Knyga: Sal Rachele "Laiko paslaptis"

 

Sal Rachele. „Laiko paslaptis“ – Kaunas: Mijalba, 2024. – p. 336.

 

„Jei norite valdyti laiką, turite mokytis būti pasaulyje, bet nepriklausyti nuo jo. Tikėjimą, kad mus valdo laikas, turi pakeisti suvokimas, kad laikas yra viso labo priemonė, kuri leidžia patirti žemesniuosius planus. Kai įvaldysite meną būti linijiniame laike, atsisakysite tikėjimo pasaulio iliuzijomis. Tada liausitės vergauti linijiniam laikui; daugiau nesilankstysite šiam dievui. Džiaugsmingai mokykitės planuoti ir dėlioti prioritetus, suvokdami, kad visa tai yra tik žaidimas. Jūs išmoksite valdyti laiką, net žinodami, kad kylate už laiko ribų (p. 302-303).“

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Šiemet įdomūs knygų skaitymo metai, nes ir vėl niekas nevyksta taip, kaip susiplanuoji. Metų pirmojoje pusėje su malonumu perskaičiau amerikiečių dvasinio mokytojo Sal Rachele knygą Sielos integracija (Mijalba, 2023) ir visai netikėtai sužinojau, kad Sal Rachele atvyksta į Lietuvą ir į kitas Baltijos šalis, kad apmokytų norinčius suvokti ir gydyti laike naujuosius mokinius. Būta ir intensyvių seminarų, deja, juose nedalyvavau, nes mano vasara ir darbai jau buvo suplanuoti seniai, tačiau žinau, kad buvo pulkelis lietuvių, kurie tikrai susitiko su autoriumi ir dalyvavo jo mokymuose (tą liudija leidyklos Mijalbos socialinių tinklų įrašai). Visgi neplanavau taip greitai imti ir perskaityti antrąją autoriaus knygą pavadinimu Laiko paslaptis (angl. The Mystery of Time), kurią į lietuvių kalbą išvertė Živilė Šileikaitė, bet nutiko taip, kad nė pats pernelyg negalvodamas nuėjau į knygyną ir knygą nusipirkau: žinojau, kad šiuo metu turiu ją įsigyti ir skaityti.

 

Kuo skiriasi Sielos integracija nuo Laiko paslaptis knygos? Nesudėtinga atsakyti, kad Sielos integracija parašyta paties autoriaus kanalizuojant su aukštesniojo daugiadimensinėmis būtybėmis kūrinys, tačiau jis išleistas senai, o Laiko paslaptis jau gerokai pačiam autoriui pasikeitus, tad ir naujausioje knygoje pristatomos technikos labiau nukreiptos į išorinius laiko ir tikrovės pokyčius, kurie dar labiau atitiktų New Age (Naujosios eros; Naujasis laikas) koncepciją. Knyga tokia, kad ją perskaičiau prieš kelias savaites, bet jau daugelis dalykų ėmė ir išblėso, daug reiktų iš naujo atsiversti, o galgi iš naujo skaityti ir permąstyti. Prisibraukiau daug įdomių minčių keliančių vietų, tad kai kuriomis autoriaus idėjomis pasidalysiu.

 

Tikriausiai jau nuo senų senovės žmonėms kildavo klausimas, ar žmogus turi laisvą valią ar gali keisti savo likimą. Sal Rachele pristato mokslu ir ezoterika paremtus linijinio ir ne lijininio laiko modelius, kurie iš esmės leidžia suprasti, kaip veikia Visata ir laikas žemesniuose tankiuose ir tikrovėse ir aukštesniuose, kur laikas visiškai kitoks. Knygos paskirtis yra ne tik pristatyti šiuos modelius, bet ir pasiūlyti instrumentus, kaip įvaldyti laiko tikrovės valdymo variantus ir perspektyvas, kurios yra tikėtinos, tačiau žmogus vis laikosi vienos dominuojančios laiko linijos. Labiausiai mane sudomino toji teorija, kuri teigė, kad iš esmės viskas Visatoje jau įvyko, t. y. visa praeitis ir dabartis hologramine išraiška iš vienos ir tos pačios Visatos dalelės, kuri išskleidė visas struktūras, planetas, tankius, pasaulius, civilizacijas, gyvybę ir ją iškart numarino, tad iš esmės esame tik iš vienos sėklelės, dalelės besirutuliojančios patirčių perspektyvos. Tai labai įdomu, nes apie Visatos hologromas 1991-1992 metais rašė Michael Talbot knygoje Holograminė visata (Luceo, 2020).

 

„Žvelgiant iš aukščiausios perspektyvos, jums nereikia susisiekti su Aukštesniąja Savastimi, nes jūs jau esate Aukštesnioji Savastis. Jums reikia tik liautis tapatintis su mažąja savastimi, liautis tikėti, kad nesate tai, kas iš tikrųjų esate (p. 94).“ Skambėtų ši idėja lyg ir labai banaliai, pernelyg aptakiai, tačiau vienoje meditacijoje asmeniškai pajutau, kad tai fokusas, ir iš tikrųjų visa aukštesnioji vedančioji jėga iš esmės yra tikrasis aš, kuris yra gerokai atitokęs nuo įprastojo ego. Guodžia tai: „Žinojimas, kad viskas yra tobulai sutvarkyta, išlaisvina savastį ir leidžia jai tiesiog mėgautis gyvenimo didybe bei įvairove. Jeigu viskas yra Dievas, vadinasi, viskas šventa ir gražu, net jei atrodo kitaip. Gebėjimas įžvelgti tobulumą kančioje labiau prisideda prie kančios užbaigimo nei bet kas kita. Tada ego nustoja stengtis aiškinti Dievui, kaip valdyti visatą. Išnyksta pasipriešinimas tam, kas yra. Tokia yra tikroji atsidavimo reikšmė (p. 103).“

 

Nemažai kam atrodo, kad šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek Europoje ir pasaulyje tyčia yra didinama politinė ir karinė įtampa, tyčia artinama Trečiojo pasaulinio karo tendencija, atrodo, kad prie to pluša žiniasklaida, politika, mokesčių mokėtojai, o tie, kurie stačiai sako, kad specialiai kuriama karo atmosfera, yra pateikiami kaip paskutiniai idiotai. Aišku, jeigu tai žiūrėsime iš gana plokščios ekonominės ir socialinės šių dienų perspektyvos, tačiau aukštesnėje perspektyvoje, anot autoriaus, galioja visiškai kitokie dėsniai. Kaip žinia, sielos dažnai pasirenka patirti kančią dėl to, kad įdomu tą patirti, patirti agoniją, žudymą, auką ir smurtautoją, o žmogiškasis ego to nepriima, kad gali būti ne įprastu protu ir akademiniais dalykais suvokiama ir veikiama tikrovė. Skirmanto Malinausko, neseniai sukūrusio YouTube kanale prieš dvasinius judėjimus vaizdo klipą, sakyčiau, absoliučiai atitiktų plokščiojo ego pavyzdį, to nesusivokėlio poziciją, bet ir Skirmantas Malinauskas atlieka tam tikrą savo funkciją. „Būtų puiku, jeigu, pavyzdžiui, rusai ir žydai burtųsi į grupes ir siųstų gydančią energiją visiems, kurie žuvo per holokaustą. Dar geriau būtų, jeigu grupės siųstų gydymą naciams ir bolševikams bei visiems kitiems, kurie palaiko karą, pavyzdžiui, parduoda ginklus abiem konfliktuojančioms pusėms. Jeigu ganėtinai daug žmonių siųs meilę (į praeitį ir dabartį) iliuminatams ir kitoms grupėms, siekiančioms valdyti žmones, pradės vykti realūs pokyčiai ( p. 227-228).“

 

Taigi pagal Sal Rachela viskas, ką mes mąstome, teigiame, jaučiame yra energija, o ji gali paveikti aplinką, tad kurdami sąmoningai tą tikrovę, kokios išties norime, galime daryti poveikį tikrovės variantams ir vietoj tos laiko linijos, kuriame visgi įvyksta Trečiasis pasaulinis karas, gyventi tame, kuriame viskas išsisprendžia derybomis. Tai labai aktualu mūsų tikrovėje, kurioje matome tą sukurtą politinį teatrą, kuriame tam tikros jėgos (sakyčiau, nebūtinai rusiškos) trokšta karo ir chaoso. Tačiau ar svarbu, kas ir prieš ką, kai kiekvienas iš esmės gali energetiškai susivokdami, kas darosi, ir ne kovodami už tariamą teisingą pusę, pasiųsti energiją, mintis, vizualizuotus scenarijus abiem pusėm apie taiką, meilę, susitaikymą. Taigi didžiulės energijos sanklodos iš esmės keičia scenarijų ir įvyksta kitos laiko linijos perėjimas į dominuojančią laiko liniją. Dabar įsivaizduokite, kad iš esmės tai vyksta kiekvieną sekundę tiek visuotinai, tiek jūsų asmeniniame ir individualiame gyvenime, o ten, kur kreipiate mintis, pastangas, kuriate arba naikinate, taip ir klostosi dominuojančioji jūsų istorinė laiko tėkmė iš daugybės erdvėje egzistuojančių laiko variantų. Skamba kaip fantastinis filmas, tačiau būtent prie šių teorijų priartėja ir šiuolaikinių fizikų teorijos, apie kurias tiek mažai domimės ir žinome.

Sal Rachele

 

Kodėl sunku visu tuo patikėti? „Ego yra nepajėgus suvokti kūrinijos paradoksą. Iš tikrųjų Dievas yra ego sistemoje, nes Dievas yra visur. Klaidingas yra ego įsitikinimas, kad jis atskira savastis. Jokia atskira savastis neegzistuoja. Egzistuoja tik Dievas, kuris unikaliais būdais išreiškia save per kiekvieno žmogaus sielą (p. 213).“ Vadinasi, kalbėti apie mirtinas nuodėmes, apie tai, kad žmogus turi laisvą valią ir lemtį, kad gali suvokti ir elgtis pagal taisykles iš esmės lieka tik teorija, nes iš esmės viskas jau yra pagal Dievo programą, bet toji programa kaip švediškas stalas: gali pasirinkti, kaip nori viską matyti ir patirti, o tai leidžia Naujojo amžiaus ateinantis ir jau pamažu įsigalintis savęs ir Visatos kitoks suvokimo modelis. „Jau netrukus tai pasikeis, ir mums bus vis sunkiau ignoruoti didžiulius pokyčius. Viena sričių, kurioje vyks milžiniški pokyčiai, yra Žemės ekonominė sistema. Turbūt žinote, kad dabartinė ekonominė sistema beveik visiškai prieštarauja aukštesniesiems dvasiniams principams. Paimkite bet kurią dvasinę idėją apie ekonomiką, apsukite ją 180 laipsnių kampu ir veikiausiai gausite kažką, kas atitinka dabar egzistuojantį ekonominį modelį. Aukštesniuose planuose viešpatauja begalinė gausa, besąlygiška meilė, laisva energija ir atjauta visoms gyvybės formoms. Pagrindiniai Žemės ekonominės sistemos elementai yra stygius, pelnas, mokesčiai, kontrolė, manipuliavimas ir priklausomybė nuo vis didėjančių natūralių išteklių vartojimo. Tai yra tiesioginis ego valdymo rezultatas (p. 216).“

 

Autorius šioje knygoje pateikia metodus, kaip galima gydyti ir keisti laiko istorinę tėkmę, tačiau man jie skaitant bent jau pirmą sykį nebuvo iki galo aiškūs. Susidarė retsykiais toks įspūdis, kad knyga tėra tik „jaukas“, o iš tikrųjų tinkamai suvokti ir taikyti šį metodą reikia tikslingai užsirašyti į seminarus ir būti apmokamam, gauti sertifikatą. Kitaip sakant, atrodo, kad knyga tėra tik primas etapas į suvokimą, nors ir joje jau pateikiami tam tikri būdai, pavyzdžiui, vienas iš jų: „Galite paprašyti, kad jūsų Aukštesnioji Savastis pašalintų alkoholizmo įspaudus iš jūsų protėvio. Vizualizuokite savo protėvį (nesirūpinkite dėl detalių tikslumo). Matykite jį kupiną Dievo meilės, auksinės, spindinčios Dievo šviesos. Įsivaizduokite, kaip pakeliate jį į dangų ir visiškai jam atleidžiate. Paprašykite, kad visi gentiniai saitai su ydinga DNR būtų tučtuojau nutraukti ir kad būtų palikti tik tie, kurie neša sveikatą ir gyvybingumą. Pasitikėkite, kad jūsų Aukštesnioji Savastis ir dvasiniai vedliai žino, kaip pakeisti DNR ir pašalinti netrokštamas gijas ar genetinius kodus (p. 240).“ Tokių meditacinio pobūdžio vizualizacijų galima aptikti ir daugiau, netgi seniau išleistoje knygoje Sielos integracija. Visgi man iki galo neaišku, kaip tokiai vizualizacijai pasiruošti, koks turėtų būti intensyvumas, ką turėčiau patirti, jausti, perkrauti. Štai kitas ezoterikas ir mokslininkas Dr. Joe Dispenza savo knygoje Atsisakykite įpročio būti savimi teigia, kad iš tikrųjų suveiktų pokytį nešantys vizualiniai dalykai, iš tikrųjų reikia intensyviai pajusti, kaip net per kūną perbėga šiurpas, nauja energija neuronais, kurie restartuojasi ir persikrauna kūnas naujai tikrovei.

 

Visgi knyga Laiko paslaptis kaip viena iš daugelio panašių knygų nieko nepaneigia, o tik papildo įdomią ir paslaptingą mūsų būtį, kuri nėra vien įprastas gyvenimas rutinoje, žmogus negyvena vien tam, kad daugintųsi, pastatytų namą ir padarytų karjerą. Priešingai – mūsų gyvenimus veikia susitarimai, laiko perspektyvos ir istorijų variantai, per kurias mes šokinėjame nieko nesuvokdami, o knyga Laiko paslaptis kai kam gali tapti puikiu žingsneliu suvokti ir priimti kitokį tikrovės suvokimo ir savęs modelį, išsivaduoti iš įprastų įsitikinimų, kurie mus padaro dažnai primityviais darbiniais ir iš inercijos nesąmoningais kovojančiais ir dirbančiais arkliais. „Atrodo, kad kai kurioms sieloms reikia pasiekti „dugną“ ir visišką neviltį, kad galėtų dramatiškai pasikeisti. Taip yra dėl ego pasipriešinimo. Ego yra įpratęs jaustis bejėgis ir nuolat sužadina šį jausmą, kai stengiatės paveikti dominuojančią laiko juostą. Iš tikrųjų jūs niekada nesate bejėgiai. Tai neįmanoma. Tiesiog jūsų tikėjimas bejėgiškumu yra labai stiprus ir blokuoja jūsų pastangas aktyvuoti trokštamą laiko juostą (p. 274).“

 

„Jeigu šios žinios padeda plėsti savo suvokimą ir suprasti, kad esate narve, kurio durys į laisvę visada yra atidarytos, vadinasi, buvo verta stengtis. Atėjo laikas išeiti pro duris į tiesą ir išskleisti sparnus (p. 326).“

 

Maištinga Siela

Knyga: Sal Rachele "Sielos integracija"

 Sal Rachele. „Sielos integracija“ – Kaunas: Mijalba, 2023. – p. 376.

„Per pastaruosius 20-30 metų tūkstančiai žmonių paskelbė, kad tapo kanalais, per kuriuos būtybės iš aukštesniųjų dimensijų perduoda informaciją. Dabar, kai jau turite bazinių žinių apie tai, kaip sielos iš kitų pasaulių gali ateiti į žmogaus kūną, pasigilinkime į čeneling[ą] <...>“ (p. 194).

Sveiki, skaitytojai,

Kaskart džiaugiuosi, kad užtenka valios atidėti skaityti grožinę ir kitokią literatūrą ir skirti laiko bent kartą per metus kokiai nors dvasinių patirčių ir mokymų knygai. Šįkart į rankas atsitiktinai (ar gali būti kitaip?) papuolė amerikiečių autoriaus Sal Rachele (Salas Rakelis) knyga Sielos integracija (angl. Soul Integration). Knygą į lietuvių kalbą išvertė Živilė Šileikaitė, o išleido leidykla Mijalba.

Autorius pristatomas maždaug taip: Salas Rachele yra autorius, gydytojas, konsultantas, terapeutas, muzikantas ir vizionierius, turintis beveik 40 metų patirtį žmogiškojo potencialo srityje. Aštuntajame dešimtmetyje jis susidomėjo savo psichinių ir intuityvių gebėjimų lavinimu ir baigė Silvos proto valdymo mokymus. Vėliau Salas sukūrė savo unikalų metodą, pavadintą „Alpha-Theta Programming“, skirtą perprogramuoti pasąmonę ir atskleisti kūrybinį potencialą. Jis taip pat įsitraukė į Leonardo Orro „Rebirthing“ ir Jimo Leonardo „Integrative Rebirthing“ – kvėpavimo jogos ir sąmoningo apsivalymo – praktikas. Kaip žinia, su laiku jo kryptys keitėsi, tačiau nuo dvasinių dalykų nenutolo ir kaip tik šiemet, kai pradėjau skaityti šią knygą, sužinojau, jog bendradarbiaujant su Mijalbos leidyklos komanda ir vertėjais buvo kaip tik organizuojami lietuviams mokami seminarai su šiuo mokytoju. Beje, pasirodė neseniai ir jo kita knyga lietuviškai – Laiko paslaptis.

Yra knygų, kurios rezonuoja ir žinai, kad privalu jas vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo periodu perskaityti. Sielos integraciją įsigijau prieš pusmetį, maniau, kad taip ir pradūlės lentynoje pamiršta, tačiau pakėliau ją balandžio pabaigoje ir nesigailiu, nes šioji gydanti informacija iš esmės galgi ne visai protu visa priimama ir iškarti integruojama, tačiau skaitant daugiau panašių knygų, kaip jau įprasta, tampa aišku, jog viskas apie tą patį – mūsų ribotą kūnišką mirtingąjį gyvenimą ir beribes sielos galimybes.

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad tai ne tik ezoterinė teorinė literatūra, bet ir tam tikras praktinis vadovėlis, kaip integruoti savo sielos dalis, kurios šiame ir anuose gyvenimuose išsibarstė, suskilo. „Sielos gyvavimas yra paradoksas. Iš vienos pusės, siela yra išbaigta ir vientisa Dievo miniatiūra. „Dieviškumo kibirkštis“, iš kitos pusės, ji atrodo labai trapi ir lengvai dūžta į milijonus dalelių. Nė vienas šių vaizdinių nėra tikslus. Siela yra milžiniškas šviesos spindulys, didesnis už bet ką fizinėje visatoje. Ji taip pat yra laidi ir lanksti, todėl gali išsiplėsti į įvairius gyvenimus, lygmenis ir dimensijas, kad galėtų suvokti ir patirti, kas vyksta (p. 160.).“ Šios knygos autorius užmezgęs ryšį su Aukštesniąja Savastimi bei dvasios vedle, dvyne siela Lėja iš šeštosios dimensijos informaciniais (čenelingo telepatiniais?) kanalais gauna informaciją, kuri iš esmės ir tapo pagrindiniais šios knygos tekstais.

Nors knyga ir primena dvasinį praktikos vadovėlį, tačiau didžioji dauguma tekstų (skyrių) orientuoti visgi į bendrą teorinį suvokimą, pradedant supažindinimą nuo savo įvairių kūnų pavidalų, sluoksnių iki sielos evoliucijos kelio nuo trečiojo lygmens iki dieviškųjų struktūrų. Iš esmės Sal Rachele knygoje gana išsamiai ir nuodugniai paaiškinami dvasiniai evoliuciniai etapai nuo Motininės sielos atsiskyrimo ir patekimą į reinkarnacijos ratą iki grįžimo į dieviškąsias struktūras. Pastaroji istorija/teorija man nėra jokia naujiena, tačiau ji iš esmės tinkamai ir labai išsamiai išplėtota ir man suprantama, kadangi jau turėjau nemažai žinių iš kitų šaltinių, todėl daug ką galima struktūriškai įtvirtinti.

Knygoje taip esama ir nemažai paaiškinimų, kurie šiaip tekonstruoja demonizuotus mūsų įsitikinimus, kad ir, pvz., apie poltergeistus ir vaiduoklius, kurias autorius vadina esybėmis. Visgi visa knygos esmė fokusuojasi į suvokimą, kad siela yra padalijama ir suskaldoma, kada susiduriame su kokiais neįsisavinamais traumuojančiais dalykais. „Priežastis, dėl kurios sielos fragmentuojasi dažniausiai, yra neigimas. Jeigu patirtis yra labai intensyvi, siela dažnai pasirenka susidoroti su šiuo intensyvumu, atskeldama traumuotą savasties dalį ir sąmoningai jos vengdama. Psichologijoje tai vadinama sąmoningu slopinimu. Galiausiai atmestas fragmentas iš tiesų nugrimzta į užmarštį. Sielos, turinčios nuslopintų aspektų, nežino, kad turi fragmentų, kuriems nebuvo leista išgyventi ir išreikšti traumuojančių patirčių (p. 160). Teoriniame lygmenyje viskas lyg ir aišku, tačiau autorius siūlo ir meditacijų aprašymus, kaip vizualizuoti, ką jausti ir kaip integruoti išbarstytas sielos dalis šiame ir praeituose gyvenimuose, kad iš esmės įvyktų pakilimas ir gijimas. Tiesą sakant, po 2012-ųjų, apie kuriuos autorius daug rašo (originalo kalba Sielos integracija buvo parašyta 2013-aisiais) tikina, kad vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių kiekvieno žmogaus uždavinių pasikeitus epochai ir energijoms yra išsivalyti ir gydyti savo sielą, integruojant dalis, kurios per daugybę reinkarnacijų buvo išdalytos.

Sal Rachele

Kita vertus, būtent man asmeniškai praktiniai veikimo būdai, kuriuos siūlo Sal Rachele buvo knygoje patys neaiškiausi. Aprašyti lyg ir labai paprastai, primityvokai ir trūko iš esmės nuoseklių žingsnių, kaip vizualizuoti ir kaip tinkamai visa tą procesą atlikti. Visgi asmeniškai pabandžiau taip, kaip aš pats supratau ir žinokite... Po kelių meditacinių seansų ėmė ir kažkas viduje pasikeitė, tarsi kažkas, kas protu nesuvokiama, bet viskuo jaučiama, sugrįžo. Manau, kad ties šita meditacijos forma kurį laiką dirbsiu ir integruosiu. Bet nėra padėties be išeities, nes visada integracijos praktinių užsiėmimų galite pamatyti YouTube kanale, galima susirasti interviu ir net, manau, autoriaus vedamų meditacijų nemokamai ir labiau pasidomėti apie sielos integraciją.

„Kalbant apie sielų fragmentaciją, turimos omenyje tik individualios sielos, kilusios iš viršsielės. Fragmentai, kaip pasako pavadinimas, nėra išbaigtos, vientisos ir suverenios sielos. Tai yra individualios sielos dalys, kurios „atskilo“ dėl įvairių priežasčių. Savanoriška fragmentacija įvyksta tada, kai motininė individualios sielos dalis nori likti aukštesniuose pasauliuose ir pasiunčia savo fragmentus tyrinėti žemesnių pasaulių. Fragmentas, kuris įsikūnija žmogaus formoje, kad rinktų patirtis Žemėje ar kitoje žemesnio tankio planetoje, yra vadinamas pirminiu fragmentu (p. 100).“ Iš esmės mūsų sielų šeimos yra viena ir ta pati išskaidyta sielų grupė, kurios vieną dieną vis tiek susies ir „suneš tas patirtis“.

Man patiko, kad knygoje gėris ir blogis, žvelgiant iš aukštesniųjų būtybių dimensijų, nėra skaidomi, nėra ir smerkimo, kada iš tikrųjų paprastas žmogaus ego yra apsistatęs įvairiais įsitikinimais. Man patiko aptikti informaciją ir apie, pvz., homoseksualias sielų patirtis žmogiškajame gyvenime, už ką dažnas linkęs smerkti. „Moterų pora gali nuspręsti abi išreikšti vyrišką pusę, o vyrų pora gali nuspręsti abu išreikšti savo moterišką pusę. Nėra jokio teisingo ar neteisingo seksualinės išraiškos būdo, jeigu ši išraiška praturtina abi poras sielas ir prisideda prie jų evoliucijos (p. 146).“ „Ar homoseksualumas vyrauja tarp aukštesniųjų būtybių? Ne, tačiau tai nereiškia, kad homoseksualumas yra žemesnio virpesių lygio ženklas. Aukštesniuose pasauliuose taip pat nevyrauja heteroseksualumas, kokį jūs žinote Žemėje. Mes neturime tokiu santykių, kokius jus palaikote Žemėje. Kiekvienas asmuo yra potencialus mylimasis, bet ne fizine prasme, o todėl, kad jis ar ji yra nuostabus ir tobulas Dievo vaikas. Mes aukštesniuose pasauliuose kiekvieną matome kaip nuostabų ir „seksualų“, jei leisite laisvai interpretuoti į žodį. Galime vienodai mylėti ir vyriškas, ir moteriškas būtybes, nors jų energija gali būti skirtinga (p. 147).

Apskritai knygoje nemažai užsimena apie satori, tokią nušvitimo būseną, taip pat minima ir tantra, nes seksualinė energija labai pas mus nuvertiname ir suprimityvinta, o ji dažnai gali būti raktas į tam tikrą nušvitimo formą, pažadinant praną ir kundalini. Visgi paskutinis knygos akcentas yra būtent dvasinių praktikų perspektyva, nemažai rasite ir patarimų, kaip sveikiau gyventi ir kiek laiko kiekvienam pagal virpesių aprašymo dažnį skirti laiko medituoti, kad kylant Žemės dažniui žmonės taip pat neatsiliktų ir prisitaikytų prie pokyčių, kurie pastebimai prasidėjo po 2012-ųjų.

Šiuo atveju džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ji priminė man fundamentaliuosius dalykus, struktūras, vėlei grąžino prie meditacijų, kuriomis kurį laiką buvau nusivylęs ir nebenorėjau nieko. Tam tikra prasme, knyga, jeigu į ją įsitrauki ir dedi pastangų priimti informaciją ir ją suprasti, paveikia. Dar daugiau – jeigu iš tikrųjų dar ir praktikuoji, apmąstai užvertęs skyrių, knyga išties paveikia. Įdomu, ar pats prieisiu prie kitos Sal Rachele knygos... Tikriausiai parodys pats laikas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Joe Dispenza "Jūs esate placebas. Kaip sąmonė virsta materija"

 

Dr. Joe Dispenza. „Jūs esate placebas: kaip sąmonė virsta materija“ – Kauans: Mijalba, 2020. – p. 352.

Sveiki,

Prieš kelerius metus čia pristačiau Dr. Joe Dispenza knygą Atsikratykite įpročio būti savimi, kurios pavadinimas, atrodo, prieštarauja viskam, ką sako dvasinio tobulėjimo praktikos: būkite savimi, grįžkite į save, tapkite geriausia savo paties versija ir t. t., ir pan. Tačiau pavadinimas nors ir provokuojantis, jis nėra jau toks prieštaringas, koks gali atrodyti. Antroji Dr. Joe Dispenzos knyga Jūs esate placebas. Kaip sąmonė virsta materija (angl. You Are The Placebo. Making Your Mind Matter) originalo kalba pasirodė 2014 metais, o Lietuvoje jau pakartotas trečiasis šios knygos tiražas. Vadinasi, net Lietuvoje kai kam Joe Dispenzos idėjos ir atradimai yra neblogai žinomi. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Živilė Šileikaitė, išleido Mijalba. Šioje apžvalgoje paminėsiu tai, kas labiausiai įsiminė perskaičius antrąją daktaro knygą.

Pradėsiu kaip visada nuo paties Dr. Joe Dispenza, nes šiaip jau leidyklos Mijalbos asortimentą sudaro nemaža dalis ezoterinės literatūros, bet Jūs esate placebas pavadinti ezoterine literatūra nelabai apsiverčia liežuvis. Tai mokslinio pobūdžio literatūra, tyrinėjanti dar labai sunkiai mums suvokiamus dalykus, o Joe Dispenza visų pirma save pateikia kaip tyrinėtoją-mokslininką, turintį prieigos prie moderniausios JAV aparatūros, kuri geba skenuoti žmogaus smegenis, atskirti jose vykstančius cheminius procesus. Nors pats Dispenza veda meditacijas ir turi ne vieno lygmens savo sukurtą gydymo seminarų ciklą, šioje knygoje jis, kaip ir pirmojoje savo knygos dalyje, sujungia mokslą, kvantinės fizikos dėsnius su dvasinėmis žmonių patirtimis.

Kad Jeo Dispenzos tyrinėjimai nėra vien tik jo įsivaizduojamo darbo rezultatas, autorius knygos gale pateikia dešimtis pačių naujausių pastarųjų dešimtmečių mokslininkų straipsnių ir jų atliktų tyrimų nuorodas su straipsnių pavadinimais, tad besidomintiems ir gerai angliškai paskaitantiems ši knyga gali tapti tiesiog puikia šios srities rodykle plečiant kitų tyrėjų nukeliautais tyrinėjimo keliais. Jūs esate placebas – tai knyga perteikta visiems suprantama populiariosios mokslinės lektūros stiliumi, tačiau jo struktūra gerai apgalvota ir autorius neskuba mūsų kaip nors priblokšti ir nustebinti, priešingai – kiekvieną savo teiginį grindžia įvairiausiais pavyzdžiais.

Įvadinėje knygos dalyje autorius prisipažįsta, jog turėjo stuburo traumą ir buvo kurį laiką paralyžiuotas, gulėjo ligoninėje ir daktarai jam diagnozavo visišką kūno nevaldymą. Joe Dispenza susitelkė ir ilgiems mėnesiams atsidėjo perprogramuoti savo mintis, siųsdamas savo kūnui signalus apie atsinaujinančius kūno organus. Autorius dalijasi, kaip iš pradžių buvo sunku „kovoti“ su diagnoze, nes patikėti daktarų žodžiais yra kur kas lengviau, nei sukurti savąją tiesą ir pasveikti. Galiausiai Joe Dispenza pasveiko ir vaikšto kuo puikiausiai, o nuo to laiko savo gyvenimą paskyrė būtent įtaigos sau nagrinėjimui.

Placebas – tai, kas pagrįsta tikėjimu, nors yra netikra, pavyzdžiui, ligoniui sumaitinus cukraus gabalėlį, bet pasakius, kad tai labai stiprūs vaistai, galima gauti tikrą stebuklą. Dispenza knygoje pateikia įvairių žmonių istorijas, pradedant nuo gyvačių kerėtojų ir baigiant moterimi, kuri išsigydė išsėtinę sklerozę. Dispenza iškelia idėją, kad beveik viską galima savo kūne transformuoti, jeigu pasitelksite ne vien tik mintis, bet jomis patikėsite ir integruosite į savo smegenų tinklą tą tikrovės jausmo modelį, kurio norite. Kažkokiu stebuklingu būdu, nukrypę nuo savo įprastinių įsitikinimų ir suvokimo apie ribotumą ir priėmę naują mąstymo modelį, jūs savo smegenų neuronuose (apie jų jungtis knygoje labai išsamiai aprašyta), jūs suformuojate naujus neuronų impulsų kelius, todėl atsiranda naujos ląstelės ir kūnas atsinaujina.

Čia pat iškyla ir kitas paradoksas: jeigu mes galime savo įsitikinimais ir jausmais save pagydyti, vadinasi, galime ir susargdinti. Šis procesas vadinamas nocebas. „Turint galvoje, kad naujausi moksliniai tyrimai psichologijos srityje rodo, jog maždaug 70 proc. mūsų minčių yra negatyvios ir nereikalingos, nocebo sukeltų ligų skaičius gali būti tikrai įspūdingas ir gerokai didesnis, nei mes įsivaizduojame. Ši idėja neatrodo laužta iš piršto, žinant, kad daugybė protinių, fizinių ir emocinių sveikatos sutrikimų atsiranda, atrodytų, iš niekur (p. 82).“ Čia pat autorius pabrėžia, jog placebu išgyti ne visada įmanoma, ypač kalbant apie genetines ir paveldėtas ligas, kurios pasireiškia vos tik gimsta kūdikis. Pati mintis neturi tiek galios, kad jus susargdintų arba staiga pagydytų, reikia, kad mintis paveiktų jūsų jausmus, o jausmai puikiai generuoja kūne esančius procesus, todėl, jeigu tikite, kad pasaulis neteisingas ir jus bet kada gali ištikti kokia nors nelaimė ir, žiūrėkite, tai gali nutikti.

Knyga turi paantraštę Kaip sąmonė virsta materija. Žinau, kad skeptikams, kuriems reikia pačiupinėti akmenį, kad pasakytų, jog tai akmuo, daugmaž atrodo kaip iš pasakaičių srities, bet Dispenza skiria vieną knygoje esantį skyrių kvantinės fizikos atradimams ir man šioji knygos dalis buvo bene pati įdomiausia. Apie savitaigos galią jau seniai girdėjau, tačiau šis mokslininkas sujungia mokslo žinias su dvasiniais išgyvenimais. Mokslininkai tyrinėję pačius mažiausius atomų elementus pastebėjo, kad jie nėra pastovūs (tai, tiesą sakant, mane lengvai šokiravo), nes tol, kol žmogus iš savo sąmoningos pozicijos žiūri į atomą, tol jis yra, bet tik žmogus nusisuka, atomas turi savybę išnykti. Perkračiau visus prisiminimus iš fizikos pamokų ir neprisimenu, kad kažką panašaus mus būtų mokę apie kvantinę fiziką, vadinasi, šie duomenys dar labai nauji. Visgi tai reiškia, kad atomai gali išnykti ir mūsų kūne, ir bet kur kitur ir tuo pat metu pasireikšti kitur. Apskritai sakant, šis knygos skyrius toks įdomus, kad jis išplėtoja laiko ir erdvės iracionalumą, autorius teigia, kad mes gyvename multivisatų gausoje ir tik nuo mūsų sąmoningumo priklauso, kokį potencialią tikrovę pritraukiame į savo gyvenimą. Jeigu atomai išnyksta ir vėl atsiranda įvairiausioje erdvėje, vadinasi, mes taip pat „šokinėjame“ per potencialų begalybės lauką. Na, sąlyginai per begalinę, nes mūsų protas ir patirtys mus labai susiaurina, mes tarsi įkalinti savo įsitikinimų ir todėl esame riboto potencialo lauke.

Dr. Joe Dispenza

„Priežastis, dėl kurios dalelės tai atsiranda, tai pranyksta (o tada vėl atsiranda ir vėl pranyksta, ir taip visą laiką), yra ta, kad jos visos vienu metu egzistuoja begalėje beribio galimybių lauko vietų. Tik tada, kai stebėtojas sutelkia dėmesį į vieną konkrečią vietą, ten atsiranda elektronas. Nusisukite, ir subatominė dalelė vėl išnyks energijos lauke. <...> ...kad jis iš niekur pasirodytų konkrečiu laiku konkrečioje vietoje, vadinasi, teoriškai turėtume sugebėti paveikti bet kokį kiekį galimybių, kurias galite įsivaizduoti taip, kad jos pasireikštų tikrovėje (p. 206-207).“

Priešingai nei pirmojoje knygoje, šioje autorius pateikia daug diagramų, daug įvairiausių schemų, kurias galima taikyti įvairiose veiklos sferose, aiškinant apie žmogaus gyvenimo prasmę ir laimės principus. Knygoje rasite ir spalvotas smegenų rezonansų nuotraukas, kurias darė sunkiai sergantys žmonės prieš meditaciją ir po meditacijos, tad autorius aptaria, kaip kiekvieno individo pastangos per meditaciją keisti savo mintis ir paveikti kūną paveikė jų smegenų dažnius. Knygoje aiškinama apie smegenų dažnio bangas (beta, gama, alfa ir delta), kurios smarkiai susijusios su tuo, kokių rezultatų mes tikimės ir norime pasiekti.

„Teigiamos emocijos, pavyzdžiui, dėkingumas, atveria širdį ir pakelia kūno energiją į kitą lygmenį – atitraukia ją nuo žemesniųjų hormoninių centrų. Dėkingumas yra viena galingiausių emocijų, padedanti žmogui lengviau pasiduoti įtaigai. Ši emocija skatina kūną „galvoti“, kad tai, už ką dėkojame, jau įvyko, nes paprastai dėkojame tada, kai jau būname gavę trokštamą dalyką (p. 161).“

Dar vienas receptas ir priminimas, kuris surezonavo iš šios knygos: „Iš tikrųjų jūs jau žinote, kaip tai daryti. Prisiminkite kokį nors atvejį iš savo praeities, kai tvirtai apsisprendėte ką nors pakeisti savo gyvenime. Greičiausiai prisimenate akimirką, kai pasakėte sau: Nesvarbu, kaip jaučiuosi (kūnas)! Nesvarbu, kas vyksta mano gyvenime (aplinka)! Nesvarbu, kiek tai užtruks (laikas)! Aš tai padarysiu! (p. 193).“

Tiesą sakant, mūsų Lietuvos koučeriai, įvairių dvasinių praktikų seminarų rengėjai taiko labai panašius dalykus, kuriuos nusako Dr. Joe Dispenza. Gal Dispenzai pavyksta paprasčiau viską perteikti ir papasakoti per mokslinių tyrimų kryptį, o tai gali nuraminti skeptikus, kuriems kvantinė fizika ir visatos dėsniai tėra alternatyviosios mokslo šakos, o ne rimtas reikalas. Knygos pabaigoje autorius pateikia meditacijos pavyzdžiuis, jų įrašus anglų kalba galite rasti oficialiame Joe Dispenzos tinklapyje https://drjoedispenza.com/, bet autorius siūlo pasidaryti ir savo lietuvišką įrašą, kurio galėtumėte klausytis meditacijos metu. Aš jau išbandžiau ir man surezonavo šis metodas.

Ką sako knyga? Kad kiekvienas iš mūsų esame beribė sąmonė, kurianti savo tikrovę čia ir dabar. Įsigilindami į kvantinės fizikos dėsnius, perprasdami mums Visatos siunčiamus signalus, šiame beribiame potencialų lauke galime sąmoningai projektuoti ne tik sveiką kūną (tai tik viena iš mažų galimybių, bet labai svarbu nuo ko nors pradėti), bet ir manifestuoti savo troškimus bei svajones, kad jos taptų tikrove. Nesitikėkite, kad viskas išsipildys per keletą savaičių, tam reikia nemažai laiko ir pastangų, kad perprogramuotumėte savo įsitikinimus ir suvokimą, atsikratytumėte limitų, taptumėte visai kitu žmogumi. Šiuo metu lietuviškai yra pasirodžiusi trečioji autoriaus knyga Tapkite antgamtiški, kuriame autorius publikuoja savo pacientų-klientų asmenines istorijas, kaip savęs „perinstaliavimas“ padarė neįtikėtiną poveikį šių žmonių gyvenimo kokybei.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Joe Dispenza "Atsisakykite įpročio būti savimi: kaip nusimesti seną protą ir susikurti naują"

D. Joe Dispenza. „Atsikratykite įpročio būti savimi: kaip numesti seną protą ir atkurti naują“ – Kaunas: Mijalba, 2014. – 336 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po paskutinės ezoterinės knygos E. Tolle Šios akimirkos jėga, nusprendžiau, kad vėlei noriu perskaityti ką nors labai įkvepiančio ir šįkart pasirinkau Dr. Joe Dispenzos knygą Atsikratykite įpročio būti savimi (angl. Breaking the habito of being yourself). Tikriausiai tokios knygos su pretenzingais pavadinimais visokiausių patarimų knygų lentynose, kaip reiktų gyventi (ir nekrušti sau smegenų, proto, kaip pasiųsti šefą ir bla bla bla) yra tiek daug, kad nieko nenustebins ir šitoks pavadinimas, kuris lyg ir prieštarautų apskritai šiuolaikiniam švietimui, kuris skatina kaip tik būti savimi. Toli gražu autorius nėra joks revoliucionierius ir neskatina atsisakyti savęs, veikiau savęs atsisakymą šioje knygoje galėtume pakeisti kitokią sąvoka – savęs perprogramavimu, o dar tiksliau – pakeisti savo tam tikras asmenybes netenkinančias dalis, kad pagerėtų gyvenimo kokybė.

Tiesą sakant, skaitydamas šią knygą prisižymėjau tiek visokiausių citatų, kad dabar būtų sunku sustruktūruoti visą šios knygos turinį, tad pabandysiu vadovautis knygoje pateiktu turiniu. Pirmiausia autorius pradžioje smarkiai teorizuoja, tačiau priešingai nei E. Tolle, jis remiasi fizikos mokslo atradimais. Pats J. Dispenza pagal specialybę nėra joks ezoterikas ar magas, o tuo labiau savęs neskelbia kokiu nors dvasiniu mokytoju. Jis yra neurologas, kurio didžiausia aistra yra nagrinėti smegenų procesus, kuriuos galima išmatuoti ne tik dvasiškai, bet ir moksliniais prietaisais. J. Dispenza apskritai atstovauja mokslo pasauliui, tačiau jo knygoje pateikiamos įžvalgos absoliučiai neprieštarauja, o, sakyčiau, papildo E. Tolle ir kitų dvasinio lygmens tyrinėtojų teoriją ir praktiką.

Taigi vadovaudamasis moksliniais tyrimais pirmuosiuose skyriuose autorius pateikia kvantinį dėsnį, kuris mane asmeniškai gerokai nustebina. Kodėl? Iki tol įvairiuose ezoteriniuose leidiniuose tai vadinama „visatos dėsniu“, kaip mintis gali pritraukti energiją, kad ji materializuotųsi. Visa tai mes linkę suvokti kaip stebuklą, o štai J. Dispenza tyrinėja kvantinės fizikos dėsniais atsirandančios materialiosios visatos dėsnį. Pasirodo, atomai geba atsirasti iš neišreikštos visatos lygmens, šitaip susikuria šis realybės planas. Tyrinėdamas visatos principus, autorius daro prielaidą, jog iš šį realybės lygmenį galime išreikšti minties ir ketinimo energija, vadinasi, esame kaip elektromagnetiniais impulsais veikiantis kompiuteris, kuris geba šioje realybėje kurti sau ne tik daiktus, bet ir aplinkybes. Galiausiai kvantinio lauko „atsiradimo iš niekur“ autorius perkelia į žmogaus fizinį lygmenį, kadangi smegenys veikia panašiu principu ir jis daro prielaidą, kad kiekvienas iš mūsų yra pajėgus išsiveržti iš žemų vibracijų (kas vėlgi neprieštarauja jokioms kitoms dvasinėms teorijoms!) ir perkurti realybės dėsnius, savo likimą ir net asmenybę.

Autorius išskiria tris svarbiausius dalykus, kurie, anot jo, labiausiai trukdo suvokti kvantinio lauko mechanizmą: laikas, kūnas ir aplinka. Įtikėję savo ribotumu ir įklimpę į negatyvias emocijas, mes vis murkdomės skausmo, kančios ir ribotumo realybės variante. „Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku pasikeisti. Net jei sąmoningasis protas gyvena dabartyje, pasąmonę neretai valdo praeitis. Tam tikri praeities išgyvenimai vis verčia mus reaguoti fiziologiškai ir mes nedaug skiriamės nuo minėtų šunų. <...> Nuotaika yra cheminių medžiagų nulemtas būties būvis, užsitęsusių emocinių reakcijų pasekmė. Tam tikri jūsų aplinkos veiksniai – šiuo atveju padavėjo nesugebėjimas patenkinti jūsų poreikių ir keli kiti smulkūs nusivylimai – sukelia emocinę reakciją (p. 110)“.

Dr. Joe Dispenza

Autorius teigia, kad mūsų ląstelės yra veikiamos tų pačių medžiagų, todėl savaime vibruoja į aplinką tą dažnį, kad gautų vėl tų pačių medžiagų, vadinasi, gyvenime sąlygos formuosis labai panašios, kad kūnas būtų pamaitintas, pavyzdžiui, pasipiktinimu, pykčiu, liūdesiu ir pan. Štai kodėl taip sunku žmonėms keistis, nes neužtenka vien tik loginio apsisprendimo keistis, kūnas provokuos panašias situacijas, nes jis prie tų emocijų pripratęs kaip prie kokaino. Kas įdomiausia, kad autorius siūlo meditacijos praktinį metodą pamažu, mažomis dozėmis kelti dažnį, nurimti, susilygiuoti su emocijomis ir protu. Savaiminis pozityvus mąstymas, anot autoriaus, yra niekinis, jeigu jis neiššaukia savijautos, būsenos. Mes galime mąstyti pozityviai dieną naktį, tačiau jeigu neigsime liūdnas emocijas, nesusilygiuosime, nieko iš to pozityvaus mąstymo nebus. Meditacija yra tiesiausias kelias į būsenos, mąstymo sujungimą į naują patyrimo kokybę, savitą gydymo procesą.

„Dabartinis meditacijos modelis toks: jums tereikia priimti sau, kas toks nenorite būti, kol taip gerai pažinsite senąjį aš ir su juo susijusias mintis, elgseną bei emocijas, jog sutraukysite nervinių ląstelių grandines ir nustosite siuntę genams įprastus signalus. Tada pradėsite reguliariai mąstyti, koks žmogus norite būti. Taip sukursite naujus neuronų tinklus, prie kurių kūnas ilgainiui pripras ir nauja būsena taps jūsų antruoju prigimimu. Štai ir pasikeitėte (p. 195).“

Kad viskas būtų taip lengva, kaip sako autorius, tačiau pats iš patirties žinau, kad reikia labai didelio įdirbio, laiko, valios dirbti su savimi, kad bent kiek pasikeistų ne tik asmenybė, bet ir gyvenimo aplinkybės, tačiau tai įmanoma. Tam tikros įvairios meditacijos ir dvasinės praktikos, seminarai labai priartina prie trokštamos gyvenimo kokybės, aukštesniųjų dažnių.

Knygoje autorius taip pat pateikia nemažai schemų, smegenų brėžinių, įvairiausių sąvokų, kurie aprėpia įvairius sąmonės ir pasąmonės lygius, todėl knygą nėra sudėtinga skaityti, o jeigu dar turite šiek tiek žinių bei praktikos, manau, veikalą sugraušite kaip obuolį. Paskutiniuose skyriuose autorius pateikia meditacijos praktikų, savo internetiniame puslapyje nurodo garso įrašus, nuoseklų meditacijos pakopų grafiką, kuriuo vadovaudamiesi galite pagerinti savo fizinę ir dvasinę savijautą.

Iš esmės, kaip ir visuose tokio žanro knygose, čia prieisite išvadą, kad ne aplinka lemia žmogaus laimę ir būsenas, o pats žmogus, kad nuo jo minties ir emocijos priklauso jo gyvenimo versija. Kai jums sako: „aš susikūriau naują savo paties versiją“, daugelis, tikriausiai, nusijuokiate. Ir nusijuokia jūsų ribotas protas, o net ne jūs, nes susilygiavę jūs iš tikrųjų viename fiziniame lygmenyje kuriate naujas neuronų jungtis, kurios atsakingos ne tik už naują būseną, bet ir kitokios realybės pajautimą, matymą. Bet palaukite, jeigu nuo mūsų pastangų priklauso kurti save iš vidaus ir projektuoti šią realybę tarsi tai būtų kaip filme „Matrica“, vadinasi, mes visi esame šiek tiek dievai, o tai absoliučiai neprieštarauja nei krikščionybei, kuri sako, kad esame Dievo atvaizdas, nei budizmui, kuris sako, kad visa tai, ką regime, tėra apgaulinga Maja, iliuzija ir mes iš tikrųjų miegame. Taigi, tai knyga, kuri vėl ir vėl patvirtina, kad viskas susieta ir viskas įmanoma.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eckhart Tolle "Šios akimirkos jėga"

Eckhart Tolle. „Šios akimirkos jėga“ – Kaunas: Mijalba, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Gyvename absoliučioje tuštumoje, formoje, kuri nuolat kinta, ir viskas, ką dabar regite ir kada nors regėjote aplinkui, vieną dieną išnyks ir nebeteks prasmes. O jūs vis dar būsite.

„Fizikai teigia, jog medžiagos apčiuopiamumas tėra iliuzija. Net kietą medžiagą, įskaitant ir mūsų fizinį kūną, sudaro beveik 100 procentų tuščios erdvės – tokie milžiniški yra atstumai tarp atomų, lyginant juos su jų pačių dydžiu. Ir dar daugiau – net atomo viduje labai daug tuščios erdvės (p. 150.“

Prieš daugiau nei metus skaityta dvasinio vadovo vokiečių kilmės kanadiečio Eckhart Tolle (g. 1948) knyga Naujoji žemė padarė nemažą įtaką mano mąstymui ir iš esmės papildė jau iki tol įvairiuose seminaruose žinomas dvasinių praktikų žinias. Naujoji žemė buvo patvirtinanti knyga, kuri apjungė labai daug mokslų, pradedant nuo medicinos ir baigiant religijomis. Žinote, turėjau pradėti nuo autoriaus debiutinio darbo Šios akimirkos jėga, Dvasinio nušvitimo vadovas ir tik vėliau griebtis Naujosios žemės, tačiau maniausi esąs jau nemažai žinąs apie buvimą čia ir dabar, todėl griebiausi tuo metu to, ką man rekomendavo žmonės. Praėjus tam tikram laikui, kai protas vėl ima valdyti, manau, pravartu vėlei pasitikrinti ir kuo dažniau praktikuoti vieną paprasčiausių ir nieko nekainuojančią dabarties buvimo meditacijų.

