Filmas: "Šventosios figos sėkla" / "The Seed of the Sacred Fig"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Štai ko aš laukiu Kino pavasaryje – gero kino ir provokatyvios istorijos. Nors istorija gan gal iš pažiūros ir tipinė Irano kine, bet vis tiek ne tokia jau svetima mums. Filmas „Šventosios figos sėkla“ (angl. The Seed of the Sacred Fig) (2024) režisavo Irano režisierius Mohammad Rasoulof, kurį jau pažįstu iš filmo „Blogio nėra“ (2020), kuris buvo kažkada Kino pavasario atidarymo filmu. Anuomet filmas patiko ir padarė įspūdį, tai ir šįsyk režisierius pasistengė. Bet retai su Irano kinu, kuris pasiekia mūsų festivalius, būna kaip nors kitaip. Prieš kelerius metus matytas „Šventasis voras“ taip pat ilgam įsirėžė.

 

„Šventosios figos sėkla“ laikosi folklorinės schemos, panašiai kaip Vakarų pasaulio režisieriai, kurie laikosi, pvz. Šarlio Pero pasakų šablonų. Anot pasakojimo, figos medis gimsta iš paukščio išmatų ant medžio, kuriame sudygsta, įsiskverbia į medį ir galiausiai jį pražudo pats įsigalėdamas žemėje. Turint galvoje šią schemą, nesudėtinga suprasti filmo viduryje link kur linksta šioji hermetiška šeimos tragedija. Režisierius remiasi Teherano protestais ir judėjimais, atkreipia dėmesį į viduriniosios klasės keliamas audras dėl džihado dėvėjimo ir t. t. Gana pasiturinti Najimo šeima gyvena saugiame name ir kvartale, kurio namuose auga dvi dukros. Najimo žmona labai rūpinasi savo vyru ir labai palaiko karjeros kilime, tad Najimas netrukus iš tikrųjų tampa teisėju, kuris neramumo metais kasdien turi išspręsti iki 300 suimtųjų bylas ir būti neretai žiaurus. Grįžęs nusikalęs vakare išlieka santūriai švelnus žmonai ir dukroms, naudojasi prabanga ir klausosi žmonos svaičiojimų apie didesnį butą ir indaplovę, kai pačiam tenka priimti baisius sprendimus. Neramios sielos teisininkas gauna registruotą ginklą, kuris namuose dingsta, o tai reiškia, kad „kliba“ ir pasitikėjimas juo darbe, tai reiškia reputacijos pabaigą. Maištininkėmis palei nosį tapusios dukros tėvo reputaciją taip pat menkina, o pusiausvyrą bandanti išlaikyti žmona eina pamažu iš proto...

 

Tyli šeimos drama neramioje šalyje, kaip kažkas iš internautų gerai pastebėjo, primena kažkiek pernai Kino pavasaryje rodytą „Interesų zona“. Motinėlė iš pažiūros taip mylinti savo vyrą ir bijanti prieštarauti iš tikrųjų labiau myli tik komfortišką moters gyvenimą, nes vaikystėje prityrė daug vargo dėl tėvo lošėjo. Būdama konservatyvi ir šalta, ji iš tikrųjų tampa abejinga šalies skausmui ir kitų kančioms, linkusi prieš dukras nuvertinti kitų turtinę padėtį, sukilėlius vadina vandalais ir chuliganais, tačiau, atrodo, vienintelės atžalos nusiteikusios atlaikyti šios istorijos moralinį svorį ir jos netiki nei motinos paistalais, nei TV žinių propaganda, nes viskas, kaip ir jų tėvo interesai, yra pajungti ant tos pačias šalies diktatūrinės sistemos, kuri maitina ir iškelia Najimo šeimą bei ją apsaugo. Tačiau kokia sąžinės kaina?

 

Netikėtas posūkis tampa Najimo šeimos pabėgimas į kaimą, kuriame Najimas surengia žmonai ir dukroms šalies režimo būdus imituojantį Linčo teismą, jas testuoja prieš kamerą ir pakvaišęs dėl nesibaigiančios savo vidinės įtampos iš šilkinio ir namų židinį saugančio sutuoktinio tampa nebesuvaldomu teisybės ir pagarbos ištroškusiu patriarchatu, įkūnijančiu tikriausiai ir paties Irano valdžios modelį: kol visi paklusnūs, tol Didysis Brolis švelnus ir aprūpina visus, visiems geras, tačiau pareikalavus paklusniesiems laisvės – gali pasidaryti kaip Najimas. Filmas be galo ilgas, prifarširuotas buitinių ir politinių įtemptų scenų, dialogų, kartų konfliktų, skirtingų interesų, kurie žymi skirtingas Irano kartas ir, manau, kad galbūt šis filmas vienas iš daugelio Irano kino pranašų apie būsimus tikruosius pokyčius šalyje. Man patiko šioji istorija, buvau pasiilgęs tokio santūraus ir šeimiškai intymaus filmo, kuris tampa tragedija, imituojančia savo šalies politinę situaciją.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogio nėra" / "There Is No Evil" / "Sheytan vojud nadarad"

 Sveiki skaitytojai,

Vakar atsidarė Kino pavasaris 2021! Kaip jau galėjome numanyti, jis vyks namuose, nuotoliniu būdu. Iš vienos pusės netenkame važiavimo į kino teatrą ceremoniškumo ir garso bei vaizdo kokybės, iš kitos – visoje Lietuvoje žmonės gali žiūrėti visus festivalio filmus bet kuriuo paros metu! Ir jeigu reikia, išleisti tam visą savo atlyginimą ir paskirti bemieges naktis.

Pirmuoju filmu pasirinkau Irano režisieriaus Mohammad Rasoulof „Blogio nėra“ (angl. There Is Not Evil) (2020), kuris tarptautinėje Berlyno kino festivalyje pelnė pagrindinį „Auksinio lokio“ prizą. Šiame pustrečios valandos trunkančiame epiškame pasakojime iš esmės kalbama apie tą blogį, kurį nekalti žmonės dėl įvairiausių aplinkybių yra priversti daryti vieni kitiems. Pasakojimas susideda iš keturių dalių: 1) pasakojama apie sunkiai dirbantį vyrą, kuris dienomis tveria kaprizingos žmonos emocinius pliūpsnius, rūpinasi motina ir dukrele; 2) kareivis, kuris turi egzekucijos metu paspirti mirtininkui kėdę, kad šis būtų pakartas; 3) liūdną gimtadienį švenčianti mergina, kurios mylimasis grįžta iš karinės prievolės ir bando pasipiršti; 4) mergina pas gimines praleidžia kelias dienas dykumų provincijoje. Visas šias istorijas jungia tam tikri siužetiniai sąryšiai, todėl visos keturios istorijos primena atskiras noveles, kurias bežiūrėdami nesunkiai galime nusibraižyti įvykių pasekmių ir priežasčių žemėlapį.

Šios keturios kino novelės turi savo lėtą pradžią, gausių dialogų pliūpsnį ir netikėtą atomazgą, kurioje išryškėja šiurpi tiesa. Prisipažinsiu, kad pirmosios dvi pasakojimo dekados man patiko labiausiai, maniau, kad filmas iš tikrųjų vis aštrės ir atvers vis žiauresnių ir brutalesnių jungčių, kurie prieštarautų filmo pavadinimui, kad blogio nėra, tačiau visas filmas, apimantis 20 metų istorijos vyksmą, išlaiko balansą tarp gėrio ir blogio. Vienas kraupiausių pasakojimo momentų yra trilerio vertas siužetas, kaip kareivis suvokia, jog negalės įvykdyti egzekucijos, jis veikiau išžudys visus tuos, kurie reikalauja iš jo žudymo akto, nei beginklį tariamą nusikaltėlį. Ta įstatymo ir įsakymo prievolė taip smarkiai kertasi su žmogiškaisiais dalykais, kad nejučia imame matyti, kaip veikia per valdžios ir politikos sistemas pats blogis, kaip jis pacifistus paverčia budeliais, moraline prasme juos sugniuždo, paverčia kiborgais. Kai kurie tokiais tampa priimdami įsakymus kaip aukščiausią įstatymą, kai kurie negali to suvokti nei protu, nei širdimi, todėl bėga. Tik ar pasipriešinimas blogiui kartais nesudaro patogesnių kelių plisti kitokiam blogiui? Bėglys po daugel metų susiranda kadaise dėl sunkios padėties paliktą dukrą, kuri jam negali atleisti...

Iš tikrųjų šiame kompoziciškai nebanaliame ir sudėtingame pasakojime veriasi išties diskutuotinos situacijos, kaip tampama aplinkybių auka ir kaip agresoriumi. Ar žmogus ribinėse situacijose turi pasirinkimą tarp priverstinės pareigos tėvynei ir atsisakymo neprisidėti prie blogio, paaukojant savo laisvę? Daug tokių subtilių politinių ir vertybinių niuansų, kuriuos labai greitai galime analogiškai atsekti nūdienos Lietuvoje, kur vyksta nacionalistų tautininkų kiršinimas ir puolimas prieš liberalias europietiškas vertybes. Irano kinas, kad ir nedaug jo kasmet pamatome, bet kas ateina iki mūsų festivalių, tas dažniausiai dvelkia nevienadiene kokybe ir filosofiniais, kartais labai šokiruojančiais ir emocinę įtampą keliančiais veiksmais ir vaizdiniais. Šis filmas, ko gero, vienas stipriausių „Kino pavasario“ atidarymo filmų, kokius atsimenu, nes paprastai atidarymo kinas būna ganėtinai drungnas ir man pernelyg silpnas, šitas – priešingai, įtraukia ir nepaleidžia.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela