Knyga: Eckhart Tolle "Šios akimirkos jėga"

Eckhart Tolle. „Šios akimirkos jėga“ – Kaunas: Mijalba, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Gyvename absoliučioje tuštumoje, formoje, kuri nuolat kinta, ir viskas, ką dabar regite ir kada nors regėjote aplinkui, vieną dieną išnyks ir nebeteks prasmes. O jūs vis dar būsite.

„Fizikai teigia, jog medžiagos apčiuopiamumas tėra iliuzija. Net kietą medžiagą, įskaitant ir mūsų fizinį kūną, sudaro beveik 100 procentų tuščios erdvės – tokie milžiniški yra atstumai tarp atomų, lyginant juos su jų pačių dydžiu. Ir dar daugiau – net atomo viduje labai daug tuščios erdvės (p. 150.“

Prieš daugiau nei metus skaityta dvasinio vadovo vokiečių kilmės kanadiečio Eckhart Tolle (g. 1948) knyga Naujoji žemė padarė nemažą įtaką mano mąstymui ir iš esmės papildė jau iki tol įvairiuose seminaruose žinomas dvasinių praktikų žinias. Naujoji žemė buvo patvirtinanti knyga, kuri apjungė labai daug mokslų, pradedant nuo medicinos ir baigiant religijomis. Žinote, turėjau pradėti nuo autoriaus debiutinio darbo Šios akimirkos jėga, Dvasinio nušvitimo vadovas ir tik vėliau griebtis Naujosios žemės, tačiau maniausi esąs jau nemažai žinąs apie buvimą čia ir dabar, todėl griebiausi tuo metu to, ką man rekomendavo žmonės. Praėjus tam tikram laikui, kai protas vėl ima valdyti, manau, pravartu vėlei pasitikrinti ir kuo dažniau praktikuoti vieną paprasčiausių ir nieko nekainuojančią dabarties buvimo meditacijų.

Žinau, kaip įtariai, ypač rimtosios literatūros skaitytojai, žiūri parduotuvėje ir knygynuose į įvairius gyvenimo patarimo, meditacijos knygas, kurios lūžta ir virsta per vitrinas. Aš, galima sakyti, vienas iš jų, bent iki to momento, kol kokia problema ar tragedija nepasibeldžia į duris, o atsakymo nei aš, nei pasaulis negali suteikti. Kaip E. Tolle pažymėjo šioje knygoje, visos destruktyvios ir griaunančios mūsų gyvenime situacijos iškyla tam, kad pakeistume upės vagą viduje t. y. evoliucijos skatinamasis variklis keistis. Galima sakyti, kad vėlei dėl to griebiausi E. Tolle dvasinio vadovo, kuris man priimtinas, labai suprantamas ir daugiau ar mažiau praktikuojamas.

Ezoterinė literatūra visada kelia įtarimų, nes pirmiausia norisi pažinti tos knygos ir idėjų skleidėją, kad nebūtų dar vienas šarlatanas ar vos parašyti gebantis psichologas iš Pabradės – nepykit, nieko blogo prieš psichologus neturiu. Šios akimirkos jėgos autorius pristatomas pirmuosiuose knygos puslapiuose, kalba ir leidėjai, kurie tvirtina, kad knyga padaro su žmonėmis neįmanomus dalykus t. y. praplečia egzistencinį suvokimą, sąmonę, keičia gyvenimo kokybę. Ir man, važiuojant per Lietuvą traukiniu, žinant Naujosios žemės knygos poveikį, abejonių nekyla. Šios akimirkos jėga pirmąkart originalo kalba pasirodė 1997 metais, praėjus jau beveik dešimčiai metų po autoriaus suvokimo, kas mes tokie esame ir kur link einame. Vienas faktas: po suvokimo autorius devynis mėnesius tiesiog besišypsodamas sėdėjo parkuose ant suoliuko ir džiaugėsi šia diena, o išgyvenimui reikėjo labai nedaug – atiduočiau daug už tokį dabarties ramybės ir laimės pajautimą. Jeigu galvojate, kad Naujoji žemė ir šioji knyga yra tęsinys arba kitų žodžių perfrazavimas, kaip dažnai sakome, pilstymas iš tuščio į kiaurą, manau, suklysite. Naujoji žemė kur kas žvelgia toliau, jau į bendrą žmonijos kaip civilizacijos darinį, o Šios akimirkos jėga fokusuojasi į kiekvieno asmeninį prabudimą t. y. sąmoningumą priimti šios akimirkos jėgą.

Autorius tekste neieško priešpriešų, nors tai sunkoka dualumo persunktoje realybėje. Pasižymėjau daugybę citatų, kurias skaičiau ir skaičiau vis iš naujo, kiek įmanydamas iš pradžių suvokti protu (kas beveik neįmanoma) ir galiausiai pajusti (kas sekėsi kur kas geriau).

Šis mokymas neprieštarauja jokiam tikėjimui, o religijas tik praplečia, todėl autorius ypač mėgsta remtis filosofų ir religijų šventraščiais, kurių aiškinimas iškrypo dėl vertimų ir nuolatinių perrašymo, interpretavimo vis ne taip... Koncepcija būtų tokia: mes iš esmės visi esame vienas ir tas pats, viena galinga sąmonė, kuri susikūrė sau formą ir užmarštį vien tam, kad patirtų žemas vibracijas, kančią ir visišką nežinią. Kiekvienas iš mūsų praktiškai esame uzurpuotas proto, mes vergaujame dualiam protui, kuris nuolat strateguoja, skaido, smerkia, atsirenka ir dėl laiko struktūros kuria kančią. Mes įtikėję, kad esame kūnas ir protas, kuris suvokia pasaulį. Ateities nežinomumas ir bandymas nerimauti, planuoti su lūkesčiais yra kančia. Nuolatinis prisirišimas prie praeities yra kančia. Tiesiog Budos mokymas, tik šitaip paprastai vakarietiškai perteiktas, kad nebėra jokių klausimų, ką turima galvoje.

Eckhart Tolle

Klausimas, kiek jūs pajėgūs tai patirti čia ir dabar, arba bent priartėti prie šios akimirkos, kai yra proto iliuzijos uždanga apie mirtingumą? Tai labai įdomūs procesai. Šįkart vienas didžiausių atradimų buvo aiškesnis suvokimas dėl vibracijų kėlimo. Visada maniau, kad altruizmas ir kiti taurūs dalykais padeda kelti vibracijas, kad tos vertybės padeda išsigryninti dualume, tačiau ne visada tai yra tiesiausias kelias į šią akimirką, (galiausiai nieko nėra gero ir blogo) dažniausiai tai gali būti ir liga arba didelė kančia, nepritekliai. Galiausiai merdintis ir chemijos „suėstas“ žmogus patiria kur kas daugiau dvasios šviesos, nei sveikuolis, lendantis į eketę.

Net ne planetos gelbėjimas svarbiausias, o jūs, nes tik išsilaisvinę iš kančios ir prabudę jūs darote, kaip suprantu, kvantinį vibracijų šuolį ir planeta savaime atsiranda geresnė, nes iš esmės pagal savijautos vibracijas mes šokinėjame nepastebimai per nesuskaičiuojamas realybių versijų dažnius. Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad protas to niekada nepastebės, nes jis priima tik faktus. „Svarbiausias jūsų tikslas nėra išsigelbėjimo siekimas kuriant geresnį pasaulį, o atbudimas iš tapatinimosi su pavidalu. Tik taip išsiveršite iš šios tikrovės lygmens pančių. Taip galėsite pajusti savo šaknis, įleistas į Neišreikštumą, ir tapsite laisvi nuo reiškinių pasaulio (p. 211-212).

Paskutiniu metu susidūriau su žmonėmis, kurie perėjo labai daug mokymų, pradedant psichodeliniais seansais ir baigiant įvairiomis jogos, meditacijos praktikomis ir visa tai visada jiems kada nors baigiasi. Tolle iš esmės man padeda suprasti, kur iš tikrųjų visi keliai veda ir jie veda ne į Romą, o į šią akimirką, kuri apjungia visas kitas kur kas labiau schematiškas ar kūnui poveikį darančias praktikas. Nesakau, kad atsisakysiu ir kvėpavimo praktikų, jogos, mankštos ar kitų dalykų, tačiau labai intuityviai skaitydamas knygą pajutau, jog E. Tolle užgriebė esmę ir siūlo galgi net daug trumpesnį kelią į tai, ko ieškau.

Esminis man ir tikriausiai kiekvienam sistemoje ir prote gyvenantiems žmonėms klausimas yra, kiek mes pajėgūs ir kiek ilgai galime išbūti toje dabarties nušvitimo momente, aukštoje vibracijos natoje, kai reikia atlikti kasdienius darbus, pereiti daugybę žmonių bendravimų ir dažnai labai nemalonių, žeminančių ir nuolatos tarp jų būti, kiek pajėgūs esame visa tai gyventi ir patirti ne proto lygmenyje? Tai galbūt asmeniniai klausimai man, nes tas vibracijas jaučiu net fiziškai, tačiau kaskart vėlei, susidūręs su sisteminiais dalykais, krentu į proto ežerą. E. Tolle tokiems turi atsakymą: mes esame savo pradžių pradžia, savo prigimtimi jau savaime nušvitę, jau savaime esame sąmonė, tik esame formoje ir užmarštyje. Žinojimas, kad esame dar nepadaro, manau, kitokio gyvenimo ir nekelia potencialios kokybės, visgi reikia „išsilukštenti“ iš stataus ir buko akademinio žinojimo, kurį mums „suinstaliavo“ civilizacija, realybė ir proto mechanizmas.

Šviečiasi labai juokingas paradoksas: tai, ko instinktyviai siekei ir save tobulinai kaip asmenybę, kuo buvai įtikėjęs ir patikėjęs, per kiek asmenybių praėjęs ir kiek įsitikinimų patikrinęs ir įtvirtinęs tenka... kaip mažam vaikui imti ir pamiršti. Kaip galvojate, kodėl senatvinės kai kurios ligos ištrina „žinojimą“? Nes tokio proto lygmenyje nėra žinojimo, jis tampa tik kalėjimu, laikina sistemine iliuzija, kad ir kaip neskaniai beskambėtų.

Prisimenate posakį, kad nėra baisesnio žmogui priešo už jį patį? Šiandien šis posakis man asmeniškai po Šios akimirkos jėgos turi visiškai kitokį suvokimą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eckhart Tolle "Naujoji žemė"

Eckhart Tolle. „Naujoji žemė“ – Kaunas: Mijalba, 2016 – 197 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tais išskirtinais atvejais, kada į rankas papuola ezoterinės literatūros leidyklos Mijalba knyga, galima netgi nustebti, kad šią literatūros nišą netgi nesąmoningai imi nuvertinti. Galvoji: ai, šioji literatūra skirta depresyviems, gyvenimo prasmės ir trečiąją akį bekrapštantiems žmonėms. Argi gali būti kas nors ezoterinėje literatūroje naudinga, kai jos šitiek daug, kai, atrodo, kas antras dedasi išminčiumi ir dar visą tą nišą skaityti ir suskaityti? Ne, kartais pagalvoji, kad tai tiesiog ne man. Bet tais retais atvejais, kai knyga „ateina“, ji pasirodo ne tik literatūriškai gardi, bet ir turi stulbinančios įtaigios galios paveikti žmogaus gyvenimą. Viena iš tokių knygų – vokiečių kilmės mokslininko Eckhart Tolle (g. 1948), kuris iš esmės kalba apie žmogaus sąmoningumą ir ego poveikį sąmoningėjimo kelyje antrojoje knygoje Naujoji žemė (angl. A New Earth).

Mijalba taip pat yra išvertusi ir kitas šio autoriaus knygas Šios akimirkos jėga, kurios, tiesa, dar neskaičiau ir ji yra pirmoji autoriaus knyga, tačiau tai nesvarbu, nes Naujoji žemė nėra tęsinys, tai sakyčiau, teorinis žinių rinkinys, kurį ryžausi skaityti paragintas praktikės Ievos Žigonės, kurios kursų teko išklausyti ir išbandyti. Knyga iš esmės yra tų mokymų teorinė išraiška, paliudijanti, kad sąmoningumo, nubudimo galia glūdi kiekviename iš mūsų, nepriklausomai nuo rasės, šalies, įsitikinimų, lyties ir t. t. Tiesa, nežinau, kokį poveikį ir rezonansą knyga sukeltų, sakykime, visiškai žaliam ezoterinės literatūros skaitytojui, kuris niekada nesidomėjo nei siela, nei dvasia, neturi jokio supratimo apie Visatos dėsnius, minčių galią, karmą ir t. t. Manau, kad toji teorija, kaip ir pats autorius prasitarė knygoje, gali paprasčiausiai nesuveikti, neturėti jokio poveikio ir tai tik paliudytų, kad šioji informacija dar tebėra blokuojama gilaus ego.

Nuo pat pirmųjų puslapių man tapo aišku, kad Naujoji žemė – puiki knyga, tik viso to, jeigu nebūčiau bandęs prieš tai praktiškai, galimas daiktas, knyga būtų nesurezonavusi ir skaitymas bei jos suvokimas apsunktų, galgi net taptų skaitymas kaip kančia. Manau, prie tokios knygos dar reikėtų „prisegti“ kokį nors CD su įrašytomis praktinėmis užduotimis, kaip pasiekti tą dabarties Buvimo akimirką.

Beskaitydamas iš esmės pradėjau braukytis daug naudingų citatų, kurios vienaip ar kitaip man aktualios šiai dienai, bet greitai supratau, kad tokiu būdu subraukysiu visą knygą, nes patarimų ir tiksliai skaidrių minčių, kuriais norėčiau pasidalyti su Jumis, šioje knygoje tiek apstu, kad verčiau visą ją perskaityti, nei ištisai cituoti.

Apie ką kalba E. Tolle šioje knygoje? Iš esmės nesudėtingu stiliumi, neapsunkindamas teksto sąvokomis, „nutapo“ žmogaus struktūras ir paaiškina jų sąveikavimą, nuo kurio priklauso mūsų gyvenimo pilnatvė, kokybė ir sąmoningumas. Pirmiausia jis supažindina mus su ego kaip proto, minčių ir jausmų struktūra, kuri iš esmės blokuoja suvokimą, kas mes esame. Kas aš esu? Tikslingiausias atsakymas būtų – AŠ ESU, kadangi sąmonė, pasireiškianti per šį fizinį kūną, neturi žodinio pavadinimo ir formos, o visa tai, ką galime įvardyti, tėra tik ego ir proto struktūros blokai, neleidžiantys būti mums sąmoningiems. „Ego painioja nuomones ir požiūrius su faktais. Ego netgi neatskiria, kur yra tikras įvykis, o kur – reakcija į tą įvykį. Kiekvienas ego sugeba meistriškai interpretuoti įvykius ir juos iškraipyti. Tik sąmonė, o ne mąstymas, gali atskirti, kur yra faktai, o kur – nuomonė apie faktus. Tik sąmonė leidžia įvertinti gyvenimo situacijas, pažvelgti į jas kitaip, be pykčio, jose elgtis deramai ir įveikti savo mąstymo ribas (p. 49)“.

Eckhart Tolle

Esame užliūliuoti savo proto ir patikime kasdienybės iliuzija, tampame nesąmoningi, pasiduodame vertinimui ir emocijoms. Vienas iš būdų, pasak autoriaus, yra paklausti savęs, kas tu esi be savo fizinio kūno, be minčių, jausmų ir vaizduotės? Kur tu randiesi? Ir tada atsiveria dažniausiai krūtinėje tas atviras Buvimas. Taip pat autorius užsimena apie sąmoningą kvėpavimą, būvimą čia ir dabar, kai dėmesys nukreiptas į kvėpavimo procesą, o ne mąstymą. Kartais gali beskaitant susidaryti įspūdis, kad žmogaus didžiausias priešas yra jo protas, mintys, balsas galvoje, generuojantis gyvenimą ir leidžiantis patirti nuolatinį nepasitenkinimą esatimi ir juo reikia atsikratyti. Autorius nesako, kad turime tapti avinų bandą ir ignoruoti savo protą, jis teigia, kad sąmoningumą turi imti viršų, būtent iš tos Buvimo erdvės turi vertis proto pasireiškimas, o ne priešingai.

„Mąstymas izoliuoja situaciją ar įvykį ir pavadina jį geru arba blogu, tarsi jis turėtų individualią egzistenciją. Tokiu būdu tikrovė suskaidoma į dalis, tampa fragmentuota. Toks suskaidymas yra iliuzija, tačiau kai patenkame į jos spąstus, ji atrodo reali. Vis dėlto visata – tai nedaloma visuma, kurioje niekas neegzistuoja atskirai (p. 128)“.

Iš esmės knygos autorius patvirtina kai kurias religijose esamas tiesas, daug cituoja iš Šventojo rašto, patvirtindamas, kaip dėl vertimo ir nenuovokos, buvo iškraipytas Kristaus mokymas. Apstu budistinių tiesų apie karmą, žmogaus gyvenimo cikliškumą, reinkarnaciją, gyvenimo nesąmoningumą, kaip atsakomybės už šią akimirką neprisiėmimą kaip visų mūsų kančių priežastį.

Didžiausia laimė yra tai, kaip sako autorius, kad nereikia jokio pripažinimo ar pritarimo iš aplinkos, nes meilė, laisvė kyla tik iš Buvimo t. y. vidinė apsisprendimo laisvė būti laimingu ne rytoj, ne tada, kai pasistatysiu namą, ne tada, kai vaikus paleisiu į pasaulį, bet dabar, šią akimirką. Autorius taip pat sako, kad tik ego apgaudinėja dėl rytdienos, laiko perspektyvoje ateities nėra, yra tik ši akimirka ir jeigu tik ją patiri sąmoningai, tai suvoki, kad joks materialus kapitalas ar aplinkinių dėmesys tavęs nepadarys laimingu. Asmeniškai man tokias akimirkas retkarčiais pavyksta išgyventi ir jos nėra vien tik E. Tolle teorija, toje akimirkoje kaip gyvenimo tėkmėje čia ir dabar, nepriklausomai nuo nieko, esu laimingiausias ir tam nereikia priežasties, nes pats sąmoningumas, vidinė vibracija tau leidžia tą jausti be jokios ateities baimės.

Naujoji žemė, be jokios abejonės, sąmoningėjančiam žmogui tiesiog įtvirtina jau žinomas ar numanomas tiesas, suteikia visa tam savotišką struktūrą, įgalina tam tikrus terminus, nes kiek yra mokytojų, tiek yra ir sąvokų, bet iš esmės daugelis iš jų kalba apie tą patį arba labai panašius dalykus. „Nesipriešinimas yra esmė visoje visatoje galios sąlyga. Jis padeda sąmonei (dvasiai) išsilaisvinti iš įkalinimo pavidale. Kai viduje nesipriešinate pavidalui – viskam, kas yra ar vyksta – paneigiate absoliutų jo tikroviškumą (p. 135)“. Naujoji žemė – tai gidas pakeliui į Rojų. Ne kitaip.

Jūsų Maištinga Siela