Žinau, kaip įtariai, ypač rimtosios literatūros skaitytojai, žiūri parduotuvėje ir knygynuose į įvairius gyvenimo patarimo, meditacijos knygas, kurios lūžta ir virsta per vitrinas. Aš, galima sakyti, vienas iš jų, bent iki to momento, kol kokia problema ar tragedija nepasibeldžia į duris, o atsakymo nei aš, nei pasaulis negali suteikti. Kaip E. Tolle pažymėjo šioje knygoje, visos destruktyvios ir griaunančios mūsų gyvenime situacijos iškyla tam, kad pakeistume upės vagą viduje t. y. evoliucijos skatinamasis variklis keistis. Galima sakyti, kad vėlei dėl to griebiausi E. Tolle dvasinio vadovo, kuris man priimtinas, labai suprantamas ir daugiau ar mažiau praktikuojamas.

Ezoterinė literatūra visada kelia įtarimų, nes pirmiausia norisi pažinti tos knygos ir idėjų skleidėją, kad nebūtų dar vienas šarlatanas ar vos parašyti gebantis psichologas iš Pabradės – nepykit, nieko blogo prieš psichologus neturiu. Šios akimirkos jėgos autorius pristatomas pirmuosiuose knygos puslapiuose, kalba ir leidėjai, kurie tvirtina, kad knyga padaro su žmonėmis neįmanomus dalykus t. y. praplečia egzistencinį suvokimą, sąmonę, keičia gyvenimo kokybę. Ir man, važiuojant per Lietuvą traukiniu, žinant Naujosios žemės knygos poveikį, abejonių nekyla. Šios akimirkos jėga pirmąkart originalo kalba pasirodė 1997 metais, praėjus jau beveik dešimčiai metų po autoriaus suvokimo, kas mes tokie esame ir kur link einame. Vienas faktas: po suvokimo autorius devynis mėnesius tiesiog besišypsodamas sėdėjo parkuose ant suoliuko ir džiaugėsi šia diena, o išgyvenimui reikėjo labai nedaug – atiduočiau daug už tokį dabarties ramybės ir laimės pajautimą. Jeigu galvojate, kad Naujoji žemė ir šioji knyga yra tęsinys arba kitų žodžių perfrazavimas, kaip dažnai sakome, pilstymas iš tuščio į kiaurą, manau, suklysite. Naujoji žemė kur kas žvelgia toliau, jau į bendrą žmonijos kaip civilizacijos darinį, o Šios akimirkos jėga fokusuojasi į kiekvieno asmeninį prabudimą t. y. sąmoningumą priimti šios akimirkos jėgą.

Autorius tekste neieško priešpriešų, nors tai sunkoka dualumo persunktoje realybėje. Pasižymėjau daugybę citatų, kurias skaičiau ir skaičiau vis iš naujo, kiek įmanydamas iš pradžių suvokti protu (kas beveik neįmanoma) ir galiausiai pajusti (kas sekėsi kur kas geriau).

Šis mokymas neprieštarauja jokiam tikėjimui, o religijas tik praplečia, todėl autorius ypač mėgsta remtis filosofų ir religijų šventraščiais, kurių aiškinimas iškrypo dėl vertimų ir nuolatinių perrašymo, interpretavimo vis ne taip... Koncepcija būtų tokia: mes iš esmės visi esame vienas ir tas pats, viena galinga sąmonė, kuri susikūrė sau formą ir užmarštį vien tam, kad patirtų žemas vibracijas, kančią ir visišką nežinią. Kiekvienas iš mūsų praktiškai esame uzurpuotas proto, mes vergaujame dualiam protui, kuris nuolat strateguoja, skaido, smerkia, atsirenka ir dėl laiko struktūros kuria kančią. Mes įtikėję, kad esame kūnas ir protas, kuris suvokia pasaulį. Ateities nežinomumas ir bandymas nerimauti, planuoti su lūkesčiais yra kančia. Nuolatinis prisirišimas prie praeities yra kančia. Tiesiog Budos mokymas, tik šitaip paprastai vakarietiškai perteiktas, kad nebėra jokių klausimų, ką turima galvoje.

Eckhart Tolle

Klausimas, kiek jūs pajėgūs tai patirti čia ir dabar, arba bent priartėti prie šios akimirkos, kai yra proto iliuzijos uždanga apie mirtingumą? Tai labai įdomūs procesai. Šįkart vienas didžiausių atradimų buvo aiškesnis suvokimas dėl vibracijų kėlimo. Visada maniau, kad altruizmas ir kiti taurūs dalykais padeda kelti vibracijas, kad tos vertybės padeda išsigryninti dualume, tačiau ne visada tai yra tiesiausias kelias į šią akimirką, (galiausiai nieko nėra gero ir blogo) dažniausiai tai gali būti ir liga arba didelė kančia, nepritekliai. Galiausiai merdintis ir chemijos „suėstas“ žmogus patiria kur kas daugiau dvasios šviesos, nei sveikuolis, lendantis į eketę.

Net ne planetos gelbėjimas svarbiausias, o jūs, nes tik išsilaisvinę iš kančios ir prabudę jūs darote, kaip suprantu, kvantinį vibracijų šuolį ir planeta savaime atsiranda geresnė, nes iš esmės pagal savijautos vibracijas mes šokinėjame nepastebimai per nesuskaičiuojamas realybių versijų dažnius. Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad protas to niekada nepastebės, nes jis priima tik faktus. „Svarbiausias jūsų tikslas nėra išsigelbėjimo siekimas kuriant geresnį pasaulį, o atbudimas iš tapatinimosi su pavidalu. Tik taip išsiveršite iš šios tikrovės lygmens pančių. Taip galėsite pajusti savo šaknis, įleistas į Neišreikštumą, ir tapsite laisvi nuo reiškinių pasaulio (p. 211-212).

Paskutiniu metu susidūriau su žmonėmis, kurie perėjo labai daug mokymų, pradedant psichodeliniais seansais ir baigiant įvairiomis jogos, meditacijos praktikomis ir visa tai visada jiems kada nors baigiasi. Tolle iš esmės man padeda suprasti, kur iš tikrųjų visi keliai veda ir jie veda ne į Romą, o į šią akimirką, kuri apjungia visas kitas kur kas labiau schematiškas ar kūnui poveikį darančias praktikas. Nesakau, kad atsisakysiu ir kvėpavimo praktikų, jogos, mankštos ar kitų dalykų, tačiau labai intuityviai skaitydamas knygą pajutau, jog E. Tolle užgriebė esmę ir siūlo galgi net daug trumpesnį kelią į tai, ko ieškau.

Esminis man ir tikriausiai kiekvienam sistemoje ir prote gyvenantiems žmonėms klausimas yra, kiek mes pajėgūs ir kiek ilgai galime išbūti toje dabarties nušvitimo momente, aukštoje vibracijos natoje, kai reikia atlikti kasdienius darbus, pereiti daugybę žmonių bendravimų ir dažnai labai nemalonių, žeminančių ir nuolatos tarp jų būti, kiek pajėgūs esame visa tai gyventi ir patirti ne proto lygmenyje? Tai galbūt asmeniniai klausimai man, nes tas vibracijas jaučiu net fiziškai, tačiau kaskart vėlei, susidūręs su sisteminiais dalykais, krentu į proto ežerą. E. Tolle tokiems turi atsakymą: mes esame savo pradžių pradžia, savo prigimtimi jau savaime nušvitę, jau savaime esame sąmonė, tik esame formoje ir užmarštyje. Žinojimas, kad esame dar nepadaro, manau, kitokio gyvenimo ir nekelia potencialios kokybės, visgi reikia „išsilukštenti“ iš stataus ir buko akademinio žinojimo, kurį mums „suinstaliavo“ civilizacija, realybė ir proto mechanizmas.

Šviečiasi labai juokingas paradoksas: tai, ko instinktyviai siekei ir save tobulinai kaip asmenybę, kuo buvai įtikėjęs ir patikėjęs, per kiek asmenybių praėjęs ir kiek įsitikinimų patikrinęs ir įtvirtinęs tenka... kaip mažam vaikui imti ir pamiršti. Kaip galvojate, kodėl senatvinės kai kurios ligos ištrina „žinojimą“? Nes tokio proto lygmenyje nėra žinojimo, jis tampa tik kalėjimu, laikina sistemine iliuzija, kad ir kaip neskaniai beskambėtų.

Prisimenate posakį, kad nėra baisesnio žmogui priešo už jį patį? Šiandien šis posakis man asmeniškai po Šios akimirkos jėgos turi visiškai kitokį suvokimą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eckhart Tolle "Naujoji žemė"

Eckhart Tolle. „Naujoji žemė“ – Kaunas: Mijalba, 2016 – 197 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tais išskirtinais atvejais, kada į rankas papuola ezoterinės literatūros leidyklos Mijalba knyga, galima netgi nustebti, kad šią literatūros nišą netgi nesąmoningai imi nuvertinti. Galvoji: ai, šioji literatūra skirta depresyviems, gyvenimo prasmės ir trečiąją akį bekrapštantiems žmonėms. Argi gali būti kas nors ezoterinėje literatūroje naudinga, kai jos šitiek daug, kai, atrodo, kas antras dedasi išminčiumi ir dar visą tą nišą skaityti ir suskaityti? Ne, kartais pagalvoji, kad tai tiesiog ne man. Bet tais retais atvejais, kai knyga „ateina“, ji pasirodo ne tik literatūriškai gardi, bet ir turi stulbinančios įtaigios galios paveikti žmogaus gyvenimą. Viena iš tokių knygų – vokiečių kilmės mokslininko Eckhart Tolle (g. 1948), kuris iš esmės kalba apie žmogaus sąmoningumą ir ego poveikį sąmoningėjimo kelyje antrojoje knygoje Naujoji žemė (angl. A New Earth).

Mijalba taip pat yra išvertusi ir kitas šio autoriaus knygas Šios akimirkos jėga, kurios, tiesa, dar neskaičiau ir ji yra pirmoji autoriaus knyga, tačiau tai nesvarbu, nes Naujoji žemė nėra tęsinys, tai sakyčiau, teorinis žinių rinkinys, kurį ryžausi skaityti paragintas praktikės Ievos Žigonės, kurios kursų teko išklausyti ir išbandyti. Knyga iš esmės yra tų mokymų teorinė išraiška, paliudijanti, kad sąmoningumo, nubudimo galia glūdi kiekviename iš mūsų, nepriklausomai nuo rasės, šalies, įsitikinimų, lyties ir t. t. Tiesa, nežinau, kokį poveikį ir rezonansą knyga sukeltų, sakykime, visiškai žaliam ezoterinės literatūros skaitytojui, kuris niekada nesidomėjo nei siela, nei dvasia, neturi jokio supratimo apie Visatos dėsnius, minčių galią, karmą ir t. t. Manau, kad toji teorija, kaip ir pats autorius prasitarė knygoje, gali paprasčiausiai nesuveikti, neturėti jokio poveikio ir tai tik paliudytų, kad šioji informacija dar tebėra blokuojama gilaus ego.

Nuo pat pirmųjų puslapių man tapo aišku, kad Naujoji žemė – puiki knyga, tik viso to, jeigu nebūčiau bandęs prieš tai praktiškai, galimas daiktas, knyga būtų nesurezonavusi ir skaitymas bei jos suvokimas apsunktų, galgi net taptų skaitymas kaip kančia. Manau, prie tokios knygos dar reikėtų „prisegti“ kokį nors CD su įrašytomis praktinėmis užduotimis, kaip pasiekti tą dabarties Buvimo akimirką.

Beskaitydamas iš esmės pradėjau braukytis daug naudingų citatų, kurios vienaip ar kitaip man aktualios šiai dienai, bet greitai supratau, kad tokiu būdu subraukysiu visą knygą, nes patarimų ir tiksliai skaidrių minčių, kuriais norėčiau pasidalyti su Jumis, šioje knygoje tiek apstu, kad verčiau visą ją perskaityti, nei ištisai cituoti.

Apie ką kalba E. Tolle šioje knygoje? Iš esmės nesudėtingu stiliumi, neapsunkindamas teksto sąvokomis, „nutapo“ žmogaus struktūras ir paaiškina jų sąveikavimą, nuo kurio priklauso mūsų gyvenimo pilnatvė, kokybė ir sąmoningumas. Pirmiausia jis supažindina mus su ego kaip proto, minčių ir jausmų struktūra, kuri iš esmės blokuoja suvokimą, kas mes esame. Kas aš esu? Tikslingiausias atsakymas būtų – AŠ ESU, kadangi sąmonė, pasireiškianti per šį fizinį kūną, neturi žodinio pavadinimo ir formos, o visa tai, ką galime įvardyti, tėra tik ego ir proto struktūros blokai, neleidžiantys būti mums sąmoningiems. „Ego painioja nuomones ir požiūrius su faktais. Ego netgi neatskiria, kur yra tikras įvykis, o kur – reakcija į tą įvykį. Kiekvienas ego sugeba meistriškai interpretuoti įvykius ir juos iškraipyti. Tik sąmonė, o ne mąstymas, gali atskirti, kur yra faktai, o kur – nuomonė apie faktus. Tik sąmonė leidžia įvertinti gyvenimo situacijas, pažvelgti į jas kitaip, be pykčio, jose elgtis deramai ir įveikti savo mąstymo ribas (p. 49)“.

Eckhart Tolle

Esame užliūliuoti savo proto ir patikime kasdienybės iliuzija, tampame nesąmoningi, pasiduodame vertinimui ir emocijoms. Vienas iš būdų, pasak autoriaus, yra paklausti savęs, kas tu esi be savo fizinio kūno, be minčių, jausmų ir vaizduotės? Kur tu randiesi? Ir tada atsiveria dažniausiai krūtinėje tas atviras Buvimas. Taip pat autorius užsimena apie sąmoningą kvėpavimą, būvimą čia ir dabar, kai dėmesys nukreiptas į kvėpavimo procesą, o ne mąstymą. Kartais gali beskaitant susidaryti įspūdis, kad žmogaus didžiausias priešas yra jo protas, mintys, balsas galvoje, generuojantis gyvenimą ir leidžiantis patirti nuolatinį nepasitenkinimą esatimi ir juo reikia atsikratyti. Autorius nesako, kad turime tapti avinų bandą ir ignoruoti savo protą, jis teigia, kad sąmoningumą turi imti viršų, būtent iš tos Buvimo erdvės turi vertis proto pasireiškimas, o ne priešingai.

„Mąstymas izoliuoja situaciją ar įvykį ir pavadina jį geru arba blogu, tarsi jis turėtų individualią egzistenciją. Tokiu būdu tikrovė suskaidoma į dalis, tampa fragmentuota. Toks suskaidymas yra iliuzija, tačiau kai patenkame į jos spąstus, ji atrodo reali. Vis dėlto visata – tai nedaloma visuma, kurioje niekas neegzistuoja atskirai (p. 128)“.

Iš esmės knygos autorius patvirtina kai kurias religijose esamas tiesas, daug cituoja iš Šventojo rašto, patvirtindamas, kaip dėl vertimo ir nenuovokos, buvo iškraipytas Kristaus mokymas. Apstu budistinių tiesų apie karmą, žmogaus gyvenimo cikliškumą, reinkarnaciją, gyvenimo nesąmoningumą, kaip atsakomybės už šią akimirką neprisiėmimą kaip visų mūsų kančių priežastį.

Didžiausia laimė yra tai, kaip sako autorius, kad nereikia jokio pripažinimo ar pritarimo iš aplinkos, nes meilė, laisvė kyla tik iš Buvimo t. y. vidinė apsisprendimo laisvė būti laimingu ne rytoj, ne tada, kai pasistatysiu namą, ne tada, kai vaikus paleisiu į pasaulį, bet dabar, šią akimirką. Autorius taip pat sako, kad tik ego apgaudinėja dėl rytdienos, laiko perspektyvoje ateities nėra, yra tik ši akimirka ir jeigu tik ją patiri sąmoningai, tai suvoki, kad joks materialus kapitalas ar aplinkinių dėmesys tavęs nepadarys laimingu. Asmeniškai man tokias akimirkas retkarčiais pavyksta išgyventi ir jos nėra vien tik E. Tolle teorija, toje akimirkoje kaip gyvenimo tėkmėje čia ir dabar, nepriklausomai nuo nieko, esu laimingiausias ir tam nereikia priežasties, nes pats sąmoningumas, vidinė vibracija tau leidžia tą jausti be jokios ateities baimės.

Naujoji žemė, be jokios abejonės, sąmoningėjančiam žmogui tiesiog įtvirtina jau žinomas ar numanomas tiesas, suteikia visa tam savotišką struktūrą, įgalina tam tikrus terminus, nes kiek yra mokytojų, tiek yra ir sąvokų, bet iš esmės daugelis iš jų kalba apie tą patį arba labai panašius dalykus. „Nesipriešinimas yra esmė visoje visatoje galios sąlyga. Jis padeda sąmonei (dvasiai) išsilaisvinti iš įkalinimo pavidale. Kai viduje nesipriešinate pavidalui – viskam, kas yra ar vyksta – paneigiate absoliutų jo tikroviškumą (p. 135)“. Naujoji žemė – tai gidas pakeliui į Rojų. Ne kitaip.

Jūsų Maištinga Siela