Mandelos efektas: Ar egzistuoja kintanti žmonijos kolektyvinė atmintis?

 

Sveiki,

Ar dažnai patiriate Mandelos sindromus? Nežinantiems, kas tai, labai trumpas paaiškinimas:

„Mandelos efektas (ME) – tai kolektyvinis klaidingas fakto ar įvykio prisiminimas. Šis fenomenas pasireiškia, kai iškyla dvi praeities įvykių versijos: viena, kurią prisimena visuomenės mažuma, kita, kurią prisimena visuomenės dauguma ir kuri yra patvirtinta istorikų ar dokumentuota žiniasklaidoje. Mandelos efektas yra vienas iš klaidingos atminties fenomeno tipų. Jis išsiskiria iš kitų tipų tuo, kad informaciją klaidingai prisimena grupė žmonių.‘

Pavadinimas kilo iš beveik absurdiško fakto: „Kolektyvinio klaidingo įvykių ar detalių prisiminimo forma iškilo, kai grupė žmonių internete pasidalino pamenantys, kad Anti-apartheidų lyderis Nelsonas Mandela žuvo kalėjime 1980 m. Šis kolektyvinis prisiminimas buvo klaidingas, nes, iš tiesų, Mandela 1990 m. buvo paleistas iš kalėjimo, 1994 m. buvo inauguruotas Pietų Afrikos prezidentu, o mirė 2013 m. praėjus daugiau ne dvidešimčiai metų po jo paleidimo iš kalėjimo...“

Vakar YouTube kanaluose prieš miegą peržiūrėjau ne vieną vaizdo įrašą, susijusį su Mandelos efektu. Labiausiai atminty įstrigo šis pokemonas, kuris (pasirodo, ir mano atmintyje) fokusuojasi daugelio atminty, kad Pokačiu turėjo juodą uodegos galiuką kaip ir ausis, bet pasirodo, kad ne. Žmonės visame pasaulyje dalijasi visokiausiais neatitikimais tarp žmonių kolektyvinės atminties ir to, kas pavaizduota iš tikrųjų. Kodėl taip nutinka? Sunku pasakyti. Labai panašiai ir su žaidimo „Monopolis“ bankininku. Nežinau kodėl, bet ir mano atminty jis iškyla su monokliu akyje, tačiau tikrovės logotipe jo nėra.

Visgi galvodamas apie Mandelos efektą pagalvojau ne vien tik apie vaizdinius, bet ir kur kas abstraktesnius dalykus, susijusius su žmogaus pojūčiais. Gal pasirodysiu senamadiškas, bet man atrodo, kad anksčiau laikas tekėdavo daug lėčiau. Tą pastebi ir kiti mano arba senesnės kartos žmonės. Sulaukti kokios „Santa Barbaros“ naujos serijos būdavo tikra kančia, nes tekdavo nudirbti ilgus dienos darbus, kol tas vakaras pagaliau ateidavo. Arba, kad ir dabar... Atrodo, kad perskaityti storesnę nei 300 puslapių romano nebeužteks laiko, pažiūrėti daugiau nei dviejų valandų trukmės filmą jau gaila laiko, kad gal ir nebeverta nei skaityti, nei žiūrėti. Trumpos distancijos, trumpos knygos ir filmai, parduotuvė arti namų, katė vietoj šuniuko...

Nesakykite, galima kaltinti technologijas, bėgantį laiką ir spartėjantį gyvenimo būdą, nes pasiūlos ir galimybių tiek daug, tik to laiko neužtenka, todėl toks gyvenimo bėgimo efektas. Vis galvoju, kaip anksčiau akademikai, pavyzdžiui, magistrantai parašydavo savo magistro darbus be interneto!? Net dabar, kai galima tą padaryti net neužsukus į biblioteką, vien ant savo sukamosios pandeminės kėdės užsisakius veikalus iš Amazon ar kitur, pasinaudojus internetiniais ištekliais ir... vis tiek to laiko neužtenka! Kur tas laikas pasideda, nežinia.

Arba kitas kolektyvinis prisiminimas apie sovietinius vaikystės arba postsovietinius (pirmajame dešimtmetyje) parduodamus ledus (grietininius ir kakavinius). Ot, kokie buvo skanūs ir tikri – tą paliudys daugelis. Atrodo, kad anuomet ir obuolys buvo skanesnis, ir bananas saldesnis ir žuvis šviežesnė. Kodėl, kai pasiūlos tiek daug (o šūdelių tarp jų tikrai nestinga), mums atrodo, kad maisto pojūčiai atbuko? Vėlgi, galima visą kaltę suversti ne Mandelos efektui, o tiesiog, kad gyvename pertekliuje, kad receptorius jau seniai apdegino cheminiai skonio stiprikliai, tik kažkodėl pomidoras vis dar užaugintas namų sąlygomis laikomas pomidoru, o visa kita iš pusvaškinių Ispanijos plantacijų.

Visgi galvoju apie tą laiką ir atmintį, kaip visa tai kinta žmonių kolektyvinėje erdvėje. Kaip tai įmanoma? Ir ar tai išvis įmanoma, kai turime tiek filmuotos, tiek rašytinių šaltinių jūras? Ir kiek dar visokiausių faktų, kurių manome prisimenantys kaip nedalomą tikrą tiesą, bet iš tikrųjų kažkas juos prisimena visiškai kitaip? Nepaliauju galvoti, kad tai iš esmės skaldo mus ir atitolina, tikras Babelio efektas, nes anuomet patirti dalykai (prisiminkite pokalbius prie giminių stalo), prisimenami šiek tiek skirtingai. Ar nebaisu gyventi kintančioje... praeityje? Netgi kolektyviniu mastu? Tada kas mes iš tikrųjų esame, jeigu galime suabejoti net savo amžiumi. Taip, tiesa, esu ne kartą iš dabarties metų atėmęs savo gimimo datą, kad pasitikrinčiau, kiek iš tikrųjų metų, nes... imi ir suabejoji. Gyvenimas matricoje. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Joe Dispenza "Jūs esate placebas. Kaip sąmonė virsta materija"

 

Dr. Joe Dispenza. „Jūs esate placebas: kaip sąmonė virsta materija“ – Kauans: Mijalba, 2020. – p. 352.

Sveiki,

Prieš kelerius metus čia pristačiau Dr. Joe Dispenza knygą Atsikratykite įpročio būti savimi, kurios pavadinimas, atrodo, prieštarauja viskam, ką sako dvasinio tobulėjimo praktikos: būkite savimi, grįžkite į save, tapkite geriausia savo paties versija ir t. t., ir pan. Tačiau pavadinimas nors ir provokuojantis, jis nėra jau toks prieštaringas, koks gali atrodyti. Antroji Dr. Joe Dispenzos knyga Jūs esate placebas. Kaip sąmonė virsta materija (angl. You Are The Placebo. Making Your Mind Matter) originalo kalba pasirodė 2014 metais, o Lietuvoje jau pakartotas trečiasis šios knygos tiražas. Vadinasi, net Lietuvoje kai kam Joe Dispenzos idėjos ir atradimai yra neblogai žinomi. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Živilė Šileikaitė, išleido Mijalba. Šioje apžvalgoje paminėsiu tai, kas labiausiai įsiminė perskaičius antrąją daktaro knygą.

Pradėsiu kaip visada nuo paties Dr. Joe Dispenza, nes šiaip jau leidyklos Mijalbos asortimentą sudaro nemaža dalis ezoterinės literatūros, bet Jūs esate placebas pavadinti ezoterine literatūra nelabai apsiverčia liežuvis. Tai mokslinio pobūdžio literatūra, tyrinėjanti dar labai sunkiai mums suvokiamus dalykus, o Joe Dispenza visų pirma save pateikia kaip tyrinėtoją-mokslininką, turintį prieigos prie moderniausios JAV aparatūros, kuri geba skenuoti žmogaus smegenis, atskirti jose vykstančius cheminius procesus. Nors pats Dispenza veda meditacijas ir turi ne vieno lygmens savo sukurtą gydymo seminarų ciklą, šioje knygoje jis, kaip ir pirmojoje savo knygos dalyje, sujungia mokslą, kvantinės fizikos dėsnius su dvasinėmis žmonių patirtimis.

Kad Jeo Dispenzos tyrinėjimai nėra vien tik jo įsivaizduojamo darbo rezultatas, autorius knygos gale pateikia dešimtis pačių naujausių pastarųjų dešimtmečių mokslininkų straipsnių ir jų atliktų tyrimų nuorodas su straipsnių pavadinimais, tad besidomintiems ir gerai angliškai paskaitantiems ši knyga gali tapti tiesiog puikia šios srities rodykle plečiant kitų tyrėjų nukeliautais tyrinėjimo keliais. Jūs esate placebas – tai knyga perteikta visiems suprantama populiariosios mokslinės lektūros stiliumi, tačiau jo struktūra gerai apgalvota ir autorius neskuba mūsų kaip nors priblokšti ir nustebinti, priešingai – kiekvieną savo teiginį grindžia įvairiausiais pavyzdžiais.

Įvadinėje knygos dalyje autorius prisipažįsta, jog turėjo stuburo traumą ir buvo kurį laiką paralyžiuotas, gulėjo ligoninėje ir daktarai jam diagnozavo visišką kūno nevaldymą. Joe Dispenza susitelkė ir ilgiems mėnesiams atsidėjo perprogramuoti savo mintis, siųsdamas savo kūnui signalus apie atsinaujinančius kūno organus. Autorius dalijasi, kaip iš pradžių buvo sunku „kovoti“ su diagnoze, nes patikėti daktarų žodžiais yra kur kas lengviau, nei sukurti savąją tiesą ir pasveikti. Galiausiai Joe Dispenza pasveiko ir vaikšto kuo puikiausiai, o nuo to laiko savo gyvenimą paskyrė būtent įtaigos sau nagrinėjimui.

Placebas – tai, kas pagrįsta tikėjimu, nors yra netikra, pavyzdžiui, ligoniui sumaitinus cukraus gabalėlį, bet pasakius, kad tai labai stiprūs vaistai, galima gauti tikrą stebuklą. Dispenza knygoje pateikia įvairių žmonių istorijas, pradedant nuo gyvačių kerėtojų ir baigiant moterimi, kuri išsigydė išsėtinę sklerozę. Dispenza iškelia idėją, kad beveik viską galima savo kūne transformuoti, jeigu pasitelksite ne vien tik mintis, bet jomis patikėsite ir integruosite į savo smegenų tinklą tą tikrovės jausmo modelį, kurio norite. Kažkokiu stebuklingu būdu, nukrypę nuo savo įprastinių įsitikinimų ir suvokimo apie ribotumą ir priėmę naują mąstymo modelį, jūs savo smegenų neuronuose (apie jų jungtis knygoje labai išsamiai aprašyta), jūs suformuojate naujus neuronų impulsų kelius, todėl atsiranda naujos ląstelės ir kūnas atsinaujina.

Čia pat iškyla ir kitas paradoksas: jeigu mes galime savo įsitikinimais ir jausmais save pagydyti, vadinasi, galime ir susargdinti. Šis procesas vadinamas nocebas. „Turint galvoje, kad naujausi moksliniai tyrimai psichologijos srityje rodo, jog maždaug 70 proc. mūsų minčių yra negatyvios ir nereikalingos, nocebo sukeltų ligų skaičius gali būti tikrai įspūdingas ir gerokai didesnis, nei mes įsivaizduojame. Ši idėja neatrodo laužta iš piršto, žinant, kad daugybė protinių, fizinių ir emocinių sveikatos sutrikimų atsiranda, atrodytų, iš niekur (p. 82).“ Čia pat autorius pabrėžia, jog placebu išgyti ne visada įmanoma, ypač kalbant apie genetines ir paveldėtas ligas, kurios pasireiškia vos tik gimsta kūdikis. Pati mintis neturi tiek galios, kad jus susargdintų arba staiga pagydytų, reikia, kad mintis paveiktų jūsų jausmus, o jausmai puikiai generuoja kūne esančius procesus, todėl, jeigu tikite, kad pasaulis neteisingas ir jus bet kada gali ištikti kokia nors nelaimė ir, žiūrėkite, tai gali nutikti.

Knyga turi paantraštę Kaip sąmonė virsta materija. Žinau, kad skeptikams, kuriems reikia pačiupinėti akmenį, kad pasakytų, jog tai akmuo, daugmaž atrodo kaip iš pasakaičių srities, bet Dispenza skiria vieną knygoje esantį skyrių kvantinės fizikos atradimams ir man šioji knygos dalis buvo bene pati įdomiausia. Apie savitaigos galią jau seniai girdėjau, tačiau šis mokslininkas sujungia mokslo žinias su dvasiniais išgyvenimais. Mokslininkai tyrinėję pačius mažiausius atomų elementus pastebėjo, kad jie nėra pastovūs (tai, tiesą sakant, mane lengvai šokiravo), nes tol, kol žmogus iš savo sąmoningos pozicijos žiūri į atomą, tol jis yra, bet tik žmogus nusisuka, atomas turi savybę išnykti. Perkračiau visus prisiminimus iš fizikos pamokų ir neprisimenu, kad kažką panašaus mus būtų mokę apie kvantinę fiziką, vadinasi, šie duomenys dar labai nauji. Visgi tai reiškia, kad atomai gali išnykti ir mūsų kūne, ir bet kur kitur ir tuo pat metu pasireikšti kitur. Apskritai sakant, šis knygos skyrius toks įdomus, kad jis išplėtoja laiko ir erdvės iracionalumą, autorius teigia, kad mes gyvename multivisatų gausoje ir tik nuo mūsų sąmoningumo priklauso, kokį potencialią tikrovę pritraukiame į savo gyvenimą. Jeigu atomai išnyksta ir vėl atsiranda įvairiausioje erdvėje, vadinasi, mes taip pat „šokinėjame“ per potencialų begalybės lauką. Na, sąlyginai per begalinę, nes mūsų protas ir patirtys mus labai susiaurina, mes tarsi įkalinti savo įsitikinimų ir todėl esame riboto potencialo lauke.

Dr. Joe Dispenza

„Priežastis, dėl kurios dalelės tai atsiranda, tai pranyksta (o tada vėl atsiranda ir vėl pranyksta, ir taip visą laiką), yra ta, kad jos visos vienu metu egzistuoja begalėje beribio galimybių lauko vietų. Tik tada, kai stebėtojas sutelkia dėmesį į vieną konkrečią vietą, ten atsiranda elektronas. Nusisukite, ir subatominė dalelė vėl išnyks energijos lauke. <...> ...kad jis iš niekur pasirodytų konkrečiu laiku konkrečioje vietoje, vadinasi, teoriškai turėtume sugebėti paveikti bet kokį kiekį galimybių, kurias galite įsivaizduoti taip, kad jos pasireikštų tikrovėje (p. 206-207).“

Priešingai nei pirmojoje knygoje, šioje autorius pateikia daug diagramų, daug įvairiausių schemų, kurias galima taikyti įvairiose veiklos sferose, aiškinant apie žmogaus gyvenimo prasmę ir laimės principus. Knygoje rasite ir spalvotas smegenų rezonansų nuotraukas, kurias darė sunkiai sergantys žmonės prieš meditaciją ir po meditacijos, tad autorius aptaria, kaip kiekvieno individo pastangos per meditaciją keisti savo mintis ir paveikti kūną paveikė jų smegenų dažnius. Knygoje aiškinama apie smegenų dažnio bangas (beta, gama, alfa ir delta), kurios smarkiai susijusios su tuo, kokių rezultatų mes tikimės ir norime pasiekti.

„Teigiamos emocijos, pavyzdžiui, dėkingumas, atveria širdį ir pakelia kūno energiją į kitą lygmenį – atitraukia ją nuo žemesniųjų hormoninių centrų. Dėkingumas yra viena galingiausių emocijų, padedanti žmogui lengviau pasiduoti įtaigai. Ši emocija skatina kūną „galvoti“, kad tai, už ką dėkojame, jau įvyko, nes paprastai dėkojame tada, kai jau būname gavę trokštamą dalyką (p. 161).“

Dar vienas receptas ir priminimas, kuris surezonavo iš šios knygos: „Iš tikrųjų jūs jau žinote, kaip tai daryti. Prisiminkite kokį nors atvejį iš savo praeities, kai tvirtai apsisprendėte ką nors pakeisti savo gyvenime. Greičiausiai prisimenate akimirką, kai pasakėte sau: Nesvarbu, kaip jaučiuosi (kūnas)! Nesvarbu, kas vyksta mano gyvenime (aplinka)! Nesvarbu, kiek tai užtruks (laikas)! Aš tai padarysiu! (p. 193).“

Tiesą sakant, mūsų Lietuvos koučeriai, įvairių dvasinių praktikų seminarų rengėjai taiko labai panašius dalykus, kuriuos nusako Dr. Joe Dispenza. Gal Dispenzai pavyksta paprasčiau viską perteikti ir papasakoti per mokslinių tyrimų kryptį, o tai gali nuraminti skeptikus, kuriems kvantinė fizika ir visatos dėsniai tėra alternatyviosios mokslo šakos, o ne rimtas reikalas. Knygos pabaigoje autorius pateikia meditacijos pavyzdžiuis, jų įrašus anglų kalba galite rasti oficialiame Joe Dispenzos tinklapyje https://drjoedispenza.com/, bet autorius siūlo pasidaryti ir savo lietuvišką įrašą, kurio galėtumėte klausytis meditacijos metu. Aš jau išbandžiau ir man surezonavo šis metodas.

Ką sako knyga? Kad kiekvienas iš mūsų esame beribė sąmonė, kurianti savo tikrovę čia ir dabar. Įsigilindami į kvantinės fizikos dėsnius, perprasdami mums Visatos siunčiamus signalus, šiame beribiame potencialų lauke galime sąmoningai projektuoti ne tik sveiką kūną (tai tik viena iš mažų galimybių, bet labai svarbu nuo ko nors pradėti), bet ir manifestuoti savo troškimus bei svajones, kad jos taptų tikrove. Nesitikėkite, kad viskas išsipildys per keletą savaičių, tam reikia nemažai laiko ir pastangų, kad perprogramuotumėte savo įsitikinimus ir suvokimą, atsikratytumėte limitų, taptumėte visai kitu žmogumi. Šiuo metu lietuviškai yra pasirodžiusi trečioji autoriaus knyga Tapkite antgamtiški, kuriame autorius publikuoja savo pacientų-klientų asmenines istorijas, kaip savęs „perinstaliavimas“ padarė neįtikėtiną poveikį šių žmonių gyvenimo kokybei.

Jūsų Maištinga Siela