Knyga: Barbara Marciniak "Nešantys šviesą"

 

Barbara Marciniak. „Nešantys šviesą“ – Kaunas: Luceo, 2023. – p. 256.

 

„Šviesos giminės atstovas, persimetėlis, Sistemų griovėjas. Laisvos valios visatos ribose keičia sąmonės sistemas. Atvyksta pakvietus (p.126).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie paslaptinguosius plejadiečius pirmąkart sužinojau gal prieš 15 metų unikaliuose, privačiuose lietuviškuose forumuose. Šiandien apie juos girdėti kur kas daugiau, nes YouTube platformoje kalbama daug apie juos per vadinamuosius kanalus, pasirinktus žmonės, kurie panyra į tam tikrą būseną ir prabyla visai kitokiu balsu ir dikcija. Apie tokius žmones, tarpininkus, kurių, beje, yra ir Lietuvoje, galima daugiau pasidomėti, bet šįkart kalbėsiu išskirtinai apie amerikietę vardu Barbara Marciniak (g. 1948), kuri yra parašiusi ir išleidusi knygų, susijusių su pokalbiais iš Plejadų žvaigždyno esančiais... ateiviais. Taip, tokios knygos vis populiarėja ir jos labai įdomios, jos leidžiamos Lietuvoje ir dažnu atveju kai kam dėl tam tikrų dalykų nei matomos, nei žinomos, nors galite aptikti beveik kiekviename knygyne. Viena iš tokių Nešantys šviesą (angl. Bringers of the Dawn: Teachings from the Pleiadians), kurią į lietuvių kalbą išvertė Erikas Banys, o išleido leidykla Luceo. Tiesa, visgi tai antrasis lietuviškas leidimas, nes, pasirodo, 2002 metais buvo išleidusi Gardenija su kitos vertėjos vertimu.

 

Nepradėsiu įtikinti vien tik aklai atsidavusių mokslo žmonių, kad šioji literatūra nėra uždarbiaujančioji ar kokia nors smegenų skalbykla. Visgi apie tokius žmones kaip Barbara Marciniak ir įvairių kitų ezoterinių rašytojų (netgi mokslininkų, bandančių suderinti fizikos mokslą su tuo, kas rašoma šioje knygoje) mano ilgalaikiame kelyje pasitaikė ne vienas šaltinis, ne viena sertifikuota knyga, ne viena laida ar dokumentinis filmas, tad ir Nešantys šviesą iš esmės ne tik kad neprieštarauja visam tam žinių srautui, bet ir papildo, išplečia kontekstus.

 

Žinoma, kai kam sunku patikėti, laukiantiems mokslininkų patvirtinimo ar kokių nors realių daiktinių ateivių bylojimo artefaktų. Kad jų pilna aplink mus, byloja ir Marciniak knyga, brėžianti istoriją apie sufalsifikuotą žmonijos istoriją. Net plika akimi galima pakeliavus įvertinti, kokios pažangios civilizacijos kažkada egzistavo dar prieš Senovės Egipto ir Mesopotamijos laikus, todėl kelti klausimą, kad ateiviai bendrauja nuotoliniu minčių ir hipnozės būdu, o ne nenusileidę kaip humanoidai ant plutos, žinoma, galima kelti pagrįstą abejonę, tačiau pernelyg daug skirtingų šaltinių apie iš Sietyno žvaigždyno esančius plejadiečius, kurie vieni iš daugelio, kurios save laiko Šviesos Šeima ir perduoda evoliucinę-revoliucinę informaciją, kuri pakyla virš visų mums Žemėje plačiai žinomų religinių dogmų.

 

Negaliu nepaminėti, kad knyga parašyta Barbaros Marciniak ir išleista 1992 metais – tai pirmoji jos knyga, po to, per ateinančius dešimtmečius, pasirodys dar daugiau. Tai, kas dar buvo prieinama 1992 metais, šiandien man skamba kaip visiškai nepasenusi ir laiku į mano rankas įkritusi knyga. Leidykla taip pat yra išleidusi tęsinį Įgalinimo kelias.

 

Ką byloja plejadiečiai? Ogi tai, jog tai mūsų tolima ateitis, kitaip sakant, tai mūsų pačių evoliucijos derlius, kuris geba keliauti erdvėmis ir laiku. Paprastai dabar jau labai plačiai kalbama apie reptiloidus, bet knygoje jie vadinami driežiukais – įdomus E. Banio vertimas. Iš esmės knyga atskleidžia žmogaus sukūrimo ir jo užvaldymo priešistorę, į kurią įsipainiojusi ne viena rasė. Plejadiečiai byloją apie pokytį, šiek tiek supažindina su Visatos sandara ir kitais dalykais, kurie iš dalies siejasi ir su induizme bei jogoje likusiais čakrų aiškinimais. Kaip teigiama, visa žmonija – tai vienas didžiulis eksperimentas, kuris vyksta laisvos valios zonoje, kurioje viskas galima (kituose šaltiniuose tai vadinama karantinine zona, kuriame yra virusas, todėl čia šviesos pajėgoms, nenorintiems užsikrėsti, negalima keliauti). Žmogaus protui, kuris skaido viską į gera ir bloga, tai sudėtinga suvokti, tačiau čia nėra taisyklių ir nėra nuodėmių kategorijos. Ankstesnieji dievai kūrėjai, pažengę mokslininkai, sukarpė 12 žmogaus DNR ir paliko tik 2 juosteles, kurias jau gali atsekti biologai ir fizikai. Taigi esame gyvenantys reinkarnacijos rate ir kaskart gaunantys ribotą kūną, iš mūsų nusiurbinėjama baimės ir chaoso energija, sukuriamos masinės kataklizmų ir asmeninių išgyvenimų situacijos tiems išgyvenimams pasireikšti.

Barbara Marciniak

 

Nors plejadiečiai žada revoliuciją, kad visgi per dvasinį susitelkimą, prisiminimą ir pabudimą gebėsime atkurti DNR dalis, kurios labai įdomiai jungiasi su čakromis. „Visa planeta buvo taip griežtai kontroliuojama, kad nuo pirmosios akimirkos šioje Žemėje jūs buvote mokomi ir rengiami nevaldyti savo tikrovės. Jums teigė, kad viskas nutinka apsitiktinai ir nepriklauso nuo jūsų valios. Tai netiesa! Jūs patys valdote savo DNR. Viskas priklauso nuo jūsų. Kai tai suprasite ir patikėsite, būsite priklausomi nuo visų, kurie šioje laisvos valios zonoje panorės daryti įtaką jūsų gyvenimams. Blaiviai visais tikėdami, patys leidote valdyti savo DNR, protą ir kitus dalykus (p. 77).“ Keistas, sakyčiau, minties vertimas, mano suvokimu, kaip tik ne kaip priklausomi, o nepriklausomi.

 

Tęsiant DNR temą ir žmogaus išžmoginimą: „Žmonija jau seniai yra apgaudinėjama, nes neturi išplėtotos 12 spiralių DNR grandinės, be jos žmonės negali prisijungti prie informacijos. Šviesos giminė atvyko čia tai pakeisti. Jūsų užduotis – skleisti planetoje naują vibracijų dažnį ir išlaikyti jį savo kūnuose... (p. 114).“ Iš tikrųjų knyga apie žmogaus gyvenimo prasmę kalba pačiais įvairiais lygmenimis. Paprastame lygmenyje, tiesa, labai įdomiai būtų jaučiama tikrovė, jeigu pagal 12  DNR spiralių veiktų visi jutimai, kurie pereitų netgi prie to, kad turėtume net kosmose esančius receptorius, kitaip sakant, žinojimą. Tad nebebūtų jokių paslapčių. Tai žaidimas, eksperimentas, gėrio ir blogio, žmogaus ir reptilijų kova, tačiau plejadai kalba ir apie tai, kad pakilus iki pirminio kūrėjo pozicijos, nėra gėrio ir blogio, visos tos kovos inertiškos ir yra tik dėl patyrimo, kuris vėl sugrįžta iš įvairių galimybių visatų pas kūrėją. Tai paradoksalu, nes kaip individai mes lyg ir turime valią, tačiau galutinis tikslas – aptarnauti patirtimi kūrėją. Šita idėja man jau seniai žinoma, tačiau vis dar skambanti labai liūdnai.

 

Knygos pabaigoje plejadiečiai duoda keletą patarimų, ką daryti, kad ta evoliucija greičiau klotųsi. Pasirodo, mažiausiai paveikti esame per galingą seksualinę energiją. Esame ilgoje apgaulės istorijoje įsitikinę, kad seksas ir žmogaus kūnas yra gėdingi reikalai, tačiau plejadiečiai kalba apie orgazmo kaip aukštos vibracijos įtampos kelią, kadangi mūsų kūnai sudaryti iš elektromagnetinių dėmenų. Tikriausiai visa šioji knyga – vienas didelis įvadas į galaktinę žmogaus istoriją, tačiau tekste kirba ir plejadiečių gudrumas ir atsargumas. Jie save vadina Šviesos Šeima, bet patys suvokia, kad gali paneigti savo žodžius, priklausomai tikriausiai nuo dažnių ir žmonijos situacijos, todėl verta tikriausiai knygą apmąstyti įvairios ezoterinės literatūros kontekstuose, bet nepulti visko aklai tikėti, juk ir religijos buvo sukurtos toli gražu ne šventųjų ir net nevisai žmonių.

 

„Kristus atėjo per tam tikrą laikotarpį ne kaip vienas, kaip grupė būtybių. Jums pateiktas pasakojimas pernelyg dramatizuotas, o Kristaus paveikslas sukurtas labai apgalvotai. Dalis jums pateiktos Kristaus dramos buvo hologrtafinis intarpas. Be to, dalis to, ką dar sužinosite apie jį, taip pat gali būti tik dar vienas holografinis intarpas (p. 117).“ Iš tikrųjų kuo galima tikėti? Ogi tikriausiai tik savimi pačiu, savo pojūčiais ir eiti savo keliu, nes viską beveik iš esmės galima suklastoti. Dabar žmonija turi didelį evoliucinį šuolį, kai kam jis labai sunkus ir nelengvas, daug kas pasakojama vis drąsiau, nebesibijant susidorojimo ir pasaulis sklinda šviesesnėmis galimybių spalvomis, bet tuo metu didina atskirtį tarp tų, kurie pasiduoda politikai, netikrai medicinai ir švietimui, kurie iš vienos pusės iliuziškai išlaisvina, bet ir įgalina kitokioje išnaudojimo tikrovėje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Michael Talbot "Holograminė visata"

 

Michael Talbot. „Holograminė visata“ – Kaunas: Luceo, 2020. – p, 302.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Šiuos metus pradėsiu nuo negrožinės literatūros, o nuo mokslinės, o gal kai kas pasakytų, kad knyga ir ezoterinė, tačiau akivaizdu, jog amerikiečių grožinės literatūros rašytojas ir kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot (1953-1992) savo veikale Holograminė visata (The Holographic Universe) bando sudurstyti mokslo ir dvasinių potyrių teorijas į visumą. Knyga originalo kalba apsirodė 1991 metais, autoriui iki mirties likus vos vieneriems metams. Nors iki tol literatūros pasaulyje Michael Talbot buvo žinomas kaip fantastinės literatūros kūrėjas, kuris rašė knygas apie vilkolakius ir kitus folklorinius dalykus, tačiau pasaulyje jis labiausiai išgarsėjo moksliniu veikalu Holograminė visata. Pastaroji Lietuvoje sulaukė net dviejų leidimų (2014, 2020), o išleido leidykla Luceo. Skaičiau naujesnįjį leidimą, kurį išvertė kitas vertėjas Aleksandras Tomskis.

Knyga pas mane pragulėjo (kaip jau įprasta) net kelerius metus, tad prieš pačias Kalėdas nusprendžiau grįžti prie to, kuo domėjausi anksčiau, t. y., kvantine fizika, Visatos sandaros paaiškinimu, minčių kontrole, manifestavimo ir savęs transformavimo galimybėmis. Visai neseniai puikiai susiskaitė Dr. Joe Dispenza kelios knygos, viena žinomesnių – Jūs esate placebas (Mijalba, 2023), kuri iš esmės antrina Michael Talbot knygai. Reiktų paminėti, kad pats Michael Talbot knygoje, nors ir mini savo asmeninius paranormalių reiškinių išgyvenimus, tačiau pats nieko naujo neištyrė, tik sudurstė įvairių mokslininkų šaltinius, rasdamas sąsajų tarp religijos, socialinių, kultūrinių atstovų ir mokslininkų teiginių, tiesa, jis įveda ir tam tikrus naujadarus, kurie tampa kvantinės fizikos mokslo dalimi.

Knyga išties paliekanti ne tik įspūdį, bet ir paveiki. Neprieštarauja, o tik papildo tuos tekstus ir knygas, kurias teko suskaityti. Pirmoji knygos dalis itin moksliška, paremta jau daug kam žinomais elementarių dalelių tyrinėjimais fizikoje. Apie tai pastaruoju metu daug aptinku, tačiau kažkodėl viešesnėje vietoje apie tai lyg sąmoningai nekalbama, netgi prislopinama, įskaitant ir mano buvusias fizikos pamokas. „Kitas nuostabus kvantinės fizikos atradimas skelbia, kad elektronas gali įgauti ir bangos savybių, ir dalelės savybių. Kai elektronas paliečia neveikiančio televizoriaus ekraną, fosforoscenciniame jo paviršiuje pasirodo mažytis šviesos taškelis. Tai rodo, kad elektronas šiuo atveju veikia kaip dalelė. Tačiau elektronas gali elgtis ir kaip energijos banga ir tada jos savybės yra visiškai kitokios. Materialios dalelės tokių savybių neturi. Pavyzdžiui, kai du bangos pavidalą įgavę elektronai susiduria, jie netgi sukuria interferencinę dėmę. Elektronai kaip kokios pasakų būtybės gali keisti savo formas (p. 45).“ Kitaip sakant, autorius vėliau teigia, kad visgi tas daleles, besikeičiančias iš bangų į formą turinčias, valdo stebėtojo sąmonė, o tai veda prie to, kad kiekvienas žmogus gali projektuoti savo tikrovę kaip kokią hologramą, nors ir pats su savo fiziniu apvalkalu tėra tik tos hologramos atspindys iš aukštesniųjų būties sferų.

Autorius pamažu atskleidžia, kad ne tik žmogaus kūnas, bet ir laikas bei erdvė yra hologramos padarinys, pateikia įvairių mokslinių argumentų, juos paantrindamas įvairiais istoriniuose šaltiniuose užfiksuotais įrašais. „Sen Medero kapinių stebuklų aprašymai leidžia daryti išvadą, kad daugumą stebuklų išgyvenusių žmonių buvo apėmusi isterija. O isterija, kaip rodo daugelio nepaprastų įvykių analizė, sužadina gilumines proto jėgas. Tos jėgos ir karštas tikėjimas savo ruoštu sukelia psichokinetinį efektą. Ta idėja nėra nauja. Apie tai trečiajame dešimtmetyje kalbėjo Harvardo universiteto psichologas Viliamas Makdugalas (William McDougall). Jis pasakė, kad religinius stebuklus sukelia kolektyvinė tikinčiojo proto jėga (p. 136).“ Kadangi dažniausiai keisti realybę turi mistikai, magai ir šiaip pavieniai žmonės, dažniausiai stebuklai pasireiškia susivienijus kolektyvinei sąmonei per intenciją ir tikėjimą. Galvodamas apie tai nepalioviau mąstyti apie, pavyzdžiui, kokias nors krepšinio varžybas, kai, atrodo, neįmanomai Lietuvai laimėti prieš JAV, bet įvyksta stebuklas. Galimas daiktas, vėlgi mintijau, kad Baltijos kelias, kuriame rankomis buvo susikabinę per milijoną gyventojų, taip pat turėjo lemiamos įtakos būsimiems istoriniams įvykiams. Kas žino, kaip ir kada pasireiškia būtent kolektyvinės sąmonės manifestacija?

Knygoje taip pat rasite ir įvairių mokslinių tyrimų, pavyzdžiui, apie asmenybės skilimą, kai viename kūne staiga gali gyventi kelios dešimtys asmenybių, kurie pasireiškę individo kūne keičia ir asmens kūno parametrus, įskaitant ir smegenų bangas, dažnius. Tai vienas iš įrodymų, kad fizinė tikrovė nėra jau tokia stabili ir ji yra veikiama kur kas stipriau iš dvasinio lygmens, nei mums gali pasirodyti. Taip pat nemažai pateikiama ataskaitų ir apibendrinamųjų tyrimų išvadų apie hipnoze tyrinėjančių praeitų gyvenimų įvykius. Autorius daro išvadą, kad laikas nėra linijinis ir kad šiuo metu viskas vyksta vienu metu, visai kaip Daniel Kwan ir Daniel Scheinert sukurtame filme Viskas iškart ir visur. Michael Talbot neatmeta galimybės, jog galima ne tik atgimti praeityje, bet įmanomos kelionės laike ir erdvėje dėl to, kad pačios elementariosios dalelės gali lygiai tokiais pat principais pasireikšti vienu metu bet kurioje Visatos dalyje. Tai neįtikėtina teorija, kuri iš dalies paaiškina mus ištinkantį deja vu jausmą arba keistus sutapimus, kuriuos sveiku protu kartais sutapimais negali pavadinti.

Michael Talbot

Viena įdomesnių teorijų tapo mitologinių būtybių išnykimas, kokius dažnai regėdavo mūsų protėviai, juos pakeitė NSO ir ateivių invazija, tarsi į mūsų kolektyvinę sąmonę būtų įrašyta nauja programa. Jeigu tiki, vadinasi, ir yra, nes projektuoji tikrovę. „Žakas Valė priduria, kad ateiviai dažnai elgiasi taip, kaip senovėje elgdavosi elfai, gnomai, fėjos, troliai ir kitos mitologinės būtybės. Sulig technine ir moksline visuomenės pažanga jos liovėsi egzistuoti, bet jų vieta neliko tuščia ir ją sąmonėje užėmė NSO. Mitologinės būtybės nemiršta, o tik keičia formas, sako Valė (p. 260).“

Be to, kad autoriui rūpi patekti klinikinės mirties ir sąmoningo išeidinėjimo iš kūno potyrių aprašymus, jis taip pat pateikia ir savotišką saviapgaulę, kad mes esame vien tik individualios laisvos būtybės, kurios tik pačios sprendžia savo likimą. Būta toks eksperimentas, kuriame žmonėms reikėjo žaibiškai išgirdus klausimą apsispręsti, paspaudus pasirinkimo variantą. „Tyrimo rezultatai buvo tokie: smegenys į stimulą sureaguoja po 0,0001 sekundės (tą parodo elektroencefalogramos pokyčiai), tiriamieji paspaudžia mygtuką po 0,1 sekundės, o sąmoningą sprendimą tai padaryti jie priima tik po 0,5 sekundės. Tai reiškia, kad žmogus sąmoningai nusprendžia atlikti veiksmą tada, kai veiksmas jau atliktas! <...> Jų smegenys sukūrė iliuziją, kad procesą valdo jos (p. 180).“ Išties neįtikėtina, bet kitą vertus, kai sakome, jog pasikliaujame Visata ir likimu, galima sakyti, kad leidžiame save vesti per holograminius patyrimus. Autorius toliau nagrinėja, ar visgi žmogus turi įtakos kurti ir valdyti savo gyvenimą ir, pasirodo, Talbot randa ne vieną argumentą, kad taip.

Visgi knygoje yra ir daugiau pavyzdžių ir įdomybių, kurie plečia tam tikrus suvokimus apie mus supantį pasaulį. Nuostabą kelia tik keli dalykai. Knyga rašyta maždaug 1990-1991 metais ir dalis mokslinės literatūros jau turėtų būti arba nusenusi, arba jau pasipildžiusi naujais tyrimais, juk praėjo jau trys dešimtmečiai, tačiau tiek mokslo populiarinimo žurnaluose, tiek kitur retai kur aptinku kokių nors platesnių tyrinėjimo išvadų, o ir apskritai kyla įspūdis, jog tai nėra mokslininkų bei jų mentorių labai itin mėgstama sritis ir finansuojami projektai. Manau, kad tai daroma iš dalies sąmoningai kvantinę fiziką marginalizuojant politiniais sumetimais.

Kitas labai mane šokiravęs dalykas yra tai, kad Michael Talbot, kuris atsidavusiai rašė šią knygą, kuris tikėjo minčių galia ir tai, jog galima minčių jėga pagydyti ne tik ligas, bet ir atsiauginti kaulus (tokių pavyzdžių su rentgeno nuotraukomis rasite knygoje), pats po metų nuo šios knygos išleidimo mirė nuo leukemijos. Vadinasi, knygoje surašyti dalykai, kuriais, tikiu, Talbot tikrai save gydė ir keitė, bet perkeisti negalėjo, mums sufleruoja, kad, nors ir galime save gydyti minčių galia, bet reiktų tą gerai pamatuoti? Klausimų daugiau, nei atsakymų, tačiau dabar pasikeitė kartos, mes kur kas labiau žinome apie minčių galią ir kolektyvinę sąmonę nei bet kada anksčiau. Knyga vis vien verčia mąstyti ir tyrinėti viską labai plačiai ir tai yra ne tik žavu, bet ir naudinga. Recenziją baigsiu citata, kuri, sakyčiau, visoje toje holograminėje Visatoje mums, žmonėms, rodo savitą evoliucijos būties kryptį ir apibendrina naujas žinias, atėjusias į žmonių kolektyvinę sąmonę.

„Šri Aurobindas sako: „Turime išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų, iš pasaulio ir idėjų spąstų... visa tai įkalina mūsų sielas formų nelaisvėje, o mes turime iš formų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo potyrio prie kito potyrio, nuo vieno nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik ribos formos, tik bandymai išreikšti tai, kas yra neišreiškiama (p. 250).“

Jūsų Maištinga Siela