Knyga: Barbara Marciniak "Nešantys šviesą"

 

Barbara Marciniak. „Nešantys šviesą“ – Kaunas: Luceo, 2023. – p. 256.

 

„Šviesos giminės atstovas, persimetėlis, Sistemų griovėjas. Laisvos valios visatos ribose keičia sąmonės sistemas. Atvyksta pakvietus (p.126).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie paslaptinguosius plejadiečius pirmąkart sužinojau gal prieš 15 metų unikaliuose, privačiuose lietuviškuose forumuose. Šiandien apie juos girdėti kur kas daugiau, nes YouTube platformoje kalbama daug apie juos per vadinamuosius kanalus, pasirinktus žmonės, kurie panyra į tam tikrą būseną ir prabyla visai kitokiu balsu ir dikcija. Apie tokius žmones, tarpininkus, kurių, beje, yra ir Lietuvoje, galima daugiau pasidomėti, bet šįkart kalbėsiu išskirtinai apie amerikietę vardu Barbara Marciniak (g. 1948), kuri yra parašiusi ir išleidusi knygų, susijusių su pokalbiais iš Plejadų žvaigždyno esančiais... ateiviais. Taip, tokios knygos vis populiarėja ir jos labai įdomios, jos leidžiamos Lietuvoje ir dažnu atveju kai kam dėl tam tikrų dalykų nei matomos, nei žinomos, nors galite aptikti beveik kiekviename knygyne. Viena iš tokių Nešantys šviesą (angl. Bringers of the Dawn: Teachings from the Pleiadians), kurią į lietuvių kalbą išvertė Erikas Banys, o išleido leidykla Luceo. Tiesa, visgi tai antrasis lietuviškas leidimas, nes, pasirodo, 2002 metais buvo išleidusi Gardenija su kitos vertėjos vertimu.

 

Nepradėsiu įtikinti vien tik aklai atsidavusių mokslo žmonių, kad šioji literatūra nėra uždarbiaujančioji ar kokia nors smegenų skalbykla. Visgi apie tokius žmones kaip Barbara Marciniak ir įvairių kitų ezoterinių rašytojų (netgi mokslininkų, bandančių suderinti fizikos mokslą su tuo, kas rašoma šioje knygoje) mano ilgalaikiame kelyje pasitaikė ne vienas šaltinis, ne viena sertifikuota knyga, ne viena laida ar dokumentinis filmas, tad ir Nešantys šviesą iš esmės ne tik kad neprieštarauja visam tam žinių srautui, bet ir papildo, išplečia kontekstus.

 

Žinoma, kai kam sunku patikėti, laukiantiems mokslininkų patvirtinimo ar kokių nors realių daiktinių ateivių bylojimo artefaktų. Kad jų pilna aplink mus, byloja ir Marciniak knyga, brėžianti istoriją apie sufalsifikuotą žmonijos istoriją. Net plika akimi galima pakeliavus įvertinti, kokios pažangios civilizacijos kažkada egzistavo dar prieš Senovės Egipto ir Mesopotamijos laikus, todėl kelti klausimą, kad ateiviai bendrauja nuotoliniu minčių ir hipnozės būdu, o ne nenusileidę kaip humanoidai ant plutos, žinoma, galima kelti pagrįstą abejonę, tačiau pernelyg daug skirtingų šaltinių apie iš Sietyno žvaigždyno esančius plejadiečius, kurie vieni iš daugelio, kurios save laiko Šviesos Šeima ir perduoda evoliucinę-revoliucinę informaciją, kuri pakyla virš visų mums Žemėje plačiai žinomų religinių dogmų.

 

Negaliu nepaminėti, kad knyga parašyta Barbaros Marciniak ir išleista 1992 metais – tai pirmoji jos knyga, po to, per ateinančius dešimtmečius, pasirodys dar daugiau. Tai, kas dar buvo prieinama 1992 metais, šiandien man skamba kaip visiškai nepasenusi ir laiku į mano rankas įkritusi knyga. Leidykla taip pat yra išleidusi tęsinį Įgalinimo kelias.

 

Ką byloja plejadiečiai? Ogi tai, jog tai mūsų tolima ateitis, kitaip sakant, tai mūsų pačių evoliucijos derlius, kuris geba keliauti erdvėmis ir laiku. Paprastai dabar jau labai plačiai kalbama apie reptiloidus, bet knygoje jie vadinami driežiukais – įdomus E. Banio vertimas. Iš esmės knyga atskleidžia žmogaus sukūrimo ir jo užvaldymo priešistorę, į kurią įsipainiojusi ne viena rasė. Plejadiečiai byloją apie pokytį, šiek tiek supažindina su Visatos sandara ir kitais dalykais, kurie iš dalies siejasi ir su induizme bei jogoje likusiais čakrų aiškinimais. Kaip teigiama, visa žmonija – tai vienas didžiulis eksperimentas, kuris vyksta laisvos valios zonoje, kurioje viskas galima (kituose šaltiniuose tai vadinama karantinine zona, kuriame yra virusas, todėl čia šviesos pajėgoms, nenorintiems užsikrėsti, negalima keliauti). Žmogaus protui, kuris skaido viską į gera ir bloga, tai sudėtinga suvokti, tačiau čia nėra taisyklių ir nėra nuodėmių kategorijos. Ankstesnieji dievai kūrėjai, pažengę mokslininkai, sukarpė 12 žmogaus DNR ir paliko tik 2 juosteles, kurias jau gali atsekti biologai ir fizikai. Taigi esame gyvenantys reinkarnacijos rate ir kaskart gaunantys ribotą kūną, iš mūsų nusiurbinėjama baimės ir chaoso energija, sukuriamos masinės kataklizmų ir asmeninių išgyvenimų situacijos tiems išgyvenimams pasireikšti.

Barbara Marciniak

 

Nors plejadiečiai žada revoliuciją, kad visgi per dvasinį susitelkimą, prisiminimą ir pabudimą gebėsime atkurti DNR dalis, kurios labai įdomiai jungiasi su čakromis. „Visa planeta buvo taip griežtai kontroliuojama, kad nuo pirmosios akimirkos šioje Žemėje jūs buvote mokomi ir rengiami nevaldyti savo tikrovės. Jums teigė, kad viskas nutinka apsitiktinai ir nepriklauso nuo jūsų valios. Tai netiesa! Jūs patys valdote savo DNR. Viskas priklauso nuo jūsų. Kai tai suprasite ir patikėsite, būsite priklausomi nuo visų, kurie šioje laisvos valios zonoje panorės daryti įtaką jūsų gyvenimams. Blaiviai visais tikėdami, patys leidote valdyti savo DNR, protą ir kitus dalykus (p. 77).“ Keistas, sakyčiau, minties vertimas, mano suvokimu, kaip tik ne kaip priklausomi, o nepriklausomi.

 

Tęsiant DNR temą ir žmogaus išžmoginimą: „Žmonija jau seniai yra apgaudinėjama, nes neturi išplėtotos 12 spiralių DNR grandinės, be jos žmonės negali prisijungti prie informacijos. Šviesos giminė atvyko čia tai pakeisti. Jūsų užduotis – skleisti planetoje naują vibracijų dažnį ir išlaikyti jį savo kūnuose... (p. 114).“ Iš tikrųjų knyga apie žmogaus gyvenimo prasmę kalba pačiais įvairiais lygmenimis. Paprastame lygmenyje, tiesa, labai įdomiai būtų jaučiama tikrovė, jeigu pagal 12  DNR spiralių veiktų visi jutimai, kurie pereitų netgi prie to, kad turėtume net kosmose esančius receptorius, kitaip sakant, žinojimą. Tad nebebūtų jokių paslapčių. Tai žaidimas, eksperimentas, gėrio ir blogio, žmogaus ir reptilijų kova, tačiau plejadai kalba ir apie tai, kad pakilus iki pirminio kūrėjo pozicijos, nėra gėrio ir blogio, visos tos kovos inertiškos ir yra tik dėl patyrimo, kuris vėl sugrįžta iš įvairių galimybių visatų pas kūrėją. Tai paradoksalu, nes kaip individai mes lyg ir turime valią, tačiau galutinis tikslas – aptarnauti patirtimi kūrėją. Šita idėja man jau seniai žinoma, tačiau vis dar skambanti labai liūdnai.

 

Knygos pabaigoje plejadiečiai duoda keletą patarimų, ką daryti, kad ta evoliucija greičiau klotųsi. Pasirodo, mažiausiai paveikti esame per galingą seksualinę energiją. Esame ilgoje apgaulės istorijoje įsitikinę, kad seksas ir žmogaus kūnas yra gėdingi reikalai, tačiau plejadiečiai kalba apie orgazmo kaip aukštos vibracijos įtampos kelią, kadangi mūsų kūnai sudaryti iš elektromagnetinių dėmenų. Tikriausiai visa šioji knyga – vienas didelis įvadas į galaktinę žmogaus istoriją, tačiau tekste kirba ir plejadiečių gudrumas ir atsargumas. Jie save vadina Šviesos Šeima, bet patys suvokia, kad gali paneigti savo žodžius, priklausomai tikriausiai nuo dažnių ir žmonijos situacijos, todėl verta tikriausiai knygą apmąstyti įvairios ezoterinės literatūros kontekstuose, bet nepulti visko aklai tikėti, juk ir religijos buvo sukurtos toli gražu ne šventųjų ir net nevisai žmonių.

 

„Kristus atėjo per tam tikrą laikotarpį ne kaip vienas, kaip grupė būtybių. Jums pateiktas pasakojimas pernelyg dramatizuotas, o Kristaus paveikslas sukurtas labai apgalvotai. Dalis jums pateiktos Kristaus dramos buvo hologrtafinis intarpas. Be to, dalis to, ką dar sužinosite apie jį, taip pat gali būti tik dar vienas holografinis intarpas (p. 117).“ Iš tikrųjų kuo galima tikėti? Ogi tikriausiai tik savimi pačiu, savo pojūčiais ir eiti savo keliu, nes viską beveik iš esmės galima suklastoti. Dabar žmonija turi didelį evoliucinį šuolį, kai kam jis labai sunkus ir nelengvas, daug kas pasakojama vis drąsiau, nebesibijant susidorojimo ir pasaulis sklinda šviesesnėmis galimybių spalvomis, bet tuo metu didina atskirtį tarp tų, kurie pasiduoda politikai, netikrai medicinai ir švietimui, kurie iš vienos pusės iliuziškai išlaisvina, bet ir įgalina kitokioje išnaudojimo tikrovėje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Dr. Joe Dispenza "Jūs esate placebas. Kaip sąmonė virsta materija"

 

Dr. Joe Dispenza. „Jūs esate placebas: kaip sąmonė virsta materija“ – Kauans: Mijalba, 2020. – p. 352.

Sveiki,

Prieš kelerius metus čia pristačiau Dr. Joe Dispenza knygą Atsikratykite įpročio būti savimi, kurios pavadinimas, atrodo, prieštarauja viskam, ką sako dvasinio tobulėjimo praktikos: būkite savimi, grįžkite į save, tapkite geriausia savo paties versija ir t. t., ir pan. Tačiau pavadinimas nors ir provokuojantis, jis nėra jau toks prieštaringas, koks gali atrodyti. Antroji Dr. Joe Dispenzos knyga Jūs esate placebas. Kaip sąmonė virsta materija (angl. You Are The Placebo. Making Your Mind Matter) originalo kalba pasirodė 2014 metais, o Lietuvoje jau pakartotas trečiasis šios knygos tiražas. Vadinasi, net Lietuvoje kai kam Joe Dispenzos idėjos ir atradimai yra neblogai žinomi. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Živilė Šileikaitė, išleido Mijalba. Šioje apžvalgoje paminėsiu tai, kas labiausiai įsiminė perskaičius antrąją daktaro knygą.

Pradėsiu kaip visada nuo paties Dr. Joe Dispenza, nes šiaip jau leidyklos Mijalbos asortimentą sudaro nemaža dalis ezoterinės literatūros, bet Jūs esate placebas pavadinti ezoterine literatūra nelabai apsiverčia liežuvis. Tai mokslinio pobūdžio literatūra, tyrinėjanti dar labai sunkiai mums suvokiamus dalykus, o Joe Dispenza visų pirma save pateikia kaip tyrinėtoją-mokslininką, turintį prieigos prie moderniausios JAV aparatūros, kuri geba skenuoti žmogaus smegenis, atskirti jose vykstančius cheminius procesus. Nors pats Dispenza veda meditacijas ir turi ne vieno lygmens savo sukurtą gydymo seminarų ciklą, šioje knygoje jis, kaip ir pirmojoje savo knygos dalyje, sujungia mokslą, kvantinės fizikos dėsnius su dvasinėmis žmonių patirtimis.

Kad Jeo Dispenzos tyrinėjimai nėra vien tik jo įsivaizduojamo darbo rezultatas, autorius knygos gale pateikia dešimtis pačių naujausių pastarųjų dešimtmečių mokslininkų straipsnių ir jų atliktų tyrimų nuorodas su straipsnių pavadinimais, tad besidomintiems ir gerai angliškai paskaitantiems ši knyga gali tapti tiesiog puikia šios srities rodykle plečiant kitų tyrėjų nukeliautais tyrinėjimo keliais. Jūs esate placebas – tai knyga perteikta visiems suprantama populiariosios mokslinės lektūros stiliumi, tačiau jo struktūra gerai apgalvota ir autorius neskuba mūsų kaip nors priblokšti ir nustebinti, priešingai – kiekvieną savo teiginį grindžia įvairiausiais pavyzdžiais.

Įvadinėje knygos dalyje autorius prisipažįsta, jog turėjo stuburo traumą ir buvo kurį laiką paralyžiuotas, gulėjo ligoninėje ir daktarai jam diagnozavo visišką kūno nevaldymą. Joe Dispenza susitelkė ir ilgiems mėnesiams atsidėjo perprogramuoti savo mintis, siųsdamas savo kūnui signalus apie atsinaujinančius kūno organus. Autorius dalijasi, kaip iš pradžių buvo sunku „kovoti“ su diagnoze, nes patikėti daktarų žodžiais yra kur kas lengviau, nei sukurti savąją tiesą ir pasveikti. Galiausiai Joe Dispenza pasveiko ir vaikšto kuo puikiausiai, o nuo to laiko savo gyvenimą paskyrė būtent įtaigos sau nagrinėjimui.

Placebas – tai, kas pagrįsta tikėjimu, nors yra netikra, pavyzdžiui, ligoniui sumaitinus cukraus gabalėlį, bet pasakius, kad tai labai stiprūs vaistai, galima gauti tikrą stebuklą. Dispenza knygoje pateikia įvairių žmonių istorijas, pradedant nuo gyvačių kerėtojų ir baigiant moterimi, kuri išsigydė išsėtinę sklerozę. Dispenza iškelia idėją, kad beveik viską galima savo kūne transformuoti, jeigu pasitelksite ne vien tik mintis, bet jomis patikėsite ir integruosite į savo smegenų tinklą tą tikrovės jausmo modelį, kurio norite. Kažkokiu stebuklingu būdu, nukrypę nuo savo įprastinių įsitikinimų ir suvokimo apie ribotumą ir priėmę naują mąstymo modelį, jūs savo smegenų neuronuose (apie jų jungtis knygoje labai išsamiai aprašyta), jūs suformuojate naujus neuronų impulsų kelius, todėl atsiranda naujos ląstelės ir kūnas atsinaujina.

Čia pat iškyla ir kitas paradoksas: jeigu mes galime savo įsitikinimais ir jausmais save pagydyti, vadinasi, galime ir susargdinti. Šis procesas vadinamas nocebas. „Turint galvoje, kad naujausi moksliniai tyrimai psichologijos srityje rodo, jog maždaug 70 proc. mūsų minčių yra negatyvios ir nereikalingos, nocebo sukeltų ligų skaičius gali būti tikrai įspūdingas ir gerokai didesnis, nei mes įsivaizduojame. Ši idėja neatrodo laužta iš piršto, žinant, kad daugybė protinių, fizinių ir emocinių sveikatos sutrikimų atsiranda, atrodytų, iš niekur (p. 82).“ Čia pat autorius pabrėžia, jog placebu išgyti ne visada įmanoma, ypač kalbant apie genetines ir paveldėtas ligas, kurios pasireiškia vos tik gimsta kūdikis. Pati mintis neturi tiek galios, kad jus susargdintų arba staiga pagydytų, reikia, kad mintis paveiktų jūsų jausmus, o jausmai puikiai generuoja kūne esančius procesus, todėl, jeigu tikite, kad pasaulis neteisingas ir jus bet kada gali ištikti kokia nors nelaimė ir, žiūrėkite, tai gali nutikti.

Knyga turi paantraštę Kaip sąmonė virsta materija. Žinau, kad skeptikams, kuriems reikia pačiupinėti akmenį, kad pasakytų, jog tai akmuo, daugmaž atrodo kaip iš pasakaičių srities, bet Dispenza skiria vieną knygoje esantį skyrių kvantinės fizikos atradimams ir man šioji knygos dalis buvo bene pati įdomiausia. Apie savitaigos galią jau seniai girdėjau, tačiau šis mokslininkas sujungia mokslo žinias su dvasiniais išgyvenimais. Mokslininkai tyrinėję pačius mažiausius atomų elementus pastebėjo, kad jie nėra pastovūs (tai, tiesą sakant, mane lengvai šokiravo), nes tol, kol žmogus iš savo sąmoningos pozicijos žiūri į atomą, tol jis yra, bet tik žmogus nusisuka, atomas turi savybę išnykti. Perkračiau visus prisiminimus iš fizikos pamokų ir neprisimenu, kad kažką panašaus mus būtų mokę apie kvantinę fiziką, vadinasi, šie duomenys dar labai nauji. Visgi tai reiškia, kad atomai gali išnykti ir mūsų kūne, ir bet kur kitur ir tuo pat metu pasireikšti kitur. Apskritai sakant, šis knygos skyrius toks įdomus, kad jis išplėtoja laiko ir erdvės iracionalumą, autorius teigia, kad mes gyvename multivisatų gausoje ir tik nuo mūsų sąmoningumo priklauso, kokį potencialią tikrovę pritraukiame į savo gyvenimą. Jeigu atomai išnyksta ir vėl atsiranda įvairiausioje erdvėje, vadinasi, mes taip pat „šokinėjame“ per potencialų begalybės lauką. Na, sąlyginai per begalinę, nes mūsų protas ir patirtys mus labai susiaurina, mes tarsi įkalinti savo įsitikinimų ir todėl esame riboto potencialo lauke.

Dr. Joe Dispenza

„Priežastis, dėl kurios dalelės tai atsiranda, tai pranyksta (o tada vėl atsiranda ir vėl pranyksta, ir taip visą laiką), yra ta, kad jos visos vienu metu egzistuoja begalėje beribio galimybių lauko vietų. Tik tada, kai stebėtojas sutelkia dėmesį į vieną konkrečią vietą, ten atsiranda elektronas. Nusisukite, ir subatominė dalelė vėl išnyks energijos lauke. <...> ...kad jis iš niekur pasirodytų konkrečiu laiku konkrečioje vietoje, vadinasi, teoriškai turėtume sugebėti paveikti bet kokį kiekį galimybių, kurias galite įsivaizduoti taip, kad jos pasireikštų tikrovėje (p. 206-207).“

Priešingai nei pirmojoje knygoje, šioje autorius pateikia daug diagramų, daug įvairiausių schemų, kurias galima taikyti įvairiose veiklos sferose, aiškinant apie žmogaus gyvenimo prasmę ir laimės principus. Knygoje rasite ir spalvotas smegenų rezonansų nuotraukas, kurias darė sunkiai sergantys žmonės prieš meditaciją ir po meditacijos, tad autorius aptaria, kaip kiekvieno individo pastangos per meditaciją keisti savo mintis ir paveikti kūną paveikė jų smegenų dažnius. Knygoje aiškinama apie smegenų dažnio bangas (beta, gama, alfa ir delta), kurios smarkiai susijusios su tuo, kokių rezultatų mes tikimės ir norime pasiekti.

„Teigiamos emocijos, pavyzdžiui, dėkingumas, atveria širdį ir pakelia kūno energiją į kitą lygmenį – atitraukia ją nuo žemesniųjų hormoninių centrų. Dėkingumas yra viena galingiausių emocijų, padedanti žmogui lengviau pasiduoti įtaigai. Ši emocija skatina kūną „galvoti“, kad tai, už ką dėkojame, jau įvyko, nes paprastai dėkojame tada, kai jau būname gavę trokštamą dalyką (p. 161).“

Dar vienas receptas ir priminimas, kuris surezonavo iš šios knygos: „Iš tikrųjų jūs jau žinote, kaip tai daryti. Prisiminkite kokį nors atvejį iš savo praeities, kai tvirtai apsisprendėte ką nors pakeisti savo gyvenime. Greičiausiai prisimenate akimirką, kai pasakėte sau: Nesvarbu, kaip jaučiuosi (kūnas)! Nesvarbu, kas vyksta mano gyvenime (aplinka)! Nesvarbu, kiek tai užtruks (laikas)! Aš tai padarysiu! (p. 193).“

Tiesą sakant, mūsų Lietuvos koučeriai, įvairių dvasinių praktikų seminarų rengėjai taiko labai panašius dalykus, kuriuos nusako Dr. Joe Dispenza. Gal Dispenzai pavyksta paprasčiau viską perteikti ir papasakoti per mokslinių tyrimų kryptį, o tai gali nuraminti skeptikus, kuriems kvantinė fizika ir visatos dėsniai tėra alternatyviosios mokslo šakos, o ne rimtas reikalas. Knygos pabaigoje autorius pateikia meditacijos pavyzdžiuis, jų įrašus anglų kalba galite rasti oficialiame Joe Dispenzos tinklapyje https://drjoedispenza.com/, bet autorius siūlo pasidaryti ir savo lietuvišką įrašą, kurio galėtumėte klausytis meditacijos metu. Aš jau išbandžiau ir man surezonavo šis metodas.

Ką sako knyga? Kad kiekvienas iš mūsų esame beribė sąmonė, kurianti savo tikrovę čia ir dabar. Įsigilindami į kvantinės fizikos dėsnius, perprasdami mums Visatos siunčiamus signalus, šiame beribiame potencialų lauke galime sąmoningai projektuoti ne tik sveiką kūną (tai tik viena iš mažų galimybių, bet labai svarbu nuo ko nors pradėti), bet ir manifestuoti savo troškimus bei svajones, kad jos taptų tikrove. Nesitikėkite, kad viskas išsipildys per keletą savaičių, tam reikia nemažai laiko ir pastangų, kad perprogramuotumėte savo įsitikinimus ir suvokimą, atsikratytumėte limitų, taptumėte visai kitu žmogumi. Šiuo metu lietuviškai yra pasirodžiusi trečioji autoriaus knyga Tapkite antgamtiški, kuriame autorius publikuoja savo pacientų-klientų asmenines istorijas, kaip savęs „perinstaliavimas“ padarė neįtikėtiną poveikį šių žmonių gyvenimo kokybei.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Joe Dispenza "Atsisakykite įpročio būti savimi: kaip nusimesti seną protą ir susikurti naują"

D. Joe Dispenza. „Atsikratykite įpročio būti savimi: kaip numesti seną protą ir atkurti naują“ – Kaunas: Mijalba, 2014. – 336 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po paskutinės ezoterinės knygos E. Tolle Šios akimirkos jėga, nusprendžiau, kad vėlei noriu perskaityti ką nors labai įkvepiančio ir šįkart pasirinkau Dr. Joe Dispenzos knygą Atsikratykite įpročio būti savimi (angl. Breaking the habito of being yourself). Tikriausiai tokios knygos su pretenzingais pavadinimais visokiausių patarimų knygų lentynose, kaip reiktų gyventi (ir nekrušti sau smegenų, proto, kaip pasiųsti šefą ir bla bla bla) yra tiek daug, kad nieko nenustebins ir šitoks pavadinimas, kuris lyg ir prieštarautų apskritai šiuolaikiniam švietimui, kuris skatina kaip tik būti savimi. Toli gražu autorius nėra joks revoliucionierius ir neskatina atsisakyti savęs, veikiau savęs atsisakymą šioje knygoje galėtume pakeisti kitokią sąvoka – savęs perprogramavimu, o dar tiksliau – pakeisti savo tam tikras asmenybes netenkinančias dalis, kad pagerėtų gyvenimo kokybė.

Tiesą sakant, skaitydamas šią knygą prisižymėjau tiek visokiausių citatų, kad dabar būtų sunku sustruktūruoti visą šios knygos turinį, tad pabandysiu vadovautis knygoje pateiktu turiniu. Pirmiausia autorius pradžioje smarkiai teorizuoja, tačiau priešingai nei E. Tolle, jis remiasi fizikos mokslo atradimais. Pats J. Dispenza pagal specialybę nėra joks ezoterikas ar magas, o tuo labiau savęs neskelbia kokiu nors dvasiniu mokytoju. Jis yra neurologas, kurio didžiausia aistra yra nagrinėti smegenų procesus, kuriuos galima išmatuoti ne tik dvasiškai, bet ir moksliniais prietaisais. J. Dispenza apskritai atstovauja mokslo pasauliui, tačiau jo knygoje pateikiamos įžvalgos absoliučiai neprieštarauja, o, sakyčiau, papildo E. Tolle ir kitų dvasinio lygmens tyrinėtojų teoriją ir praktiką.

Taigi vadovaudamasis moksliniais tyrimais pirmuosiuose skyriuose autorius pateikia kvantinį dėsnį, kuris mane asmeniškai gerokai nustebina. Kodėl? Iki tol įvairiuose ezoteriniuose leidiniuose tai vadinama „visatos dėsniu“, kaip mintis gali pritraukti energiją, kad ji materializuotųsi. Visa tai mes linkę suvokti kaip stebuklą, o štai J. Dispenza tyrinėja kvantinės fizikos dėsniais atsirandančios materialiosios visatos dėsnį. Pasirodo, atomai geba atsirasti iš neišreikštos visatos lygmens, šitaip susikuria šis realybės planas. Tyrinėdamas visatos principus, autorius daro prielaidą, jog iš šį realybės lygmenį galime išreikšti minties ir ketinimo energija, vadinasi, esame kaip elektromagnetiniais impulsais veikiantis kompiuteris, kuris geba šioje realybėje kurti sau ne tik daiktus, bet ir aplinkybes. Galiausiai kvantinio lauko „atsiradimo iš niekur“ autorius perkelia į žmogaus fizinį lygmenį, kadangi smegenys veikia panašiu principu ir jis daro prielaidą, kad kiekvienas iš mūsų yra pajėgus išsiveržti iš žemų vibracijų (kas vėlgi neprieštarauja jokioms kitoms dvasinėms teorijoms!) ir perkurti realybės dėsnius, savo likimą ir net asmenybę.

Autorius išskiria tris svarbiausius dalykus, kurie, anot jo, labiausiai trukdo suvokti kvantinio lauko mechanizmą: laikas, kūnas ir aplinka. Įtikėję savo ribotumu ir įklimpę į negatyvias emocijas, mes vis murkdomės skausmo, kančios ir ribotumo realybės variante. „Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku pasikeisti. Net jei sąmoningasis protas gyvena dabartyje, pasąmonę neretai valdo praeitis. Tam tikri praeities išgyvenimai vis verčia mus reaguoti fiziologiškai ir mes nedaug skiriamės nuo minėtų šunų. <...> Nuotaika yra cheminių medžiagų nulemtas būties būvis, užsitęsusių emocinių reakcijų pasekmė. Tam tikri jūsų aplinkos veiksniai – šiuo atveju padavėjo nesugebėjimas patenkinti jūsų poreikių ir keli kiti smulkūs nusivylimai – sukelia emocinę reakciją (p. 110)“.

Dr. Joe Dispenza

Autorius teigia, kad mūsų ląstelės yra veikiamos tų pačių medžiagų, todėl savaime vibruoja į aplinką tą dažnį, kad gautų vėl tų pačių medžiagų, vadinasi, gyvenime sąlygos formuosis labai panašios, kad kūnas būtų pamaitintas, pavyzdžiui, pasipiktinimu, pykčiu, liūdesiu ir pan. Štai kodėl taip sunku žmonėms keistis, nes neužtenka vien tik loginio apsisprendimo keistis, kūnas provokuos panašias situacijas, nes jis prie tų emocijų pripratęs kaip prie kokaino. Kas įdomiausia, kad autorius siūlo meditacijos praktinį metodą pamažu, mažomis dozėmis kelti dažnį, nurimti, susilygiuoti su emocijomis ir protu. Savaiminis pozityvus mąstymas, anot autoriaus, yra niekinis, jeigu jis neiššaukia savijautos, būsenos. Mes galime mąstyti pozityviai dieną naktį, tačiau jeigu neigsime liūdnas emocijas, nesusilygiuosime, nieko iš to pozityvaus mąstymo nebus. Meditacija yra tiesiausias kelias į būsenos, mąstymo sujungimą į naują patyrimo kokybę, savitą gydymo procesą.

„Dabartinis meditacijos modelis toks: jums tereikia priimti sau, kas toks nenorite būti, kol taip gerai pažinsite senąjį aš ir su juo susijusias mintis, elgseną bei emocijas, jog sutraukysite nervinių ląstelių grandines ir nustosite siuntę genams įprastus signalus. Tada pradėsite reguliariai mąstyti, koks žmogus norite būti. Taip sukursite naujus neuronų tinklus, prie kurių kūnas ilgainiui pripras ir nauja būsena taps jūsų antruoju prigimimu. Štai ir pasikeitėte (p. 195).“

Kad viskas būtų taip lengva, kaip sako autorius, tačiau pats iš patirties žinau, kad reikia labai didelio įdirbio, laiko, valios dirbti su savimi, kad bent kiek pasikeistų ne tik asmenybė, bet ir gyvenimo aplinkybės, tačiau tai įmanoma. Tam tikros įvairios meditacijos ir dvasinės praktikos, seminarai labai priartina prie trokštamos gyvenimo kokybės, aukštesniųjų dažnių.

Knygoje autorius taip pat pateikia nemažai schemų, smegenų brėžinių, įvairiausių sąvokų, kurie aprėpia įvairius sąmonės ir pasąmonės lygius, todėl knygą nėra sudėtinga skaityti, o jeigu dar turite šiek tiek žinių bei praktikos, manau, veikalą sugraušite kaip obuolį. Paskutiniuose skyriuose autorius pateikia meditacijos praktikų, savo internetiniame puslapyje nurodo garso įrašus, nuoseklų meditacijos pakopų grafiką, kuriuo vadovaudamiesi galite pagerinti savo fizinę ir dvasinę savijautą.

Iš esmės, kaip ir visuose tokio žanro knygose, čia prieisite išvadą, kad ne aplinka lemia žmogaus laimę ir būsenas, o pats žmogus, kad nuo jo minties ir emocijos priklauso jo gyvenimo versija. Kai jums sako: „aš susikūriau naują savo paties versiją“, daugelis, tikriausiai, nusijuokiate. Ir nusijuokia jūsų ribotas protas, o net ne jūs, nes susilygiavę jūs iš tikrųjų viename fiziniame lygmenyje kuriate naujas neuronų jungtis, kurios atsakingos ne tik už naują būseną, bet ir kitokios realybės pajautimą, matymą. Bet palaukite, jeigu nuo mūsų pastangų priklauso kurti save iš vidaus ir projektuoti šią realybę tarsi tai būtų kaip filme „Matrica“, vadinasi, mes visi esame šiek tiek dievai, o tai absoliučiai neprieštarauja nei krikščionybei, kuri sako, kad esame Dievo atvaizdas, nei budizmui, kuris sako, kad visa tai, ką regime, tėra apgaulinga Maja, iliuzija ir mes iš tikrųjų miegame. Taigi, tai knyga, kuri vėl ir vėl patvirtina, kad viskas susieta ir viskas įmanoma.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eckhart Tolle "Šios akimirkos jėga"

Eckhart Tolle. „Šios akimirkos jėga“ – Kaunas: Mijalba, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Gyvename absoliučioje tuštumoje, formoje, kuri nuolat kinta, ir viskas, ką dabar regite ir kada nors regėjote aplinkui, vieną dieną išnyks ir nebeteks prasmes. O jūs vis dar būsite.

„Fizikai teigia, jog medžiagos apčiuopiamumas tėra iliuzija. Net kietą medžiagą, įskaitant ir mūsų fizinį kūną, sudaro beveik 100 procentų tuščios erdvės – tokie milžiniški yra atstumai tarp atomų, lyginant juos su jų pačių dydžiu. Ir dar daugiau – net atomo viduje labai daug tuščios erdvės (p. 150.“

Prieš daugiau nei metus skaityta dvasinio vadovo vokiečių kilmės kanadiečio Eckhart Tolle (g. 1948) knyga Naujoji žemė padarė nemažą įtaką mano mąstymui ir iš esmės papildė jau iki tol įvairiuose seminaruose žinomas dvasinių praktikų žinias. Naujoji žemė buvo patvirtinanti knyga, kuri apjungė labai daug mokslų, pradedant nuo medicinos ir baigiant religijomis. Žinote, turėjau pradėti nuo autoriaus debiutinio darbo Šios akimirkos jėga, Dvasinio nušvitimo vadovas ir tik vėliau griebtis Naujosios žemės, tačiau maniausi esąs jau nemažai žinąs apie buvimą čia ir dabar, todėl griebiausi tuo metu to, ką man rekomendavo žmonės. Praėjus tam tikram laikui, kai protas vėl ima valdyti, manau, pravartu vėlei pasitikrinti ir kuo dažniau praktikuoti vieną paprasčiausių ir nieko nekainuojančią dabarties buvimo meditacijų.

Žinau, kaip įtariai, ypač rimtosios literatūros skaitytojai, žiūri parduotuvėje ir knygynuose į įvairius gyvenimo patarimo, meditacijos knygas, kurios lūžta ir virsta per vitrinas. Aš, galima sakyti, vienas iš jų, bent iki to momento, kol kokia problema ar tragedija nepasibeldžia į duris, o atsakymo nei aš, nei pasaulis negali suteikti. Kaip E. Tolle pažymėjo šioje knygoje, visos destruktyvios ir griaunančios mūsų gyvenime situacijos iškyla tam, kad pakeistume upės vagą viduje t. y. evoliucijos skatinamasis variklis keistis. Galima sakyti, kad vėlei dėl to griebiausi E. Tolle dvasinio vadovo, kuris man priimtinas, labai suprantamas ir daugiau ar mažiau praktikuojamas.

Ezoterinė literatūra visada kelia įtarimų, nes pirmiausia norisi pažinti tos knygos ir idėjų skleidėją, kad nebūtų dar vienas šarlatanas ar vos parašyti gebantis psichologas iš Pabradės – nepykit, nieko blogo prieš psichologus neturiu. Šios akimirkos jėgos autorius pristatomas pirmuosiuose knygos puslapiuose, kalba ir leidėjai, kurie tvirtina, kad knyga padaro su žmonėmis neįmanomus dalykus t. y. praplečia egzistencinį suvokimą, sąmonę, keičia gyvenimo kokybę. Ir man, važiuojant per Lietuvą traukiniu, žinant Naujosios žemės knygos poveikį, abejonių nekyla. Šios akimirkos jėga pirmąkart originalo kalba pasirodė 1997 metais, praėjus jau beveik dešimčiai metų po autoriaus suvokimo, kas mes tokie esame ir kur link einame. Vienas faktas: po suvokimo autorius devynis mėnesius tiesiog besišypsodamas sėdėjo parkuose ant suoliuko ir džiaugėsi šia diena, o išgyvenimui reikėjo labai nedaug – atiduočiau daug už tokį dabarties ramybės ir laimės pajautimą. Jeigu galvojate, kad Naujoji žemė ir šioji knyga yra tęsinys arba kitų žodžių perfrazavimas, kaip dažnai sakome, pilstymas iš tuščio į kiaurą, manau, suklysite. Naujoji žemė kur kas žvelgia toliau, jau į bendrą žmonijos kaip civilizacijos darinį, o Šios akimirkos jėga fokusuojasi į kiekvieno asmeninį prabudimą t. y. sąmoningumą priimti šios akimirkos jėgą.

Autorius tekste neieško priešpriešų, nors tai sunkoka dualumo persunktoje realybėje. Pasižymėjau daugybę citatų, kurias skaičiau ir skaičiau vis iš naujo, kiek įmanydamas iš pradžių suvokti protu (kas beveik neįmanoma) ir galiausiai pajusti (kas sekėsi kur kas geriau).

Šis mokymas neprieštarauja jokiam tikėjimui, o religijas tik praplečia, todėl autorius ypač mėgsta remtis filosofų ir religijų šventraščiais, kurių aiškinimas iškrypo dėl vertimų ir nuolatinių perrašymo, interpretavimo vis ne taip... Koncepcija būtų tokia: mes iš esmės visi esame vienas ir tas pats, viena galinga sąmonė, kuri susikūrė sau formą ir užmarštį vien tam, kad patirtų žemas vibracijas, kančią ir visišką nežinią. Kiekvienas iš mūsų praktiškai esame uzurpuotas proto, mes vergaujame dualiam protui, kuris nuolat strateguoja, skaido, smerkia, atsirenka ir dėl laiko struktūros kuria kančią. Mes įtikėję, kad esame kūnas ir protas, kuris suvokia pasaulį. Ateities nežinomumas ir bandymas nerimauti, planuoti su lūkesčiais yra kančia. Nuolatinis prisirišimas prie praeities yra kančia. Tiesiog Budos mokymas, tik šitaip paprastai vakarietiškai perteiktas, kad nebėra jokių klausimų, ką turima galvoje.

Eckhart Tolle

Klausimas, kiek jūs pajėgūs tai patirti čia ir dabar, arba bent priartėti prie šios akimirkos, kai yra proto iliuzijos uždanga apie mirtingumą? Tai labai įdomūs procesai. Šįkart vienas didžiausių atradimų buvo aiškesnis suvokimas dėl vibracijų kėlimo. Visada maniau, kad altruizmas ir kiti taurūs dalykais padeda kelti vibracijas, kad tos vertybės padeda išsigryninti dualume, tačiau ne visada tai yra tiesiausias kelias į šią akimirką, (galiausiai nieko nėra gero ir blogo) dažniausiai tai gali būti ir liga arba didelė kančia, nepritekliai. Galiausiai merdintis ir chemijos „suėstas“ žmogus patiria kur kas daugiau dvasios šviesos, nei sveikuolis, lendantis į eketę.

Net ne planetos gelbėjimas svarbiausias, o jūs, nes tik išsilaisvinę iš kančios ir prabudę jūs darote, kaip suprantu, kvantinį vibracijų šuolį ir planeta savaime atsiranda geresnė, nes iš esmės pagal savijautos vibracijas mes šokinėjame nepastebimai per nesuskaičiuojamas realybių versijų dažnius. Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad protas to niekada nepastebės, nes jis priima tik faktus. „Svarbiausias jūsų tikslas nėra išsigelbėjimo siekimas kuriant geresnį pasaulį, o atbudimas iš tapatinimosi su pavidalu. Tik taip išsiveršite iš šios tikrovės lygmens pančių. Taip galėsite pajusti savo šaknis, įleistas į Neišreikštumą, ir tapsite laisvi nuo reiškinių pasaulio (p. 211-212).

Paskutiniu metu susidūriau su žmonėmis, kurie perėjo labai daug mokymų, pradedant psichodeliniais seansais ir baigiant įvairiomis jogos, meditacijos praktikomis ir visa tai visada jiems kada nors baigiasi. Tolle iš esmės man padeda suprasti, kur iš tikrųjų visi keliai veda ir jie veda ne į Romą, o į šią akimirką, kuri apjungia visas kitas kur kas labiau schematiškas ar kūnui poveikį darančias praktikas. Nesakau, kad atsisakysiu ir kvėpavimo praktikų, jogos, mankštos ar kitų dalykų, tačiau labai intuityviai skaitydamas knygą pajutau, jog E. Tolle užgriebė esmę ir siūlo galgi net daug trumpesnį kelią į tai, ko ieškau.

Esminis man ir tikriausiai kiekvienam sistemoje ir prote gyvenantiems žmonėms klausimas yra, kiek mes pajėgūs ir kiek ilgai galime išbūti toje dabarties nušvitimo momente, aukštoje vibracijos natoje, kai reikia atlikti kasdienius darbus, pereiti daugybę žmonių bendravimų ir dažnai labai nemalonių, žeminančių ir nuolatos tarp jų būti, kiek pajėgūs esame visa tai gyventi ir patirti ne proto lygmenyje? Tai galbūt asmeniniai klausimai man, nes tas vibracijas jaučiu net fiziškai, tačiau kaskart vėlei, susidūręs su sisteminiais dalykais, krentu į proto ežerą. E. Tolle tokiems turi atsakymą: mes esame savo pradžių pradžia, savo prigimtimi jau savaime nušvitę, jau savaime esame sąmonė, tik esame formoje ir užmarštyje. Žinojimas, kad esame dar nepadaro, manau, kitokio gyvenimo ir nekelia potencialios kokybės, visgi reikia „išsilukštenti“ iš stataus ir buko akademinio žinojimo, kurį mums „suinstaliavo“ civilizacija, realybė ir proto mechanizmas.

Šviečiasi labai juokingas paradoksas: tai, ko instinktyviai siekei ir save tobulinai kaip asmenybę, kuo buvai įtikėjęs ir patikėjęs, per kiek asmenybių praėjęs ir kiek įsitikinimų patikrinęs ir įtvirtinęs tenka... kaip mažam vaikui imti ir pamiršti. Kaip galvojate, kodėl senatvinės kai kurios ligos ištrina „žinojimą“? Nes tokio proto lygmenyje nėra žinojimo, jis tampa tik kalėjimu, laikina sistemine iliuzija, kad ir kaip neskaniai beskambėtų.

Prisimenate posakį, kad nėra baisesnio žmogui priešo už jį patį? Šiandien šis posakis man asmeniškai po Šios akimirkos jėgos turi visiškai kitokį suvokimą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eckhart Tolle "Naujoji žemė"

Eckhart Tolle. „Naujoji žemė“ – Kaunas: Mijalba, 2016 – 197 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tais išskirtinais atvejais, kada į rankas papuola ezoterinės literatūros leidyklos Mijalba knyga, galima netgi nustebti, kad šią literatūros nišą netgi nesąmoningai imi nuvertinti. Galvoji: ai, šioji literatūra skirta depresyviems, gyvenimo prasmės ir trečiąją akį bekrapštantiems žmonėms. Argi gali būti kas nors ezoterinėje literatūroje naudinga, kai jos šitiek daug, kai, atrodo, kas antras dedasi išminčiumi ir dar visą tą nišą skaityti ir suskaityti? Ne, kartais pagalvoji, kad tai tiesiog ne man. Bet tais retais atvejais, kai knyga „ateina“, ji pasirodo ne tik literatūriškai gardi, bet ir turi stulbinančios įtaigios galios paveikti žmogaus gyvenimą. Viena iš tokių knygų – vokiečių kilmės mokslininko Eckhart Tolle (g. 1948), kuris iš esmės kalba apie žmogaus sąmoningumą ir ego poveikį sąmoningėjimo kelyje antrojoje knygoje Naujoji žemė (angl. A New Earth).

Mijalba taip pat yra išvertusi ir kitas šio autoriaus knygas Šios akimirkos jėga, kurios, tiesa, dar neskaičiau ir ji yra pirmoji autoriaus knyga, tačiau tai nesvarbu, nes Naujoji žemė nėra tęsinys, tai sakyčiau, teorinis žinių rinkinys, kurį ryžausi skaityti paragintas praktikės Ievos Žigonės, kurios kursų teko išklausyti ir išbandyti. Knyga iš esmės yra tų mokymų teorinė išraiška, paliudijanti, kad sąmoningumo, nubudimo galia glūdi kiekviename iš mūsų, nepriklausomai nuo rasės, šalies, įsitikinimų, lyties ir t. t. Tiesa, nežinau, kokį poveikį ir rezonansą knyga sukeltų, sakykime, visiškai žaliam ezoterinės literatūros skaitytojui, kuris niekada nesidomėjo nei siela, nei dvasia, neturi jokio supratimo apie Visatos dėsnius, minčių galią, karmą ir t. t. Manau, kad toji teorija, kaip ir pats autorius prasitarė knygoje, gali paprasčiausiai nesuveikti, neturėti jokio poveikio ir tai tik paliudytų, kad šioji informacija dar tebėra blokuojama gilaus ego.

Nuo pat pirmųjų puslapių man tapo aišku, kad Naujoji žemė – puiki knyga, tik viso to, jeigu nebūčiau bandęs prieš tai praktiškai, galimas daiktas, knyga būtų nesurezonavusi ir skaitymas bei jos suvokimas apsunktų, galgi net taptų skaitymas kaip kančia. Manau, prie tokios knygos dar reikėtų „prisegti“ kokį nors CD su įrašytomis praktinėmis užduotimis, kaip pasiekti tą dabarties Buvimo akimirką.

Beskaitydamas iš esmės pradėjau braukytis daug naudingų citatų, kurios vienaip ar kitaip man aktualios šiai dienai, bet greitai supratau, kad tokiu būdu subraukysiu visą knygą, nes patarimų ir tiksliai skaidrių minčių, kuriais norėčiau pasidalyti su Jumis, šioje knygoje tiek apstu, kad verčiau visą ją perskaityti, nei ištisai cituoti.

Apie ką kalba E. Tolle šioje knygoje? Iš esmės nesudėtingu stiliumi, neapsunkindamas teksto sąvokomis, „nutapo“ žmogaus struktūras ir paaiškina jų sąveikavimą, nuo kurio priklauso mūsų gyvenimo pilnatvė, kokybė ir sąmoningumas. Pirmiausia jis supažindina mus su ego kaip proto, minčių ir jausmų struktūra, kuri iš esmės blokuoja suvokimą, kas mes esame. Kas aš esu? Tikslingiausias atsakymas būtų – AŠ ESU, kadangi sąmonė, pasireiškianti per šį fizinį kūną, neturi žodinio pavadinimo ir formos, o visa tai, ką galime įvardyti, tėra tik ego ir proto struktūros blokai, neleidžiantys būti mums sąmoningiems. „Ego painioja nuomones ir požiūrius su faktais. Ego netgi neatskiria, kur yra tikras įvykis, o kur – reakcija į tą įvykį. Kiekvienas ego sugeba meistriškai interpretuoti įvykius ir juos iškraipyti. Tik sąmonė, o ne mąstymas, gali atskirti, kur yra faktai, o kur – nuomonė apie faktus. Tik sąmonė leidžia įvertinti gyvenimo situacijas, pažvelgti į jas kitaip, be pykčio, jose elgtis deramai ir įveikti savo mąstymo ribas (p. 49)“.

Eckhart Tolle

Esame užliūliuoti savo proto ir patikime kasdienybės iliuzija, tampame nesąmoningi, pasiduodame vertinimui ir emocijoms. Vienas iš būdų, pasak autoriaus, yra paklausti savęs, kas tu esi be savo fizinio kūno, be minčių, jausmų ir vaizduotės? Kur tu randiesi? Ir tada atsiveria dažniausiai krūtinėje tas atviras Buvimas. Taip pat autorius užsimena apie sąmoningą kvėpavimą, būvimą čia ir dabar, kai dėmesys nukreiptas į kvėpavimo procesą, o ne mąstymą. Kartais gali beskaitant susidaryti įspūdis, kad žmogaus didžiausias priešas yra jo protas, mintys, balsas galvoje, generuojantis gyvenimą ir leidžiantis patirti nuolatinį nepasitenkinimą esatimi ir juo reikia atsikratyti. Autorius nesako, kad turime tapti avinų bandą ir ignoruoti savo protą, jis teigia, kad sąmoningumą turi imti viršų, būtent iš tos Buvimo erdvės turi vertis proto pasireiškimas, o ne priešingai.

„Mąstymas izoliuoja situaciją ar įvykį ir pavadina jį geru arba blogu, tarsi jis turėtų individualią egzistenciją. Tokiu būdu tikrovė suskaidoma į dalis, tampa fragmentuota. Toks suskaidymas yra iliuzija, tačiau kai patenkame į jos spąstus, ji atrodo reali. Vis dėlto visata – tai nedaloma visuma, kurioje niekas neegzistuoja atskirai (p. 128)“.

Iš esmės knygos autorius patvirtina kai kurias religijose esamas tiesas, daug cituoja iš Šventojo rašto, patvirtindamas, kaip dėl vertimo ir nenuovokos, buvo iškraipytas Kristaus mokymas. Apstu budistinių tiesų apie karmą, žmogaus gyvenimo cikliškumą, reinkarnaciją, gyvenimo nesąmoningumą, kaip atsakomybės už šią akimirką neprisiėmimą kaip visų mūsų kančių priežastį.

Didžiausia laimė yra tai, kaip sako autorius, kad nereikia jokio pripažinimo ar pritarimo iš aplinkos, nes meilė, laisvė kyla tik iš Buvimo t. y. vidinė apsisprendimo laisvė būti laimingu ne rytoj, ne tada, kai pasistatysiu namą, ne tada, kai vaikus paleisiu į pasaulį, bet dabar, šią akimirką. Autorius taip pat sako, kad tik ego apgaudinėja dėl rytdienos, laiko perspektyvoje ateities nėra, yra tik ši akimirka ir jeigu tik ją patiri sąmoningai, tai suvoki, kad joks materialus kapitalas ar aplinkinių dėmesys tavęs nepadarys laimingu. Asmeniškai man tokias akimirkas retkarčiais pavyksta išgyventi ir jos nėra vien tik E. Tolle teorija, toje akimirkoje kaip gyvenimo tėkmėje čia ir dabar, nepriklausomai nuo nieko, esu laimingiausias ir tam nereikia priežasties, nes pats sąmoningumas, vidinė vibracija tau leidžia tą jausti be jokios ateities baimės.

Naujoji žemė, be jokios abejonės, sąmoningėjančiam žmogui tiesiog įtvirtina jau žinomas ar numanomas tiesas, suteikia visa tam savotišką struktūrą, įgalina tam tikrus terminus, nes kiek yra mokytojų, tiek yra ir sąvokų, bet iš esmės daugelis iš jų kalba apie tą patį arba labai panašius dalykus. „Nesipriešinimas yra esmė visoje visatoje galios sąlyga. Jis padeda sąmonei (dvasiai) išsilaisvinti iš įkalinimo pavidale. Kai viduje nesipriešinate pavidalui – viskam, kas yra ar vyksta – paneigiate absoliutų jo tikroviškumą (p. 135)“. Naujoji žemė – tai gidas pakeliui į Rojų. Ne kitaip.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga Jelena Blavatskaja (Елена Петровна Блаватская) "Slaptoji doktrina. Kosmogenezė"

Sveiki,

Sunku patikėti, kad lietuviškai turime išsivertę Jelenos Blavatskajos (kai kur verčiama kaip Helena Blavatskaja) knygą „Slaptoji doktrina. Kosmogenezė“, kuri pirmąkart išleista 1888 metais. J. Blavatskaja yra teosofijos pradininkė, viena pirmųjų, keliavusi po pasaulį ir sujungusi į vieną religiją, filosofiją ir mokslą. Iš dalies jos knyga daugiau nei prieš šimtmetį lyg ir priklausytų ezoterinei literatūrai, kitą vertus, daugelis sako, kad tai begalinis žinių šaltinis. Šiandien, kai visi raštai lengvai prieinami, tikriausiai daugelis renkasi lengvą literatūrą, tačiau negalėjau neįsigyti šios knygos. Bandysiu kada nors skaityti.

Pirmąkart apie Jeleną Blavatskają išgirdau, o tiksliau perskaičiau, skaitydamas Jurgos Ivanauskaitės „Tibeto mandalą“, kurioje retkarčiais užsimenama apie Blavatskają, tačiau tuokart nieko lietuviškai neradau ir šioji pavardė užkrito atmintin, kol „Obuolio“ leidykla nepateikė staigmenos. Iš rusų kalbos pirmąjį didžiulį tomą vertė Antanas Stungurys. Įvadą parašė Augustina Rugilė Vilkišė. Ką gi, nusimato geras skaitymas, kai tik šioji knyga mane pašauks.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tomislav Budak "Karmos keitimas"

Tomislav Budak. „Karmos keitimas“ – Vilnius: Obuolys, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Kaip ir daugelis žmonių, aš taip pat pajuntu per atostogas norą keisti gyvenimo vagą. Sakoma, kartais užtenka pakeisti požiūrį ir, žiūrėkite, pasaulis savaime pasikeičia, nes keičiasi santykis su viskuo, pakinta mūsų įsitikinimai ir nuostatos. Paskutiniu metu, pajutęs nepasitenkinimą, nutariau, kad vėl reikia grįžti prie esminių būties taisyklių ir jas prisiminti, permąstyti ir pasiimti tai, kas pakeistų gyvenimo kokybę. Nors po Sergejaus Lazarevo Karmos diagnostikos, kurią krimtau paauglystėje, ilgai nebenorėjau žiūrėti į šį reiškinį, nes jaučiausi labai jau viską išmanąs, tačiau kai prekybos centre paėmiau Obuolio leidyklos išleistą kroato dvasininko mokytojo Tomislav Budak knygą Karmos keitimas, nė įtarti negalėjau, kad knyga atsidurs mano pirkinių krepšelyje. Bet atsidūrė. Tiesiog leidau instinktyviai įsigyti ezoterinės literatūros vien tam, kad pažiūrėčiau, ar impulsyvūs knygų graibstymai gali tapti realiais atsakymų šaltiniais, keičiant gyvenimą ir mąstymą.

Pirmajame skyriuje T. Budak supažindina skaitytojus su karmos sąvoka, aprėpdamas tai, ką jau daugiau ar mažiau kiekvienas skaitė apie karmą kituose ezoterinės literatūros baruose. Priešingai nei daugelyje leidimų, autorius žodžių nevynioja į vatą, todėl teksto sąranga labai aiški ir suprantama net mokyklinio amžiaus vaikams: už gerą atlyginama geru, už blogą blogu. Jau nuo pat pirmojo skyriaus išryškėja kritiškas autoriaus ezoterinės literatūros vertinimas: „Retas galite ką nors perskaityti ar išgirsti apie galimas pasekmes ir valymosi pasekmes, kurias turės įveikti žmogus, nuoširdžiai užsiimantis tokiu darbu, tai net neperduodama per žodinę tradiciją ar asmeninį kontaktą su mokytoju“ (p. 32). Iš esmės autorius nuteikia skaitytoją, kad jo laukia ne nušvitimas, o sunkus ir nemalonus darbas su savimi, aiškindamas, kad būtent individualios pastangos, o ne Visatos dovana, yra tiesesnis kelias į savirealizaciją ir karmos išsivalymą, nei tarkime, darbas vien tik su pozityviomis mintimis ar skaitant dangaus mokytojų transcendentinius laiškus ir t. t. 

Jau pirmajame skyriuje nupiešiamas tam tikras transcendentinis karmos veikimo mechanizmas, aiškinant „vidinę“ karmos struktūrą, kuri susideda iš mūsų minčių ir emocijų bei apie „išorinę“ karmą, kuri pasireiškia kaip mūsų veiksmai. Šiuo atveju autorius pabrėžia, kad svarbiausia yra „vidinė“ karma, nes ją sureguliavus, nebepasireikš veiksmų lygmenyje. Panašiai kaip kažkada Sergejus Lazerovas aiškino apie ligas savo kultinėse Karmos diagnostikos knygose, taip karmos mechanizmas kiek vakarietiškiau dėstomas T. Budak knygoje. 

Antrajame skyriuje Karminiai šablonai autorius aiškina jų struktūrines dalis, nepamiršdamas visur paminėti, kad karma – tai nekintantis dėsnis, bet jo gerosios ar prastosios pasireiškimo formos yra keičiamos. „Karminiai šablonai – tai jausmų, mąstymo ir elgesio modeliai, kurie mus riboja, bet sąmoningomis pastangomis juos galima transformuoti į išlaisvinančius modelius (p. 53)“. Anot jo, karminių šablonų struktūrą sudaro: 1. Simptomai, 2. Priežastys, 3. Prasmė. Tai gana netipinė pozicija, nes tas, kas skaito ezoterinę literatūrą, dažniausiai susiduria su tuo, kad gydoma nuo priežasties, o ne ligos simptomai, nes liga tėra priežastis, tačiau autorius sako, kad „Karmino šablono šalinimo procesas prasideda nuo darbo su simptomais, paskui dirbama su priežastimi ir tęsiama, dirbant su jo šaltiniu. Tik tada galima tikėtis, kad toks šablonas bus visiems laikams panaikintas (p. 61)“. Tarsi ši valymo-gydimo sistema būtų priešinga S. Lazerovo sistemai. Autorius neneigia, kad panaikinus simptomus sunkumų nepanaikinsime, be priežasties naikinimo, nebus visiškas „pagijimas“. Iš kur atsiranda nepalankūs ir žmogaus gyvenimą apsunkinantys karminiai šablonai? „Unikali karminio šablono priežastis yra trauminė patirtis ir jos psichologinės bei dvasinės pasekmės; jo prasmė ar šaltinis yra neišmokta pamoka ar neatitinkamas sąmoningumo lygmuo (p. 61)“.

Karminio šablono simptomai jau šiek tiek sudėtingesnis skyrelis, kadangi prasideda praktikos elementai. T. Budak supažindina su Tibeto vienuolio Lama Tarthang Tulku Rimpočė ir paties gerokai ištobulinta taikoma antikūrimo formule, kuri sako, kad reikia susitapatinti su savo sergančiu organu, negatyviais jausmais, mintimis ir galiausiai su nepageidaujamais vaidmenimis. Veiksni praktika yra veikiama sąmoningo savo negatyvių dalykų priėmimo ir galiausiai „išaugimo“ pagrindimu. Knygoje plačiau aprašoma, kaip šia praktika naudotis per įvairius negalavimų ir negatyvių karminių šablonų pasireiškimo lygmenis. Tai iš esmės kiek kitaip, nei Sąmoningas kvėpavimas, kuris kaip tik verčia bėgti nuo negatyvių jausmų ir priimti pozityvą, o čia autorius siūlo susidurti su problema akis į akį ir nebijoti jos priimti, suvokti ir atsikratyti. Praktika atrodo šitaip: „Po to, kai susiliejame su dariniu (įsivaizduojamu energijos aplink save kamuoliu), kuris kelia nepageidaujamą būseną, ir visiškai jį pajaučiame, tada apatine pilvo dalimi giliai įkvepiame ir vizualizuojame, kaip mes išsiplečiame už jos ribų. Paskui atsitraukiame nuo jo ir grįžtame į pradinę būseną – darinys vėl lieka priešais mus, o tarp darinio ir mūsų yra tuščia erdvė (p. 74)“.

 Tomislav Budak.

Ketvirtame skyriuje Karminių šablonų priežastys randame dar daugiau grybų miške. Pirmojoje skyriaus dalyje pasakojama apie karminių šablonų priežastis ir jų struktūras. Be pirmojo laiptelio – simptomo, kaip galima suprasti, negalime pradėti dirbti su karminėmis priežastimis, todėl autorius rekomenduoja viską atlikti nuosekliai. Pratimas su karminiais simptomais atrodė labai paprastas, tačiau kur kas sudėtingesnis, šalinant priežastis. Priežastys atsiranda dėl trauminės patirties t. y., kažkada neišmokta ir netinkamai priimta gyvenimiška pamoka, kurios metu mes buvome sugniuždyti ir dėl to prie mūsų priviso „būtybės“ fragmentai, kurie maitinasi mūsų blogomis emocijomis, mintimis ir veiksmais, štai kodėl žmonės rūko, daug geria, negali sukurti santykių ir t. t., nes jie sukūrė tam tikras negatyvumo programas, o tos astralinio plano fragmentuotos esybės maitinasi. Antroji šio skyriaus dalis skirta praktikos aprašymui, kaip susigrąžinti traumos metu išplėštą mūsų fragmentą ir harmonizuoti traumas, čia autorius suskumba pabrėžti, kad tai nėra vien tik vaizduoties mentalinis žaidimas, jis reikalauja dar ir atsakomybės ir pokyčių kiekvieno praktikuojančiojo gyvenime. 

Be trauminės patirties suvokimo, valymo ir savasties dalies susigrąžinimo į asmens gyvenimą Tomislav Budak nemenką dalį knygos skiria bendros šeimos karminės struktūros suvokimui ir valymui. Tiesą sakant, sudėtinga vos suvokus traumines patirtis bėgti valyti dar ir šeimos struktūrą, todėl nereikėtų veikalo skaityti paskubomis kaip kokio romano, nors, žinoma, bendram suvokimui galima, tačiau dirbti visgi, manau, reiktų nuosekliai, neskubant nuo pradžių. Taigi šeimos bendra karma turi kur kas daugiau įtakos, nei mums galėjo pasirodyti iš pradžių. 

Pasirodo, anot autoriaus, vos tik užsimezgęs vaisius jau yra šeimos dalis ir bet kokie žinomi ar nežinomi šeimai ar motinai persileidimai ir abortai yra ypač svarbūs, nes šeimos lygmenyje, nepriklausomai nuo to, ar šeima gyvena kartu ar ne, kiekvienas nėštumas yra santykis ir tam tikras šeimos vaidmuo, kuris pakeičia kiekvieną iš mūsų, tokiam suvokimo ir valymosi etapui autorius siūlo psichologiškai patvirtintą šeimos žemėlapio piešimo būdą, kur nupiešiamos šeimų narių pozicijos, o tada bandoma aiškintis, kas su kuo tapatinasi, kokias realiai situacijas užima šeimos nariai. Tai bent jau man priminė dailės psichologines terapijas, tačiau netrukus pradedama kalbėti apie itin svarbias susitapatinimo su vaidmenimis problemas, kalbama apie aukos ir tirono vaidmenis, juodąsias šeimos avis, kurios energetiškai ir dvasiškai yra stipresnės, todėl prisiima daugiausiai atsakomybės ir tampa šeimos šiukšliadėžėmis. Iš esmės autorius daug kalba apie abortus, susitapatinimą su mirusiais, herojais ir t. t. ir visur naudoja antikūrimo formulę, norint susigrąžinti savastį, tačiau pasigedau išsamesnių praktinių patarimų, kiek tas procesas turėtų trukti, ar jį reikia kartoti (ir ar apskritai galima kartoti?) ir t. t. Apskritai šeimos karmos judinimas pasirodė vykdomas ne tiek savarankiškai, kiek su karmos valymo terapeutais-specialistais, todėl šie dideli skyriai knygoje atrodo kaip panoraminiai, skirti labiau susipažinimui su karmos pasireiškimo galimybėmis ir šiaip bendram suvokimui.

<... bus papildymas...>

Jūsų Maištinga Siela