Knyga: Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) "Apsiaustas" (Baubas ir kitos geriausios istorijos)

 Nikolai Gogol. „Baubas ir kitos geriausios istorijos“ – Kaunas: Obuolys, 2020. – p. 473–505.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip aš pasiilgau auksinės rusų literatūros klasikos! Tikriausiai paskutinįkart skaičiau prieš kokius penkerius metus F. Dostojevskio Nusikaltimą ir bausmę, kaip tyčia, sąmoningai nustojau, nors ir susipirkau likusius šio rašytojo, kaip ir Tolstojau, kaip ir Gogolio tomus. Nikolai Gogol (Nikolajus Gogolis) (1809-1852) ukrainiečių kilmės rusų rašytojas, priklauso auksinei rusų rašytojų kartai, o jo literatūra nemari iki šių dienų. Ir nors yra teorija, kad geras romanas ar prozos kūrinys gyvuoja ir yra paskaitomas masinio skaitytojo maždaug 150-200 metų, vėliau dėl sudėtingų žodžių ir pasikeitusios realybės, jis dažniausiai skaitomas tik literatūrologų. Tokių rašytojų „nueinančių“ ir nebegalinčių konkuruoti su epochomis, nes nusensta jų kūryba, yra tikrai labai daug. Skaitydamas Gogolio apsakymą Apsiaustas iš Obuolio išleistos knygos Baubas ir kitos geriausios istorijos visgi nepalioviau galvoti, kad tas įstabus ir kritikų išgirtas apsakymas vis dar aktualus ir lengvai paskaitomas šių dienų skaitytojui.

 

Apsiaustą, kaip ir kitus rinkinio tekstus, į lietuvių kalbą išvertė Motiejus Miškinis. Kol kas iš šio rinkinio skaičiau tik šį vieną apsakymą, todėl kalbėsiu tik apie jį.

 

Apsakyme pasakojama apie Akakijų Akakijevičių, penkiasdešimt metų perkopusį vyrą, kuris dirba departamente valstybinį darbą. Veiksmas vyksta Peterburge maždaug XIX amžiaus pirmojoje pusėje. A. Akakijevičius neturi sukūręs šeimos, jį galima pavadinti kukliu vienišiumi, kuris nelinkęs į konfliktus ir tik retomis progomis išsako savo nuomonę. Darbe jis iš kolegų patiria patyčias, yra nuolat dėl savo uždarumo pašiepiamas. „Reikia žinoti, kad Akakijaus Akakijevičiaus apsiaustas irgi buvo valdininkų pajuokos objektas jam netgi nepripažindavo garbingo apsiausto vardo ir vadindavo jį kapotu (p. 480).“

 

Ilgą laiką vyras kentęs patyčias galiausiai įvertina savo išdilusį apsiaustą ir ryžtasi jį taisyti. Netrukus jis iš siuvėjo sužino, kad apsiaustas toks senas ir sudriskęs, kad beveik nepataisomas, todėl, įtikintas siuvėjo, nusprendžia nusipirkti naują drabužį. Naujas apsiaustas kainuoja siaubingus pinigus ir vyras yra priverstas permąstyti visą savo metinį atlyginimą ir iš naujo įvertinti savo skurdų gyvenimą. Jis nenustoja galvoti apie naują apsiaustą, toji mintis lyg gyvatė įsisuka į vyruko mintis ir nuo tada Akakijus Akakijevičius apie apsiaustą imą galvoti kaip apie artimą žmogų: „Nuo šio laiko pats jo gyvenimas tartum pasidarė kažkoks turiningesnis, lyg jis būtų vedęs, lyg kažkoks kitas žmogus būtų čia pat buvęs, lyg jis būtų ne vienas, o tarsi kažkokia maloni gyvenimo draugė būtų sutikusi kartu su juo eiti gyvenimo keliu, – ir toji draugė buvo ne kas kitas, kaip tas pat apsiaustas, su stora vata, su tvirtu, patvariu pamušalu (p. 487).“

