Knyga: Sal Rachele "Sielos integracija"

 Sal Rachele. „Sielos integracija“ – Kaunas: Mijalba, 2023. – p. 376.

„Per pastaruosius 20-30 metų tūkstančiai žmonių paskelbė, kad tapo kanalais, per kuriuos būtybės iš aukštesniųjų dimensijų perduoda informaciją. Dabar, kai jau turite bazinių žinių apie tai, kaip sielos iš kitų pasaulių gali ateiti į žmogaus kūną, pasigilinkime į čeneling[ą] <...>“ (p. 194).

Sveiki, skaitytojai,

Kaskart džiaugiuosi, kad užtenka valios atidėti skaityti grožinę ir kitokią literatūrą ir skirti laiko bent kartą per metus kokiai nors dvasinių patirčių ir mokymų knygai. Šįkart į rankas atsitiktinai (ar gali būti kitaip?) papuolė amerikiečių autoriaus Sal Rachele (Salas Rakelis) knyga Sielos integracija (angl. Soul Integration). Knygą į lietuvių kalbą išvertė Živilė Šileikaitė, o išleido leidykla Mijalba.

Autorius pristatomas maždaug taip: Salas Rachele yra autorius, gydytojas, konsultantas, terapeutas, muzikantas ir vizionierius, turintis beveik 40 metų patirtį žmogiškojo potencialo srityje. Aštuntajame dešimtmetyje jis susidomėjo savo psichinių ir intuityvių gebėjimų lavinimu ir baigė Silvos proto valdymo mokymus. Vėliau Salas sukūrė savo unikalų metodą, pavadintą „Alpha-Theta Programming“, skirtą perprogramuoti pasąmonę ir atskleisti kūrybinį potencialą. Jis taip pat įsitraukė į Leonardo Orro „Rebirthing“ ir Jimo Leonardo „Integrative Rebirthing“ – kvėpavimo jogos ir sąmoningo apsivalymo – praktikas. Kaip žinia, su laiku jo kryptys keitėsi, tačiau nuo dvasinių dalykų nenutolo ir kaip tik šiemet, kai pradėjau skaityti šią knygą, sužinojau, jog bendradarbiaujant su Mijalbos leidyklos komanda ir vertėjais buvo kaip tik organizuojami lietuviams mokami seminarai su šiuo mokytoju. Beje, pasirodė neseniai ir jo kita knyga lietuviškai – Laiko paslaptis.

Yra knygų, kurios rezonuoja ir žinai, kad privalu jas vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo periodu perskaityti. Sielos integraciją įsigijau prieš pusmetį, maniau, kad taip ir pradūlės lentynoje pamiršta, tačiau pakėliau ją balandžio pabaigoje ir nesigailiu, nes šioji gydanti informacija iš esmės galgi ne visai protu visa priimama ir iškarti integruojama, tačiau skaitant daugiau panašių knygų, kaip jau įprasta, tampa aišku, jog viskas apie tą patį – mūsų ribotą kūnišką mirtingąjį gyvenimą ir beribes sielos galimybes.

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad tai ne tik ezoterinė teorinė literatūra, bet ir tam tikras praktinis vadovėlis, kaip integruoti savo sielos dalis, kurios šiame ir anuose gyvenimuose išsibarstė, suskilo. „Sielos gyvavimas yra paradoksas. Iš vienos pusės, siela yra išbaigta ir vientisa Dievo miniatiūra. „Dieviškumo kibirkštis“, iš kitos pusės, ji atrodo labai trapi ir lengvai dūžta į milijonus dalelių. Nė vienas šių vaizdinių nėra tikslus. Siela yra milžiniškas šviesos spindulys, didesnis už bet ką fizinėje visatoje. Ji taip pat yra laidi ir lanksti, todėl gali išsiplėsti į įvairius gyvenimus, lygmenis ir dimensijas, kad galėtų suvokti ir patirti, kas vyksta (p. 160.).“ Šios knygos autorius užmezgęs ryšį su Aukštesniąja Savastimi bei dvasios vedle, dvyne siela Lėja iš šeštosios dimensijos informaciniais (čenelingo telepatiniais?) kanalais gauna informaciją, kuri iš esmės ir tapo pagrindiniais šios knygos tekstais.

Nors knyga ir primena dvasinį praktikos vadovėlį, tačiau didžioji dauguma tekstų (skyrių) orientuoti visgi į bendrą teorinį suvokimą, pradedant supažindinimą nuo savo įvairių kūnų pavidalų, sluoksnių iki sielos evoliucijos kelio nuo trečiojo lygmens iki dieviškųjų struktūrų. Iš esmės Sal Rachele knygoje gana išsamiai ir nuodugniai paaiškinami dvasiniai evoliuciniai etapai nuo Motininės sielos atsiskyrimo ir patekimą į reinkarnacijos ratą iki grįžimo į dieviškąsias struktūras. Pastaroji istorija/teorija man nėra jokia naujiena, tačiau ji iš esmės tinkamai ir labai išsamiai išplėtota ir man suprantama, kadangi jau turėjau nemažai žinių iš kitų šaltinių, todėl daug ką galima struktūriškai įtvirtinti.

Knygoje taip esama ir nemažai paaiškinimų, kurie šiaip tekonstruoja demonizuotus mūsų įsitikinimus, kad ir, pvz., apie poltergeistus ir vaiduoklius, kurias autorius vadina esybėmis. Visgi visa knygos esmė fokusuojasi į suvokimą, kad siela yra padalijama ir suskaldoma, kada susiduriame su kokiais neįsisavinamais traumuojančiais dalykais. „Priežastis, dėl kurios sielos fragmentuojasi dažniausiai, yra neigimas. Jeigu patirtis yra labai intensyvi, siela dažnai pasirenka susidoroti su šiuo intensyvumu, atskeldama traumuotą savasties dalį ir sąmoningai jos vengdama. Psichologijoje tai vadinama sąmoningu slopinimu. Galiausiai atmestas fragmentas iš tiesų nugrimzta į užmarštį. Sielos, turinčios nuslopintų aspektų, nežino, kad turi fragmentų, kuriems nebuvo leista išgyventi ir išreikšti traumuojančių patirčių (p. 160). Teoriniame lygmenyje viskas lyg ir aišku, tačiau autorius siūlo ir meditacijų aprašymus, kaip vizualizuoti, ką jausti ir kaip integruoti išbarstytas sielos dalis šiame ir praeituose gyvenimuose, kad iš esmės įvyktų pakilimas ir gijimas. Tiesą sakant, po 2012-ųjų, apie kuriuos autorius daug rašo (originalo kalba Sielos integracija buvo parašyta 2013-aisiais) tikina, kad vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių kiekvieno žmogaus uždavinių pasikeitus epochai ir energijoms yra išsivalyti ir gydyti savo sielą, integruojant dalis, kurios per daugybę reinkarnacijų buvo išdalytos.

Sal Rachele

Kita vertus, būtent man asmeniškai praktiniai veikimo būdai, kuriuos siūlo Sal Rachele buvo knygoje patys neaiškiausi. Aprašyti lyg ir labai paprastai, primityvokai ir trūko iš esmės nuoseklių žingsnių, kaip vizualizuoti ir kaip tinkamai visa tą procesą atlikti. Visgi asmeniškai pabandžiau taip, kaip aš pats supratau ir žinokite... Po kelių meditacinių seansų ėmė ir kažkas viduje pasikeitė, tarsi kažkas, kas protu nesuvokiama, bet viskuo jaučiama, sugrįžo. Manau, kad ties šita meditacijos forma kurį laiką dirbsiu ir integruosiu. Bet nėra padėties be išeities, nes visada integracijos praktinių užsiėmimų galite pamatyti YouTube kanale, galima susirasti interviu ir net, manau, autoriaus vedamų meditacijų nemokamai ir labiau pasidomėti apie sielos integraciją.

„Kalbant apie sielų fragmentaciją, turimos omenyje tik individualios sielos, kilusios iš viršsielės. Fragmentai, kaip pasako pavadinimas, nėra išbaigtos, vientisos ir suverenios sielos. Tai yra individualios sielos dalys, kurios „atskilo“ dėl įvairių priežasčių. Savanoriška fragmentacija įvyksta tada, kai motininė individualios sielos dalis nori likti aukštesniuose pasauliuose ir pasiunčia savo fragmentus tyrinėti žemesnių pasaulių. Fragmentas, kuris įsikūnija žmogaus formoje, kad rinktų patirtis Žemėje ar kitoje žemesnio tankio planetoje, yra vadinamas pirminiu fragmentu (p. 100).“ Iš esmės mūsų sielų šeimos yra viena ir ta pati išskaidyta sielų grupė, kurios vieną dieną vis tiek susies ir „suneš tas patirtis“.

Man patiko, kad knygoje gėris ir blogis, žvelgiant iš aukštesniųjų būtybių dimensijų, nėra skaidomi, nėra ir smerkimo, kada iš tikrųjų paprastas žmogaus ego yra apsistatęs įvairiais įsitikinimais. Man patiko aptikti informaciją ir apie, pvz., homoseksualias sielų patirtis žmogiškajame gyvenime, už ką dažnas linkęs smerkti. „Moterų pora gali nuspręsti abi išreikšti vyrišką pusę, o vyrų pora gali nuspręsti abu išreikšti savo moterišką pusę. Nėra jokio teisingo ar neteisingo seksualinės išraiškos būdo, jeigu ši išraiška praturtina abi poras sielas ir prisideda prie jų evoliucijos (p. 146).“ „Ar homoseksualumas vyrauja tarp aukštesniųjų būtybių? Ne, tačiau tai nereiškia, kad homoseksualumas yra žemesnio virpesių lygio ženklas. Aukštesniuose pasauliuose taip pat nevyrauja heteroseksualumas, kokį jūs žinote Žemėje. Mes neturime tokiu santykių, kokius jus palaikote Žemėje. Kiekvienas asmuo yra potencialus mylimasis, bet ne fizine prasme, o todėl, kad jis ar ji yra nuostabus ir tobulas Dievo vaikas. Mes aukštesniuose pasauliuose kiekvieną matome kaip nuostabų ir „seksualų“, jei leisite laisvai interpretuoti į žodį. Galime vienodai mylėti ir vyriškas, ir moteriškas būtybes, nors jų energija gali būti skirtinga (p. 147).

Apskritai knygoje nemažai užsimena apie satori, tokią nušvitimo būseną, taip pat minima ir tantra, nes seksualinė energija labai pas mus nuvertiname ir suprimityvinta, o ji dažnai gali būti raktas į tam tikrą nušvitimo formą, pažadinant praną ir kundalini. Visgi paskutinis knygos akcentas yra būtent dvasinių praktikų perspektyva, nemažai rasite ir patarimų, kaip sveikiau gyventi ir kiek laiko kiekvienam pagal virpesių aprašymo dažnį skirti laiko medituoti, kad kylant Žemės dažniui žmonės taip pat neatsiliktų ir prisitaikytų prie pokyčių, kurie pastebimai prasidėjo po 2012-ųjų.

Šiuo atveju džiaugiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Ji priminė man fundamentaliuosius dalykus, struktūras, vėlei grąžino prie meditacijų, kuriomis kurį laiką buvau nusivylęs ir nebenorėjau nieko. Tam tikra prasme, knyga, jeigu į ją įsitrauki ir dedi pastangų priimti informaciją ir ją suprasti, paveikia. Dar daugiau – jeigu iš tikrųjų dar ir praktikuoji, apmąstai užvertęs skyrių, knyga išties paveikia. Įdomu, ar pats prieisiu prie kitos Sal Rachele knygos... Tikriausiai parodys pats laikas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Barbara Marciniak "Nešantys šviesą"

 

Barbara Marciniak. „Nešantys šviesą“ – Kaunas: Luceo, 2023. – p. 256.

 

„Šviesos giminės atstovas, persimetėlis, Sistemų griovėjas. Laisvos valios visatos ribose keičia sąmonės sistemas. Atvyksta pakvietus (p.126).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie paslaptinguosius plejadiečius pirmąkart sužinojau gal prieš 15 metų unikaliuose, privačiuose lietuviškuose forumuose. Šiandien apie juos girdėti kur kas daugiau, nes YouTube platformoje kalbama daug apie juos per vadinamuosius kanalus, pasirinktus žmonės, kurie panyra į tam tikrą būseną ir prabyla visai kitokiu balsu ir dikcija. Apie tokius žmones, tarpininkus, kurių, beje, yra ir Lietuvoje, galima daugiau pasidomėti, bet šįkart kalbėsiu išskirtinai apie amerikietę vardu Barbara Marciniak (g. 1948), kuri yra parašiusi ir išleidusi knygų, susijusių su pokalbiais iš Plejadų žvaigždyno esančiais... ateiviais. Taip, tokios knygos vis populiarėja ir jos labai įdomios, jos leidžiamos Lietuvoje ir dažnu atveju kai kam dėl tam tikrų dalykų nei matomos, nei žinomos, nors galite aptikti beveik kiekviename knygyne. Viena iš tokių Nešantys šviesą (angl. Bringers of the Dawn: Teachings from the Pleiadians), kurią į lietuvių kalbą išvertė Erikas Banys, o išleido leidykla Luceo. Tiesa, visgi tai antrasis lietuviškas leidimas, nes, pasirodo, 2002 metais buvo išleidusi Gardenija su kitos vertėjos vertimu.

 

Nepradėsiu įtikinti vien tik aklai atsidavusių mokslo žmonių, kad šioji literatūra nėra uždarbiaujančioji ar kokia nors smegenų skalbykla. Visgi apie tokius žmones kaip Barbara Marciniak ir įvairių kitų ezoterinių rašytojų (netgi mokslininkų, bandančių suderinti fizikos mokslą su tuo, kas rašoma šioje knygoje) mano ilgalaikiame kelyje pasitaikė ne vienas šaltinis, ne viena sertifikuota knyga, ne viena laida ar dokumentinis filmas, tad ir Nešantys šviesą iš esmės ne tik kad neprieštarauja visam tam žinių srautui, bet ir papildo, išplečia kontekstus.

 

Žinoma, kai kam sunku patikėti, laukiantiems mokslininkų patvirtinimo ar kokių nors realių daiktinių ateivių bylojimo artefaktų. Kad jų pilna aplink mus, byloja ir Marciniak knyga, brėžianti istoriją apie sufalsifikuotą žmonijos istoriją. Net plika akimi galima pakeliavus įvertinti, kokios pažangios civilizacijos kažkada egzistavo dar prieš Senovės Egipto ir Mesopotamijos laikus, todėl kelti klausimą, kad ateiviai bendrauja nuotoliniu minčių ir hipnozės būdu, o ne nenusileidę kaip humanoidai ant plutos, žinoma, galima kelti pagrįstą abejonę, tačiau pernelyg daug skirtingų šaltinių apie iš Sietyno žvaigždyno esančius plejadiečius, kurie vieni iš daugelio, kurios save laiko Šviesos Šeima ir perduoda evoliucinę-revoliucinę informaciją, kuri pakyla virš visų mums Žemėje plačiai žinomų religinių dogmų.

 

Negaliu nepaminėti, kad knyga parašyta Barbaros Marciniak ir išleista 1992 metais – tai pirmoji jos knyga, po to, per ateinančius dešimtmečius, pasirodys dar daugiau. Tai, kas dar buvo prieinama 1992 metais, šiandien man skamba kaip visiškai nepasenusi ir laiku į mano rankas įkritusi knyga. Leidykla taip pat yra išleidusi tęsinį Įgalinimo kelias.

 

Ką byloja plejadiečiai? Ogi tai, jog tai mūsų tolima ateitis, kitaip sakant, tai mūsų pačių evoliucijos derlius, kuris geba keliauti erdvėmis ir laiku. Paprastai dabar jau labai plačiai kalbama apie reptiloidus, bet knygoje jie vadinami driežiukais – įdomus E. Banio vertimas. Iš esmės knyga atskleidžia žmogaus sukūrimo ir jo užvaldymo priešistorę, į kurią įsipainiojusi ne viena rasė. Plejadiečiai byloją apie pokytį, šiek tiek supažindina su Visatos sandara ir kitais dalykais, kurie iš dalies siejasi ir su induizme bei jogoje likusiais čakrų aiškinimais. Kaip teigiama, visa žmonija – tai vienas didžiulis eksperimentas, kuris vyksta laisvos valios zonoje, kurioje viskas galima (kituose šaltiniuose tai vadinama karantinine zona, kuriame yra virusas, todėl čia šviesos pajėgoms, nenorintiems užsikrėsti, negalima keliauti). Žmogaus protui, kuris skaido viską į gera ir bloga, tai sudėtinga suvokti, tačiau čia nėra taisyklių ir nėra nuodėmių kategorijos. Ankstesnieji dievai kūrėjai, pažengę mokslininkai, sukarpė 12 žmogaus DNR ir paliko tik 2 juosteles, kurias jau gali atsekti biologai ir fizikai. Taigi esame gyvenantys reinkarnacijos rate ir kaskart gaunantys ribotą kūną, iš mūsų nusiurbinėjama baimės ir chaoso energija, sukuriamos masinės kataklizmų ir asmeninių išgyvenimų situacijos tiems išgyvenimams pasireikšti.

Barbara Marciniak

 

Nors plejadiečiai žada revoliuciją, kad visgi per dvasinį susitelkimą, prisiminimą ir pabudimą gebėsime atkurti DNR dalis, kurios labai įdomiai jungiasi su čakromis. „Visa planeta buvo taip griežtai kontroliuojama, kad nuo pirmosios akimirkos šioje Žemėje jūs buvote mokomi ir rengiami nevaldyti savo tikrovės. Jums teigė, kad viskas nutinka apsitiktinai ir nepriklauso nuo jūsų valios. Tai netiesa! Jūs patys valdote savo DNR. Viskas priklauso nuo jūsų. Kai tai suprasite ir patikėsite, būsite priklausomi nuo visų, kurie šioje laisvos valios zonoje panorės daryti įtaką jūsų gyvenimams. Blaiviai visais tikėdami, patys leidote valdyti savo DNR, protą ir kitus dalykus (p. 77).“ Keistas, sakyčiau, minties vertimas, mano suvokimu, kaip tik ne kaip priklausomi, o nepriklausomi.

 

Tęsiant DNR temą ir žmogaus išžmoginimą: „Žmonija jau seniai yra apgaudinėjama, nes neturi išplėtotos 12 spiralių DNR grandinės, be jos žmonės negali prisijungti prie informacijos. Šviesos giminė atvyko čia tai pakeisti. Jūsų užduotis – skleisti planetoje naują vibracijų dažnį ir išlaikyti jį savo kūnuose... (p. 114).“ Iš tikrųjų knyga apie žmogaus gyvenimo prasmę kalba pačiais įvairiais lygmenimis. Paprastame lygmenyje, tiesa, labai įdomiai būtų jaučiama tikrovė, jeigu pagal 12  DNR spiralių veiktų visi jutimai, kurie pereitų netgi prie to, kad turėtume net kosmose esančius receptorius, kitaip sakant, žinojimą. Tad nebebūtų jokių paslapčių. Tai žaidimas, eksperimentas, gėrio ir blogio, žmogaus ir reptilijų kova, tačiau plejadai kalba ir apie tai, kad pakilus iki pirminio kūrėjo pozicijos, nėra gėrio ir blogio, visos tos kovos inertiškos ir yra tik dėl patyrimo, kuris vėl sugrįžta iš įvairių galimybių visatų pas kūrėją. Tai paradoksalu, nes kaip individai mes lyg ir turime valią, tačiau galutinis tikslas – aptarnauti patirtimi kūrėją. Šita idėja man jau seniai žinoma, tačiau vis dar skambanti labai liūdnai.

 

Knygos pabaigoje plejadiečiai duoda keletą patarimų, ką daryti, kad ta evoliucija greičiau klotųsi. Pasirodo, mažiausiai paveikti esame per galingą seksualinę energiją. Esame ilgoje apgaulės istorijoje įsitikinę, kad seksas ir žmogaus kūnas yra gėdingi reikalai, tačiau plejadiečiai kalba apie orgazmo kaip aukštos vibracijos įtampos kelią, kadangi mūsų kūnai sudaryti iš elektromagnetinių dėmenų. Tikriausiai visa šioji knyga – vienas didelis įvadas į galaktinę žmogaus istoriją, tačiau tekste kirba ir plejadiečių gudrumas ir atsargumas. Jie save vadina Šviesos Šeima, bet patys suvokia, kad gali paneigti savo žodžius, priklausomai tikriausiai nuo dažnių ir žmonijos situacijos, todėl verta tikriausiai knygą apmąstyti įvairios ezoterinės literatūros kontekstuose, bet nepulti visko aklai tikėti, juk ir religijos buvo sukurtos toli gražu ne šventųjų ir net nevisai žmonių.

 

„Kristus atėjo per tam tikrą laikotarpį ne kaip vienas, kaip grupė būtybių. Jums pateiktas pasakojimas pernelyg dramatizuotas, o Kristaus paveikslas sukurtas labai apgalvotai. Dalis jums pateiktos Kristaus dramos buvo hologrtafinis intarpas. Be to, dalis to, ką dar sužinosite apie jį, taip pat gali būti tik dar vienas holografinis intarpas (p. 117).“ Iš tikrųjų kuo galima tikėti? Ogi tikriausiai tik savimi pačiu, savo pojūčiais ir eiti savo keliu, nes viską beveik iš esmės galima suklastoti. Dabar žmonija turi didelį evoliucinį šuolį, kai kam jis labai sunkus ir nelengvas, daug kas pasakojama vis drąsiau, nebesibijant susidorojimo ir pasaulis sklinda šviesesnėmis galimybių spalvomis, bet tuo metu didina atskirtį tarp tų, kurie pasiduoda politikai, netikrai medicinai ir švietimui, kurie iš vienos pusės iliuziškai išlaisvina, bet ir įgalina kitokioje išnaudojimo tikrovėje.

 

Maištinga Siela