Sveiki,
Aną
savaitę netekome talentingo rašytojo Vlado
Kalvaičio. Ilgą laiką pasižymėjęs humoro jausmu, guvumu ir sveiku nuovokumu,
rašytojas mus paliko sulaukęs garbingo amžiaus. Vienas ryškiausių jo kūrinių
2011 metais pasirodęs net 20 metų brandintas didžiulis novelių romanas „Sustiprinto
režimo barakas“, kuriame iš esmės autorius kalba apie tremtį ir jo paliktas
traumas.
Prisipažinsiu,
kad ši jo knyga, kad ir kokia išgirta, apdovanota Žemaitės ir Liudo Dovydėno
literatūrinėmis premijomis, man kol kas dar liko neskaityta... Nėra daug interviu
su šiuo rašytoju, kažkaip spaudoje šmėžuoja jaunesnioji karta, kuri turi ką
pasakyti labai jau „rimtai“.
Šioji
citata, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kaltinimas šiuolaikiniam jaunimui,
iš esmės yra paguodos ir užvėjos troškimo prašymas visai tai kartai, kuri
kovojo už laisvą Lietuvą. Mes labai popinam, lepinam, norim, kad mūsų vaikai gautų
visko, ko reikia šiuolaikiniam vaikui ir jaunimui, suteikiam visas sąlygas
pagal išgales, tačiau patys senoliai nėra įvertinami tos kartos pastangų, nes
niekas šito nemokė jaunimo. Mes mokome tik skųstis įkritusiu plaukų į kotletą, badyti
kitiems akis ir priekaištauti dėl nekokybiškai suteiktų paslaugų, bet iš esmės
retas, kuris jaučia atminčiai jautrumą ir pagarbą. Pernelyg viskas, sakyčiau,
sutelkta į vaiką, pamirštant, kad ne vien apie jaunimą sukasi pasaulis. Šioji citata
iš tikrųjų apibūdina kartų kaitą, kuri iš pažiūros neišvengiama, bet po ja
glūdi trokštamos pagarbos ir meilės stoka iš nupenėtų ir perpenėtų atžalų.
Kol gyvas
žmogus, tol gyva istorija, vėliau ji tampa tik chrestomatija, tampoma politikų ir
propagandininkų guma vadovėliuose taip, kaip to norisi epochos ideologijos
rėmams.
Taigi.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą