7 žmogaus būties planų sistema teosofijoje: fizinis, astralinis, eterinis, mentalinis, kauzalinis, budhinis, atminis kūnas

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų žino, kad žmogus nėra sudarytas vien iš fizinio matmens ir sąmonės bei pasąmonės, kaip įprasta manyti Vakarų civilizacijos suvokimo lygmenyje, bet iš esmės egzistuoja visi septyni (kai kas priskaičiuoja ir daugiau arba esamas vadina kiek kitais pavadinimais, akcentuoja kitus aspektus, pvz., emocinis kūnas, kurio čia nebus) būties lygmenų, t. y. būties planai, kurie yra veikiami pačių įvairiausių jėgų, šiandien šiame įraše susipažinsite su visais septyniais būties planais ir jų charakteristika.

 

Septynių būties planų teorija, kaip vientisa ir detalizuota sistema, daugiausia kilo ir buvo ištobulinta Teosofų draugijoje XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Nors pačių planų idėja turi šaknis senovės vedų filosofijoje, Indijos jogų tradicijose (ypač kosha – penkių apvalkalų – koncepcijoje) ir net Kabaloje, sisteminę septynių lygmenų schemą, kaip ji dabar žinoma Vakaruose, suformavo tokie teosofijos lyderiai kaip Helena Blavatsky, Annie Besant ir Charles W. Leadbeater. Jie susistemino Rytų ir Vakarų ezoterines žinias, sukūrė detalią Būties ir žmogaus sąmonės evoliucijos hierarchiją, kuri tapo pagrindiniu šiuolaikinio Vakarų ezoterizmo ir Naujojo Amžiaus judėjimo (New Age) ramsčiu.

 

1. Fizinis kūnas ir būties planas

 

Teosofijoje Fizinis būties planas yra pats tankiausias ir lengviausiai suvokiamas Būties lygmuo, apimantis visą materialią visatą. Jis egzistuoja dėl eterinio plano, kuris veikia kaip subtilesnis ir nematerialus energijos šablonas, palaikantis fizinę formą ir gyvybę. Šis planas apima visą materiją nuo kietųjų kūnų iki skysčių ir dujų, ir yra valdomas gamtos dėsnių, kuriuos tyrinėja šiuolaikinė fizika. Būtent šiame lygmenyje Sąmonė patiria save per tankų fizinį kūną, kuris tarnauja kaip instrumentas mokymuisi, veiklai ir jutimams trimatėje erdvėje ir linijiniame laike. Tikrasis fizinis planas teosofiškai skirstomas į septynis posluoksnius, iš kurių keturi yra matomi (kietieji, skysčiai, dujos), o kiti trys (eteriniai) yra nematomi, bet gyvybiškai svarbūs.

 

Šis lygmuo teosofinėje evoliucijos schemoje yra pasirinktas kaip didžiausio ribotumo sritis, o tai reiškia ir didžiausią galimybę augti. Per pakartotines inkarnacijas Fiziniame plane, individuali siela (Ego) įgyja patirtį, per kurią ugdo valią, atlieka karmą ir kaupia žinias. Fizinis planas nėra tik iliuzija, bet yra reali bazė, kurioje asmuo turi susidurti su veiksmo ir pasekmės (Karmos) rezultatais. Šis lygmuo yra esminis, nes tik čia, per fizinio kūno sąveiką su išoriniu pasauliu, siela gali daryti apčiuopiamą įtaką ir pasiekti tam tikrus dvasinės evoliucijos etapus, kurie būtų neįmanomi vien aukštesniuose, subtilesniuose planuose.

 

Fizinis planas yra glaudžiai susijęs su eteriniu kūnu, kuris yra nematerialus fizinio kūno „dvynys“ ir priklauso fiziniam lygmeniui. Eterinis kūnas yra atsakingas už gyvybinės energijos (Pranos) absorbavimą ir paskirstymą, ir jis užtikrina energijos srautą bei fizinio kūno sveikatą. Per šį eterinį kūną fizinis planas taip pat susijungia su astriniu (emocijų) planu, leidžiančiu emocijoms ir mintims paveikti fizinę sveikatą ir gerovę. Taigi, nors Fizinis planas yra tankiausias, jis yra nepakartojamai svarbus ir esminis individualios sielos patirčių ciklo komponentas.

 

2. Eterinis kūnas ir būties planas

 

Eterinis planas (angl. The Etheric Plane arba Etheric Double) teosofijoje ir susijusiose ezoterinėse mokyklose yra subtiliausias fizinio būties plano posluoksnis, veikiantis kaip tiltas tarp tankiosios materijos ir aukštesnių, subtilesnių sferų. Jis neegzistuoja atskirai, bet persmelkia ir apgaubia visą fizinę materiją, tarnauja kaip jos energetinė matrica arba „dvynys“. Šis planas yra sudarytas iš eterinės materijos, kuri yra subtilesnė už dujas, bet vis dar priskiriama fizinei visatai. Svarbiausia jo funkcija yra absorbuoti ir paskirstyti gyvybinę energiją (Praną) iš kosmoso visam fiziniam kūnui. Eterinis planas yra atsakingas už gyvybingumą, ląstelių atsinaujinimą ir fizinę sveikatą, o jo sutrikimai ar energijos trūkumas tiesiogiai pasireiškia fizinėmis ligomis.

