Herbert
James Draper (1863-1920), The Lament for Icarus (Rauda už Ikarą), 1898
Sveiki skaitytojai,
Mūsų Iakrų vis nemažėja
ir nemažėja...
Ką tik pabaigiau kavos
puodelį. Pamaniau, kiek žmogui reikia laiko nukristi iš lėktuvo aukščio į žemę,
turint galvoje oro pasipriešinimą, vėjo gūsius, galbūt turbinos sūkuriais
besipriešinančius Ikaro sparnus? Ar spėčiau atsigerti kavos? Kol rašau šią
eilutę, be jokios abejonės, kažkas iš tų beveik 8 milijardų žmonių mirė, dar
daugiau tikriausiai gimė, dar daugiau buvo žmonių ranka paskersta, užmušta,
užtvota.
Pasitikrinau https://www.worldometers.info/, iš
tikrųjų žmonių planetoje jau per 8 milijardus. Tarp karo grėsmės skleidimo ir
dėmesio Ukrainos reikalams nieko nebeįmanoma daugiau matyti. Gal kas ir pranešė,
kad tokia agresyvi rūšis kaip žmonės, planetoje perkopė dar vieną istorinį
laiptelį savo klestėjimo eroje. Nors Vokietijoje, kurios ekonomiką pralenkė
Japoniją (aišku, jau vakarykštės naujienos), dabar pagal savo našumą yra trečia
galingiausia planetos ekonomika. Čia, kaip ir Japonijoje, gimstamumas mažėja.
Kaip ir Lietuvoje. Bet Žemėje žmonių nemažėja ir nemažėja.
Vien nuo šių metų
pradžios gimė per 17 milijonų gyventojų, 7 milijonai mirė. Santykis, kuris pasako
ne tiek ir mažai.
Tik laiko klausimas, kada
nukritę Ikarai bus nebe tragedija, o šventė, nes vietoj jo kažkas galės užimti
laisvą vietą.
Juk kažkas kasdien tikrai
nukrenta nuo mūsų civilizacijos pastatytų dangoraižių? Kad ir darydamiesi
asmenukę. Šiaip mes juk mes visi esame Ikarai ir turime prigimtinį bruožą
kristi. Nuo laiptų, nuo karjeros viršūnių, nuo debesies, nesiskleidus
parašiutui. Ikras mumyse veikia kaip prisukama muzikinė dėžutė. Tik nukristi
neturime poreikio, veikiau tik skristi, daugintis ir klestėti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą