Knyga: Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) "Apsiaustas" (Baubas ir kitos geriausios istorijos)

 Nikolai Gogol. „Baubas ir kitos geriausios istorijos“ – Kaunas: Obuolys, 2020. – p. 473–505.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip aš pasiilgau auksinės rusų literatūros klasikos! Tikriausiai paskutinįkart skaičiau prieš kokius penkerius metus F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę, kaip tyčia, sąmoningai nustojau, nors ir susipirkau likusius šio rašytojo, kaip ir Tolstojau, kaip ir Gogolio tomus. Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) (1809-1852) ukrainiečių kilmės rusų rašytojas, priklauso auksinei rusų rašytojų kartai, o jo literatūra nemari iki šių dienų. Ir nors yra teorija, kad geras romanas ar prozos kūrinys gyvuoja ir yra paskaitomas masinio skaitytojo maždaug 150-200 metų, vėliau dėl sudėtingų žodžių ir pasikeitusios realybės, jis dažniausiai skaitomas tik literatūrologų. Tokių rašytojų „nueinančių“ ir nebegalinčių konkuruoti su epochomis, nes nusensta jų kūryba, yra tikrai labai daug. Skaitydamas Gogolio apsakymą Apsiaustas iš Obuolio išleistos knygos Baubas ir kitos geriausios istorijos visgi nepalioviau galvoti, kad tas įstabus ir kritikų išgirtas apsakymas vis dar aktualus ir lengvai paskaitomas šių dienų skaitytojui.

 

Apsiaustą, kaip ir kitus rinkinio tekstus, į lietuvių kalbą išvertė Motiejus Miškinis. Kol kas iš šio rinkinio skaičiau tik šį vieną apsakymą, todėl kalbėsiu tik apie jį.

 

Apsakyme pasakojama apie Akakijų Akakijevičių, penkiasdešimt metų perkopusį vyrą, kuris dirba departamente valstybinį darbą. Veiksmas vyksta Peterburge maždaug XIX amžiaus pirmojoje pusėje. A. Akakijevičius neturi sukūręs šeimos, jį galima pavadinti kukliu vienišiumi, kuris nelinkęs į konfliktus ir tik retomis progomis išsako savo nuomonę. Darbe jis iš kolegų patiria patyčias, yra nuolat dėl savo uždarumo pašiepiamas. „Reikia žinoti, kad Akakijaus Akakijevičiaus apsiaustas irgi buvo valdininkų pajuokos objektas jam netgi nepripažindavo garbingo apsiausto vardo ir vadindavo jį kapotu (p. 480).“

 

Ilgą laiką vyras kentęs patyčias galiausiai įvertina savo išdilusį apsiaustą ir ryžtasi jį taisyti. Netrukus jis iš siuvėjo sužino, kad apsiaustas toks senas ir sudriskęs, kad beveik nepataisomas, todėl, įtikintas siuvėjo, nusprendžia nusipirkti naują drabužį. Naujas apsiaustas kainuoja siaubingus pinigus ir vyras yra priverstas permąstyti visą savo metinį atlyginimą ir iš naujo įvertinti savo skurdų gyvenimą. Jis nenustoja galvoti apie naują apsiaustą, toji mintis lyg gyvatė įsisuka į vyruko mintis ir nuo tada Akakijus Akakijevičius apie apsiaustą imą galvoti kaip apie artimą žmogų: „Nuo šio laiko pats jo gyvenimas tartum pasidarė kažkoks turiningesnis, lyg jis būtų vedęs, lyg kažkoks kitas žmogus būtų čia pat buvęs, lyg jis būtų ne vienas, o tarsi kažkokia maloni gyvenimo draugė būtų sutikusi kartu su juo eiti gyvenimo keliu, – ir toji draugė buvo ne kas kitas, kaip tas pat apsiaustas, su stora vata, su tvirtu, patvariu pamušalu (p. 487).“

Nikolajus Gogolis

 

Nereikia būti aiškiaregiu, kad maždaug kūrinio viduryje suvoktume, jog N. Gogolis kuria tragiškos lemties veikėją, kuris per savo aistrą apsiaustui gaus galą. Visgi pasakojimas parašytas uždegančiai talentingai ir, bent jau man, priminė F. Kafkos Procesą, kuriame taip pat vaizduojamas biurokratinis absurdas ir neteisybė. Apsiauste pagrindinis veikėjas taip pat grumiasi su valdininkų biurokratija, jų puikybe bei arogancija. Sudėjęs visas viltis į apsiaustą, jis tikisi kompensuoti menkavertiškumą ir nors kartą sulaukti iš aplinkos pagarbos. Naujas madingas apsiaustas – pasiturinčiųjų ženklas, todėl A. Akakijevičius investuoja į jį kur kas daugiau, nei buvo numatęs. Iš pradžių apsiaustas lyg ir atperka visus lūkesčius, darbe apie jį pradeda šnekėti visi ir netgi vyras pakviečiamas į aukštuomenės vakarėlį, tačiau grįžtant namo užpuolikai atima vienintelė vertingą daiktą. Nuo tada prasideda pagrindinio veikėjo tragedija, jis bando per valdžios instancijas susigrąžinti apsiaustą, prašo valdininkų ir teisėsaugos pagalbos, tačiau agresyviai ir išpuikusiai besielgiantis teisėsaugininkas nusigręžia nuo jo...

 

Iš esmės Gogolis jautriai perteikia kuklaus ir nekonfliktiško žmogaus tragediją. Tiesos įgyvendinimas be tam tikros tvirtos pozicijos, kyšių ir demonstratyviai agresyvaus elgesio (kaip neretai būna ir šiomis dienomis) neįmanomas. Kaip ir N. Gogolio dramoje Revizorius, taip ir Apsiauste, rašytojas vaizduoja ydingą valdžios sistemą, kitaip sakant, kaip toji sistema tiek dvasiškai, tiek fiziškai sunaikina žmogų. Žmogaus svajonėms nelemta išsipildyti, apsiaustas, kuris turėjo apsaugoti ne vien tik nuo Peterburgo žiemos šalčių, bet ir nuo bendradarbių patyčių, staiga tampa moralės ir biurokratinės sistemos žlugdymo įrankiu.

 

N. Gogolis garsėjo savo misticizmu, jo literatūra persisunkusi etninių pasakojimų siaubo elementais. Apsiausto pasakojimas finale vaizduojamas teisybės ieškantis vaiduoklis, kuris iš miestiečių gatvėse atiminėja apsiaustus, kol galiausiai pats valdininkas, nuo kurio priklausė A. Akakijevičiaus gyvybė, tampa tos nerimstančios iš anapus grįžtančios vėlės liudininku. Kitaip sakant, N. Gogolis tam tikra prasme ne tiek realistas, kiek idealistas. Jis tiki, kad net po vargšo mirties įmanomas tam tikras teisingo pasaulio atstatymas ar bent iš dalies galima sužadinti kietaširdžių širdis, o tą galima padaryti primenant, kad žemiškasis gyvenimas neamžinas, kad kiekvienam kietasprandžiui valdininkui, kuris nesilaikė teisingumo ir dorovės skurstančiųjų atžvilgiu, laukia pragariškas teismas.

 

Šiame nesunkiai paskaitomame apsakyme veriasi viskas, ko reikia gerai literatūrai. Pramoginis misticizmas tarnauja kaip atpildas, turime empatiją lavinantį veikėją, socialinę kritiką.

 

Jūsų Maištinga Siela