2018 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

Šios dienos citata (sentencija): rašytojas Vladas Kalvaitis apie šiuolaikinį jaunimą, atmintį ir Lietuvos kūrimą


Sveiki,

Aną savaitę netekome talentingo rašytojo Vlado Kalvaičio. Ilgą laiką pasižymėjęs humoro jausmu, guvumu ir sveiku nuovokumu, rašytojas mus paliko sulaukęs garbingo amžiaus. Vienas ryškiausių jo kūrinių 2011 metais pasirodęs net 20 metų brandintas didžiulis novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, kuriame iš esmės autorius kalba apie tremtį ir jo paliktas traumas.

Prisipažinsiu, kad ši jo knyga, kad ir kokia išgirta, apdovanota Žemaitės ir Liudo Dovydėno literatūrinėmis premijomis, man kol kas dar liko neskaityta... Nėra daug interviu su šiuo rašytoju, kažkaip spaudoje šmėžuoja jaunesnioji karta, kuri turi ką pasakyti labai jau „rimtai“.

Šioji citata, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kaltinimas šiuolaikiniam jaunimui, iš esmės yra paguodos ir užvėjos troškimo prašymas visai tai kartai, kuri kovojo už laisvą Lietuvą. Mes labai popinam, lepinam, norim, kad mūsų vaikai gautų visko, ko reikia šiuolaikiniam vaikui ir jaunimui, suteikiam visas sąlygas pagal išgales, tačiau patys senoliai nėra įvertinami tos kartos pastangų, nes niekas šito nemokė jaunimo. Mes mokome tik skųstis įkritusiu plaukų į kotletą, badyti kitiems akis ir priekaištauti dėl nekokybiškai suteiktų paslaugų, bet iš esmės retas, kuris jaučia atminčiai jautrumą ir pagarbą. Pernelyg viskas, sakyčiau, sutelkta į vaiką, pamirštant, kad ne vien apie jaunimą sukasi pasaulis. Šioji citata iš tikrųjų apibūdina kartų kaitą, kuri iš pažiūros neišvengiama, bet po ja glūdi trokštamos pagarbos ir meilės stoka iš nupenėtų ir perpenėtų atžalų.

Kol gyvas žmogus, tol gyva istorija, vėliau ji tampa tik chrestomatija, tampoma politikų ir propagandininkų guma vadovėliuose taip, kaip to norisi epochos ideologijos rėmams.

Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą