2021 m. kovo 19 d., penktadienis

Filmas: "Blogio nėra" / "There Is No Evil" / "Sheytan vojud nadarad"

 Sveiki skaitytojai,

Vakar atsidarė Kino pavasaris 2021! Kaip jau galėjome numanyti, jis vyks namuose, nuotoliniu būdu. Iš vienos pusės netenkame važiavimo į kino teatrą ceremoniškumo ir garso bei vaizdo kokybės, iš kitos – visoje Lietuvoje žmonės gali žiūrėti visus festivalio filmus bet kuriuo paros metu! Ir jeigu reikia, išleisti tam visą savo atlyginimą ir paskirti bemieges naktis.

Pirmuoju filmu pasirinkau Irano režisieriaus Mohammad Rasoulof „Blogio nėra“ (angl. There Is Not Evil) (2020), kuris tarptautinėje Berlyno kino festivalyje pelnė pagrindinį „Auksinio lokio“ prizą. Šiame pustrečios valandos trunkančiame epiškame pasakojime iš esmės kalbama apie tą blogį, kurį nekalti žmonės dėl įvairiausių aplinkybių yra priversti daryti vieni kitiems. Pasakojimas susideda iš keturių dalių: 1) pasakojama apie sunkiai dirbantį vyrą, kuris dienomis tveria kaprizingos žmonos emocinius pliūpsnius, rūpinasi motina ir dukrele; 2) kareivis, kuris turi egzekucijos metu paspirti mirtininkui kėdę, kad šis būtų pakartas; 3) liūdną gimtadienį švenčianti mergina, kurios mylimasis grįžta iš karinės prievolės ir bando pasipiršti; 4) mergina pas gimines praleidžia kelias dienas dykumų provincijoje. Visas šias istorijas jungia tam tikri siužetiniai sąryšiai, todėl visos keturios istorijos primena atskiras noveles, kurias bežiūrėdami nesunkiai galime nusibraižyti įvykių pasekmių ir priežasčių žemėlapį.

Šios keturios kino novelės turi savo lėtą pradžią, gausių dialogų pliūpsnį ir netikėtą atomazgą, kurioje išryškėja šiurpi tiesa. Prisipažinsiu, kad pirmosios dvi pasakojimo dekados man patiko labiausiai, maniau, kad filmas iš tikrųjų vis aštrės ir atvers vis žiauresnių ir brutalesnių jungčių, kurie prieštarautų filmo pavadinimui, kad blogio nėra, tačiau visas filmas, apimantis 20 metų istorijos vyksmą, išlaiko balansą tarp gėrio ir blogio. Vienas kraupiausių pasakojimo momentų yra trilerio vertas siužetas, kaip kareivis suvokia, jog negalės įvykdyti egzekucijos, jis veikiau išžudys visus tuos, kurie reikalauja iš jo žudymo akto, nei beginklį tariamą nusikaltėlį. Ta įstatymo ir įsakymo prievolė taip smarkiai kertasi su žmogiškaisiais dalykais, kad nejučia imame matyti, kaip veikia per valdžios ir politikos sistemas pats blogis, kaip jis pacifistus paverčia budeliais, moraline prasme juos sugniuždo, paverčia kiborgais. Kai kurie tokiais tampa priimdami įsakymus kaip aukščiausią įstatymą, kai kurie negali to suvokti nei protu, nei širdimi, todėl bėga. Tik ar pasipriešinimas blogiui kartais nesudaro patogesnių kelių plisti kitokiam blogiui? Bėglys po daugel metų susiranda kadaise dėl sunkios padėties paliktą dukrą, kuri jam negali atleisti...

Iš tikrųjų šiame kompoziciškai nebanaliame ir sudėtingame pasakojime veriasi išties diskutuotinos situacijos, kaip tampama aplinkybių auka ir kaip agresoriumi. Ar žmogus ribinėse situacijose turi pasirinkimą tarp priverstinės pareigos tėvynei ir atsisakymo neprisidėti prie blogio, paaukojant savo laisvę? Daug tokių subtilių politinių ir vertybinių niuansų, kuriuos labai greitai galime analogiškai atsekti nūdienos Lietuvoje, kur vyksta nacionalistų tautininkų kiršinimas ir puolimas prieš liberalias europietiškas vertybes. Irano kinas, kad ir nedaug jo kasmet pamatome, bet kas ateina iki mūsų festivalių, tas dažniausiai dvelkia nevienadiene kokybe ir filosofiniais, kartais labai šokiruojančiais ir emocinę įtampą keliančiais veiksmais ir vaizdiniais. Šis filmas, ko gero, vienas stipriausių „Kino pavasario“ atidarymo filmų, kokius atsimenu, nes paprastai atidarymo kinas būna ganėtinai drungnas ir man pernelyg silpnas, šitas – priešingai, įtraukia ir nepaleidžia.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.


 

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą