Filmas: "Valchenzė amžiams" / "Walchensee Forever"

Sveiki skaitytojai,

Tęsiu savo apžvalgas iš šių metų „Kino pavasario“ repertuaro.

Absoliučiai neplanavau žiūrėti vokiečių dokumentinio filmo „Valchenzė amžiams“ (angl. Walchensee Forever) (2020), kurį režisavo Janna Ji Wonders. Režisierė nusprendė papasakoti savo neįtikėtinai turtingą šeimos moterų giminės istoriją. Neapsigaukite, nors filmas apie moteris, visgi labai rekomenduočiau žiūrėti ir įsimylėjėliams, ir vienišiams vyrams, ir apskritai visiems, kuriems patinka unikalios ir suasmenintos istorijos, „išrišančios“ pasikartojančių arba labai kontrastingų pasirinkimų gijas. Pats „skaniausias“ dalykas žiūrint tokius filmus tikriausiai yra stebėti per padidinamąjį stiklą suaustus likimus, kurių žmogus nėra pajėgus nei sukontroliuoti, nei užbėgti lemtingiems įvykiams už akių, bet galima priimti kaip dovaną, neretai kaip traumuojančią patirtį, kuri mus sutveria naujiems gyvenimo sprendimams.

Istorija pasakoja apie režisierę, jos motiną ir 104 metų močiutę. Prabėgomis užgriebiami ir prosenelės filmuoti kadrai. Pagrindinis veiksmas vyksta nuostabiame Valchenzės gyvenvietėje, įsikūrusiame prie kalnų ežero. Čia nuo seno moterys dirbo kurortiniame viešbutyje tiek virtuvėje, tiek tvarkydamos kambarius. Istorija brėžia ryškias tris kartas, visapusiškai atskleidžia moterų charakterio bruožus, savivertės, seksualumo, santykių su vyrais peripetijas. Viskas kruopščiai ir gana apnuoginančiai dokumentuota nuotraukomis, išlikusiais senais filmuotais kadrais, gyvų moterų liudijimais. Ir iš tikrųjų, filmas toks neįtikėtinai jaukus, intymus ir pritraukiantis, kad net pats keliskart graudenausi.

Jeigu tikitės, kad šiame filme bus pateiktos santūros ir Veimaro politikos subordinuotų ir morališkai įspęstų moterų istorijos, jūs labai klystate. Iš tikrųjų per Valchenzės moteris papasakota ir vokiečių, ir viso pasaulio istorija. Pirmoji dalis skirta močiutei, kuri nuo mažumės visąlaik gyveno Valchenzės gyvenvietėje, patyrė vyro menininko meilę, jo karo paliktas žaizdas, pagimdė dvi dukras. Iš tikrųjų močiutė atspindi konservatyvią karo ir pokario moterų padėtį Vokietijoje. Bet labiausiai stebina viduriniosios generacijos Anos Werner gyvenimas, kuri su savo seserimi keliavo į Meksiką, domėjosi fotografija, etniniu dainavimu, psichodeliniais dalykais. Galiausiai Ana tapo ne tik į Indiją, Graikiją keliaujančia hipe, kuri pasninkauja ir medituoja nuo ryto iki vakaro, bet ir seksualinės revoliucijos rėmėja. Anai teko gyventi komunoje, su trimis moterimis dalytis vienu vyru, siekti dvasinių aukštumų ir tas hipiniškas gyvenimo būdas aiškiai atspindi Vietnamo karo su JAV epochą, kai visi norėjo ir tikėjo besąlygiškai meile. Kas įdomiausia, kad filme „tai“ nepraeina, moteris vis dar iš dalies tebėra tos epochos idealistė, nors tikrovė labai pasikeitė...

Norėčiau panagrinėti visus šiame filme jautriai perteiktus ir sumontuotus filmo aspektus, norėčiau kiekvienai užduoti tam tikrus klausimus. Po filmo ilgai galvojau, kaip man pasisekė, kad „netyčia“ teko pamatyti šį filmą ir tai gali būti vienas iš šio „Kino pavasario“ manųjų favoritų. Nes toji gyvenimo istorija, kad ir kiek ji buvo apgalvota, už kadro karpoma ir lipdoma, visgi pasakoja ne vien asmeninę giminės istoriją, man tai ir kontrastingų, prieštaringų epochų, filosofijų, gyvenimų būdų viena kitą generacijos jungtyje papildančių ir tuo pačiu neigiančių kontrastų liudijimai. Visgi, kaip atsakė Ana į vieną esminių užduotų klausimų, – kur yra tikrieji žmogaus namai? – lyg tikėdamiesi, kad atsakymas bus Valchenzė, iš tikrųjų Ana atsako: Pasaulis yra tik vieta, posūkis, o tikrieji namai laukia už jo ribų. Žiūrėdamas filmą galvojau, kad kartu su veikėjais savotiškai imu suvokti, kad skaudžiausia mūsų visų užduotis yra pripažinti, kad viską, ką mes tariamai manome, kad pažįstame ir yra apčiuopiamai tvaru, iš tikrųjų lemta vieną dieną išnykti. Gyvenimas gražus, nes jis kintantis, netvarus ir laikinas.

Mano vertinimas: 10/10

IMDb:6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela