei atsirado
graikų mitai ar rašytiniai šaltiniai apie Sapfo.
Tačiau tai nereiškia, kad šios antikinės istorijos
buvo visiškai nereikšmingos jos bendrame kontekste. Gimbutienė ieškojo
universalių archetipų ir simbolių, kurie galėjo išlikti per tūkstantmečius.
Amazonės ir Sapfo atspindi moteriškos nepriklausomybės ir alternatyvių
socialinių struktūrų idėjas, kurios galėjo būti savotiškas echo to, ką ji
įsivaizdavo kaip „Senosios Europos“ visuomenės principus. Nors ji tiesiogiai
nenaudojo šių konkrečių Antikos naratyvų kaip įrodymų savo archeologinėms
hipotezėms grįsti, jos darbai vėliau buvo aktyviai interpretuojami ir plėtojami
feministinių ir dvasinių judėjimų, kurie įžvelgė sąsajas tarp Gimbutienės
„Senosios Europos“ ir tokių Antikos moterų galios įvaizdžių kaip amazonės ar
net Sapfo bendruomenė. Šie vėlesni ryšiai padėjo populiarinti Gimbutienės
idėjas platesniuose kontekstuose.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą