Plejadiečiai ateiviai perduoda žinią žmonėms per Lyssa Royal kanalą: sąmoningumo ugdymas, emocijos, fizinė ir dvasinė patirtis bei Žemės eksperimentas

 

Sveiki!
 
Nesuprantantiems, apie ką šis įrašas, prašau apeiti jį ir nekreipti dėmesio, o tiems, kuriems rezonuoja – pirmyn! Gal pasaulis išties keičiasi ir suvokimas apie mūsų tikrovę jau kitoks? Tai tiesiog perfrazuosiu šio vaizdo įrašo, kurį galite pasižiūrėti anglų kalba į lietuvišką tekstinę tokį kaip reziumė.

 
Šiame vaizdo įraše pristatomas intriguojantis pokalbis su transo būsenoje kanalizuojančia (angl. channeler) Lyssa Royal, kuri per save perteikia nežemiškos kilmės būtybės, pasivadinusios Saša (Sasha) iš Plejadžių žvaigždyno, įžvalgas. Šis susitikimas ne tik atveria duris į platesnį supratimą apie kosminę egzistenciją, bet ir kelia esminius klausimus apie žmonijos evoliuciją, mūsų vietą visatoje bei tikrąją sąmonės prigimtį. Visas pokalbis yra orientuotas į transformaciją, kviečiančią žiūrovus ištrūkti iš ribojančių dogmų ir pažvelgti į save kaip į didesnio, nesibaigiančio kosminio vyksmo dalį.
 
Pagrindinė šio pasakojimo ašis yra Plejadiečių sugrįžimo naratyvas, kurį Saša pristato kaip natūralų evoliucinio ciklo etapą. Pasak jos, prieš 13 tūkstančių metų ši civilizacija glaudžiai bendradarbiavo su mūsų protėviais, tačiau tuomet šis ryšys priminė tėvų ir vaikų santykius, kuriuose žmonija dar tik mokėsi pirmuosius evoliucijos žingsnius. Šiam ilgam „miego“ ar „žiemos“ ciklui pasibaigus, dabar mes įžengiame į naują, sąmoningesnę fazę, kurioje Plejadiečiai grįžta ne kaip mokytojai ar prižiūrėtojai, o kaip lygiaverčiai partneriai, norintys kartu su mumis kurti ateitį.
 
Saša detaliai aptaria dabartinį pasaulio chaosą, kuris daugelį žmonių gąsdina ir verčia jaustis bejėgiais. Pasak jos, tai, ką matome aplink – politinę poliarizaciją, visuomeninius neramumus ir emocinį nestabilumą – nėra griūties ženklas, o greičiau intensyvaus „virimo“ proceso išraiška. Kai mes, kaip rūšis, pradedame kelti savo sąmoningumo vibracijas, ši vidinė šviesa tarsi veikia kaip katalizatorius, iškeliantis į paviršių visas iki tol slėptas, neišgydytas traumas bei kolektyvinę „šešėlinę“ energiją, kurią būtina pripažinti ir paleisti.
 
Kalbėdama apie vadinamąjį „atskleidimą“, Saša pabrėžia, kad nereikėtų laukti oficialių pranešimų iš vyriausybių ar institucijų, nes tikroji tiesa ateina ne per išorines struktūras. Tikrasis atskleidimas yra vidinis procesas, vykstantis „iš apačios“ – kai mes, kaip individai, sąmoningai pripažįstame savo ryšį su visata ir peržengiame savo mažojo „ego“ ribas. Būtent individualus pabudimas ir tapimas atviresniais nepažiniai kuria tą kritinę masę, kuri ilgainiui pakeis mūsų suvokimą apie visatą ir mūsų vietą joje.
 
Svarbi pokalbio dalis yra skirta „tikrajam Aš“ ir ego sąvokoms išskirti. Saša paaiškina, kad ego nėra mūsų tikroji esmė, o veikiau tam tikras psichologinis „inkaras“, kuris leidžia mums patirti fizinį pasaulį su visais jo dualumais ir apribojimais. Kai mes tapatinamės tik su savo asmenybe, jaučiamės atskirti nuo visumos, tačiau sąmoningėjimo procesas reiškia palaipsnį atpažinimą, jog esame ne atskiri personažai, o vienos universalios sąmonės fragmentai, laikinai vaidinantys tam tikrus vaidmenis.
 
Nagrinėdami visatos struktūrą, pašnekovai paliečia skaičių, matematikos ir šventosios geometrijos temas. Saša aiškina, kad šventoji geometrija veikia kaip tiltas tarp fizinio ir nefizinio pasaulių. Skaičių sekos, tokios kaip Fibonacci, yra tarsi šablonai, kurie verčia dvasinę energiją į materiją, suformuodami fizinę realybę. Todėl, kai mes pradedame pastebėti tam tikrus pasikartojančius skaičius savo aplinkoje, tai yra ne atsitiktinumas, o sąmonės langas, atveriantis ryšį su visatos simetrija ir harmonija.
 
Atsakydama į klausimą apie universalius dėsnius, tokius kaip traukos ar poliariškumo dėsniai, Saša patikslina, kad jie yra veikiau universalūs principai, o ne griežtos taisyklės. Šie principai nėra statiški; jų suvokimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų sąmonės išsivystymo lygio. Pavyzdžiui, gyvenant žemo sąmoningumo būsenoje, viskas atrodo juoda arba balta, tačiau plečiantis suvokimui, tie patys dėsniai tampa skystesni, harmoningesni ir labiau integruoti, prarandantys savo griežtą, ribotą prigimtį.
 
Klausimas apie tai, ar mes patys kuriame savo realybę, sulaukia subtilaus atsakymo. Pasak Sašos, klaidinga manyti, kad mūsų mažasis ego „kuria“ realybę – jis tik naudojasi tam tikrais mechanizmais. Tikroji kūrimo galia kyla iš stipriausios mūsų vidinės būsenos – jei esame užpildyti meile, mes natūraliai pritraukiame realybę, kuri atspindi tą meilę. Visas mūsų evoliucinis perėjimas į ketvirtąjį tankį yra būtent judėjimas nuo dominavimo per „ego valią“ prie susiderinimo su „dieviškąja valia“, kuri visada siejasi su širdies išmintimi.
 
Astros sferos ir sapnų pasaulio kontekste Lisa Royal ir Saša diskutuoja apie tai, kur mes esame, kai miegame. Saša paaiškina, kad astralinė sritis vis dar priklauso atskirties pasauliui, tačiau ji leidžia mums patirti įvairius egzistencijos „fraktalus“. Norint iš tiesų prisiliesti prie savo aukštesniojo Aš, reikia ne aktyvaus proto veiklos, o gilios, tylios būsenos, kurią galime pasiekti per meditaciją ar tiesiog sąmoningą buvimą gamtoje be jokio vidinio komentavimo.
 
Viena iš labiausiai įkvepiančių šio pokalbio dalių yra asmeninio ryšio su Plejadėmis patvirtinimas. Saša nurodo, kad stiprus vidinis traukos jausmas tam tikrai civilizacijai nėra atsitiktinis – tai rodo, kad „kitas aš“ fragmentas egzistuoja toje realybėje. Ji pasiūlo žiūrovams paprastą, bet galingą pratimą: tiesiog įsivaizduoti, kad tas ryšys yra realus, ir atverti tam savo širdį. Toks sąmoningas ketinimas padeda sukurti energetinį kanalą, kuris ne tik integruoja mūsų sąmonę, bet ir palengvina bendrą planetos transformaciją.
 
Viena iš svarbių temų, kurią Saša plėtojo netiesiogiai, yra emocinio kūno svarba evoliucijos kelyje. Ji pabrėžė, kad fizinis kūnas ir emocijos nėra kliūtys dvasingumui, o priešingai – jie yra būtini įrankiai, leidžiantys mums visiškai patirti fizinę realybę. Plejadiečių požiūriu, daugelis žmonių bando „pabėgti“ nuo savo emocijų, tačiau tai tik stabdo jų integraciją. Anot jos, emocinis kūnas turi būti ne slopinamas, o transformuojamas per priėmimą, nes būtent per emocinį lauką mes galime „atsisiųsti“ aukštesnės vibracijos informaciją, kuri kitu atveju liktų neprieinama mūsų racionaliam protui.
 
Taip pat pokalbyje buvo subtiliai užsiminta apie „neinterferencijos principą“, kuris yra itin svarbus Plejadiečių etikos kodekse. Saša paaiškino, kad nors jie jaučia pareigą padėti žmonijai dėl mūsų genetinių sąsajų, jie niekada nepažeis mūsų laisvos valios. Tai reiškia, kad jie negali ateiti ir „išgelbėti“ mūsų nuo mūsų pačių pasirinkimų ar sukeltų krizių. Jų pagalba pasireiškia tik per energetinį palaikymą, įkvėpimą ir galimybes, kurias mes patys turime pasirinkti priimti. Šis principas paaiškina, kodėl kontaktas su jais dažnai vyksta subtiliame lygmenyje: jie kuria „erdvę“ mūsų augimui, bet patį augimo veiksmą privalome atlikti mes patys, nes tai yra esminė sąlyga, kad mūsų sąmonė taptų savarankiška ir subrendusi.

Kanaluotoja Lyssa Royal

 
Papildomai verta paminėti Sašos mintis apie „reikšmingą laiką“, kuriuo dabar gyvename. Ji pabrėžė, kad mūsų dabartinė era yra ypatinga net kosminiu mastu, nes Žemė šiuo metu veikia kaip didžiulė „laboratorija“ sąmonės eksperimentams. Sašos teigimu, daugelis civilizacijų visatoje stebi mūsų perėjimą iš trečiojo į ketvirtąjį tankį su dideliu susidomėjimu, nes tai, ką mes dabar išgyvename – dualumo transformaciją į vienybę – yra vienas sunkiausių evoliucijos procesų. Ji netgi užsiminė, kad mūsų sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp technologinio progreso ir dvasinio pabudimo yra tai, kas mus ateityje pavers vertingais galaktinės bendruomenės nariais, gebančiais įnešti unikalią patirtį į visatos kolektyvinę išmintį.
 
Galiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į Lisos Royal paminėtą technologinį aspektą, susijusį su kanalizavimo procesu. Nors įraše buvo aptarta emocinė ir dvasinė pusė, pokalbio metu buvo trumpai užsiminta apie mokslo ir spiritualizmo suartėjimą. Saša patvirtino, kad technologijų (pvz., elektroencefalogramų) naudojimas tiriant kanalizuotojų smegenų veiklą yra labai sveikintinas žingsnis, nes tai padeda griauti barjerus tarp sceptiškos akademinės bendruomenės ir dvasinių praktikų. Ji išreiškė viltį, kad ateityje vis daugiau „neįtikėtinų“ fenomenų bus patvirtinti mokslo metodais, o tai savo ruožtu sukurs pagrindą platesniam visuomenės atvirumui. Šis požiūris rodo, kad Plejadiečiai skatina ne aklą tikėjimą, o sąmoningą, integruotą ir intelektualiai pagrįstą požiūrį į visatos paslaptis.
 
Savo baigiamuosiuose žodžiuose Saša kviečia žiūrovus nepasiduoti baimei, net jei pasauliniame kontekste viskas atrodo grėsmingai. Ji primena, kad mes esame mylimi ir visapusiškai remiami nematomų sferų bei aukštesnės sąmonės būtybių, kurios stebi šį „šventąjį“ gimimo procesą. Pasak jos, svarbiausias darbas, kurį kiekvienas iš mūsų gali padaryti, yra „savo sodo priežiūra“ – t. y. individualus darbas su savo vidinėmis traumomis ir sąmoningumo ugdymas.
 
Galiausiai Lisa Royal reziumuoja, kad gyvenimo prasmė yra „atsibudimas iš atskirties sapno“. Šis procesas yra ilga kelionė, kurioje mes palaipsniui suprantame esą ne tik „aktoriai“ fizinėje scenoje, bet ir tie, kurie patys tą sceną stebi bei animuoja. Toks suvokimas leidžia išsilaisvinti iš bereikalingų kančių ir rasti ramybę savo viduje, taip prisidedant prie didžiojo sąmonės šuolio, kurį šiuo metu išgyvena visa žmonija.
 
Maištinga Siela

Ateiviai ir ateivių rūšys: nordikai, šiauriečiai arba plejadiečiai (charakteris, išvaizda, sąsajos su žemės gyventojais)

 ***

Ateivių nordikų fenomenas yra viena labiausiai intriguojančių bei plačiai aptariamų temų ufologijos ir šiuolaikinio folklorinio diskurso srityje. Šie būtybės, dažnai vadinamos „Šiaurietiškais ateiviais“ arba „Plejadiečiais“, ufologų bei tariamų kontaktorių aprašymuose vaizduojami kaip nepaprastai išvaizdūs, žmogų primenantys organizmai. Pagrindiniai jų bruožai – aukštas ūgis, atletiškas kūno sudėjimas, šviesūs, dažniausiai balti ar platininiai plaukai, bei ryškios, neretai mėlynos ar šviesios akys. Pasak liudijimų, jų veido bruožai yra simetriški, beveik idealūs, o skleidžiama aura – rami, autoritetinga ir dvasinga, todėl jie dažnai siejami su šiaurietiško tipo europiečių išvaizda, iš kur ir kilo jų pavadinimas.

Internetinėje erdvėje ir ufologinėje literatūroje apie šią rūšį sklando itin detalūs naratyvai. Teigiama, kad nordikai yra pažengusi civilizacija, kuri išvystė itin aukštas technologijas, leidžiančias jiems keliauti per erdvėlaikį, tačiau jie renkasi veikti subtiliai, stengdamiesi per daug nesikišti į tiesioginę žmonijos raidą. Dažnai spekuliuojama apie jų DNR – esą ji yra labai gimininga žmonių genetiniam kodui, o kai kurios teorijos netgi teigia, kad jie yra tiesioginiai mūsų tolimi protėviai arba kad žmonija buvo sukurta jų genetinės inžinerijos pagalba. Šios idėjos dažnai persipina su ezoteriniais mokymais, kuriuose nordikai pristatomi kaip „vyresnieji broliai“, atvykę iš Plejadžių žvaigždyno, siekiantys padėti žmonijai pasiekti aukštesnį sąmoningumo lygį.

Kalbant apie jų filosofiją ir požiūrį į mus, pasakojimuose jie vaizduojami kaip taikūs, tačiau griežti stebėtojai. Jie neva nerimauja dėl žmonijos pasirinkimų, ypač susijusių su branduolinio ginklo naudojimu, aplinkos niokojimu ir moraliniu nuosmukiu. Kontaktorių teigimu, nordikai nebendrauja per tiesioginį verbalinį dialogą, o naudoja telepatiją, perduodami ne tik žodžius, bet ir emocijas bei vaizdinius. Jų žinutės žmonijai dažniausiai yra skirtos skatinti taiką, ekologinį sąmoningumą bei dvasinį vystymąsi, įspėjant, kad mūsų dabartinis gyvenimo būdas veda į savidestrukciją, kurios jie negalės sustabdyti, jei patys žmonės to nepanorės.

Nors oficialus mokslas skeptiškai vertina šiuos teiginius, netrūksta žinomų asmenybių ar ufologų, kurie prisidėjo prie šio mito sklaidos. Pavyzdžiui, George'as Adamskis, vienas žinomiausių XX a. vidurio kontaktorių, teigė susitikęs su nordikų tipo ateiviu, kurį pavadino Orthonu, ir tvirtino, kad šis jam perdavė žinią apie pavojus, kylančius dėl branduolinių bandymų atmosferoje. Nors daugelis Adamskio teiginių vėliau buvo demaskuoti kaip klastotės ar išmonė, jo sukurti pasakojimai tapo pamatu vėlesniems liudijimams. Taip pat tokius tyrėjus kaip Budd Hopkins ar David Jacobs, kurie dirbo su pagrobimų fenomenais, kartais pasiekdavo liudijimai apie būtybes, atitinkančias nordikų aprašymus, nors jų vertinimai dažnai būdavo atsargesni, pabrėžiant, kad šios būtybės gali būti tik kitas „pilkųjų“ ateivių manipuliacijos įrankis.

Kritikai ir psichologai šį reiškinį aiškina kaip kolektyvinės pasąmonės archetipą, o ne kaip realų biologinį ar ateivių pasireiškimą. Pasak jų, nordikai įkūnija tobulą, idealią, saugumo jausmą keliančią figūrą – tarsi „angą sargą“ ar superherojų, kurio žmonėms trūksta chaotiškame pasaulyje. Šis įvaizdis atspindi senovines mitologines figūras – dievus, atėjusius iš dangaus, kurie buvo galingi, gražūs ir viską žinantys. Todėl nordikų fenomenas gali būti laikomas modernia mitologija, kuri evoliucionavo kartu su technologiniu amžiumi, pakeičiant sparnus ir švytinčius drabužius sidabriniais kombinezonais ir kosminiais laivais.

Nepaisant skepticizmo, pasakojimai apie nordikus išlieka giliai įsišakniję populiariojoje kultūroje ir sudaro didelę dalį diskusijų apie nežemiškas civilizacijas. Tie, kurie tiki jų realumu, dažnai cituoja mintis apie „kosminę sąjungą“, kurioje žmonijai yra skirta vieta, jei tik ji sugebės įrodyti savo brandą. Šioji rūšis, pagal tikinčiųjų naratyvą, laukia momento, kai žmonės nustos kariauti tarpusavyje, kad galėtų oficialiai užmegzti ryšį, tačiau kol kas jie lieka tik „šešėliuose“ – stebintys, patariantys telepatiškai ir laukiantys, kol mūsų civilizacija peržengs savo egocentriškumo ribas.

Maištinga Siela

Plejadiečiai (Plejadžių žvaigždžių ateivių civilizacija): bruožai, NSO, telepatinės žinios, Holivudiniai filmai, "Žiedų valdovas" ir įvaizdžiai populairiojoje kultūroje

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiuolaikinėje interneto kultūroje ir ezoteriniuose forumuose plejadiečiai pristatomi kaip viena pažangiausių nežemiškų civilizacijų, kilusių iš Plejadžių žvaigždžių spiečiaus Tauro žvaigždyne. Jie dažnai vadinami mūsų kosminiais broliais arba dvasiniais mokytojais, kurių pagrindinė misija yra padėti žmonijai evoliucionuoti ir pasiekti aukštesnį sąmonės lygį. Populiariojoje mitologijoje teigiama, kad ši civilizacija pasižymi itin aukšta vibracija ir taikiu būdu, todėl jie laikomi savotiškais galaktikos diplomatais, siekiančiais skleisti meilės, harmonijos ir vienybės idėjas visatoje.

 

Vienas ryškiausių plejadiečių bruožų yra jų neįtikėtinas fizinis panašumas į žmones, dėl kurio jie priskiriami vadinamajai šiaurietiško tipo ateivių grupei. Aprašymuose jie vaizduojami kaip aukšti, grakštūs ir itin patrauklūs subjektai, pasižymintys šviesia oda, skvarbiomis mėlynomis ar auksinėmis akimis bei ilgais, dažniausiai baltais arba šviesiais plaukais. Dėl tokios išvaizdos jie dažnai lyginami su angelais ar senovės skandinavų dievybėmis, o jų buvimas šalia, pasak kontaktų patirtis aprašančių žmonių, sukelia gilios ramybės ir besąlygiškos meilės pojūtį.

 

Interneto kultūroje gajus įsitikinimas, kad plejadiečiai ir žmonės turi bendrą genetinį protėvį, todėl mūsų rūšys yra biologiškai ir dvasiškai susijusios. Kai kurios teorijos teigia, kad būtent plejadiečiai prisidėjo prie žmogaus DNR formavimo ankstyvosiose civilizacijose, todėl jie jaučia atsakomybę už mūsų planetos likimą. Šis ryšys paaiškina, kodėl jie tariamai bendrauja su žmonėmis per sapnus, meditacijas ar tiesioginius telepatijos seansus, perduodami žinutes apie būtinybę saugoti gamtą ir atsisakyti karinių konfliktų.

 

Kitaip nei agresyvūs ateiviai, kurie mokslinėje fantastikoje dažnai siekia užkariauti Žemę, plejadiečiai apibūdinami kaip pasyvūs stebėtojai ir gidai. Jie nesikiša į žmogaus laisvą valią ir nenaudoja jėgos, o veikia labiau kaip subtilūs įkvėpėjai, skatinantys mus patiems atrasti savo dvasinį potencialą. Jų technologinė pažanga, pasak teorijų šalininkų, yra neatsiejama nuo jų dvasinio tyrumo, todėl jų erdvėlaiviai dažnai apibūdinami kaip šviesos objektai, galintys keliauti ne tik per erdvę, bet ir per skirtingas dimensijas.

 

Apie plejadiečių gyvenimo būdą jų tėvynėje žinoma iš gausių „kanalizavimo“ seansų metu gautų pranešimų, kuriuose piešiamas utopinis vaizdas. Tikima, kad jų visuomenėje neegzistuoja pinigai, ligos ar hierarchinė valdžia, o visa jų egzistencija remiasi bendruomeniškumu ir kūryba. Jie tariamai gyvena tūkstančius metų, nes jų kūnai nėra tokie tankūs kaip mūsų, o jų aplinkoje vyrauja kristalinės struktūros, aukštos technologijos ir nuolatinis ryšys su kosmine energija.

 

Galutinis plejadiečių įvaizdis interneto folkloro kontekste yra vilties simbolis, atspindintis žmonijos troškimą rasti saugią vietą beribėje visatoje. Nors mokslo bendruomenė neturi jokių įrodymų apie jų egzistavimą, ši legenda išlieka gyvybinga kaip moderni pasaka apie geresnį rytojų. Plejadiečiai tarnauja kaip veidrodis, kuriame matome tai, kuo patys norėtume tapti – taiki, išmintinga ir gamtoje bei technologijose pusiausvyrą atradusi civilizacija.

 

PLEJADIEČIŲ APRAIŠKOS POPULIARIOJOJE KULTŪROJE: NUO HOLIVUDO, „ŽIEDŲ VALDOVO“ IKI EZOTERIKOS IR TELEPATŲ

 

Šiuolaikinės ufologijos ir ezoterikos pasaulyje plejadiečių fenomenas yra neatsiejamas nuo kelių pagrindinių asmenybių, kurių pasakojimai tapo pamatu visam „žvaigždžių sėklų“ (starseeds) judėjimui, teigiančiam, kad daugelis žmonių sielų iš tiesų yra kilusios iš tolimų galaktikų. Ryškiausia ir bene kontroversiškiausia figūra šiame kontekste yra šveicaras Billy Meieris, kuris dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pradėjo viešinti stulbinančią medžiagą – tūkstančius nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuose, jo tvirtinimu, užfiksuoti plejadiečių erdvėlaiviai, paties Meierio vadinti „Plejaran“ laivais. Šis žmogus teigė palaikantis tiesioginį, fizinį ryšį su plejadiečių moterimi Semjase, kuri jam perdavė išsamias žinias apie jų civilizacijos istoriją, technologinę pažangą bei dvasinius dėsnius. Nors skeptikai ir vaizdo analizės ekspertai Meierio pateiktus įrodymus dažnai vadina sumaniomis klastotėmis, jo sukurta naratyvinė sistema apie plejadiečių dvasinius mokymus tapo neginčijamu subkultūros pagrindu, suformavusiu pirmąjį nuoseklų šios nežemiškos rasės portretą.

 

Plejadiečių mitologijos plėtra pasiekė naują lygmenį per Barbarą Marciniak, vieną įtakingiausių pasaulio „kanalizuotojų“ (channelers), kurios knygos, ypač bestseleris „Aušros nešėjai“ (Bringers of the Dawn), tapo dvasiniu gidu tūkstančiams ieškotojų. Marciniak teigia telepatiškai priimanti informaciją iš jungtinės plejadiečių grupės, kuri save pristato kaip mūsų dvasinius protėvius, grįžusius iš ateities laiko linijų. Jos darbuose plėtojama teorija, kad žmonija išgyvena „didįjį nubudimą“, kurio metu plejadiečiai padeda mums transformuoti savo sąmonę ir netgi biologiškai pakeisti DNR struktūrą, taip išsilaisvinant iš riboto materialaus suvokimo. Šią dvasinę estetiką į moderniąją interneto erdvę perkėlė Alaje iš Plejadžių – populiarus YouTube turinio kūrėjas, kuris save pristato kaip tiesioginį plejadiečių civilizacijos įsikūnijimą Žemėje. Jo vaizdo įrašai, pasižymintys ryškiomis vizualizacijomis ir meditacine muzika, orientuoti į meilės energijos sklaidą, čakrų valymą bei kolektyvinį pasiruošimą kosminiams virsmams, o jo skelbiamas mokymas sulaukė milijonų peržiūrų, galutinai įtvirtindamas plejadiečių, kaip šviesių ir grakščių būtybių, vaizdinį skaitmeninėje kultūroje.

 

Plejadiečių įvaizdis, nors ir retai tiesiogiai įvardijamas, giliai persmelkė Holivudo kiną ir plačiąją popkultūrą per tam tikrus vizualinius archetipus. Aukštų, šviesių, eteriškų ir begaline išmintimi spinduliuojančių ateivių įvaizdis tapo atsvara klasikiniams, baimę keliantiems monstrams. Steveno Spielbergo 1977 metų šedevras „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ padėjo pamatus šiam posūkiui: nors pabaigoje pasirodančios būtybės fiziškai smulkios, jų skleidžiamas švytėjimas ir taikus, muzikinis bendravimas suformavo „gerųjų ateivių“ koncepciją, kuri vėliau organiškai susiliejo su plejadiečių mitu. Ši estetika, pasižyminti ilgais baltais plaukais ir idealiai simetriškais veido bruožais, pastebima net ir tuose kūriniuose, kurie tiesiogiai nesusiję su ufologija. Pavyzdžiui, filme „Betmenas ir Robin“ ar J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ ekranizacijose matomi elfai vizualiai beveik idealiai atitinka plejadiečių aprašymus, o ezoterinėse bendruomenėse dažnai keliama hipotezė, kad senovės legendos apie pasakiškas būtybes ir elfus kilo būtent iš ankstyvųjų kontaktų su šia kosmine rase.

 

Galiausiai plejadiečių tema rado savo vietą mokslo populiarinimo ir spekuliatyviosios dokumentikos žanre, kur tokie serialai kaip „Senovės ateiviai“ skiria ištisus epizodus Plejadžių žvaigždžių spiečiui analizuoti. Čia tyrinėjami senovės majų, čerokių indėnų bei egiptiečių mitai, kuriuose „septynios seserys“ nuolat minima kaip dievybių kilmės vieta ar dangaus namai, kuriuose gyvena kūrėjai. Populiariojoje kultūroje plejadiečiai galutinai įsitvirtino kaip „kosminiai tėvai“ – saugus ir malonus simbolis, kuris, priešingai nei bauginantys „pilkieji“ ateiviai, asocijuojasi su dvasine apsauga ir ramybe. Jų vaizdavimas naudojant nacionalinius elementus, pavyzdžiui, lietuvių, latvių ar estų tautinius motyvus ir vėliavų spalvas, tik dar labiau sustiprina idėją, kad ši kosminė civilizacija nėra svetima, o atvirkščiai – ji yra artima kiekvienos tautos šaknims, veikianti kaip universalus vienybės ir aukštesnio žmogiškojo potencialo simbolis.

 

PLEJADIEČIŲ PRANAŠYSTĖS

 

Plejadiečių pranašystės ir vizijos apie Žemės ateitį dažniausiai perduodamos per vadinamuosius „kanalizavimo“ (channeling) seansus, kurių metu pasirinkti asmenys tampa energetiniais laidininkais, transliuojančiais aukšto dažnio informaciją iš Plejadžių spiečiaus į mūsų materialų pasaulį. Esminė šių pranašysčių ašis yra vadinamasis „Didysis poslinkis“ arba planetos perėjimas iš trečiosios į penktąją dimensiją. Plejadiečiai per savo tarpininkus, tokius kaip Barbara Marciniak ar bendruomenė „The Pleiadians“, nuolat kartoja, kad mūsų Saulės sistema šiuo metu kerta itin galingą fotonų juostą – intensyvios šviesos ir energijos ruožą kosmose. Pasak jų, šis procesas negrįžtamai pakeis žmogaus biologiją, pažadins tūkstančius metų slopintą „šešėlinę“ DNR ir leis žmonijai susigrąžinti telepatinius gebėjimus bei tiesioginį ryšį su visatos kūrybinėmis jėgomis.

 

Šios žinutės taip pat turi stiprų įspėjamąjį atspalvį, ypač susijusį su ekologine pusiausvyra ir technologijų kontrole. Plejadiečių pranašystėse dažnai minima, kad Žemė yra gyva būtybė – Gaja, kuri pati aktyviai valosi nuo negatyvios energijos, todėl artimiausiame dešimtmetyje gali padažnėti gamtos kataklizmų, kurie tėra senosios sistemos griūties ženklai. Per tokius kontaktus kaip Billy Meieris buvo perduotos detalios prognozės apie galimus politinius lūžius, dirbtinio intelekto keliamą grėsmę žmogaus individualumui ir būtinybę grįžti prie tvarios egzistencijos. Jie pabrėžia, kad ateitis nėra griežtai nulemta, o priklauso nuo kolektyvinės žmonijos sąmonės: jei pasirinksime meilės ir atsakomybės kelią, išvengsime destruktyvių scenarijų ir įžengsime į aukso amžių, kur technologijos tarnaus dvasiniam augimui, o ne priespaudai.

 

Informacijos perdavimo būdas yra itin specifinis ir remiasi vibraciniu rezonansu. Plejadiečiai neteikia pirmenybės fiziniams raštams, o mieliau naudoja „šviesos kodus“ ir geometrines formas, kurios perduodamos per vaizdinius, sapnus ar staigius intuityvius suvokimus. Žmonės, teigiantys esantys šių žinių priėmėjai, pasakoja, kad sesijų metu jie jaučia intensyvų karštį ar dilgčiojimą stubure, o informacija jų galvose atsiranda ne kaip atskiri žodžiai, o kaip vientisi duomenų paketai, kuriuos vėliau tenka „išpakuoti“ ir išversti į žmonių kalbas. Dažnai tokios sesijos vyksta viešai, kur „kanalizuotojas“ kalba pakitusiu balsu ar ritmu, teigdamas, kad jo kūnu naudojasi plejadiečių kolektyvinė sąmonė, siekianti tiesiogiai kreiptis į susirinkusią auditoriją ir suteikti jai energetinį palaikymą.

 

Galiausiai visos šios pranašystės susiveda į vieną pagrindinę žinutę – baimės pabaigą. Plejadiečiai teigia, kad tūkstančius metų žmonija buvo laikoma „dažnių kalėjime“, kuriame dominavo baimė, kontrolė ir skaidymas, tačiau dabar šis šydas plyšta. Jų pranašystės žada, kad pasibaigus šiam transformacijos laikotarpiui, Žemė taps „gyvąja biblioteka“ ir kosminiu centru, kuriame skirtingos galaktikos rasės galės laisvai keistis žiniomis. Nors daugeliui šios prognozės skamba kaip mokslinė fantastika, plejadiečių šalininkams tai yra konkretus veiksmų planas, skatinantis kasdienybėje rinktis aukštesnę vibraciją, rūpintis savo aplinka ir ruoštis neišvengiamam susitikimui su kosmine šeima.

 

Maištinga Siela

Čenelingas: Wendy Kennedy apie plejadiečius, aukštas žmogaus vibracijas, technologijas, pirmąjį kontaktą su ateiviais 2026-aisiais

 

Sveiki,

 

YouTubėje aptikau dar vieną čenelingo autorę, kuri dalijasi plejadiečių (aukštesnės civilizacijos) žiniomis. Man regis, ji visiškai neprieštarauja Bašarui (Bashar), kurio įrašus čia retsykiais lietuviškai pasidalinu, o kaip tik papildo vieną bendrą žinių aruodą.

 

Wendy Kennedy dalijasi giliomis įžvalgomis apie žmonijos sąmonės pokyčius, bendradarbiavimą su nežemiškomis civilizacijomis ir asmeninės galios susigrąžinimą. Pagrindinė pokalbio ašis sukasi apie idėją, kad mes patys šimtu procentų kuriame savo realybę per vibruojamus dažnius, mintis ir emocijas. Wendy aiškina, kad išorinis pasaulis yra tik mūsų vidinės būsenos atspindys, todėl norėdami pokyčių gyvenime, pirmiausia turime keisti savo vidinį dažnį, paleisti senas istorijas bei nuoskaudas, kurios mus laiko žemų vibracijų gniaužtuose.

 

Pasakojime daug dėmesio skiriama plejadiečių kolektyvui, kurį Wendy kanaluoja jau daugelį metų. Šios aukšto dažnio būtybės perduoda žinią, kad žmonija šiuo metu išgyvena intensyvų nubudimo procesą, dar vadinamą pakylėjimu. Plejadiečiai teigia, kad laikas nebėra linijinis ir mes mokomės suvokti realybę kaip begalę dabar akimirkų, kuriose galime laisvai rinktis, kur nukreipti savo dėmesį. Jie drąsina žmones nebijoti kolektyvinio chaoso, nes tai tik senųjų, nebetinkamų sistemų griūtis, užleidžianti vietą naujai, sąmoningesnei visuomenei.

 

Viena įdomiausių vaizdo įrašo dalių liečia artėjantį atskleidimą apie nežemišką gyvybę. Wendy užsimena, kad 2026-ieji metai gali būti lūžio taškas, kai vyriausybės bus priverstos pripažinti kitų civilizacijų egzistavimą. Tai nebūtinai bus fizinis laivų nusileidimas, bet greičiau tiesioginis informacijos pasidalijimas, kuris iš esmės pakeis mūsų suvokimą apie ekonomiką ir energijos šaltinius. Teigiama, kad laisvos energijos technologijų pripažinimas ilgainiui panaikins skurdą ir pakeis mūsų požiūrį į darbą, nes žmonės galės užsiimti tuo, kas jiems teikia džiaugsmą.

 

Transliacijos metu Plejadiečiai tiesiogiai atsako į klausimus apie sielų grupes ir ryšius tarp žmonių. Jie pabrėžia, kad populiari dvynių liepsnų koncepcija dažnai gali būti klaidinanti ir ribojanti, nes kiekviena siela pati pasirenka kontraktus ir vaidmenis prieš įsikūnydama. Svarbiausia yra suprasti, kad mes susitinkame su kitais tam, kad geriau pažintume save ir išspręstume tam tikras pamokas. Ryšiai su kitomis būtybėmis ar sielomis visada remiasi vibraciniu atitikimu, todėl augdami patys, pritraukiame ir kitokio lygio žmones bei patirtis.

 

Kalbėdami apie praktinius dalykus, svečiai aiškina, kaip susidoroti su priklausomybėmis ir jautrumu svetimai energijai. Priklausomybė traktuojama kaip bandymas užslopinti nepatogius jausmus, todėl geriausias vaistas yra leisti sau išjausti tai, ką bandome paslėpti. Jautriems žmonėms patariama neužsidaryti nuo pasaulio, o spinduliuoti savo šviesą taip stipriai, kad kiti būtų priversti pakilti iki jų lygio arba pasitraukti. Tai moko mus išlikti savo centre, nepaisant aplinkinio triukšmo ar neigiamų emocijų, kurias transliuoja aplinka.

 

Daug dėmesio skiriama ir technologijų kilmei, teigiant, kad didžioji dalis mūsų naudojamų prietaisų turi nežemiškų šaknų. Plejadiečiai teigia, kad žmonija technologine prasme yra pažengusi daug toliau, nei mums rodoma viešai, tačiau ši informacija dozuojama siekiant išlaikyti esamą ekonominę kontrolę. Visgi, pasak jų, šis atotrūkis mažės, kai žmonės taps sąmoningesni ir reiklesni tiesai, o senosios kontrolės priemonės tiesiog nustos veikti aukštesnio dažnio aplinkoje.

 

Svarbi vaizdo įrašo žinutė yra apie širdies centro aktyvavimą. Wendy aiškina, kad ego protas ir širdis yra dvi skirtingos operacinės sistemos. Protas skirtas vertinimui ir dvilypumo tyrinėjimui, o širdis – prieigai prie daugiadimensės informacijos. Norint užmegzti ryšį su savo gidais ar aukštesniuoju aš, tereikia nusiraminti, įsižeminti ir užduoti klausimą iš širdies erdvės. Atsakymai dažnai ateina per vaizduotę, sinchroniškus įvykius ar tiesioginį žinojimą, kurį vėliau patvirtina išoriniai ženklai.

 

Galiausiai pokalbis užbaigiamas priminimu apie kiekvieno asmens milžinišką galią. Mes esame raginami kasdien tikrintis savo vibracinę būseną ir sąmoningai rinktis, kaip norime jaustis. Nedideli, momentiniai pasirinkimai grįžti į esamą akimirką ir ramybę turi sukauptą didelį poveikį mūsų bendrai gyvenimo kokybei. Kiekvienas susierzinimas ar teismas kito atžvilgiu turėtų būti vertinamas kaip auksas, rodantis, kur mūsų pačių lauke dar yra ribojančių įsitikinimų, kuriuos laikas integruoti ir transformuoti į šviesą.

 

Šis vaizdo įrašas kviečia žiūrovą tapti gyvu pavyzdžiu, kas įmanoma, kai nustojame kovoti su sena sistema ir pradedame kurti naują per savo vidinę ramybę. Wendy Kennedy ir Plejadiečių perduodama išmintis skatina savimeilę ne kaip egoistinį aktą, o kaip būtiną rūpestį savo energija, kad galėtume būti naudingi tiek sau, tiek visai kolektyvinei sąmonei. Tai vilties ir įgalinimo žinutė, primenanti, kad mes esame čia tam, kad tyrinėtume šią unikalią realybę ir kartu augtume į vis didesnę meilę bei supratimą.

 

Prikabinu ir patį įrašą, gal kam surezonuos.

 

Maištinga Siela

#3 Bašaras (Bashar): 2027 metais tikėtinas pirmasis susitikimas su ateiviais plejadiečiais

 

Sveiki,

 

Nusprendžiau supresuoti ir lietuvių kalba išleisti Bašaro (daugiadimensinės būtybė per kanalą) žinutes žmonijai, kurios skirtos tik tiems, kuriems rezonuoja ir siekia aukštesnio Visatos suvokimo.

 

Bašaras šiame įraše skelbia, kad atviro kontakto su nežemiškomis civilizacijomis langas tęsiasi maždaug nuo 2025 iki 2033 metų, tačiau 2027 metus tiksliai įvardija kaip pagreičio tašką. Ši data nėra atsitiktinė – ji grindžiama 40 metų ciklo principu, kuris, pasak Bašaro, yra laikas, reikalingas visai visuomenei pasiekti visišką transformaciją. Pirmasis ciklas prasidėjo 1947 metais po Rosvelo incidento (angl. Roswell incident), kuris atvėrė kolektyvinę sąmonę idėjai, kad Visatoje nesame vieni. Antrasis ciklas, prasidėjęs 1987 metais po Harmoninės Konvergencijos (angl. Harmonic Convergence), buvo skirtas didesnės istorijos atskleidimui: ypač apie Pilkuosius (angl. The Grays) ir hibridizacijos programą, kurios tikslas – padėti Žemei išvengti sunaikinimo.

 

Trečiasis ciklas, prasidėsiantis 2027 metais, žymi naujo etapo pradžią, kurio metu kontaktas bus smarkiai paspartintas. Nors laivai nusileis ne iš karto, padaugės NSO, o po metų ar pusantrų vyks fizinis prisistatymas – spaudos konferencija būdu. Bus stengiamasi išvengti panikos, todėl pirmoji rasė, su kuria bus bendraujama, bus labiausiai į žmones panaši (pvz., Plejadiečiai, o vėliau – Ya'yahyel). Visiškas atviras kontaktas tikėtinas 2033–2040 metais, kuomet į Žemę pradės atvykti ir hibridiniai vaikai (angl. hybrid children), siekiantys aklimatizacijos. Galutinis tikslas – apie 2050 metus Žmonija bus pasirengusi tapti Tarpgalaktinio Aljanso (angl. Interstellar Alliance) nare, pereidama iš Homo sapiens į Homo Galacticus būseną, ir pasieks tikrą harmoniją.

 

Šis įvykis, pasak Bašaro, visų pirma yra sociologinis, o ne technologinis. Jis pervers visą visuomenę: bus atskleistos slaptos technologijos (pvz., nemokama energija), o religija dabartine forma iki 2050 metų nebeegzistuos, nes ją pakeis tiesioginis dvasinis kontaktas. Didžiausia Bašaro perduodamos informacijos dovana yra galimybė praleisti tūkstančius metų kančios ir evoliucijos, kurią patyrė paralelinė Žemė. Norėdami paspartinti šį virsmą, individai turi sąmoningai rinktis realybę, kurią labiau mėgsta, nuolat sekti savo džiaugsmu ir aistra, taip pakeliant savo vibraciją, ir tapti labiau suderinami su atviro kontakto realybe.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Barbara Marciniak "Nešantys šviesą"

 

Barbara Marciniak. „Nešantys šviesą“ – Kaunas: Luceo, 2023. – p. 256.

 

„Šviesos giminės atstovas, persimetėlis, Sistemų griovėjas. Laisvos valios visatos ribose keičia sąmonės sistemas. Atvyksta pakvietus (p.126).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie paslaptinguosius plejadiečius pirmąkart sužinojau gal prieš 15 metų unikaliuose, privačiuose lietuviškuose forumuose. Šiandien apie juos girdėti kur kas daugiau, nes YouTube platformoje kalbama daug apie juos per vadinamuosius kanalus, pasirinktus žmonės, kurie panyra į tam tikrą būseną ir prabyla visai kitokiu balsu ir dikcija. Apie tokius žmones, tarpininkus, kurių, beje, yra ir Lietuvoje, galima daugiau pasidomėti, bet šįkart kalbėsiu išskirtinai apie amerikietę vardu Barbara Marciniak (g. 1948), kuri yra parašiusi ir išleidusi knygų, susijusių su pokalbiais iš Plejadų žvaigždyno esančiais... ateiviais. Taip, tokios knygos vis populiarėja ir jos labai įdomios, jos leidžiamos Lietuvoje ir dažnu atveju kai kam dėl tam tikrų dalykų nei matomos, nei žinomos, nors galite aptikti beveik kiekviename knygyne. Viena iš tokių Nešantys šviesą (angl. Bringers of the Dawn: Teachings from the Pleiadians), kurią į lietuvių kalbą išvertė Erikas Banys, o išleido leidykla Luceo. Tiesa, visgi tai antrasis lietuviškas leidimas, nes, pasirodo, 2002 metais buvo išleidusi Gardenija su kitos vertėjos vertimu.

 

Nepradėsiu įtikinti vien tik aklai atsidavusių mokslo žmonių, kad šioji literatūra nėra uždarbiaujančioji ar kokia nors smegenų skalbykla. Visgi apie tokius žmones kaip Barbara Marciniak ir įvairių kitų ezoterinių rašytojų (netgi mokslininkų, bandančių suderinti fizikos mokslą su tuo, kas rašoma šioje knygoje) mano ilgalaikiame kelyje pasitaikė ne vienas šaltinis, ne viena sertifikuota knyga, ne viena laida ar dokumentinis filmas, tad ir Nešantys šviesą iš esmės ne tik kad neprieštarauja visam tam žinių srautui, bet ir papildo, išplečia kontekstus.

 

Žinoma, kai kam sunku patikėti, laukiantiems mokslininkų patvirtinimo ar kokių nors realių daiktinių ateivių bylojimo artefaktų. Kad jų pilna aplink mus, byloja ir Marciniak knyga, brėžianti istoriją apie sufalsifikuotą žmonijos istoriją. Net plika akimi galima pakeliavus įvertinti, kokios pažangios civilizacijos kažkada egzistavo dar prieš Senovės Egipto ir Mesopotamijos laikus, todėl kelti klausimą, kad ateiviai bendrauja nuotoliniu minčių ir hipnozės būdu, o ne nenusileidę kaip humanoidai ant plutos, žinoma, galima kelti pagrįstą abejonę, tačiau pernelyg daug skirtingų šaltinių apie iš Sietyno žvaigždyno esančius plejadiečius, kurie vieni iš daugelio, kurios save laiko Šviesos Šeima ir perduoda evoliucinę-revoliucinę informaciją, kuri pakyla virš visų mums Žemėje plačiai žinomų religinių dogmų.

 

Negaliu nepaminėti, kad knyga parašyta Barbaros Marciniak ir išleista 1992 metais – tai pirmoji jos knyga, po to, per ateinančius dešimtmečius, pasirodys dar daugiau. Tai, kas dar buvo prieinama 1992 metais, šiandien man skamba kaip visiškai nepasenusi ir laiku į mano rankas įkritusi knyga. Leidykla taip pat yra išleidusi tęsinį Įgalinimo kelias.

