Kas yra daugiadimensija, daugiadimensinės būtybės ir multivisata? Sąvokų paaiškinimas su pavyzdžiais

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien paliečiau kai kuriuose savo įrašuose kvantinės fizikos teorijų ir sąvokų, kurias taikiau dvasinio patyrimo aiškinimams, tad nusprendžiau padaryti šį įrašą tiems, kurie galvoja, kad dvasiniai dalykai yra atskira niša nuo mokslo pasaulio. Visiškai ne. Naujausiais laikais viskas „persitepa“ ir susijungia į bendrą visa ko suvokimą.

 

Daugiadimensija: kas tai yra mokslo ir dvasinių patyrimų atžvilgiais?

 

Žodis „daugiadimensija“ (angl. multidimensionality) apibūdina teoriją, idėją ar tikrovę, kuri egzistuoja daugiau nei trijose fizinės erdvės dimensijose, kurias suvokiame kasdien. Šis konceptas turi gilias šaknis tiek kvantinėje fizikoje ir superstygų teorijoje, tiek ir ezoterikoje bei dvasinėse tradicijose. Iš esmės, daugiadimensiškumas reiškia, kad mūsų visata yra tik nedidelė dalis kur kas sudėtingesnės ir platesnės realybės, kurią sudaro papildomi matmenys, egzistuojantys už mūsų įprasto suvokimo ribų.

 

Mokslinėje perspektyvoje daugiadimensiškumas yra gyvybiškai svarbi Superstygų teorijos (angl. String Theory) ir M teorijos dalis. Šios teorijos teigia, kad visata iš tikrųjų turi dešimt, vienuolika ar net daugiau dimensijų. Papildomos dimensijos nėra akivaizdžios, nes jos yra arba susisukusios (kompaktifikuotos) ir per mažos, kad jas būtų galima tiesiogiai stebėti, arba jos yra pakankamai didelės, bet mes esame prikalti prie trijų matmenų membranos, o kiti matmenys egzistuoja už šios membranos ribų. Taigi, struktūra pagal fiziką yra hipotetinė erdvė, kurioje egzistuoja daugiau matmenų nei tie, kuriuose mes gyvename, o ši erdvė veikia pagal sudėtingas kvantinės mechanikos ir gravitacijos taisykles.

 

Pagal mokslinį požiūrį, klausimas „kas sukūrė“ daugiadimensinę struktūrą yra susijęs su pačios visatos prigimtimi. Daugiadimensiškumas nėra sukurtas, o greičiau yra esminė realybės savybė, paaiškinanti fundamentaliąsias jėgas ir daleles. Pavyzdžiui, superstygų teorijoje papildomos dimensijos padeda paaiškinti, kodėl egzistuoja keturios fundamentaliosios jėgos ir kodėl gravitacija yra žymiai silpnesnė už kitas jėgas – galbūt gravitacijos poveikis „nuteka“ į papildomas, mums nematomus matmenis. Todėl daugiadimensiškumas yra labiau hipotetinė teorija, bandanti suvienyti kvantinę mechaniką ir bendrąją reliatyvumo teoriją, o ne patvirtintas faktas.

 

Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose daugiadimensiškumo samprata įgauna visiškai kitą prasmę. Šiose srovėse realybė taip pat susideda iš daugybės lygių, dažnai vadinamų planais (pvz., astralinis, mentalinis, eterinis planai) arba vibracijų lygiais. Šioje perspektyvoje, struktūra atrodo kaip vertikali hierarchija, kurioje aukštesni lygiai (didesnės dimensijos) vibruoja greičiau ir turi tobulesnę sąmonę bei didesnę kūrybinę galią. Taip pat tikima, kad kiekvienas žmogus yra daugiadimensinė būtybė – mūsų fizinis kūnas egzistuoja žemiausiose trijose dimensijose, tačiau mūsų siela, aukštesnysis Aš ir sąmonė užima erdvę aukštesniuose, nefiziniuose matmenyse.

 

Dvasinėje plotmėje daugiadimensiškumas veikia kaip kelias į dvasinį augimą ir švietimą. Ezoterikai tiki, kad pakeldami savo vibracinį dažnį per meditaciją, sąmoningumą ir teigiamus įsitikinimus, jie gali sąmoningai patirti ar pasiekti šiuos aukštesnius planus. Tokiu būdu galima gauti prieigą prie universalių žinių, vadovavimo ir gydymo energijos, kurią siunčia aukštesnės sąmonės būtybės (angelai, dvasiniai vadovai, ar aukštesnysis Aš). Šiuo požiūriu, daugiadimensiškumas nėra teorija, o subjektyvi patirtis, kurią galima pasiekti pasikeitus sąmonei.

 

Klausimas, kas sukūrė šią dvasinę daugiadimensinę sistemą, dažnai siejamas su Visko, kas yra, Šaltiniu (angl. Source), Dievu ar Universalia Sąmone. Ezoterinės tradicijos teigia, kad Šaltinis pasireiškė į daugybę dimensijų, kad galėtų patirti save įvairiomis formomis. Šis procesas yra nuolatinis: Šaltinis nuolat projekuoja vis daugiau ir daugiau dimensijų ar paralelių realybių, kuriose sielos gali tyrinėti ir augti. Taigi, dvasinėje plotmėje daugiadimensiškumas yra kūrybinis mechanizmas, kuris leidžia begaliniam potencialui pasireikšti per ribotas patirtis.

 

Taigi, „daugiadimensiškumo“ prasmė priklauso nuo konteksto. Moksle tai yra matematinė hipotezė apie paslėptas erdvės dimensijas, paaiškinančias kvantinę fiziką ir gravitaciją. Dvasinėje srityje tai yra egzistencinė tiesa, teigianti apie sielos egzistavimą aukštesnėse vibracinėse plotmėse. Abiejose srityse struktūra yra sudėtinga ir neprieinama tiesioginiam matavimui. Ši sąvoka leidžia suprasti, kad realybė yra daug sudėtingesnė ir lankstesnė, nei mes įsivaizduojame, ir kad mūsų patirtis šioje realybėje yra tik nedidelė Visko, kas egzistuoja, dalis.

 

Kas yra daugiadimensinė būtybė?

 

Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose daugiadimensine būtybe laikomas bet kuris subjektas, kuris vienu metu egzistuoja ir veikia daugiau nei viename dimensiniame ar vibraciniame plane. Svarbiausia šio modelio idėja yra ta, kad sąmonė nėra apribota trimis fizinės erdvės matmenimis, bet tęsiasi per aukštesnes vibracijas, kurios paprastai yra nepastebimos mūsų jutimams. Tai reiškia, kad būtybės egzistencija turi įvairius sluoksnius arba kūnus (pvz., fizinis, eterinis, astralinis, mentalinis ir kauzalinis), kurie visi yra susieti, bet veikia skirtingais dažniais, formuodami vientisą, tačiau daugiamatį Aš.

 

Žmogus yra pats paprasčiausias ir artimiausias daugiadimensinės būtybės pavyzdys. Ezoteriniai modeliai teigia, kad mes nesame tik fiziniai kūnai; mūsų Siela arba Aukštesnysis Aš yra ta dalis, kuri nuolat egzistuoja aukštesnėse dimensijose, dažnai vadinamose kauzaliniu ar dvasiniu planu. Šis Aukštesnysis Aš siunčia tik dalį savo energijos ir sąmonės į žemesnes dimensijas, kad patirtų ribotą fizinę realybę per inkarnaciją. Taigi, kol mūsų fizinis kūnas gyvena 3D pasaulyje, mūsų tikrasis „aš“ išlieka dvasiniuose lygmenyse, siųsdamas įkvėpimą ir intuiciją per viršutinę čakrų sistemą. Ši siela yra esminė jungtis, leidžianti patirti platesnę tikrovę per meditaciją ar astralinę projekciją.

 

Kitas ryškus pavyzdžių modelis yra Dvasiniai Vadovai, Angelai ir Arkangelai. Šios būtybės yra laikomos grynos energijos, sąmonės ir šviesos esmėmis, kurios paprastai egzistuoja už mūsų fizinio suvokimo ribų, ypač mentaliniame ir dvasiniame planuose. Jos yra daugiadimensinės, nes gali aktyviai bendrauti ir veikti per daugelį dimensijų, perduodamos informaciją iš aukštesnių vibracijų į žemesnes. Pavyzdžiui, Arkangelai laikomi esančiais artimesniais Šaltiniui (Dieviškumui), o Angelai dirba arčiau eterinio ir astralinio planų, padėdami žmonėms. Jų „struktūra“ yra ne fizinė, o energetinė forma, kurią jos gali pritaikyti prie bet kurios dimensijos rezonanso lygio, kai to reikia, kad pasireikštų ar būtų suvokiamos.

 

Be to, ezoterinėje kosmologijoje didelę vietą užima Aukštesnių Civilizacijų Būtybės (pavyzdžiui, Bašaro aprašyti Sasaniai, Lyrų, Plejadų atstovai), kurios technologiškai ar sąmoningai peržengė fizinės realybės ribas. Manoma, kad šios būtybės įvaldo ketvirtąją ar aukštesnes dimensijas, leidžiančias joms keliauti erdvėje-laike per dimensinius šuolius. Jų daugiadimensiškumas pasireiškia gebėjimu akimirksniu perkelti savo sąmonės fokusą ir fizinę substanciją tarp paralelių realybių arba dimensijų. Tai yra praktinis daugiadimensiškumo pavyzdys, rodantis, kad evoliucija vyksta ne tik fizinėje plotmėje, bet ir plečiant sąmonės gebėjimą veikti platesnėje realybėje.

 

Galiausiai, Pats Visatos Šaltinis arba Dieviškumas laikomas didžiausia daugiadimensine būtybe. Ezoterikos modeliai teigia, kad Šaltinis yra gryna sąmonė ir energija, kuri egzistuoja visose dimensijose vienu metu ir yra viso, kas egzistuoja, pagrindas. Šaltinio „struktūra“ yra begalinė, visur esanti ir nesibaigianti. Kiekviena žemesnė dimensija, įskaitant ir mūsų fizinę, yra tik dalinė šio begalinio Šaltinio išraiška. Būtent Šaltinis yra tas pirminis „kūrėjas“, kuris pasireiškia per daugybę dimensijų, kad galėtų patirti save per kiekvieną individą, Angelą ar planetą.

 

Ką reiškia sąvoka Multivisata?

 

Sąvoka „multivisata“ (angl. Multiverse) reiškia ne vieną atskirą visatą, kurioje mes egzistuojame, bet hipotetinį didesnį darinį, apimantį daug kitų visatų, kurios egzistuoja nepriklausomai viena nuo kitos, tačiau yra susijusios bendra egzistencijos erdve ar principu. Multivisata nėra mokslinė teorija ta pačia prasme kaip reliatyvumas, tačiau yra hipotezių rinkinys, kuris atsiranda iš įvairių kosmologijos ir kvantinės fizikos modelių. Jos pagrindinė idėja – tai, kad mūsų visata, su visomis jos galaktikomis, žvaigždėmis ir fizikiniais dėsniais, tėra tik viena iš daugybės galimybių.

 

Multivisatos idėja atsiranda iš kelių skirtingų mokslinių pagrindų. Vienas iš labiausiai aptariamų yra amžinosios infliacijos modelis. Pagal šią teoriją, Didysis sprogimas nuolat tęsiasi amžinai, nuolatos gimdydamas naujas visatas, kurios plečiasi kaip burbulai putojančioje masėje. Kiekvienas burbulas yra atskira visata, turinti savo pradžią, o fizikiniai dėsniai jose gali skirtis. Kitas svarbus šaltinis yra Kvantinės Mechanikos „Daugelio Pasaulių“ interpretacija (angl. Many-Worlds Interpretation), teigianti, kad kiekvieną kartą, kai įvyksta kvantinis įvykis, kuriam yra kelios baigtys, visata suskyla į atskiras paralelines realybes. Taigi, kiekvienas sprendimas, kurį priimame, sukuria naują alternatyvią visatą, kurioje buvo priimtas kitoks sprendimas.

 

Multivisatos struktūra yra sunkiai suvokiama, bet dažnai vizualizuojama kaip begalinės „kišeninės visatos“ (angl. pocket universes) arba alternatyvūs sluoksniai, egzistuojantys lygiagrečiai. Kai kurios visatos gali būti labai panašios į mūsų, turinčios tik menkus skirtumus (paralelinių realybių atveju), o kitos gali būti visiškai nepanašios: skirtingi matmenų skaičiai, visiškai skirtingi fizikiniai konstantai ar net neįmanoma gyvybė. Šios visatos iš esmės yra neprieinamos viena kitai, kadangi jas skiria didžiuliai atstumai arba jos yra „užrakintos“ savo atskirose erdvės-laiko dalyse. Multivisata tokiu atveju apima visą egzistenciją, visą laiką ir erdvę, ir visas galimas realybes.

 

Multivisata nėra dvasinė koncepcija ta pačia prasme kaip daugiadimensiškumas, nors abi sąvokos persidengia. Daugiadimensiškumas labiau apibūdina aukštesnius vibracinius lygmenis vienoje visatoje (kaip aprašyta ezoterikoje), tuo tarpu multivisata apima atskiras visatas, kuriose galioja skirtingi fizikiniai dėsniai. Tačiau multivisatos idėja išplečia mūsų suvokimą apie egzistenciją. Ji rodo, kad mūsų visata gali būti „išskirtinė“ ne dėl dieviškojo plano, o dėl to, kad atsitiktinai turime tinkamas fizines sąlygas gyvybei atsirasti. Ši idėja verčia mąstyti apie visų galimybių realizavimąsi ir menkina mūsų visatos, kaip vienintelės ir unikalios, svarbą.

 

Gali atrodyti labai sudėtinga tiems, kurie pirmąkart apskritai tuo domisi, bet ilgainiui siūlau pasidomėti labiau, yra nemažai išleistų knygų, YouTube įrašų, kur tikrai yra daug liudijimu apie visa tai, ką šiandien perskaitėte.

 

Maištinga Siela

Knyga: Michael Talbot "Holograminė visata"

 

Michael Talbot. „Holograminė visata“ – Kaunas: Luceo, 2020. – p, 302.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Šiuos metus pradėsiu nuo negrožinės literatūros, o nuo mokslinės, o gal kai kas pasakytų, kad knyga ir ezoterinė, tačiau akivaizdu, jog amerikiečių grožinės literatūros rašytojas ir kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot (1953-1992) savo veikale Holograminė visata (The Holographic Universe) bando sudurstyti mokslo ir dvasinių potyrių teorijas į visumą. Knyga originalo kalba apsirodė 1991 metais, autoriui iki mirties likus vos vieneriems metams. Nors iki tol literatūros pasaulyje Michael Talbot buvo žinomas kaip fantastinės literatūros kūrėjas, kuris rašė knygas apie vilkolakius ir kitus folklorinius dalykus, tačiau pasaulyje jis labiausiai išgarsėjo moksliniu veikalu Holograminė visata. Pastaroji Lietuvoje sulaukė net dviejų leidimų (2014, 2020), o išleido leidykla Luceo. Skaičiau naujesnįjį leidimą, kurį išvertė kitas vertėjas Aleksandras Tomskis.

Knyga pas mane pragulėjo (kaip jau įprasta) net kelerius metus, tad prieš pačias Kalėdas nusprendžiau grįžti prie to, kuo domėjausi anksčiau, t. y., kvantine fizika, Visatos sandaros paaiškinimu, minčių kontrole, manifestavimo ir savęs transformavimo galimybėmis. Visai neseniai puikiai susiskaitė Dr. Joe Dispenza kelios knygos, viena žinomesnių – Jūs esate placebas (Mijalba, 2023), kuri iš esmės antrina Michael Talbot knygai. Reiktų paminėti, kad pats Michael Talbot knygoje, nors ir mini savo asmeninius paranormalių reiškinių išgyvenimus, tačiau pats nieko naujo neištyrė, tik sudurstė įvairių mokslininkų šaltinius, rasdamas sąsajų tarp religijos, socialinių, kultūrinių atstovų ir mokslininkų teiginių, tiesa, jis įveda ir tam tikrus naujadarus, kurie tampa kvantinės fizikos mokslo dalimi.

Knyga išties paliekanti ne tik įspūdį, bet ir paveiki. Neprieštarauja, o tik papildo tuos tekstus ir knygas, kurias teko suskaityti. Pirmoji knygos dalis itin moksliška, paremta jau daug kam žinomais elementarių dalelių tyrinėjimais fizikoje. Apie tai pastaruoju metu daug aptinku, tačiau kažkodėl viešesnėje vietoje apie tai lyg sąmoningai nekalbama, netgi prislopinama, įskaitant ir mano buvusias fizikos pamokas. „Kitas nuostabus kvantinės fizikos atradimas skelbia, kad elektronas gali įgauti ir bangos savybių, ir dalelės savybių. Kai elektronas paliečia neveikiančio televizoriaus ekraną, fosforoscenciniame jo paviršiuje pasirodo mažytis šviesos taškelis. Tai rodo, kad elektronas šiuo atveju veikia kaip dalelė. Tačiau elektronas gali elgtis ir kaip energijos banga ir tada jos savybės yra visiškai kitokios. Materialios dalelės tokių savybių neturi. Pavyzdžiui, kai du bangos pavidalą įgavę elektronai susiduria, jie netgi sukuria interferencinę dėmę. Elektronai kaip kokios pasakų būtybės gali keisti savo formas (p. 45).“ Kitaip sakant, autorius vėliau teigia, kad visgi tas daleles, besikeičiančias iš bangų į formą turinčias, valdo stebėtojo sąmonė, o tai veda prie to, kad kiekvienas žmogus gali projektuoti savo tikrovę kaip kokią hologramą, nors ir pats su savo fiziniu apvalkalu tėra tik tos hologramos atspindys iš aukštesniųjų būties sferų.

Autorius pamažu atskleidžia, kad ne tik žmogaus kūnas, bet ir laikas bei erdvė yra hologramos padarinys, pateikia įvairių mokslinių argumentų, juos paantrindamas įvairiais istoriniuose šaltiniuose užfiksuotais įrašais. „Sen Medero kapinių stebuklų aprašymai leidžia daryti išvadą, kad daugumą stebuklų išgyvenusių žmonių buvo apėmusi isterija. O isterija, kaip rodo daugelio nepaprastų įvykių analizė, sužadina gilumines proto jėgas. Tos jėgos ir karštas tikėjimas savo ruoštu sukelia psichokinetinį efektą. Ta idėja nėra nauja. Apie tai trečiajame dešimtmetyje kalbėjo Harvardo universiteto psichologas Viliamas Makdugalas (William McDougall). Jis pasakė, kad religinius stebuklus sukelia kolektyvinė tikinčiojo proto jėga (p. 136).“ Kadangi dažniausiai keisti realybę turi mistikai, magai ir šiaip pavieniai žmonės, dažniausiai stebuklai pasireiškia susivienijus kolektyvinei sąmonei per intenciją ir tikėjimą. Galvodamas apie tai nepalioviau mąstyti apie, pavyzdžiui, kokias nors krepšinio varžybas, kai, atrodo, neįmanomai Lietuvai laimėti prieš JAV, bet įvyksta stebuklas. Galimas daiktas, vėlgi mintijau, kad Baltijos kelias, kuriame rankomis buvo susikabinę per milijoną gyventojų, taip pat turėjo lemiamos įtakos būsimiems istoriniams įvykiams. Kas žino, kaip ir kada pasireiškia būtent kolektyvinės sąmonės manifestacija?