Nikolajus Gogolis

 

Nereikia būti aiškiaregiu, kad maždaug kūrinio viduryje suvoktume, jog N. Gogolis kuria tragiškos lemties veikėją, kuris per savo aistrą apsiaustui gaus galą. Visgi pasakojimas parašytas uždegančiai talentingai ir, bent jau man, priminė F. Kafkos Procesą, kuriame taip pat vaizduojamas biurokratinis absurdas ir neteisybė. Apsiauste pagrindinis veikėjas taip pat grumiasi su valdininkų biurokratija, jų puikybe bei arogancija. Sudėjęs visas viltis į apsiaustą, jis tikisi kompensuoti menkavertiškumą ir nors kartą sulaukti iš aplinkos pagarbos. Naujas madingas apsiaustas – pasiturinčiųjų ženklas, todėl A. Akakijevičius investuoja į jį kur kas daugiau, nei buvo numatęs. Iš pradžių apsiaustas lyg ir atperka visus lūkesčius, darbe apie jį pradeda šnekėti visi ir netgi vyras pakviečiamas į aukštuomenės vakarėlį, tačiau grįžtant namo užpuolikai atima vienintelė vertingą daiktą. Nuo tada prasideda pagrindinio veikėjo tragedija, jis bando per valdžios instancijas susigrąžinti apsiaustą, prašo valdininkų ir teisėsaugos pagalbos, tačiau agresyviai ir išpuikusiai besielgiantis teisėsaugininkas nusigręžia nuo jo...

 

Iš esmės Gogolis jautriai perteikia kuklaus ir nekonfliktiško žmogaus tragediją. Tiesos įgyvendinimas be tam tikros tvirtos pozicijos, kyšių ir demonstratyviai agresyvaus elgesio (kaip neretai būna ir šiomis dienomis) neįmanomas. Kaip ir N. Gogolio dramoje Revizorius, taip ir Apsiauste, rašytojas vaizduoja ydingą valdžios sistemą, kitaip sakant, kaip toji sistema tiek dvasiškai, tiek fiziškai sunaikina žmogų. Žmogaus svajonėms nelemta išsipildyti, apsiaustas, kuris turėjo apsaugoti ne vien tik nuo Peterburgo žiemos šalčių, bet ir nuo bendradarbių patyčių, staiga tampa moralės ir biurokratinės sistemos žlugdymo įrankiu.

 

N. Gogolis garsėjo savo misticizmu, jo literatūra persisunkusi etninių pasakojimų siaubo elementais. Apsiausto pasakojimas finale vaizduojamas teisybės ieškantis vaiduoklis, kuris iš miestiečių gatvėse atiminėja apsiaustus, kol galiausiai pats valdininkas, nuo kurio priklausė A. Akakijevičiaus gyvybė, tampa tos nerimstančios iš anapus grįžtančios vėlės liudininku. Kitaip sakant, N. Gogolis tam tikra prasme ne tiek realistas, kiek idealistas. Jis tiki, kad net po vargšo mirties įmanomas tam tikras teisingo pasaulio atstatymas ar bent iš dalies galima sužadinti kietaširdžių širdis, o tą galima padaryti primenant, kad žemiškasis gyvenimas neamžinas, kad kiekvienam kietasprandžiui valdininkui, kuris nesilaikė teisingumo ir dorovės skurstančiųjų atžvilgiu, laukia pragariškas teismas.

 

Šiame nesunkiai paskaitomame apsakyme veriasi viskas, ko reikia gerai literatūrai. Pramoginis misticizmas tarnauja kaip atpildas, turime empatiją lavinantį veikėją, socialinę kritiką.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga "Koranas" القرآن - literatūrinis prasmių vertimas

 Sveiki,

„Koranas“ – svarbiausia islamo išpažinėjų knyga, kuri tapo šiemet mano pačiu netikėčiausiu šių metų pirkiniu iš knygų pasaulio. Pamačiau ir negalėjau atsispirti, nors nesu islamistas ir ne itin domiuosi šia religija, kurią paskutiniu metu sunku atskirti nuo politinių agresijos apraiškų, tačiau „Koranas“ lieka ne vien tik šventa knyga, bet kartu ir literatūra.

Romo Jakubauskio ir Sigitos Gedos vertimas kažkada užplieskęs aistras dėl pirmojo vertimo, šįkart, kaip suprantu, su kiek pakoreguotu vertimu, kuriam žalią šviesą įjungė Lietuvos musulmonų suitų centras, duodamas leidimą išleisti naują „Korano“ tiražą. Ir jis nuostabaus estetinio grožio leidimas!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga Jelena Blavatskaja (Елена Петровна Блаватская) "Slaptoji doktrina. Kosmogenezė"

Sveiki,

Sunku patikėti, kad lietuviškai turime išsivertę Jelenos Blavatskajos (kai kur verčiama kaip Helena Blavatskaja) knygą „Slaptoji doktrina. Kosmogenezė“, kuri pirmąkart išleista 1888 metais. J. Blavatskaja yra teosofijos pradininkė, viena pirmųjų, keliavusi po pasaulį ir sujungusi į vieną religiją, filosofiją ir mokslą. Iš dalies jos knyga daugiau nei prieš šimtmetį lyg ir priklausytų ezoterinei literatūrai, kitą vertus, daugelis sako, kad tai begalinis žinių šaltinis. Šiandien, kai visi raštai lengvai prieinami, tikriausiai daugelis renkasi lengvą literatūrą, tačiau negalėjau neįsigyti šios knygos. Bandysiu kada nors skaityti.

Pirmąkart apie Jeleną Blavatskają išgirdau, o tiksliau perskaičiau, skaitydamas Jurgos Ivanauskaitės „Tibeto mandalą“, kurioje retkarčiais užsimenama apie Blavatskają, tačiau tuokart nieko lietuviškai neradau ir šioji pavardė užkrito atmintin, kol „Obuolio“ leidykla nepateikė staigmenos. Iš rusų kalbos pirmąjį didžiulį tomą vertė Antanas Stungurys. Įvadą parašė Augustina Rugilė Vilkišė. Ką gi, nusimato geras skaitymas, kai tik šioji knyga mane pašauks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga "Didysis Šekspyras" (William Shakespeare). Svarbiausios dramos, tragedijos ir komedijos

Sveiki,

Taip, pagaliau ir mano bibliotekoje atsirado šis puikios išvaizdos leidinys. „Didysis Šekspyras. Svarbiausios dramos, tragedijos ir komedijos“. Didžiulis estetiškai išleistas leidinys apima tokius Šekspyro kūrinius kaip „Romeo ir Džuljeta“, „Hamletas“, Makbetas“, „Antonijus ir Kleopatra“, „Otelas“, „Karalius Lyras“, „Ričardas III“, „Vindzoro šmaikštuolės“, „Julijus Cezaris“ ir „Koriolanas“. Visus juos išvertė Aleksys Churginas, na, o įžanginį knygos žodį apie Šekspyro įtaką, jo kūrybą ir gyvenimą straipsnį „Shakespeare‘as interneto epochoje“ parašė Gediminas Jankauskas.

Toli gražu ne visas dar Šekspyras prieinamas lietuvių kalba. Nors visai neseniai šias spragas bandė užpildyti vertėjas Saulius Repečka, išvertęs „Klaidų komedija“ bei „Troilas ir Kresida“. Ką gi. abu šiuos leidinius kaip knygofilas turiu savo bibliotekoje.

Jūsų Maištinga Siela

Leidykla Obuolys vizualiai perleidžia klasikinius kūrinius gurmanams (Auksinė Obuolio serija)

Sveiki,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad noriu save pagirti. Dažnas įrašas tampa kažin kokiu pabambėjimu prieš vienokią ar kitokią visuomenėje riedančią beprotybę, tai nusprendžiau šįkart tiesiog pagirti „Obuolio“ leidyklą ir būti pozityvus. Paskutiniu metu sunkiai praeinu pro šios leidyklos leidžiamas ir perleidžiamas knygas, priklausančias kolekciniams ir auksinio Obuolio serijoms.

Prisimenu „Obuolį“ prieš dešimtmetį kaip buvusį, bet jau išnykusį www.obuolys.lt puslapį, kuriame galėjome gausiai rasti informacijos apie filmus. Tai buvo lietuviška alternatyva amerikietiškam IMDb, bet pamažu puslapis nyko ir menko, tačiau šalia radosi „Obuolio“ leidykla, leidžianti literatūrą pagal ekranizacijas.

Tuokart man knygos, kaip ir daugeliui knygų gurmanų, nepatiko. Abejotina vertimo kokybė, bet labiausiai vis dėlto gąsdino itin smarkus knygos ir filmo komercinimas – viršeliais tapdavo filmų plakatais. Iš principo šios leidyklos knygų neskaitydavau. Tiesiog negalėdavau pakęsti ir net mugėje praeidavau pro stendą nė nežvilgtelėjęs – tai ne man.

Jau kuris laikas „Obuolio“ leidykla pamažu keičia kryptį. Nors dar pasitaiko filmo ekranizacinių viršelio leidinių, tačiau ką jie padarė su klasika yra daugiau nei nuostabu! Patrauklūs ir estetiški viršeliai, matomai neblogas popierius ir daug investuota į dizainą. Toji auksinė Obuolio leidyklos serija išties gurmaniškai įspūdinga! Jau dabar galvoju, kaip ją surinkti ir svajoju apie tam tikrus leidinius, kuriuos galėtų „Obuolys“ perleisti. Nespėjau įšokti į „Du gyvenimai“ traukinį – kažkaip kai pasirodė K. Antarovos didžiulis leidinys, nesidomėjau ezoterine literatūra, o dabar jau ir nebėra kur įsigyti. Reikia manyti, kad „Obuolys“ dar pakartos tiražą.

Tačiau kaip nustebau pamatęs išleista Sigito Gedos verstą „Koraną“! Ir mano mylimas ir F. Dostojevskis „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“. Mačiau, kad bus ir „Broliai Karamazovai“. Deja, jau prekyboje nebeliko L. Tolstojaus nei perleisto „Karas ir taika“, nei „Ana Karenina“ – ir tai buvo net ne tomais, o pateikta didžiuliais sunkiasvoriais kolekciniais leidiniais. (Čia tik knygofilams tikriausiai suprasti). Stryktelėjau pamatęs Virginios Woolf „Orlanda(s)“ kiek pakeistu ir patobulintu pavadinimu. O kur dar Charles Darwin „Rūšių atsiradimas“, kurio galbūt gyvenime neskaitysiu, bet pavarčius patį leidinį kone seilė nutįso... Žiūriu, kad jau nemaža dalis leidinių jau net nebėra prekyboje.

Didžiausia iš visų nuostabų visgi buvo sudėtingas Jelenos Blavatskajos „Slaptoji doktrina. Kosmogenezė“ leidimas, kurį šiandien užsisakiau – ir nieko nežinau. Gal vien dėl paiko turėjimo, gal vien dėl to, kad kažkada norėjau perskaityti.

Bet kokiu atveju, labai tikiuosi, kad leidykla tęs ir laikas nuo laiko perleis leidinius šioje serijoje, nes dažna leidykla sugalvoja geras knygų serijas, bet jas labai dažnai numarina (nėra paklausos?) arba leidžia, pavyzdžiui, „Jotema“ klasikinių knygų seriją labai jau vangiai.

Jūsų Maištinga Siela