 

Ką byloja plejadiečiai? Ogi tai, jog tai mūsų tolima ateitis, kitaip sakant, tai mūsų pačių evoliucijos derlius, kuris geba keliauti erdvėmis ir laiku. Paprastai dabar jau labai plačiai kalbama apie reptiloidus, bet knygoje jie vadinami driežiukais – įdomus E. Banio vertimas. Iš esmės knyga atskleidžia žmogaus sukūrimo ir jo užvaldymo priešistorę, į kurią įsipainiojusi ne viena rasė. Plejadiečiai byloją apie pokytį, šiek tiek supažindina su Visatos sandara ir kitais dalykais, kurie iš dalies siejasi ir su induizme bei jogoje likusiais čakrų aiškinimais. Kaip teigiama, visa žmonija – tai vienas didžiulis eksperimentas, kuris vyksta laisvos valios zonoje, kurioje viskas galima (kituose šaltiniuose tai vadinama karantinine zona, kuriame yra virusas, todėl čia šviesos pajėgoms, nenorintiems užsikrėsti, negalima keliauti). Žmogaus protui, kuris skaido viską į gera ir bloga, tai sudėtinga suvokti, tačiau čia nėra taisyklių ir nėra nuodėmių kategorijos. Ankstesnieji dievai kūrėjai, pažengę mokslininkai, sukarpė 12 žmogaus DNR ir paliko tik 2 juosteles, kurias jau gali atsekti biologai ir fizikai. Taigi esame gyvenantys reinkarnacijos rate ir kaskart gaunantys ribotą kūną, iš mūsų nusiurbinėjama baimės ir chaoso energija, sukuriamos masinės kataklizmų ir asmeninių išgyvenimų situacijos tiems išgyvenimams pasireikšti.

Barbara Marciniak

 

Nors plejadiečiai žada revoliuciją, kad visgi per dvasinį susitelkimą, prisiminimą ir pabudimą gebėsime atkurti DNR dalis, kurios labai įdomiai jungiasi su čakromis. „Visa planeta buvo taip griežtai kontroliuojama, kad nuo pirmosios akimirkos šioje Žemėje jūs buvote mokomi ir rengiami nevaldyti savo tikrovės. Jums teigė, kad viskas nutinka apsitiktinai ir nepriklauso nuo jūsų valios. Tai netiesa! Jūs patys valdote savo DNR. Viskas priklauso nuo jūsų. Kai tai suprasite ir patikėsite, būsite priklausomi nuo visų, kurie šioje laisvos valios zonoje panorės daryti įtaką jūsų gyvenimams. Blaiviai visais tikėdami, patys leidote valdyti savo DNR, protą ir kitus dalykus (p. 77).“ Keistas, sakyčiau, minties vertimas, mano suvokimu, kaip tik ne kaip priklausomi, o nepriklausomi.

 

Tęsiant DNR temą ir žmogaus išžmoginimą: „Žmonija jau seniai yra apgaudinėjama, nes neturi išplėtotos 12 spiralių DNR grandinės, be jos žmonės negali prisijungti prie informacijos. Šviesos giminė atvyko čia tai pakeisti. Jūsų užduotis – skleisti planetoje naują vibracijų dažnį ir išlaikyti jį savo kūnuose... (p. 114).“ Iš tikrųjų knyga apie žmogaus gyvenimo prasmę kalba pačiais įvairiais lygmenimis. Paprastame lygmenyje, tiesa, labai įdomiai būtų jaučiama tikrovė, jeigu pagal 12  DNR spiralių veiktų visi jutimai, kurie pereitų netgi prie to, kad turėtume net kosmose esančius receptorius, kitaip sakant, žinojimą. Tad nebebūtų jokių paslapčių. Tai žaidimas, eksperimentas, gėrio ir blogio, žmogaus ir reptilijų kova, tačiau plejadai kalba ir apie tai, kad pakilus iki pirminio kūrėjo pozicijos, nėra gėrio ir blogio, visos tos kovos inertiškos ir yra tik dėl patyrimo, kuris vėl sugrįžta iš įvairių galimybių visatų pas kūrėją. Tai paradoksalu, nes kaip individai mes lyg ir turime valią, tačiau galutinis tikslas – aptarnauti patirtimi kūrėją. Šita idėja man jau seniai žinoma, tačiau vis dar skambanti labai liūdnai.

 

Knygos pabaigoje plejadiečiai duoda keletą patarimų, ką daryti, kad ta evoliucija greičiau klotųsi. Pasirodo, mažiausiai paveikti esame per galingą seksualinę energiją. Esame ilgoje apgaulės istorijoje įsitikinę, kad seksas ir žmogaus kūnas yra gėdingi reikalai, tačiau plejadiečiai kalba apie orgazmo kaip aukštos vibracijos įtampos kelią, kadangi mūsų kūnai sudaryti iš elektromagnetinių dėmenų. Tikriausiai visa šioji knyga – vienas didelis įvadas į galaktinę žmogaus istoriją, tačiau tekste kirba ir plejadiečių gudrumas ir atsargumas. Jie save vadina Šviesos Šeima, bet patys suvokia, kad gali paneigti savo žodžius, priklausomai tikriausiai nuo dažnių ir žmonijos situacijos, todėl verta tikriausiai knygą apmąstyti įvairios ezoterinės literatūros kontekstuose, bet nepulti visko aklai tikėti, juk ir religijos buvo sukurtos toli gražu ne šventųjų ir net nevisai žmonių.

 

„Kristus atėjo per tam tikrą laikotarpį ne kaip vienas, kaip grupė būtybių. Jums pateiktas pasakojimas pernelyg dramatizuotas, o Kristaus paveikslas sukurtas labai apgalvotai. Dalis jums pateiktos Kristaus dramos buvo hologrtafinis intarpas. Be to, dalis to, ką dar sužinosite apie jį, taip pat gali būti tik dar vienas holografinis intarpas (p. 117).“ Iš tikrųjų kuo galima tikėti? Ogi tikriausiai tik savimi pačiu, savo pojūčiais ir eiti savo keliu, nes viską beveik iš esmės galima suklastoti. Dabar žmonija turi didelį evoliucinį šuolį, kai kam jis labai sunkus ir nelengvas, daug kas pasakojama vis drąsiau, nebesibijant susidorojimo ir pasaulis sklinda šviesesnėmis galimybių spalvomis, bet tuo metu didina atskirtį tarp tų, kurie pasiduoda politikai, netikrai medicinai ir švietimui, kurie iš vienos pusės iliuziškai išlaisvina, bet ir įgalina kitokioje išnaudojimo tikrovėje.

 

Maištinga Siela