Knygoje taip pat rasite ir įvairių mokslinių tyrimų, pavyzdžiui, apie asmenybės skilimą, kai viename kūne staiga gali gyventi kelios dešimtys asmenybių, kurie pasireiškę individo kūne keičia ir asmens kūno parametrus, įskaitant ir smegenų bangas, dažnius. Tai vienas iš įrodymų, kad fizinė tikrovė nėra jau tokia stabili ir ji yra veikiama kur kas stipriau iš dvasinio lygmens, nei mums gali pasirodyti. Taip pat nemažai pateikiama ataskaitų ir apibendrinamųjų tyrimų išvadų apie hipnoze tyrinėjančių praeitų gyvenimų įvykius. Autorius daro išvadą, kad laikas nėra linijinis ir kad šiuo metu viskas vyksta vienu metu, visai kaip Daniel Kwan ir Daniel Scheinert sukurtame filme Viskas iškart ir visur. Michael Talbot neatmeta galimybės, jog galima ne tik atgimti praeityje, bet įmanomos kelionės laike ir erdvėje dėl to, kad pačios elementariosios dalelės gali lygiai tokiais pat principais pasireikšti vienu metu bet kurioje Visatos dalyje. Tai neįtikėtina teorija, kuri iš dalies paaiškina mus ištinkantį deja vu jausmą arba keistus sutapimus, kuriuos sveiku protu kartais sutapimais negali pavadinti.

Michael Talbot

Viena įdomesnių teorijų tapo mitologinių būtybių išnykimas, kokius dažnai regėdavo mūsų protėviai, juos pakeitė NSO ir ateivių invazija, tarsi į mūsų kolektyvinę sąmonę būtų įrašyta nauja programa. Jeigu tiki, vadinasi, ir yra, nes projektuoji tikrovę. „Žakas Valė priduria, kad ateiviai dažnai elgiasi taip, kaip senovėje elgdavosi elfai, gnomai, fėjos, troliai ir kitos mitologinės būtybės. Sulig technine ir moksline visuomenės pažanga jos liovėsi egzistuoti, bet jų vieta neliko tuščia ir ją sąmonėje užėmė NSO. Mitologinės būtybės nemiršta, o tik keičia formas, sako Valė (p. 260).“

Be to, kad autoriui rūpi patekti klinikinės mirties ir sąmoningo išeidinėjimo iš kūno potyrių aprašymus, jis taip pat pateikia ir savotišką saviapgaulę, kad mes esame vien tik individualios laisvos būtybės, kurios tik pačios sprendžia savo likimą. Būta toks eksperimentas, kuriame žmonėms reikėjo žaibiškai išgirdus klausimą apsispręsti, paspaudus pasirinkimo variantą. „Tyrimo rezultatai buvo tokie: smegenys į stimulą sureaguoja po 0,0001 sekundės (tą parodo elektroencefalogramos pokyčiai), tiriamieji paspaudžia mygtuką po 0,1 sekundės, o sąmoningą sprendimą tai padaryti jie priima tik po 0,5 sekundės. Tai reiškia, kad žmogus sąmoningai nusprendžia atlikti veiksmą tada, kai veiksmas jau atliktas! <...> Jų smegenys sukūrė iliuziją, kad procesą valdo jos (p. 180).“ Išties neįtikėtina, bet kitą vertus, kai sakome, jog pasikliaujame Visata ir likimu, galima sakyti, kad leidžiame save vesti per holograminius patyrimus. Autorius toliau nagrinėja, ar visgi žmogus turi įtakos kurti ir valdyti savo gyvenimą ir, pasirodo, Talbot randa ne vieną argumentą, kad taip.

Visgi knygoje yra ir daugiau pavyzdžių ir įdomybių, kurie plečia tam tikrus suvokimus apie mus supantį pasaulį. Nuostabą kelia tik keli dalykai. Knyga rašyta maždaug 1990-1991 metais ir dalis mokslinės literatūros jau turėtų būti arba nusenusi, arba jau pasipildžiusi naujais tyrimais, juk praėjo jau trys dešimtmečiai, tačiau tiek mokslo populiarinimo žurnaluose, tiek kitur retai kur aptinku kokių nors platesnių tyrinėjimo išvadų, o ir apskritai kyla įspūdis, jog tai nėra mokslininkų bei jų mentorių labai itin mėgstama sritis ir finansuojami projektai. Manau, kad tai daroma iš dalies sąmoningai kvantinę fiziką marginalizuojant politiniais sumetimais.

Kitas labai mane šokiravęs dalykas yra tai, kad Michael Talbot, kuris atsidavusiai rašė šią knygą, kuris tikėjo minčių galia ir tai, jog galima minčių jėga pagydyti ne tik ligas, bet ir atsiauginti kaulus (tokių pavyzdžių su rentgeno nuotraukomis rasite knygoje), pats po metų nuo šios knygos išleidimo mirė nuo leukemijos. Vadinasi, knygoje surašyti dalykai, kuriais, tikiu, Talbot tikrai save gydė ir keitė, bet perkeisti negalėjo, mums sufleruoja, kad, nors ir galime save gydyti minčių galia, bet reiktų tą gerai pamatuoti? Klausimų daugiau, nei atsakymų, tačiau dabar pasikeitė kartos, mes kur kas labiau žinome apie minčių galią ir kolektyvinę sąmonę nei bet kada anksčiau. Knyga vis vien verčia mąstyti ir tyrinėti viską labai plačiai ir tai yra ne tik žavu, bet ir naudinga. Recenziją baigsiu citata, kuri, sakyčiau, visoje toje holograminėje Visatoje mums, žmonėms, rodo savitą evoliucijos būties kryptį ir apibendrina naujas žinias, atėjusias į žmonių kolektyvinę sąmonę.

„Šri Aurobindas sako: „Turime išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų, iš pasaulio ir idėjų spąstų... visa tai įkalina mūsų sielas formų nelaisvėje, o mes turime iš formų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo potyrio prie kito potyrio, nuo vieno nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik ribos formos, tik bandymai išreikšti tai, kas yra neišreiškiama (p. 250).“

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dr. Ken Dychtwald apie žmogaus struktūrą, visatą, hologramas, sąmonę ir materiją

 Sveiki,

„Žmogus yra unikali holograma, kuri pati save sukuria ir kuri pati save pažįsta. Tačiau pažvelgę atidžiau pamatytume, kad žmogaus forma iš esmės nesiskiria nuo mandalos ar kokio kito simbolio, kuris turi savyje sukaupęs išsamią informaciją apie fizinį, socialinį, psichologinį ar evoliucinį savo egzistencijos kontekstą.“ Dr. Ken Dychtwald

Kalėdoms pasirinkau skaityti amerikiečių autoriaus Michael Talbot knygą „Holograminė visata“ ir tikriausiai neprašoviau. Man labai patinka kvantinė fizika ir labai pastaruoju metu ateina informacija būtent iš šios mokslo srities. Toje knygoje pieštuku vedžioju viską išilgai ir įstrižai, nes viskas taip įdomu, kad belieka tik dalytis. Visgi šiandien nusprendžiau cituoti šią mintį, jog iš esmės esame pačios save kuriančios būtybės, jog giliausiuose sluoksniuose iš esmės naudojame tas pačias elementariąsias daleles kaip ir kiaulė, alus ar kaktusas Meksikoje, vadinasi, galima šį bei tą pasakyti ne tik apie žmogaus fizinę sandarą, bet ir tai, jog gyvename savyje, nors laikome, kad esame vieni nuo kitų skirtingi dėl fizinių formų. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela