Šios dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie save, mitą, meną ir filosofiją

 

Sveiki skaitytojai,

 

„Meną aš paverčiau filosofija, o filosofiją – menu. Mokiau žmones naujai mąstyti ir suteikiau daugeliui naujų atspalvių; viskas, ką dariau ar sakiau, kėlė žmonėms nuostabą. <...> Meną aš laikiau aukščiausia realybe, o gyvenimą – kūrybos išraiškos būdu. Taip įaudrinau savo laikmečio vaizduotę, jog ji sukūrė apie mane mitą ir legendą.“ Oskaras Vaildas (Oscar Wilde)

 

Šie įsimintini žodžiai, kuriais menas paverčiamas filosofija, o filosofija – menu, o pats gyvenimas tampa kūrybos išraiškos būdu, neabejotinai priklauso Oscarui Wilde'ui (1854–1900). Šis ekstravagantiškas airių kilmės rašytojas, dramaturgas ir estetikas, XIX amžiaus pabaigos Londono kultūrinio gyvenimo žvaigždė, visą savo egzistenciją pavertė meno kūriniu, nuolat stebindamas ir provokuodamas visuomenę savo sąmoju, paradoksais ir nepriekaištinga elegancija. Wilde'o filosofijos esmė – estetizmas, teigiantis, kad menas yra aukščiausia vertybė, o gyvenimas turėtų būti siekiamas gyventi kaip meno kūrinys, kupinas grožio, stiliaus ir prabangos. Jis tikėjo, kad „menininkas yra grožio kūrėjas“, o „nėra moralios ar amoralios knygos. Yra tik gerai ar blogai parašytos knygos.“ Šis požiūris atsispindėjo tiek jo dramose, tokiose kaip „Kaip svarbu būti rimtam“, tiek romane „Doriano Grėjaus portretas“, kuriame grožio ir moralės santykis tampa pagrindine ašimi.

 

Cituojamos eilutės puikiai atspindi Wilde'o asmenybę ir jo kūrybos esmę. Teiginys „Meną aš paverčiau filosofija, o filosofiją – menu“ kalba apie jo gilų įsitikinimą, kad menas nėra tik atvaizdavimas, bet ir galingas įrankis, galintis keisti mąstymą ir suteikti naujų atspalvių tikrovei. Wilde'as savo kūryba ir gyvenimo būdu siekė praplėsti to meto visuomenės mąstymo ribas, priversti žmones naujai vertinti grožį, moralę ir individualumo laisvę. Jo sąmojis, paradoksai ir aštrūs pastebėjimai nuolat kėlė „žmonėms nuostabą“, o ekstravagantiškas elgesys ir skandalai tik sustiprino šį įspūdį. Fraze „Meną aš laikiau aukščiausiąa realybe, o gyvenimą – kūrybos išraiškos būdu“ Wilde'as išreiškia savo nepalaužiamą esteto kredo: gyvenimas yra tuščias, jei nėra apmąstytas ir išgyventas kaip estetinis patyrimas. Galiausiai, jo drąsa būti savimi ir gyventi pagal savo principus, net ir susidūrus su visuomenės pasmerkimu, įaudrino „savo laikmečio vaizduotę“, kuri ir „sukūrė apie mane mitą ir legendą“. Šis mitas, lydintis jį iki šių dienų, įrodo, kad Oscaras Wilde'as ne tik kalbėjo apie meno ir gyvenimo sąsajas, bet ir pats tapo gyvu šios filosofijos įkūnijimu.

 

Oscaro Wilde'o asmenybė buvo išties ekscentriška, ir šis ekscentriškumas buvo ne atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas, glaudžiai susijęs su jo menine ir filosofine pasaulėžiūra – estetizmu. Jis siekė paversti patį savo gyvenimą meno kūriniu, nuolat stebinti ir provokuoti visuomenę, kurią jis dažnai laikė nuobodžia ir veidmainiška.

 

Wilde'o ekscentriškumas pasireiškė įvairiais būdais. Visų pirma, jo išvaizda ir manieros buvo neįprastos Viktorijos epochos Anglijoje. Jis rengdavosi prabangiais, ryškių spalvų drabužiais, aksominiais švarkais, puošėsi gėlėmis atlapuose ir nešiojo ilgus plaukus – visa tai buvo ryškus kontrastas to meto konservatyviai madai. Jo kalba buvo nepaprastai išraiškinga ir sąmojinga. Wilde'as buvo žinomas dėl savo aštrių paradoksų, sąmojingų replikų ir aforizmų, kuriuos jis meistriškai naudojo tiek kasdieniuose pokalbiuose, tiek savo kūryboje. Jis nuolat stebino pašnekovus netikėtais požiūriais ir gebėjimu sukti pokalbį į filosofines ar estetiką temas.

 

Šis ekscentriškumas buvo ne tik stiliaus, bet ir filosofijos išraiška. Wilde'as tikėjo „menu dėl meno“ principu (angl. art for art's sake), teigdamas, kad menas neturi tarnauti jokiam moraliniam ar didaktiniam tikslui, o turi būti vertingas pats savaime, dėl savo grožio. Jis manė, kad gyvenimas taip pat turėtų būti išgyvenamas kaip estetinis patyrimas, kuriame svarbiausia yra grožis ir malonumas, o ne nuobodi moralė ar konvencijos. Būtent todėl jis sąmoningai laužė visuomenės normas, provokavo ją savo homoseksualumu ir gyvenimo būdu, kuris atvirai prieštaravo Viktorijos epochos dvigubiems standartams. Šis ekscentriškumas buvo jo būdas išreikšti individualumo laisvę ir kritiką hipokritiškiems visuomenės sluoksniams, galiausiai įaudrinęs laikmečio vaizduotę ir pavertęs jį tiek žvaigžde, tiek tragiška mito dalimi.

 

Oscaro Wilde'o homoseksualus gyvenimas, nors ir slepiamas nuo didžiosios visuomenės dalies, tapo jo asmeninės tragedijos ir viešo pasmerkimo priežastimi konservatyvioje Viktorijos epochos Anglijoje. Nors Wilde'as buvo vedęs Constance Lloyd ir turėjo du sūnus, Cyri'lį ir Vyvyan'ą, jo asmeninis gyvenimas pamažu vis labiau krypo link santykių su vyrais. Jo pirmasis žinomas meilužis vyras, kaip manoma, buvo žurnalistas ir kritikas Robertas Rossas. Tačiau didžiausią ir lemtingiausią įtaką jo gyvenimui padarė ryšys su jaunu aristokratu ir poetu Lordu Alfredu Douglasu, geriau žinomu „Bosie“ pravarde.

 

Jų santykiai prasidėjo 1891 metais ir buvo itin intensyvūs, kupini aistros, bet kartu ir dramos bei finansinių iššūkių. Wilde'as savo uždarbį kaip populiarus dramaturgas negailėdamas leido Bosie'o įgeidžiams, kas įtraukė jį į Londono homoseksualų pogrindžio pasaulį. Tuo metu homoseksualūs aktai buvo laikomi kriminaliniu nusikaltimu Anglijoje ir buvo baudžiami griežtai. Bosie'o tėvas, Queensberry markizas, sužinojęs apie sūnaus ir Wilde'o ryšius, įsiuto ir siekė bet kokia kaina atskleisti Wilde'o paslaptis ir jį sunaikinti. Markizas viešai įžeidė Wilde'ą, palikdamas jam vizitinę kortelę su užrašu „pozityvus sodomitas“.

 

Wilde'as, paklausęs Bosie'o patarimo ir, kaip daugelis teigia, arogancijos pagautas, nusprendė paduoti markizą į teismą už šmeižtą, nepaisydamas draugų įspėjimų bėgti į Prancūziją, kur homoseksualumas buvo dekriminalizuotas. Šis teismo procesas virto tikra katastrofa. Gynyba greitai atskleidė Wilde'o intymius ryšius su kitais vyrais, įskaitant ir žemesnių sluoksnių asmenis bei vyrus, dirbusius prostitucijos sferoje. Bylos eigai pasisukus prieš jį, Wilde'as buvo priverstas atsiimti kaltinimus markizui. Tačiau tai nesustabdė teisinio persekiojimo – jis pats buvo areštuotas ir apkaltintas „šiurkščiu nepadorumu“. Po dviejų garsių teismo procesų, plačiai nušviestų spaudoje ir sukėlusių didžiulį skandalą, 1895 metais Oscaras Wilde'as buvo nuteistas dvejų metų sunkiųjų darbų bausme.

 

Jo įkalinimas, ypač Readingo kalėjime, buvo niokojantis smūgis jo sveikatai ir karjerai. Nors kalėjime jis parašė įsimintiną laišką „De Profundis“ (išleistą po mirties), apmąstydamas savo santykius su Bosie, savo nuopolį ir dvasinę kelionę, jo kūrybinis kelias ir visuomeninė padėtis buvo neatšaukiamai sugriauti. Po paleidimo iš kalėjimo 1897 metais, atskirtas nuo žmonos ir sūnų, finansiškai palūžęs, Wilde'as paliko Angliją ir likusius trejus savo gyvenimo metus praleido tremtyje Paryžiuje, kur mirė 1900 metais. Nors jis niekada tiesiogiai neatsiprašė už savo santykius, teisme gindamas „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“, ir tikėjo, kad buvo nubaustas už tai, kad yra menininkas ir nonkonformistas, jo viešas pasmerkimas dėl homoseksualumo pavertė jį tragedijos ir kartu LGBTQ+ bendruomenės ikona.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė: Estija, Tartu - ką galima pamatyti Tartu mieste? Nuotraukos, įspūdžiai ir komentarai

 

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad visai neseniai teko pabuvoti Estijos antrame pagal dydį mieste Tartu, kurio universiteto reitingas yra labai aukštas. Apskritai tai jaunas miestas, nes jame gyvena daug studentų, ne tik estų, bet ir jaunuolių iš viso pasaulio. Tartu tądien buvo gan tvanku ir karšta, tačiau miestas labai žalias, o universiteto miestelio fakultetai įsidėstę įvairiose vietose (kai kas centre, prie rotušės aikštės, o kai kurie pastatai miškinguose Tartu parkuose). Lyginant su Lietuva, Tartu gan skiriasi, nes nustebino Tartu parkai – dideli ir stori ąžuolai atvėsino ir paslėpė aitrius saulės spindulius. Vaikščiodamas po centrą ir parką galvojau, kaip ištisą šimtmetį šioje neįtikėtinai gaivinančioje ir ramioje vietoje mokosi ir vaikšto studentai.

Tiesa, šiemet 2024 metais Tartu yra ir Europos kultūros sostinė, todėl čia turėtų vykti itin daug renginių, tačiau darbo dieną nelabai tos kultūros matėsi, tik papuošta rotušė. Matyt, kaip jau įprasta su Kultūros sostinės renginiais, visgi didieji renginiai vyksta savaitgaliais arba vakarais.

Miesto architektūra įvairi, nuo skandinaviškojo klasicizmo primenančių mūrinių pastatų, kuriuose dažniausiai įsikūrę Tartu universiteto fakultetai, iki triaukščių medinukų, „įaugusių“ į modernių pastatų virtinę. Būtent nustebino spalvotai dažytų medinių pastatų gausa, kurie man priminė Lietuvos mažesniųjų miestų architektūrą, pavyzdžiui, Telšius ir Plungę. Na ir aišku, dėl ko lietuviai dažniausiai vyksta į Tartu? Ogi dėl AHHAA mokslo centro muziejaus, kuris toks vienintelis Pabaltyje. Čia išties yra ką veikti netgi suaugusiems, kurie domisi mokslo technologijomis, nebijo išbandyti ir šiek tiek ekstremalių dalykų. Nors centre daug jaunimo ir netgi visai vaikų, pats daug ką kaip vaikas išbandžiau ir patyriau.

Dalijuosi toliau fotoreportažu ir komentarais.

Man kiek keistokas derinys, bet įdomus. Tartu galima pamatyti Oscar Wild ir Eduard Wild skulptūras. Šie Wildai buvo iš dalies amžininkai, Eduarda kiek jaunesnis, svarbus Estijos veikėjas, tačiau jiedu niekada nebuvo susitikę, tad kažkas dėl bendros pavardės sumąstė tokią meno idėją. O kodėl ne?

Tartu vienas pirmųjų Pabaltyje pradėjo rodyti kiną.

Man asmeniškai tie sutvarkyti ir dailūs Tartu mediniai namai labai patinka.

Švedų veikėjas Johan Skytte (1577-1645) yra itin reikšmingas estam ir Tartu gyventojams, būtent jis ir įkūrė Tartu universitetą, vieną seniausių mokslo židinių Pabaltyje. Jam ir skirtas paminklas viename iš universiteto kiemelių.

Tartu neįprastai daug ąžuolų. Teikia nepaprastos ramybės. Visgi juk tai ypatingas medis.

Čia matote Tartu katalikų katedrą, kuri vietinių vadinama Tartu toonkirk. Ji laikoma viena didžiausių mūrinių bažnyčių šiaurės Baltijoje, tiesa, dalis yra neišlikusi. Ji tokia didelė, kad dalis bažnyčios rekonstruota ir jame veikia Tartu universiteto muziejus, o griuvėsiai tvarkingai sutvarkyti. Sakoma, kad nuo viršaus atsiveria visas nepakartojamas tartu vaizdinys.

Žymus estų tautos poetas ir estų poezijos modernintojas Kristian Jaak Peterson (1801-1822), tikriausiai lietuvių atitiktų Maironį, bet, deja, vyras nugyveno viso labo 21 metus ir mirė nuo tuberkuliozės. Jis gimė Rygoje ir mirė Rygoje, tačiau išsilavinimą įgavo Tartu universitete ir kūrė estiškai. Nors buvo gavęs finansavimą studijoms, bet iki Tartu turėjo eiti pėsčiomis, nes neturėjo už ką čionai atvykti, todėl paminkle jis pavaizduotas su kelionės lazdele.

Paminklas svarbiam vokiečių kilmės mokslininkui Karl Ernst von Baer (1792-1876).

Studentų tiltas. Tradicija per jį perbėgti ar pereiti nekvėpuojant, mintyse kartojant savo troškimą ir norą. Gali būti, kad tai turistams sukurta tradicija pramogų dėlei. Tiesa, kitoje pusėje lotyniškai pašlovinta tinginystė. Senas studentų juokelis.

Besibučiuojanti porelė – rotušės širdyje esantis fontanas, tiesa, labai gražus ir patrauklus.

Vaizdas nuo studentinio tilto nuo kalvos į tartu senamiestį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth Macneal "Lėlių fabrikas"

 Elizabeth Macneal. „Lėlių fabrikas“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 360.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai pamačiau Vytauto Bikulčiaus praėjusių metų top 10 knygų sąrašą, pamaniau, kad daugelį knygų skaičiau, arba norėčiau skaityti neskaitytų, tarp jų buvo minima ir šioji. Nežinau, kas man užėjo, tačiau prekybos centre (kaip dažniausiai per karantiną ir nutinka) urmo lovyje pamačiau būtent britų rašytojos Elizabeth Macneal (g. 1988) romaną Lėlių fabrikas (angl. Doll Factory), kuris anglų kalba pasirodė 2019 metais ir bemat tapo bestseleriu. Į lietuvių kalbą mums šį romaną išvertė Elžbieta Kmitaitė.

 

Kaip šioji knyga atsidūrė mano pirkinių krepšelyje? Atidėjau gal kokius du kartus, kol nusprendžiau, kad, jeigu nepatiks, padovanosiu kam nors arba parduosiu per sena.lt Visgi nusipirkti šią knygą inspiravo ne tiek nuojauta ir ypatingai geros literatūros uoslė, kiek troškimas paskaityti kažką kraupaus, kuriame būtų karalienės Viktorijos laikų mistinių siaubo istorijų dvasia. Norėjosi kažko tarp Mary Shalley Frankenšteino (1823) ir Oscar Wilde Doriano Grėjaus portreto (1890) – žodžiu, to, kas atspindėtų būtent XIX amžiaus mistifikuotą istoriją, kurioje kaip per kokį Todo Svynio miuziklą, visiems lekia galvos, kviečiamos dvasios, o purviname Dikenso laikų Londone apsireiškia Kalėdų dvasios. Manau, tą atmosferos ilgesį karantino metu iššaukė vaikystėje ir paauglystėje skaitytos šiurpios senos pasakaitės ir animaciniai filmai, todėl pamaniau, kad Lėlių fabrikas yra kaip tik man.

 

Veiksmas vyksta Londone XIX amžiaus viduryje. Pastarąjį miestą tuoj apgaubs mechaninė revoliucija, šiame mieste ruošiamasi Didžiajai Parodai. Tų didžių įvykių pašonėje stebimos dvynės Roza ir Airisė, kurios varginančiai dirba pikčiurnos moterėlės žaislų parduotuvėje t. y. spalvina ir dekoruoja lėles, kurios, pasirodo, labiau būdavo Londone užsakomos kaip laidotuvių vainikas ar mirusių vaikų fotografijoms dekoruoti. Žodžiu, viena iš seserų viena akimi akla, nes ją užklupo raupai, o kita – gimė su pažeistu raktikauliu, todėl deformuota. Galiausiai Airisę pastebi žymus Londono dailininkas ir pasikviečia ją pozuoti už stulbinamą užmokestį, kurio Airisė negali atsakyti, nes pati turi polinkį dailei. Tačiau merginos pasirinkimas išeiti iš darbo ir palikt seserį verčia morališkai nusižengti ir nuolat graužtis, o dar tapti pozuotoja t. y. tas pats, kas tapti tiesiog tų laikų prostitute. Galiausiai tarp tapytojo ir Airisės užsimezga meilės ryšys, bet jį nutraukti ruošiasi nesveikas iškamšų darytojas Silas...

Autorė panaudoja, kaip jau įprasta lengvai paskaitomame istoriniame romane, istorines XIX amžiaus detales. Be Didžiosios Parodos autorė gana gerai perteikia anų laikų Londoną (beveik tokį, kokį ir matome filmų ekranizacijose). Čia nestinga kvapų, spalvų, purvo, lengvabūdiškumo, nesaugumo. Ypač tą puikiai padeda perteikti moterų subordinacinė padėtis ir mažylis berniukas Albis, kurio mažoji sesutė dirba prostitute, o jis dienomis renka Silo eksponatus iškamšų parduotuvėlei. Kaip jis bėgioja gatvelėmis svajodamas apie kaulinius dantis. Tai tarsi Č. Dikenso Oliverio Tvisto likimo vaikas, per kurį veriasi nemažai to meto Londono socialinių realijų. Autorė taip pat atskleidžia ir tapytojų ideologines kovas, naudoja dokumentiką, to meto spaudoje pasirodžiusias recenzijas ir t. t.

 

Tačiau istoriniame kontekste vyksta jau autorės išgalvoti įvykiai. Kraupusis Silas, priklausomas, kaip ir daugelis nors kiek viduriniosios klasės pasiturinčių žmonių, nuo opijaus, primena atstumtąjį Paryžiaus katedros vaizduojamą kuprių Kvazimodą. Jis įsimyli Airisę ir tiek sau prisikuria istorijų, kad nebeskiria realių dalykų nuo pramanų. Nepaisant to, jis gudrus psichopatas, stresinėse situacijose moka įtikinamai meluoti. Lėlių fabrikas lyginamas su Patrick Suskind Kvepalais, o aš dar pridėčiau norvego Nikolaj Frobenius Laturo katalogą, kuriame vaizduojamas gimęs vaikas, kuris negali jausti fizinio skausmo. Abejose lyginamose knygose aprašomi antžmogiai, turintys tam tikrų gebėjimų, kurių neturi paprastas žmogus, o štai Lėlių fabrike mes turi tik psichinį narkomaną, kurio baisumą sukūrė nemeilė ir panieka iš aplinkos. Silo ketinimų motyvai ir filosofija labai paprasta: „Juk jis neatima jiems gyvybių, bet išsaugo prisiminimą, totemus, kurie gyvuos amžinai, kailius, kurie antraip supūtų skersgatviuose. Negana to, jie jam tiek daug reiškia (p. 307).“ Šiuo atveju turime literatūrinį portretą, priveiktą bejėgystės, įvarytą į kampą žmogų, kuris tada tampa toks iškreiptas ir agresyvus, kad imasi paties dievo vaidmens tverti iškamšomis savo amžinybės pasaulį.

Elizabeth Macneal

 

Neanalizuosiu ypatingosios Airisės portreto, jis man neatrodė itin įdomus. Tai aiškiai sąmoningai perteikta epochos moteris, kuri suvokia, kas yra taisyklės ir reputacija, bet vis tiek elgiasi impulsyviai nedovanotinai, nes atlieka tam tikrą feministinę šio romano rolę: būti maištininke ir savo drąsa kerėti vyrus. Kai kada romane suspindėdavo „naiviojo romano“ gairės, kurios būdingas tik abejotiniems meilės romanams: „Luisas pakelia jai pasijonį ir įkiša ranką tarp kojų – ją persmelkia malonumas. Nori būti kuo arčiau jo, nori tapti jo dalimi, atsiduoti šiam gėdingam malonumui (p. 203).

 

Erotiniai geismo intarpai neretai išbalansuoja visą romano atmosferą ir pamiršti, jog skaitai lyg ir mistinę siaubo istoriją apie vargdienius Londone, tačiau retsykiais atrodo, kad Airisei labai pasisekė: ji laimėjo milijoną, ar bent Proto mūšyje kelionę aplink pasaulį, nes gavo turtingą aistringą vyrą, kuris vertina jos fizinę negalią, ji turi talentą tapyti, susitaiko su dvyne ir net išbrenda iš skurdo... Tačiau paskutiniuosius 60-50 puslapių suskaičiau kaip veiksmo trilerį. Galima sakyti, kad beveik nuspėjamai nuobodų, ekranizuotą Netflix vidutiniokų kino kūrėjų. Kai kurie veiksmai ir įvykiai aprašomi kaip tikrai iš tokių filmų, kad verčia abejoti šios knygos literatūriškumu ir menine verte apskritai: „Airisė išlenda pro liuką į keistą netvarkingą kambarį, bet kažkas ją sulaiko. Jis čiupo jai už kojos. Mergina spardosi, muistosi, mintyse kartodama tu man ne šeimininkas, tu manęs nenugalėsi, ir ištraukia koją (p. 303).“ Čia kaip tuose trileriuose, kai užpuolikas ar pabaisa jau atrodo nugarmėjo peklon, bet vis dar keliom sekundėm išsiropščia ir sugriebia aukai už kojos...

 

Norėčiau teigti, kad perskaičiau labai gerą knygą, bet nemeluosiu, kad knygos pradžia gana įtraukė, tačiau visuma nuvylė. Buvo smalsu, kaip viskas bus sunarpliota, kaip bus atskleisti mistiniai dalykai, tačiau čia mistikos, jeigu tikitės, nerasite. Tam tikrą Londono purviną atmosferą su, dabar mūsų akimis žiūrint, iškrypėliška socialine sistema ir nelygybe – taip. Dailininkų bohemų kovas – taip. Vaikų bejėgystę – taip. Autorė savo kontekstus pagrindžia istorinio laikotarpio dokumentika, bet ne tokia įkyriai intelektualia, kad reiktų kas puslapį bėgti į google ir pasižiūrėti. Knyga, sakyčiau, nepretenzinga, beveik popsiška, kurioje subalansuotas greitas nelabai intelektualus skaitymas, nes visgi tai meilės istorija, kurią „pagardina“ anų laikų psichopatas ir trilerio (I Will Survive!) elementai. Man asmeniškai knyga buvo įdomi tik dėl atmosferos, pirmoji knygos pusė stipresnė, paslaptingesnė, o nuo vidurio daugmaž darosi viskas aišku, nes šioje knygoje, kaip ir Holivude, belieka pasiimti tik spragėsių.

 

Jūsų Maištinga Siela   

Oscar Wilde "Doriano Grėjaus procesas" / "The Picture of Dorian Gray"

Sveiki,

Siūlau susipažinti su knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių iš šios su savo skaitytojais.

P. S. Paspauskite ant paveikslėlio ir jis išdidės.

Jūsų Maištinga Siela