 

Eterinis planas veikia kaip energijos perdavimo tarpininkas. Jis perkelia impulsus iš astralinio (emocinio) ir mentalinio (proto) planų į fizinį kūną ir, atitinkamai, perduoda fizinius jutimus aukštesniems planams. Būtent Eterinio kūno (arba eterinio apvalkalo) savybės leidžia vykti sąmonei ir gyvenimui fizinėje formoje. Šiame lygmenyje egzistuoja čakra sistema – pagrindiniai energetiniai centrai, kurie veikia kaip „sukūriai“, per kuriuos Prana patenka į kūną ir paskirstoma. Eterinis planas yra tiesiogiai susijęs su visais fiziniais pojūčiais, todėl ezoterinėje praktikoje jo stiprinimas ir valymas yra esminis geresnei sveikatai ir dvasinio augimo palaikymui.

 

Nors eterinis planas paprastai yra nematomas plika akimi, jis kartais vadinamas sveikatos aura ir gali būti suvokiamas per ypač išvystytą regą. Eterinės materijos virpesiai yra glaudžiai susiję su fiziniu laiku ir erdve; Eterinis planas veikia kaip mechanizmas, kuris įgyvendina karmines priežastis (kurios kyla aukštesniame Kauzaliniame plane) fizinėje apraiškoje. Jam taip pat priskiriami kai kurie parapsichologiniai reiškiniai, tokie kaip eterinis projekcija (arba kelionės eteriniu kūnu), nors pats eterinis kūnas po fizinės mirties suyra palyginti greitai, priešingai nei aukštesni sielos apvalkalai. Taigi, tai yra neatsiejama ir gyvybiškai svarbi fizinės egzistencijos dalis.

 

3. Astralinis būties planas ir kūnas

 

Astralinis būties planas (angl. Astral Plane), ezoterinėje kosmologijoje žinomas kaip Emocijų arba Geismų planas, yra antrasis subtiliausias Būties lygmuo, esantis tarp eterinio ir mentalinio planų. Ši sritis yra visų emocijų, aistrų, geismų ir stiprių troškimų sritis, persmelkianti fizinį pasaulį. Dėl šios priežasties jis laikomas gana chaotišku lygmeniu, kurį lengva supainioti su realybe, nes emocinės energijos jame yra labai intensyvios ir gebančios kurti įspūdingas, bet klaidingas vizijas bei patirtis. Būtent Astraliniame plane vyksta dauguma sapnų ir vizijų, o jo vibracijos yra glaudžiai susijusios su žmogaus jutimais ir momentinėmis reakcijomis į aplinką.

 

Žmogaus sąmonės išraiška šiame lygmenyje yra Astralinis kūnas (arba Emocinis apvalkalas). Šis kūnas yra tiesiogiai atsakingas už visą žmogaus emocinę prigimtį, įskaitant tiek destruktyvias (baimę, pyktį, pavydą), tiek ir pozityvias, bet vis dar prisirišusias emocijas (asmeninę meilę, džiaugsmą). Po fizinės mirties, siela patenka į Astralinį planą, kurioje vyksta emocinis valymasis, vadinamas antruoju mirties etapu. Šiame procese, žemiški geismai ir aistros yra paliekami Astralinėje materijoje, kad siela, tapusi lengvesnė, galėtų toliau kilti į ramesnius ir dvasiniu požiūriu aukštesnius Mentalinį ir Kauzalinį planus.

 

Dėl savo vibracijos pobūdžio Astralinis planas tarnauja kaip transmisijos lygmuo, per kurį Mentalinio plano minties formos įgyja emocinį krūvį, kuris vėliau per eterinį planą perduodamas fiziniam kūnui. Astralinė projekcija yra reiškinys, kai sąmonė, kartu su Astraliniu kūnu, laikinai palieka fizinį kūną keliauti šiame emocijų pasaulyje. Svarbu pažymėti, kad Astralinio plano materija nėra amžina; emocinis apvalkalas yra sukurtas kiekvienai inkarnacijai ir suirsta praėjus tam tikram laikui po fizinės mirties, atlikus savo emocinių prisirišimų išvalymo darbą.

 

4. Mentalinis būties planas ir kūnas

 

Mentalinis būties planas, pagal teosofinę kosmologiją, yra trečiasis, subtilus lygmuo, išsidėstęs virš fizinio ir astralinio planų, ir veikia kaip proto bei idėjų sritis. Tai yra mąstymo substancijos matmuo, kuris persmelkia fizinį pasaulį ir yra atsakingas už visus intelektinius procesus – logiką, analizę, planavimą, mokymąsi ir atmintį. Jis yra žymiai subtilesnis už emocijas valdančią astralinę sferą ir yra susijęs su konkrečiomis ir abstrakčiomis mintimis. Dėl savo esmės, jis tradiciškai skirstomas į du posluoksnius: žemutinį mentalinį lygmenį, kuriame veikia kasdienis, loginis protas, ir aukštesnįjį lygmenį, dažnai vadinamą Kauzaliniu planu, kuriame apdorojamos aukštesnės, abstraktesnės idėjos, siejamos su sielos karminiu palikimu.

 

Žmogaus atitikmuo šiame lygmenyje yra Mentalinis kūnas (arba apvalkalas), kuris veikia kaip minčių generatorius ir mąstymo instrumentas. Būtent Mentalinis kūnas leidžia mums formuoti kompleksines minties formas ir sisteminti sukauptas žinias. Jis yra nuolat veikiantis ir, ypač žemutiniame lygmenyje, glaudžiai susijęs su emociniu Astraliniu kūnu, todėl kasdienis mąstymas dažnai būna nudažytas emocijų ir geismų. Sielos evoliucijos metu yra siekiama išgryninti šį kūną, pakylant į aukštesnįjį – Kauzalinį – lygmenį. Ši transformacija leidžia atsiriboti nuo asmeniškumų ir egoistinių idėjų, ir vietoj to pasiekti objektyvų, visuotinį žinojimą bei abstrakčias, grynas tiesas.

 

Mentalinis planas yra esminis evoliucijos proceso mechanizmas, nes per jį siela apdoroja savo patirtis ir geba daryti sąmoningus pasirinkimus, kurie vėliau lemia karmą. Priešingai nei Astralinio plano emocijos, kurios gali būti chaotiškos, Mentalinio plano energija yra labiau tvarkinga ir kryptinga, sukurianti pamatą dvasiniam tobulėjimui. Aukštesnis mentalinis planas, veikiantis kaip sielos „saugykla“ (Kauzalinis kūnas), saugo visą sukauptą išmintį ir pamokas per daugybę inkarnacijų. Taigi, šis lygmuo žymi individualaus intelekto viršūnę, ir yra tiltas į grynąją Intuiciją bei Budhinį planą.

 

5. Kauzalinis (priežastinis) būties planas ir kūnas

 

Kauzalinis būties planas, pagal teosofinę ir ezoterinę kosmologiją, yra ketvirtasis – ir pirmasis tikrai dvasinis – būties lygmuo, dažnai vadinamas Aukštesniuoju Mentaliniu planu. Ši sritis, pavadinta nuo žodžio Causa (priežastis), yra tikrosios individualios sielos (Ego) buveinė, kuri išlieka per visą reinkarnacijų ciklą. Būtent šiame lygmenyje saugomi visi karminiai įrašai – tai yra sėklos ir priežastys visoms patirtims, kurias siela turės patirti ateityje žemesniuose lygmenyse. Kauzalinis planas yra žymiai subtilesnis už emocinį (astralinį) ir loginį (žemutinį mentalinį) planus, ir jo funkcija yra apdoroti universalias, abstrakčias tiesas bei intuicines įžvalgas, kurios nepriklauso nuo materialaus pasaulio kintamumo ar asmeninių emocijų.

 

Žmogaus sąmonės atitikmuo šiame lygmenyje yra Kauzalinis kūnas (angl. Causal Body). Tai yra nemirtingas sielos apvalkalas, kuris tampa vis labiau spindintis ir išvystytas, sielai progresuojant evoliucijos kelyje. Priešingai nei žemutiniai sielos apvalkalai (fizinis, eterinis, astralinis ir žemutinis mentalinis), kurie suyra po kiekvienos fizinės mirties, Kauzalinis kūnas išlieka. Jis veikia kaip „dvasinis sėklos principas“ arba individualybės registras, kaupiantis visas geras savybes, meilę, išmintį ir dvasines pamokas, kurios buvo įgytos per daugybę gyvenimų.

 

Pasiekus šį lygmenį per gilią meditaciją ar dvasinį darbą, asmuo patiria tikrosios vidinės tapatybės jausmą, suvokdamas save ne kaip mirtingą asmenybę, bet kaip besivystančią sielą, dalyvaujančią dideliame evoliucijos procese. Kauzalinis kūnas tarnauja kaip transmisijos priemonė, kuri perneša Aukštesnių planų (Budhinio, Atminio) valią ir tikslus į Mentalinį planą ir žemiau. Jis yra esminis evoliucijos įrankis, kurio galutinis tikslas yra tapti šviesos indu, visiškai išgryninti karmą ir susilieti su dar aukštesne, Budhine (Intuicijos) būties sfera.

 

6. Budhininis (budhalinis) būties planas ir kūnas

 

Budhinis būties planas (angl. Buddhi Plane), dar žinomas kaip Intuicijos planas, yra penktasis pagal subtilumą lygmuo teosofinėje kosmologijoje, esantis aukščiau Kauzalinio (Aukštesniojo Mentalinio) plano. Šis planas atstovauja tyrai intuicijai, dvasinei išminčiai ir universaliai meilei, pranokstančiai bet kokį loginį mąstymą ar emocinius prisirišimus. Tai yra sritis, kurioje siela pradeda suvokti esminę visų gyvybės formų vienybę ir visos egzistencijos vientisumą, o skirtumai, kurie atrodo tokie apčiuopiami žemesniuose planuose, čia visiškai išnyksta. Budhinis planas yra tiesioginis tiltas į aukščiausią dvasinę Būtį ir yra viena iš tų sąmonės būsenų, kurioje galima patirti Dieviškumo apraiškas.

 

Žmogaus atitikmuo šiame lygmenyje yra Budhinis kūnas (angl. Buddhic Body). Jis yra itin subtilus, spindintis ir neapibrėžiamas. Budhinis kūnas yra tas dvasinio apvalkalo komponentas, kuris leidžia sielai patirti aukščiausią palaimą (Anandą) ir tyrą, besąlygišką meilę. Tai yra siela, išsivadavusi iš ego apribojimų, kurioje individualumas (Kauzalinis lygmuo) susilieja su universalumu. Budhinis kūnas veikia kaip intuicijos priėmėjas, gebantis akimirksniu suvokti Tiesą be mąstymo proceso, kurio reikia Mentaliniame plane.

 

Dvasinės evoliucijos eigoje, pilnai išvystytas Budhinis kūnas simbolizuoja įžvalgos pasiekimą ir išminties pilnatvę, leidžiančią sielai vadovauti kitiems. Kai siela visiškai apjungia Kauzalinį ir Budhinį planus, ji tampa vadinama Monada – Dieviškosios Dvasios apraiška. Pilnas Budhinio kūno pasiekimas reiškia išsilaisvinimą (Mokšą) iš reinkarnacijų ciklo. Nors šis lygmuo yra praktiškai nepasiekiamas įprastam žmogui, jis yra galutinis dvasinės Kelionės tikslas, skirtas visiems, kurie siekia vienybės su Dieviška Sąmone.

 

7. Atminis būties planas ir kūnas

 

Atminis būties planas (angl. Atmic Plane), dar vadinamas Dvasios planu, yra šeštasis, ypač subtilus ir aukštas lygmuo teosofinėje hierachijoje, esantis tiesiogiai virš Budhinio (Intuicijos) plano. Šis lygmuo reprezentuoja Dieviškąją Valios galią ir aukščiausiąją Dvasią (Atman) – individualizuotą Dieviškumo kibirkštį, kuri yra kiekvienos gyvos būtybės esmė. Atminis planas yra amžinas ir nekintantis, atspindintis absoliučią Būties ramybę ir gryną, nedualistinę sąmonę.

 

Šiame lygmenyje individualus aspektas, Atminis kūnas (angl. Atmic Body), yra pati gryniausia dvasinės valios ir jėgos apraiška. Tai nėra kūnas tradicine prasme, bet veikiau tyros Dvasios apvalkalas, skirtas išreikšti Dieviškąją valią ir tikslą. Kai siela visiškai susilieja su Budhiniu planu, ji pasiekia Atminio plano savybes – absoliučią laisvę ir Dieviškąją nepriklausomybę nuo žemesnių lygmenų apribojimų. Atminis kūnas, veikdamas kartu su Budhiniu, suformuoja Monadą – nemirtingąją Dvasios-Sielos trejybę, kuri yra tikrasis žmogaus tapatumas.

 

Atminio planas yra galutinis individualaus vystymosi lygmuo, prieš pereinant į Logosinį (Monadinį), universalios Būties lygmenį. Dvasinė evoliucija pasiekia savo aukščiausią tašką, kai sąmonė visiškai įvaldo Atminį planą, tapdama aktyvia Dieviškosios Valios atrama visatoje. Šiame lygmenyje nebelieka asmeninės valios, tik Dieviškojo Tikslo realizavimas. Tai yra aukščiausia būsena, kurią individuali sąmonė gali pasiekti per inkarnacijų ratą.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Jelena Blavatskaja ir jos knygos, gyvenimas, "Slaptoji doktrina"

 

Sveiki,

 

Nesiliauju domėtis įdomiomis asmenybėmis, tad šįkart apie dar vieną...

 

Jelena Petrovna Blavatskaja, gimusi 1831 m. Jekaterinoslave (dabartinis Dnipras, Ukraina), nuo pat mažens buvo nepaprasta asmenybė, kuri, rodos, stengėsi išsiskirti iš pilkos minios. Kilusi iš aristokratiškos šeimos – tėvas buvo vokiečių kilmės armijos karininkas, o motina – žinoma rašytoja, – Jelena nebuvo įprastas vaikas. Ji augo apsupta didelės bibliotekos ir intelektualių pokalbių, tačiau mokyklai jautė didžiulę antipatiją. Nuo pat mažens ji pasižymėjo maištingu charakteriu, buvo impulsyvi, užsispyrusi ir turėjo nepaprastą polinkį į fantazijas bei paslaptingus dalykus. Jos auklėtojai ir šeimos nariai pastebėdavo, kad ji turi aiškiaregystės ir telekinezės (t. y. judinti daiktus be prisilietimo) gebėjimų, kas tik dar labiau kurstė jos susidomėjimą okultizmu.

 

Nuo ankstyvos jaunystės Jeleną domino Rytų filosofija, magija ir dvasiniai reiškiniai. Būdama vos 17-os, ji ištekėjo už gerokai vyresnio Jerevano vicegubernatoriaus Nikiforo Blavatskio, tačiau santuoka truko vos kelis mėnesius. Nors oficialiai ji išsiskyrė tik po daugelio metų, ji paliko savo vyrą ir leidosi į ilgas, paslaptingas keliones, kurios truko beveik tris dešimtmečius. Šis laikotarpis yra apgaubtas paslapties ir mitų. Jos sekėjai ir ji pati teigė, kad kelionės metu ji lankėsi Tibete, Egipte, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Indijoje ir kitose tolimose šalyse, kur studijavo magiją ir ezoterinius mokymus pas įvairius dvasinius mokytojus.

 

Didelė dalis Blavatskajos gyvenimo yra sunkiai patikrinama, nes jos pasakojimai dažnai keisdavosi. Ji teigė, kad jos dvasiniai mokytojai, vadinamieji Mahatmos, buvo tibetiečiai, su kuriais ji bendravo telepatiškai. Nors daugelis mokslininkų ir tyrinėtojų abejoja, ar ji iš tikrųjų lankėsi visose minėtose šalyse, jos darbai atskleidžia gilų supratimą apie įvairias dvasines tradicijas, nuo budizmo ir hinduizmo iki kabalos ir gnosticizmo.

 

Vienas iš jos gyvenimo epizodų, kurį aptinka įvairūs šaltiniai, yra susijęs su mokslais Amerikoje, kai ji tapo spirite ir mediume, demonstruojančia savo gebėjimus. 1873 m. ji persikėlė į Niujorką, kur susipažino su pulkininku Henry Steel Olcottu. Kartu su juo ir kitais bendraminčiais, 1875 m. jie įkūrė Teosofijos draugiją. Šios draugijos tikslas buvo suvienyti visų religijų atstovus, skatinti dvasinius ieškojimus ir tyrinėti okultinius bei metafizinius reiškinius.

 

Draugijai vadovaujant, Blavatskaja ėmėsi intensyvaus rašymo. 1877 m. ji išleido dviejų tomų veikalą „Paslėptoji Izidė“ (Isis Unveiled), kuris apjungė Vakarų ir Rytų filosofijas, magiją ir okultizmą. Knyga sukėlė didelį atgarsį. Joje ji kvestionavo įprastas religijas ir mokslą, ragindama ieškoti gilesnės prasmės. Tačiau didžiausias jos darbas buvo „Slaptoji doktrina“ (The Secret Doctrine), išleista 1888 m. Šis milžiniškas veikalas, aprašantis visatos ir žmonijos evoliuciją, remiantis jos gautais „dieviškaisiais“ mokymais, tapo pagrindine teosofijos knyga.

 

Blavatskajos gyvenimas buvo kupinas skandalų ir kontroversijų. Ji buvo kaltinama sukčiavimu, o jos gebėjimai – apgaulėmis. Garsiausias skandalas kilo 1884 m., kai „Okultinio tyrimo draugija“ paskelbė pranešimą, kuriame teigiama, kad jos mediuminiai gebėjimai buvo klastotė, o Mahatmos laiškai – padirbti. Nepaisant to, Teosofijos draugija toliau augo, o Blavatskajos mokymai turėjo didelę įtaką ezoteriniam judėjimui.

 

Ypač keisti faktai, rasti kituose šaltiniuose, yra jos teiginiai apie Lemūrijos ir Atlantidos civilizacijas. „Slaptojoje doktrinoje“ ji aprašė šias prarastas žemyno rasės, teigdama, kad lemūriečiai buvo milžiniški, turėjo akis galvos gale ir dauginosi kiaušiniais, o atlantidiečiai, nors ir dvasiškai pažengę, vėliau pasuko materializmo keliu ir sunyko. Ji taip pat teigė, kad šios rasės davė pradžią dabartinei žmonijai, kas skyrėsi nuo įprastų evoliucijos teorijų.

 

Kitas įdomus faktas – jos tariami ryšiai su Rusijos imperatoriaus dvaro šeima. Nors jos šeima buvo artima su dvaro nariais, Jelena vengė bet kokių oficialių ryšių ir visada jautė antipatiją aukštuomenei. Ji garsėjo savo polinkiu į cigaretes, valgomaisiais produktais ir stipriu gėrimu, o jos elgesys dažnai prieštaravo visuomenės normoms, o kai kurie šaltiniai teigia, kad buvo priklausoma nuo opijaus. Asmeniškai skaičiau ištraukas iš jos knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Nepaprasta dovana. Labai ypatingos įžvalgos. Nepasenusios.

 

Blavatskaja mirė 1891 m. Londone, palikusi po savęs didžiulį palikimą ir daugybę neišspręstų mįslių. Nors jos gyvenimas ir darbai kelia daug abejonių, ji neabejotinai yra viena įtakingiausių ezoterinių mąstytojų modernioje istorijoje. Jos idėjos įkvėpė ne vieną dvasinį judėjimą, o jos knygos ir šiandien yra skaitomos milijonų žmonių, ieškančių atsakymų už tradicinių religijų ir mokslo ribų.

 

Šįkart tiek.

 

Maištinga Siela

Lemūrija. Kas yra Lemūrija? Ar Lemūrija iš tikrųjų egzistavo? Apie Lemūrijos civilizaciją

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Vis dažniau įvairiuose kontekstuose išgirstu apie paslaptingą ir galimai egzistavusią Lemūriją ir lemūrų civilizaciją, kuri galimai egzistavo dar prieš galimai paskandintus stichijos atlantus. Ką apie Lemūriją sako mokslas? O ką mitai? Apie tai šįkart šis įrašas.

 

Mokslinės hipotezės apie Lemūriją

 

Lemūrijos idėja, prieš tapdama ezoterine koncepcija, atsirado kaip mokslinė hipotezė, bandanti paaiškinti lemūrų (beždžionių rūšies) geografinį pasiskirstymą. XIX a. viduryje britų zoologas Philipas Sclateris pastebėjo, kad šie gyvūnai randami tik Madagaskare ir Indijoje, bet ne Afrikoje ar Viduriniuosiuose Rytuose. Norėdamas paaiškinti šią neįprastą disjunkciją, jis 1864 m. iškėlė hipotezę apie kadaise egzistavusį sausumos tiltą arba žemyną Indijos vandenyne, kuris jungė šiuos du regionus. Šį hipotetinį žemyną jis pavadino Lemūrija.

 

Sclaterio idėja buvo logiškas sprendimas tuo metu, kai dar nebuvo žinoma apie žemynų dreifą. Mokslo bendruomenėje ši hipotezė buvo priimta palankiai ir ją palaikė kiti žymūs mokslininkai, tokie kaip vokiečių biologas ir filosofas Ernstas Haeckelis. Haeckelis manė, kad Lemūrija galėjo būti ne tik gyvūnų, bet ir pirmųjų žmonių kilmės vieta, tarsi „pradinis rojus“, iš kurio žmonės išplito po visą pasaulį. Jo nuomone, skęstantis žemynas privertė žmones migruoti į kitus žemynus, kaip antai į Aziją. Ši idėja sustiprino Lemūrijos, kaip prarasto žemyno, įvaizdį.

 

Teorijos atmetimas

 

Vis dėlto, XX a. pradžioje įvykę geologijos mokslo atradimai ir žemynų dreifo teorijos atsiradimas privertė peržiūrėti ir galiausiai atmesti Lemūrijos hipotezę. Vokiečių geologas Alfredas Wegeneris 1912 m. iškėlė idėją, kad dabartiniai žemynai kažkada buvo vienas didelis superkontinentas, pavadintas Pangėja, o vėliau suskilo ir nutolo vienas nuo kito. Iki 1960-ųjų, atsiradus tektoninių plokščių teorijai, šis modelis tapo visuotinai priimtas ir patvirtintas. Tai keista, nes gyvybės formos evoliucionuoja, randasi skirtybės, o lemūrai tiek Indijoje, tiek Madagaskare ganėtinai panašūs.

 

Šiuolaikiniai geologiniai tyrimai, tiriantys vandenyno dugną, nerado jokių įrodymų, kad Indijos vandenyne kada nors būtų egzistavęs didelis, ištisinis žemynas. Vietoje to, geologai nustatė, kad žemynai per milijonus metų judėjo. Madagaskaras ir Indija iš tiesų kadaise buvo susijungę didesniame superkontinente Gondvanoje, kuris suskilo ir nutolo maždaug prieš 135-150 milijonų metų. Šis geologinis paaiškinimas puikiai paaiškino lemūrų atsiskyrimą ir geografinį pasiskirstymą, padarydamas Lemūrijos hipotezę nereikalinga.

 

Lemūrija pagal ekstrasensus, hipnozę, praėjusių gyvenimų prisiminimus

 

Ezoterinė Lemūrijos koncepcija, skirtingai nei mokslinė hipotezė, remiasi ne geologiniais duomenimis, o dvasiniais ir intuityviais šaltiniais. Šios teorijos šalininkai, daugiausia iš Naujojo amžiaus ir teosofijos judėjimų, teigia, kad Lemūrija buvo aukštai išsivysčiusi dvasinė civilizacija, egzistavusi prieš milijonus metų, netgi prieš legendinę Atlantidą. Jos egzistavimas esą atskleidžiamas per tokius netradicinius metodus kaip dvasinis kanalizavimas (angl. channeling), praeitų gyvenimų regresija ir intuityvios žinios.

 

Pasak šių dvasinių šaltinių, lemūriečiai buvo eterinės būtybės su itin aukštu sąmoningumo lygiu. Teigiama, kad jie neturėjo fizinių kūnų, kokius turime mes, bet galėjo materializuoti daiktus minties galia. Jų visuomenė buvo apibūdinama kaip harmoninga ir taiki, be konfliktų ar ego varomų motyvų. Jie bendravo telepatiškai ir gyveno visiškai susijungę su Žemės energijos laukais. Lemūriečiai dažnai vaizduojami kaip milžiniškos, švytinčios būtybės su pažangiais ekstrasensiniais gebėjimais.

 

Ezoterinės tradicijos Lemūriją sieja su Ramiojo vandenyno sritimi, o jos centriniai taškai esą yra aplink Havajus, Šastos kalną Kalifornijoje ir Velykų salą. Pačios žemės forma esą buvo visiškai kitokia nei dabartiniai žemynai. Teigiama, kad pagrindinis lemūriečių tikslas buvo tarnauti ir puoselėti Žemės gyvybę bei palaikyti planetos energetinę pusiausvyrą.

 

Manoma, kad Lemūrijos civilizacija galiausiai sunyko per didelį kataklizmą, pavyzdžiui, Žemės ašies poslinkį ar didžiulius ugnikalnių išsiveržimus. Kai žemynas skendo, lemūriečiai buvo priversti evakuotis. Daugelis, kaip manoma, rado prieglobstį kitose civilizacijose, įskaitant Atlantidą, o kiti įkūrė didžiules požemines kolonijas. Viena iš garsiausių tokių tariamų kolonijų yra Telosas, esantis po Šastos kalnu, kur lemūriečiai ir jų palikuonys esą gyvena iki šiol, pasiekę aukštą sąmoningumo lygį.

 

Daugelis asmenų, kuriems taikoma praeities gyvenimų regresinė hipnozė, taip pat ekstrasensai ir mediumai, teigia turintys ryškių prisiminimų apie savo ankstesnius gyvenimus Lemūrijoje. Šiuose prisiminimų fragmentuose dažnai pasakojama apie giliai dvasiškai pažengusią visuomenę, kuri gyvena harmonijoje su gamta, bendrauja minties galia ir turi gilių žinių apie gamtos dėsnius bei energijas. Dažnai minimos milžiniškos, švytinčios krištolo struktūros, naudotos kaip energijos šaltinis ir komunikacijos priemonė. Šie žmonės tiki, kad tokie prisiminimai yra ne fantazija, o autentiškos prarastos civilizacijos atminties nuotrupos, atskleidžiančios žmonijos prigimtį. Jie mano, kad mes esame kilę iš šios civilizacijos ir mūsų tikslas yra sugrįžti prie aukštesnio dvasinio sąmoningumo.

 

Mediumo liudijimai apie Lemūrijos egzistavimą

 

Man teko skaityti apie Franką Alperį (Frank Alper), žinomą mediumą ir lektorių, kuris savo knygose ir seminaruose detaliai aprašo Lemūriją, remdamasis kanalizavimo seansais.

 

Pasak F. Alperio, Lemūrija buvo ne fizinis žemynas, o energetinis sąmonės laukas, kurioje egzistavo dvasinės būtybės, kurias jis vadina „dvasiomis-angelais“. Šios būtybės neturėjo fizinio kūno, o atrodė kaip švytinčios energijos formos. Jos bendravo telepatiškai, o jų visuomenė buvo sukurta remiantis meilės ir harmonijos principais. Lemūriečių misija, pasak F. Alperio, buvo mokytis ir skleisti besąlygišką meilę.

 

Alperio teigimu, Lemūrija egzistavo dar prieš Atlantidą. Jie galėjo manipuliuoti energija ir materija minties galia, tačiau jiems trūko emocijų ir individualumo. Būtent dėl šios priežasties jie nusileido į fizinius kūnus ir įsikūnijo į Atlantidą, norėdami išbandyti jausmus ir individualumą.

 

F. Alperis teigė, kad Lemūrijos energija nėra prarasta, ji vis dar egzistuoja po vandeniu Ramiajame vandenyne. Lemūrijos energija dabar yra viena iš pagrindinių Žemės čakrų. Ši energija dabar esą padeda žmonijai dvasiniame vystymesi. F. Alperis akcentavo, kad Lemūrijos atsiminimai yra ne kas kita, kaip kolektyvinės sąmonės atspindys, primenantis mums apie aukštesnį dvasinį lygmenį, kurį turėjome praeityje.

Lemūrijos kalcitas yra ypatinga mineralo kalcito atmaina, pasižyminti unikaliomis savybėmis ir išskirtine istorija, kuri sieja jį su ezoterine Lemūrijos teorija. Šis akmuo rastas tik vienoje vietoje – Brazilijos Minas Žeraiso valstijoje. Jis pavadintas „Lemūrijos“ vardu, nes Naujojo amžiaus (angl. New Age) judėjimo šalininkai tiki, kad šis kristalas saugo prarastos Lemūrijos civilizacijos energiją ir informaciją. Jie teigia, jog Lemūrijos gyventojai „užprogramavo“ šiuos kristalus dvasinėmis žiniomis, kad jos būtų prieinamos ateities kartoms, kai žmonija bus pasiruošusi. Išvaizda, šis kalcitas pasižymi išskirtine forma: jo paviršius atrodo lyg padengtas linijomis ar brūkšneliais, panašiais į brūkšninį kodą, dėl ko dar vadinamas „Lemūrijos sėklos kristalu“. Be to, jis dažnai būna skaidrus arba baltas, kartais su gelsvais, oranžiniais ar rožiniais atspalviais. Manoma, kad šios linijos yra ne šiaip brūkšneliai, o raktas, atrakinantis kristale užkoduotą informaciją.

Ką apie Lemūriją sako Jelena Blavatskaja?

Taip, Jelena Blavatskaja (Helena Blavatsky) yra viena iš pagrindinių asmenybių, kuri savo darbuose išplėtojo ezoterinę Lemūrijos idėją. Ji buvo teosofijos judėjimo įkūrėja ir išsamiai aprašė Lemūriją savo svarbiausiame veikale – „Slaptoji doktrina“ (The Secret Doctrine, 1888). (Tiesa, du tomai kaip tik yra išversti ir į lietuvių kalbą).

 

Blavatskajos kosmologijoje Lemūrija apibūdinama kaip trečiosios „šakninės rasės“ (angl. Root Race) namai. Anot jos, žmonija praėjo ir praeis septynias tokias rases, kiekviena iš kurių pasiekia skirtingą evoliucijos lygį ir gyvena skirtinguose žemynuose.

 

Blavatskaja teigė, kad Lemūriečiai buvo milžiniško ūgio, turėjo akis galvos gale ir dauginosi neįprastu būdu – kiaušiniais. Iš pradžių jie buvo dvasiškai pažengę, tačiau vėliau prarado savo dvasinę prigimtį. Šis „nuopuolis“ lėmė Lemūrijos žemyno sunykimą. Ji teigė, kad Ramusis vandenynas ir Indijos vandenynas, įskaitant Australiją ir Velykų salą, yra buvusio Lemūrijos žemyno likučiai.

 

Blavatskajos raštai turėjo didžiulės įtakos vėlesniems ezoteriniams judėjimams ir paveikė tokius autorius kaip W. Scott-Elliotas, kuris išplėtė šią idėją savo knygoje „Dingusi Lemūrija“ (The Lost Lemuria). Taigi, galima teigti, kad J. Blavatskaja buvo ta, kuri pavertė mokslinę hipotezę į išsamų ezoterinį pasakojimą apie prarastą dvasinę civilizaciją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga Jelena Blavatskaja (Елена Петровна Блаватская) "Slaptoji doktrina. Kosmogenezė"

Sveiki,

Sunku patikėti, kad lietuviškai turime išsivertę Jelenos Blavatskajos (kai kur verčiama kaip Helena Blavatskaja) knygą „Slaptoji doktrina. Kosmogenezė“, kuri pirmąkart išleista 1888 metais. J. Blavatskaja yra teosofijos pradininkė, viena pirmųjų, keliavusi po pasaulį ir sujungusi į vieną religiją, filosofiją ir mokslą. Iš dalies jos knyga daugiau nei prieš šimtmetį lyg ir priklausytų ezoterinei literatūrai, kitą vertus, daugelis sako, kad tai begalinis žinių šaltinis. Šiandien, kai visi raštai lengvai prieinami, tikriausiai daugelis renkasi lengvą literatūrą, tačiau negalėjau neįsigyti šios knygos. Bandysiu kada nors skaityti.

Pirmąkart apie Jeleną Blavatskają išgirdau, o tiksliau perskaičiau, skaitydamas Jurgos Ivanauskaitės „Tibeto mandalą“, kurioje retkarčiais užsimenama apie Blavatskają, tačiau tuokart nieko lietuviškai neradau ir šioji pavardė užkrito atmintin, kol „Obuolio“ leidykla nepateikė staigmenos. Iš rusų kalbos pirmąjį didžiulį tomą vertė Antanas Stungurys. Įvadą parašė Augustina Rugilė Vilkišė. Ką gi, nusimato geras skaitymas, kai tik šioji knyga mane pašauks.

Jūsų Maištinga Siela

Leidykla Obuolys vizualiai perleidžia klasikinius kūrinius gurmanams (Auksinė Obuolio serija)

Sveiki,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad noriu save pagirti. Dažnas įrašas tampa kažin kokiu pabambėjimu prieš vienokią ar kitokią visuomenėje riedančią beprotybę, tai nusprendžiau šįkart tiesiog pagirti „Obuolio“ leidyklą ir būti pozityvus. Paskutiniu metu sunkiai praeinu pro šios leidyklos leidžiamas ir perleidžiamas knygas, priklausančias kolekciniams ir auksinio Obuolio serijoms.

Prisimenu „Obuolį“ prieš dešimtmetį kaip buvusį, bet jau išnykusį www.obuolys.lt puslapį, kuriame galėjome gausiai rasti informacijos apie filmus. Tai buvo lietuviška alternatyva amerikietiškam IMDb, bet pamažu puslapis nyko ir menko, tačiau šalia radosi „Obuolio“ leidykla, leidžianti literatūrą pagal ekranizacijas.

Tuokart man knygos, kaip ir daugeliui knygų gurmanų, nepatiko. Abejotina vertimo kokybė, bet labiausiai vis dėlto gąsdino itin smarkus knygos ir filmo komercinimas – viršeliais tapdavo filmų plakatais. Iš principo šios leidyklos knygų neskaitydavau. Tiesiog negalėdavau pakęsti ir net mugėje praeidavau pro stendą nė nežvilgtelėjęs – tai ne man.

Jau kuris laikas „Obuolio“ leidykla pamažu keičia kryptį. Nors dar pasitaiko filmo ekranizacinių viršelio leidinių, tačiau ką jie padarė su klasika yra daugiau nei nuostabu! Patrauklūs ir estetiški viršeliai, matomai neblogas popierius ir daug investuota į dizainą. Toji auksinė Obuolio leidyklos serija išties gurmaniškai įspūdinga! Jau dabar galvoju, kaip ją surinkti ir svajoju apie tam tikrus leidinius, kuriuos galėtų „Obuolys“ perleisti. Nespėjau įšokti į „Du gyvenimai“ traukinį – kažkaip kai pasirodė K. Antarovos didžiulis leidinys, nesidomėjau ezoterine literatūra, o dabar jau ir nebėra kur įsigyti. Reikia manyti, kad „Obuolys“ dar pakartos tiražą.

Tačiau kaip nustebau pamatęs išleista Sigito Gedos verstą „Koraną“! Ir mano mylimas ir F. Dostojevskis „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“. Mačiau, kad bus ir „Broliai Karamazovai“. Deja, jau prekyboje nebeliko L. Tolstojaus nei perleisto „Karas ir taika“, nei „Ana Karenina“ – ir tai buvo net ne tomais, o pateikta didžiuliais sunkiasvoriais kolekciniais leidiniais. (Čia tik knygofilams tikriausiai suprasti). Stryktelėjau pamatęs Virginios Woolf „Orlanda(s)“ kiek pakeistu ir patobulintu pavadinimu. O kur dar Charles Darwin „Rūšių atsiradimas“, kurio galbūt gyvenime neskaitysiu, bet pavarčius patį leidinį kone seilė nutįso... Žiūriu, kad jau nemaža dalis leidinių jau net nebėra prekyboje.

Didžiausia iš visų nuostabų visgi buvo sudėtingas Jelenos Blavatskajos „Slaptoji doktrina. Kosmogenezė“ leidimas, kurį šiandien užsisakiau – ir nieko nežinau. Gal vien dėl paiko turėjimo, gal vien dėl to, kad kažkada norėjau perskaityti.

Bet kokiu atveju, labai tikiuosi, kad leidykla tęs ir laikas nuo laiko perleis leidinius šioje serijoje, nes dažna leidykla sugalvoja geras knygų serijas, bet jas labai dažnai numarina (nėra paklausos?) arba leidžia, pavyzdžiui, „Jotema“ klasikinių knygų seriją labai jau vangiai.

Jūsų Maištinga Siela