Šios dienos citata: filosofas Slavoj Žižek apie ideologijos pergalę prieš laisvę ir atmintį

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien truputį noriu pristatyti ne tik citatos reikšmę, bet ir patį filosofą, kadangi artimiausiu metu ketinu apsilankyti Slovėnijoje, visada domiuosi jų filosofais, literatūra ir vertimais į lietuvių kalbą. Taigi.

Slavoj Žižek (Slavojus Žižekas), gimęs 1949 m. kovo 21 d. Liublianoje, tuometinėje Jugoslavijoje (dabartinė Slovėnija), yra vienas ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių filosofų, psichoanalitikų ir kultūros kritikų. Jo kilmė yra susijusi su intelektualia ir menine aplinka. Tėvas buvo ekonomistas, o motina – buhalterė, tačiau šeimoje buvo vertinamos kultūra ir intelektualinės diskusijos. Žižeko intelektualinis kelias prasidėjo studijuojant filosofiją ir sociologiją Liublianos universitete. Vėliau jis tęsė studijas Paryžiuje, kur gilinosi į psichoanalizę pas Jacques'ą-Alainą Millerį, Jacques'o Lacano žentą ir pasekėją. Šis laikotarpis Paryžiuje turėjo didelę įtaką jo mąstymui, sujungdamas kontinentinės filosofijos tradiciją su Lacano psichoanalitine teorija.

Žižeko tapimą filosofu lėmė ne tik formalios studijos, bet ir jo aistra kinui, literatūrai bei politikai. Jis sugebėjo originaliai sujungti šias sritis, analizuodamas kultūros reiškinius per psichoanalitinę ir marksistinę prizmę. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Sublimusis ideologijos objektas“ (1989), iškart atkreipė tarptautinį dėmesį dėl novatoriško požiūrio į ideologijos sampratą, kurią jis traktavo ne kaip sąmonės klaidą, o kaip realiai veikiančią pasąmonės struktūrą. Žižeko gebėjimas aiškinti sudėtingas filosofines idėjas pasitelkiant populiariosios kultūros pavyzdžius padarė jo darbus prieinamesnius ir patrauklesnius platesnei auditorijai.

Žižeko knygų svarba Slovėnijai ir Europai yra daugialypė. Slovėnams jis yra vienas žinomiausių intelektualų pasaulyje, savo darbais reprezentuojantis šalies intelektualinį potencialą. Jo kritinė analizė postkomunistinės transformacijos ir globalaus kapitalizmo kontekste rezonuoja su daugelio Rytų Europos šalių patirtimi. Europai jo filosofija siūlo radikalų kairiosios minties atnaujinimą, kritikuojantį dominuojančias liberalias ir postmodernias tendencijas. Jis kelia esminius klausimus apie šiuolaikinės demokratijos paradoksus, vartotojiškumo kultūrą ir socialinę nelygybę, skatindamas permąstyti politinius ir etinius orientyrus.

Lietuvai, kaip ir kitoms posovietinėms šalims, Žižeko įžvalgos apie ideologijos veikimą, postkomunizmo palikimą ir integraciją į globalų kapitalistinį pasaulį gali būti labai aktualios. Nors jo knygų vertimų į lietuvių kalbą skaičius yra ribotas (vienas žinomas pavyzdys yra „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“), jo idėjos per kitus šaltinius ir intelektualinius mainus pasiekia Lietuvos filosofus ir humanitarų bendruomenę. Jo filosofinė laikysena, būdama kritiška ir provokuojanti, gali paskatinti Lietuvos mąstytojus giliau analizuoti vietos socialines ir politines realijas, atsižvelgiant į platesnius globalius kontekstus.

Žižeko filosofinė laikysena yra eklektiška, tačiau ją vienija radikalus kritinis požiūris. Jis remiasi Hegelio dialektika, Lacano psichoanalize ir marksizmu, tačiau nėra griežtai prisirišęs prie vienos mokyklos. Jo mąstymui būdingas nuolatinis prieštaravimų ir paradoksų nagrinėjimas. Jis kritikuoja tiek dešiniuosius, tiek liberaliuosius diskursus, atskleisdamas jų paslėptas ideologines prielaidas.

Apie tikrovę Žižekas teigia, kad mūsų suvokiama realybė yra ne tiesioginis objektyvaus pasaulio atspindys, o simboliškai konstruojama per kalbą ir ideologiją. Remdamasis Lacano sąvokomis, jis skiria simbolinę tvarką (kalbos ir socialinių normų sistema), įsivaizduojamą tvarką (mūsų subjektyvius vaizdinius ir tapatybės konstrukcijas) ir Realųjį (traumuojantį, nepasiekiamą simbolizacijai tikrovės branduolį). Ideologija, jo požiūriu, yra būdas, kuriuo mes maskuojame šį Realųjį, sukurdami mums priimtiną tikrovės iliuziją.

Žmogų Žižekas mato kaip būtybę, įrašytą į šią simbolinę tvarką. Mūsų subjektyvumas yra formuojamas per kalbą ir santykius su kitais. Jis kritikuoja šiuolaikinį individualizmą ir narcisizmą, teigdamas, kad jie atitraukia mus nuo esminių socialinių ir politinių klausimų. Žižekas pabrėžia etinės atsakomybės svarbą ir būtinybę konfrontuoti su socialinėmis nelygybėmis ir ideologinėmis manipuliacijomis, o ne pasiduoti patogioms iliuzijoms. Jo filosofija skatina kritinį mąstymą ir nuolatinį klausimų kėlimą apie mus supančią tikrovę ir mūsų vietą joje.

„Didžiausia šiuolaikinės ideologijos pergalė – kai žmonės nebežino, ką jie praranda,“ – sako S. Žižekas. Šioje citatoje slypi gili kritika vartotojiškumui, individualizmui ir nuolatiniam naujovių bei progreso naratyvui, būdingam šiuolaikinei visuomenei. Žižekas argumentuoja, kad šios ideologinės formos veikia ne per prievartą ar tiesioginę propagandą, o per subtilesnius mechanizmus, įtikinėdamos mus, kad dabartinė tvarka yra vienintelė įmanoma ar net geriausia. Tokiu būdu mes tampame akli alternatyvioms galimybėms ir istorinėms patirtims, kuriose egzistavo kitokios socialinės, ekonominės ar politinės santvarkos. Praradimas tampa ne tik materialus (pvz., prarastos socialinės garantijos, bendruomeniškumas), bet ir konceptualus – prarandame patį suvokimą, kad galėtų būti kitaip, kad mūsų dabartinė būklė nėra nei neišvengiama, nei galutinė.

Filosofas šia citata nori atkreipti dėmesį į tai, kaip šiuolaikinė ideologija veikia per mūsų sutikimą su esama tvarka, net jei ji mums nėra visiškai palanki. Kai nebesuvokiame, kokios alternatyvos buvo prarastos ar kokios galėtų egzistuoti, mes tampame pasyvūs šios tvarkos palaikytojai, net nesuvokdami, kad esame ideologijos įkaitai. Žižekas ragina kelti klausimus, dekonstruoti tariamai natūralius dalykus ir atkurti istorinę atmintį, kad vėl pamatytume tai, ką praradome ir galėtume pradėti mąstyti apie kitokias ateities vizijas. Ši citata yra galingas priminimas apie būtinybę nuolat kritiškai vertinti mus supančią socialinę ir politinę tikrovę ir nepasiduoti iliuzijai, kad „nėra jokios alternatyvos“.

Ar esate kada nors apmąstę, ką asmeniškai arba kaip tauta esame netekę per tas baisias istorines XX a. represijas? Net, sakyčiau, sunku galvoti, nes pirmiausia reikia žinoti galimas perspektyvas ir jų galimus kelius bei baigtis.

Maištinga Siela

Mandelos efektas: Ar egzistuoja kintanti žmonijos kolektyvinė atmintis?

 

Sveiki,

Ar dažnai patiriate Mandelos sindromus? Nežinantiems, kas tai, labai trumpas paaiškinimas:

„Mandelos efektas (ME) – tai kolektyvinis klaidingas fakto ar įvykio prisiminimas. Šis fenomenas pasireiškia, kai iškyla dvi praeities įvykių versijos: viena, kurią prisimena visuomenės mažuma, kita, kurią prisimena visuomenės dauguma ir kuri yra patvirtinta istorikų ar dokumentuota žiniasklaidoje. Mandelos efektas yra vienas iš klaidingos atminties fenomeno tipų. Jis išsiskiria iš kitų tipų tuo, kad informaciją klaidingai prisimena grupė žmonių.‘

Pavadinimas kilo iš beveik absurdiško fakto: „Kolektyvinio klaidingo įvykių ar detalių prisiminimo forma iškilo, kai grupė žmonių internete pasidalino pamenantys, kad Anti-apartheidų lyderis Nelsonas Mandela žuvo kalėjime 1980 m. Šis kolektyvinis prisiminimas buvo klaidingas, nes, iš tiesų, Mandela 1990 m. buvo paleistas iš kalėjimo, 1994 m. buvo inauguruotas Pietų Afrikos prezidentu, o mirė 2013 m. praėjus daugiau ne dvidešimčiai metų po jo paleidimo iš kalėjimo...“

Vakar YouTube kanaluose prieš miegą peržiūrėjau ne vieną vaizdo įrašą, susijusį su Mandelos efektu. Labiausiai atminty įstrigo šis pokemonas, kuris (pasirodo, ir mano atmintyje) fokusuojasi daugelio atminty, kad Pokačiu turėjo juodą uodegos galiuką kaip ir ausis, bet pasirodo, kad ne. Žmonės visame pasaulyje dalijasi visokiausiais neatitikimais tarp žmonių kolektyvinės atminties ir to, kas pavaizduota iš tikrųjų. Kodėl taip nutinka? Sunku pasakyti. Labai panašiai ir su žaidimo „Monopolis“ bankininku. Nežinau kodėl, bet ir mano atminty jis iškyla su monokliu akyje, tačiau tikrovės logotipe jo nėra.

Visgi galvodamas apie Mandelos efektą pagalvojau ne vien tik apie vaizdinius, bet ir kur kas abstraktesnius dalykus, susijusius su žmogaus pojūčiais. Gal pasirodysiu senamadiškas, bet man atrodo, kad anksčiau laikas tekėdavo daug lėčiau. Tą pastebi ir kiti mano arba senesnės kartos žmonės. Sulaukti kokios „Santa Barbaros“ naujos serijos būdavo tikra kančia, nes tekdavo nudirbti ilgus dienos darbus, kol tas vakaras pagaliau ateidavo. Arba, kad ir dabar... Atrodo, kad perskaityti storesnę nei 300 puslapių romano nebeužteks laiko, pažiūrėti daugiau nei dviejų valandų trukmės filmą jau gaila laiko, kad gal ir nebeverta nei skaityti, nei žiūrėti. Trumpos distancijos, trumpos knygos ir filmai, parduotuvė arti namų, katė vietoj šuniuko...

Nesakykite, galima kaltinti technologijas, bėgantį laiką ir spartėjantį gyvenimo būdą, nes pasiūlos ir galimybių tiek daug, tik to laiko neužtenka, todėl toks gyvenimo bėgimo efektas. Vis galvoju, kaip anksčiau akademikai, pavyzdžiui, magistrantai parašydavo savo magistro darbus be interneto!? Net dabar, kai galima tą padaryti net neužsukus į biblioteką, vien ant savo sukamosios pandeminės kėdės užsisakius veikalus iš Amazon ar kitur, pasinaudojus internetiniais ištekliais ir... vis tiek to laiko neužtenka! Kur tas laikas pasideda, nežinia.

Arba kitas kolektyvinis prisiminimas apie sovietinius vaikystės arba postsovietinius (pirmajame dešimtmetyje) parduodamus ledus (grietininius ir kakavinius). Ot, kokie buvo skanūs ir tikri – tą paliudys daugelis. Atrodo, kad anuomet ir obuolys buvo skanesnis, ir bananas saldesnis ir žuvis šviežesnė. Kodėl, kai pasiūlos tiek daug (o šūdelių tarp jų tikrai nestinga), mums atrodo, kad maisto pojūčiai atbuko? Vėlgi, galima visą kaltę suversti ne Mandelos efektui, o tiesiog, kad gyvename pertekliuje, kad receptorius jau seniai apdegino cheminiai skonio stiprikliai, tik kažkodėl pomidoras vis dar užaugintas namų sąlygomis laikomas pomidoru, o visa kita iš pusvaškinių Ispanijos plantacijų.

Visgi galvoju apie tą laiką ir atmintį, kaip visa tai kinta žmonių kolektyvinėje erdvėje. Kaip tai įmanoma? Ir ar tai išvis įmanoma, kai turime tiek filmuotos, tiek rašytinių šaltinių jūras? Ir kiek dar visokiausių faktų, kurių manome prisimenantys kaip nedalomą tikrą tiesą, bet iš tikrųjų kažkas juos prisimena visiškai kitaip? Nepaliauju galvoti, kad tai iš esmės skaldo mus ir atitolina, tikras Babelio efektas, nes anuomet patirti dalykai (prisiminkite pokalbius prie giminių stalo), prisimenami šiek tiek skirtingai. Ar nebaisu gyventi kintančioje... praeityje? Netgi kolektyviniu mastu? Tada kas mes iš tikrųjų esame, jeigu galime suabejoti net savo amžiumi. Taip, tiesa, esu ne kartą iš dabarties metų atėmęs savo gimimo datą, kad pasitikrinčiau, kiek iš tikrųjų metų, nes... imi ir suabejoji. Gyvenimas matricoje. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: istorikas Andrea Griffante apie stiprėjančių nacionalistų ir fašistų judėjimą Lietuvoje ir pasaulyje

 Sveiki,

Šią citatą aptikau „Literatūroje ir mene“. Italų istoriką, VDU ir Lietuvos istorijos instituto vyresnįjį darbuotoją Andrea Griffante kalbino Toma Gudelytė. Interviu žvelgiama į istorinių faktų ir istorijos nagrinėjimo procesą, užkabinami Holokausto medžiagos tyrimai ir sudėtinga situacija, kai dėl politinių ideologijų norima užkirsti istoriniams faktams. Ypač Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje. Man šis interviu aiškiai koreliuoja su nūdienos padėtimi Lietuvoje, kai į valdžią įsiveržusi Laisvės partija ėmė ir sustiprino visokių agresivių Bažnyčios organizacijų reitingus, ProPatrios judėjimus, kurių kelias grįstas stagnacija, baimėmis, sąmokslo teorijomis, antivakceriškumu bei aiškia ne tik politine tendencija prieš Stambulo konvenciją, bet ir LGBTQ asmenų grupes. Tie patys ideologai, naudoja valstybės vėliavą, Vyčio ženklą, uždažo vėliava perėjose ir vaizduoja didvyrius, bando atgaivinti galingos ir nepriklausomos patriarchalinės valstybės ideologiją. Žodžiu, maironišką didingą Lietuvą. Neretai tokių žmonių grupėse ši atributika tampa kovos skydu naikinti žmonių teises, menkinti kitus, leidžia atvirai kliedėti apie atsiskyrimą nuo ES vien dėl kokio nors neįtikusio dokumento, kuris neva sugriaus šalies tradicines šeimas.

Istorikas, nors ir pasakoja apie istorinius procesus, bet manau, užgriebė ir pačią esmę, kodėl Lietuva tapo tokia suskilusi. Dalis gyventojų tiesiog nusivylė liberalia politika, nežinia, ko iš jos tikėjosi, todėl bando sukurti priešingą mitą, kad atsitvėrimas, suskaldymas, atstūmimas ir panirimas tik į tradicijos mitais grįstą pasaulį leis jaustis saugesniems. Bet mes gi žinome, kad tokios jėgos greit išsigimsta ir tampa totalitarinės jėgos valstybėmis. Žmonių atmintis labai trumpa, todėl labai svarbu, kad apmąstytume istoriją, o ne vien emociškai „paimtume“ dabartį. Ar tikrai tas liberališkumas toks jau blogas? Ką duos fašistuojantis nacionalizmas ir rėkiantys tradicionistai su skatinimais engti ir žudyti nepatikusias mažumas ir etnines grupes?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Julian Barnes apie prisiminimų ir patyrimo skirtumus

Sveiki,

Šioji citata iš pirmojo britų rašytojo Julian Barners „Booker“ premija apdovanoto romano „Pabaigos jausmas“ puslapio.

Mane visada žavėjo atminties ir patyrimo neatitikimas. Galbūt anuomet žavėjo, bet dabar truputį gąsdina, kaip faktus iškraipo laikas ir naujos patirtys, kaip skirtingai žmonės toldami nuo įvykių gali ir geba interpretuoti tuos pačius kadaise patirtus įvykius tarsi būtų iš skirtingų planetos vietų.

Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad gyvename savo praeities sukurtoje versijoje, savo versijoje apie praeitį, kurią manome patyrę, nors viskas anuomet iš tikrųjų buvo kitaip. Todėl sutinku su mintimi, kad mes nesame tai, kas mums nutinka, mes esame tai, kuo renkamės čia ir dabar būti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): rašytojas Vladas Kalvaitis apie šiuolaikinį jaunimą, atmintį ir Lietuvos kūrimą

Sveiki,

Aną savaitę netekome talentingo rašytojo Vlado Kalvaičio. Ilgą laiką pasižymėjęs humoro jausmu, guvumu ir sveiku nuovokumu, rašytojas mus paliko sulaukęs garbingo amžiaus. Vienas ryškiausių jo kūrinių 2011 metais pasirodęs net 20 metų brandintas didžiulis novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, kuriame iš esmės autorius kalba apie tremtį ir jo paliktas traumas.

Prisipažinsiu, kad ši jo knyga, kad ir kokia išgirta, apdovanota Žemaitės ir Liudo Dovydėno literatūrinėmis premijomis, man kol kas dar liko neskaityta... Nėra daug interviu su šiuo rašytoju, kažkaip spaudoje šmėžuoja jaunesnioji karta, kuri turi ką pasakyti labai jau „rimtai“.

Šioji citata, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kaltinimas šiuolaikiniam jaunimui, iš esmės yra paguodos ir užvėjos troškimo prašymas visai tai kartai, kuri kovojo už laisvą Lietuvą. Mes labai popinam, lepinam, norim, kad mūsų vaikai gautų visko, ko reikia šiuolaikiniam vaikui ir jaunimui, suteikiam visas sąlygas pagal išgales, tačiau patys senoliai nėra įvertinami tos kartos pastangų, nes niekas šito nemokė jaunimo. Mes mokome tik skųstis įkritusiu plaukų į kotletą, badyti kitiems akis ir priekaištauti dėl nekokybiškai suteiktų paslaugų, bet iš esmės retas, kuris jaučia atminčiai jautrumą ir pagarbą. Pernelyg viskas, sakyčiau, sutelkta į vaiką, pamirštant, kad ne vien apie jaunimą sukasi pasaulis. Šioji citata iš tikrųjų apibūdina kartų kaitą, kuri iš pažiūros neišvengiama, bet po ja glūdi trokštamos pagarbos ir meilės stoka iš nupenėtų ir perpenėtų atžalų.

Kol gyvas žmogus, tol gyva istorija, vėliau ji tampa tik chrestomatija, tampoma politikų ir propagandininkų guma vadovėliuose taip, kaip to norisi epochos ideologijos rėmams.

Taigi.

Jūsų Maištinga Siela