Filmas: "Triumfas" / "Un triomphe"

 Sveiki skaitytojai,

 

Tęsiu „Kino pavasario“ repertuarą ir jau jaučiu, kad šis festivalis persirito į antrą pusę, o dar tiek daug nematytų puikių kino filmų! Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Emmanuel Courcol režisuotą draminę komediją „Triumfas“ (pranc. Un triomphe) (2020), kuris paremtas realiais Prancūzijoje devintajame dešimtmetyje įvykusiais įvykiais. Į vyrų kalėjimą ateina naujas dramos teatro pedagogas Etenas, kuris suburia penkis kalinius vaidinimui. Iš pradžių tik žaidimams, emocijoms reikšti, o vėliau mokytojas Etenas pamato kaliniuose nerealų aktorinį potencialą ir sumąsto su jais pastatyti S. Beketo absurdo spektaklį „Belaukiant Godo“.

 

Netrukus šis ambicingas Eteno užmojis išjudina kalėjimo gyvenimą nuo valdančiųjų iki kalinių. Kaliniai, grumdamiesi su savo menkavertiškumu, galiausiai pastato „Belaukiant Godo“ ir jiems suteikiamas leidimas rodyti spektaklį už kalėjimo ribų, kol galiausiai pasiekia net nacionalinį šalies teatrą. Teatras nuo seno suvokiamas ne tik kaip menas, bet ir auklėjamoji terapinė priemonė išsireikšti. Kaliniams statyti „Belaukiant Godo“ rimtas iššūkis, nes absurde išryškėja ir jų kasdienybė, vertybės, siekiai bei tikslai. Kiekvienas iš penkeriukės, kurie prisidėjo prie statymo, Beketo sugalvotasis Godo reiškia vis kitokius dalykus. Vieniems kaliniams tai galimybė ir laisvės laukimas, kitiems susitikimas su sūnumi, dar kitiems – pasidulkinimas tualete su mylimąja, bet kokiu atveju, tai viltys ir lūkesčiai.

 

Visas šis plepus filmas labai prancūziškas. Vietomis man priminė kitą prancūzų „Kino pavasario“ hitą „Neliečiamieji“ (2011), kur vėlgi neįgalusis ir chuliganiškos išvaizdos juodaodis leidžiasi į tam tikrą didaktinio pamokymo kelionę. Šioje „Triumfo“ istorijoje taip pat turime didaktikos, tačiau ji nėra labai jau erzinančiai brukama. Paskutinė scena, kai kaliniai iš tikrųjų paveda Eteną netgi sentimentaliai graudina. Sunku įsivaizduoti, kad šitaip rišliai dvi valandas nacionaliniame teatre tikrasis Etenas išpažino savo santykį su teatru ir papasakoja apie kalinius. Kitą vertus, finalinis pabėgimas šiek tiek stebina, nes visgi tikėjausi holivudinės pabaigos, kai sąžinės graužaties vedami veikėjai galiausiai sugrįžta ir užbaigia paskutinį „Belaukiant Godo“ spektaklį ir įrodo Teisingumo ministrei, kad toks perauklėjimo ir terapinis bendruomeniškas būdas yra kur kas naudingesnis už keturias kalėjimo sienas.

 

Man šis filmas susižiūrėjo labai nuotaikingai. Nesuklysiu sakydamas, kad jis vienas universaliausių šių metų „Kino pavasario“ filmų, kurį gali pažiūrėti praktiškai visi, kurie bijo pretenzingo arba pernelyg tylaus ir subtilaus braižo, nes tiek turinys, tiek filmo raiška labai artimi pramoginiam filmui, kuris ir linksmina, ir bando savaip paauklėti.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela