Sveiki, skaitytojai,
Kai pamačiau Vytauto Bikulčiaus
praėjusių metų top 10 knygų sąrašą, pamaniau, kad daugelį knygų skaičiau, arba
norėčiau skaityti neskaitytų, tarp jų buvo minima ir šioji. Nežinau, kas man
užėjo, tačiau prekybos centre (kaip dažniausiai per karantiną ir nutinka) urmo
lovyje pamačiau būtent britų rašytojos Elizabeth Macneal (g. 1988) romaną
Lėlių fabrikas (angl. Doll Factory), kuris anglų kalba
pasirodė 2019 metais ir bemat tapo bestseleriu. Į lietuvių kalbą mums šį romaną
išvertė Elžbieta Kmitaitė.
Kaip šioji knyga atsidūrė mano
pirkinių krepšelyje? Atidėjau gal kokius du kartus, kol nusprendžiau, kad,
jeigu nepatiks, padovanosiu kam nors arba parduosiu per sena.lt Visgi
nusipirkti šią knygą inspiravo ne tiek nuojauta ir ypatingai geros literatūros
uoslė, kiek troškimas paskaityti kažką kraupaus, kuriame būtų karalienės
Viktorijos laikų mistinių siaubo istorijų dvasia. Norėjosi kažko tarp Mary
Shalley Frankenšteino (1823) ir Oscar Wilde Doriano Grėjaus portreto
(1890) – žodžiu, to, kas atspindėtų būtent XIX amžiaus mistifikuotą istoriją,
kurioje kaip per kokį Todo Svynio miuziklą, visiems lekia galvos, kviečiamos
dvasios, o purviname Dikenso laikų Londone apsireiškia Kalėdų dvasios. Manau,
tą atmosferos ilgesį karantino metu iššaukė vaikystėje ir paauglystėje
skaitytos šiurpios senos pasakaitės ir animaciniai filmai, todėl pamaniau, kad Lėlių
fabrikas yra kaip tik man.
Veiksmas vyksta Londone XIX
amžiaus viduryje. Pastarąjį miestą tuoj apgaubs mechaninė revoliucija, šiame
mieste ruošiamasi Didžiajai Parodai. Tų didžių įvykių pašonėje stebimos dvynės Roza ir Airisė, kurios varginančiai dirba pikčiurnos moterėlės žaislų
parduotuvėje t. y. spalvina ir dekoruoja lėles, kurios, pasirodo, labiau būdavo
Londone užsakomos kaip laidotuvių vainikas ar mirusių vaikų fotografijoms
dekoruoti. Žodžiu, viena iš seserų viena akimi akla, nes ją užklupo raupai, o
kita – gimė su pažeistu raktikauliu, todėl deformuota. Galiausiai Airisę
pastebi žymus Londono dailininkas ir pasikviečia ją pozuoti už stulbinamą
užmokestį, kurio Airisė negali atsakyti, nes pati turi polinkį dailei. Tačiau
merginos pasirinkimas išeiti iš darbo ir palikt seserį verčia morališkai
nusižengti ir nuolat graužtis, o dar tapti pozuotoja t. y. tas pats, kas tapti
tiesiog tų laikų prostitute. Galiausiai tarp tapytojo ir Airisės užsimezga
meilės ryšys, bet jį nutraukti ruošiasi nesveikas iškamšų darytojas Silas...
Autorė panaudoja, kaip jau įprasta
lengvai paskaitomame istoriniame romane, istorines XIX amžiaus detales. Be Didžiosios
Parodos autorė gana gerai perteikia anų laikų Londoną (beveik tokį, kokį ir matome
filmų ekranizacijose). Čia nestinga kvapų, spalvų, purvo, lengvabūdiškumo,
nesaugumo. Ypač tą puikiai padeda perteikti moterų subordinacinė padėtis ir
mažylis berniukas Albis, kurio mažoji sesutė dirba prostitute, o jis dienomis
renka Silo eksponatus iškamšų parduotuvėlei. Kaip jis bėgioja gatvelėmis
svajodamas apie kaulinius dantis. Tai tarsi Č. Dikenso Oliverio Tvisto
likimo vaikas, per kurį veriasi nemažai to meto Londono socialinių realijų. Autorė
taip pat atskleidžia ir tapytojų ideologines kovas, naudoja dokumentiką, to
meto spaudoje pasirodžiusias recenzijas ir t. t.
Tačiau istoriniame kontekste
vyksta jau autorės išgalvoti įvykiai. Kraupusis Silas, priklausomas, kaip ir
daugelis nors kiek viduriniosios klasės pasiturinčių žmonių, nuo opijaus,
primena atstumtąjį Paryžiaus katedros vaizduojamą kuprių Kvazimodą. Jis įsimyli Airisę ir tiek sau prisikuria istorijų, kad nebeskiria
realių dalykų nuo pramanų. Nepaisant to, jis gudrus psichopatas, stresinėse
situacijose moka įtikinamai meluoti. Lėlių fabrikas lyginamas su Patrick
Suskind Kvepalais, o aš dar pridėčiau norvego Nikolaj Frobenius Laturo
katalogą, kuriame vaizduojamas gimęs vaikas, kuris negali jausti fizinio
skausmo. Abejose lyginamose knygose aprašomi antžmogiai, turintys tam tikrų
gebėjimų, kurių neturi paprastas žmogus, o štai Lėlių fabrike mes turi
tik psichinį narkomaną, kurio baisumą sukūrė nemeilė ir panieka iš aplinkos. Silo
ketinimų motyvai ir filosofija labai paprasta: „Juk jis neatima jiems
gyvybių, bet išsaugo prisiminimą, totemus, kurie gyvuos amžinai, kailius, kurie
antraip supūtų skersgatviuose. Negana to, jie jam tiek daug reiškia (p. 307).“
Šiuo atveju turime literatūrinį portretą, priveiktą bejėgystės, įvarytą į kampą
žmogų, kuris tada tampa toks iškreiptas ir agresyvus, kad imasi paties dievo vaidmens
tverti iškamšomis savo amžinybės pasaulį.
Neanalizuosiu ypatingosios Airisės
portreto, jis man neatrodė itin įdomus. Tai aiškiai sąmoningai perteikta
epochos moteris, kuri suvokia, kas yra taisyklės ir reputacija, bet vis tiek
elgiasi impulsyviai nedovanotinai, nes atlieka tam tikrą feministinę šio romano
rolę: būti maištininke ir savo drąsa kerėti vyrus. Kai kada romane suspindėdavo
„naiviojo romano“ gairės, kurios būdingas tik abejotiniems meilės romanams: „Luisas
pakelia jai pasijonį ir įkiša ranką tarp kojų – ją persmelkia malonumas. Nori būti
kuo arčiau jo, nori tapti jo dalimi, atsiduoti šiam gėdingam malonumui (p.
203).
Erotiniai geismo intarpai neretai
išbalansuoja visą romano atmosferą ir pamiršti, jog skaitai lyg ir mistinę
siaubo istoriją apie vargdienius Londone, tačiau retsykiais atrodo, kad Airisei
labai pasisekė: ji laimėjo milijoną, ar bent Proto mūšyje kelionę aplink
pasaulį, nes gavo turtingą aistringą vyrą, kuris vertina jos fizinę negalią, ji
turi talentą tapyti, susitaiko su dvyne ir net išbrenda iš skurdo... Tačiau
paskutiniuosius 60-50 puslapių suskaičiau kaip veiksmo trilerį. Galima sakyti,
kad beveik nuspėjamai nuobodų, ekranizuotą Netflix vidutiniokų kino kūrėjų. Kai
kurie veiksmai ir įvykiai aprašomi kaip tikrai iš tokių filmų, kad verčia
abejoti šios knygos literatūriškumu ir menine verte apskritai: „Airisė išlenda
pro liuką į keistą netvarkingą kambarį, bet kažkas ją sulaiko. Jis čiupo jai už
kojos. Mergina spardosi, muistosi, mintyse kartodama tu man ne šeimininkas, tu
manęs nenugalėsi, ir ištraukia koją (p. 303).“ Čia kaip tuose trileriuose,
kai užpuolikas ar pabaisa jau atrodo nugarmėjo peklon, bet vis dar keliom
sekundėm išsiropščia ir sugriebia aukai už kojos...
Norėčiau teigti, kad perskaičiau labai
gerą knygą, bet nemeluosiu, kad knygos pradžia gana įtraukė, tačiau visuma nuvylė. Buvo smalsu, kaip
viskas bus sunarpliota, kaip bus atskleisti mistiniai dalykai, tačiau čia
mistikos, jeigu tikitės, nerasite. Tam tikrą Londono purviną atmosferą su, dabar
mūsų akimis žiūrint, iškrypėliška socialine sistema ir nelygybe – taip.
Dailininkų bohemų kovas – taip. Vaikų bejėgystę – taip. Autorė savo kontekstus
pagrindžia istorinio laikotarpio dokumentika, bet ne tokia įkyriai
intelektualia, kad reiktų kas puslapį bėgti į google ir pasižiūrėti. Knyga,
sakyčiau, nepretenzinga, beveik popsiška, kurioje subalansuotas greitas nelabai
intelektualus skaitymas, nes visgi tai meilės istorija, kurią „pagardina“ anų
laikų psichopatas ir trilerio (I Will Survive!) elementai. Man asmeniškai
knyga buvo įdomi tik dėl atmosferos, pirmoji knygos pusė stipresnė,
paslaptingesnė, o nuo vidurio daugmaž darosi viskas aišku, nes šioje knygoje, kaip ir Holivude, belieka pasiimti tik spragėsių.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą