Knyga: Adania Shibli "Menka detalė"

 

Adania Shibli. „Menka detalė“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Nugalės ne tankas, o žmogus.“

 

Grįžta mano entuziazmas skaityti visas leidyklos Rara knygas iš eilės. Po Mūšiai dykumoje netrukau perskaityti ir palestiniečių prozininkės Adania Shibli (g. 1974) romaną, nominuotą Tarptautiniam Booker Prize, Menka detalė (arab. تفصيل ثانوي), kurią į lietuvių kalbą išvertė kroatų ir arabų kalbų žinovė Julija Gulbinovič. Žinau, Lietuvoje yra degančių neapykanta arba bent jau nemenku izraeliečių teisumu dėl to, kas šiuo metu vyksta tarp Izraelio ir Palestinos. Vėlyvą rudenį teko būti Amsterdame ir mane nustebino didžiulės Palestinos palaikymo akcijos, nors pas mus, pagal amerikiečių žinias piešiamas vienas ir tas pats Izraelio aukos portretas (nieko nuostabaus, juk Izraelis JAV sąjungininkas), o įdomesnės ir kontraversiškesnės informacijos dažniausiai ateina per kokį Kino pavasarį, kai galime meno formomis pamatyti ir kitą perspektyvą. Nenoriu būti politiškas, manau, dažnai esame klaidinami, kai paskęsta tiesa politiniuose interesų laukuose, o iš mūsų tikimasi užimti poziciją ne tik šio regiono konflikto lauke, bet ir tai, kas vyksta Ukrainoje. Neatimsi vieno – literatūra kaip ir kitos meno formos kaip niekas kitas leidžia jautriai perfiltruoti konfliktus humanistiniu filtru ir įvertinti kitaip situaciją.

 

Dviejų vakarų skaitymas labai susisiejo su pačia romano struktūra: vieną vakarą perskaičiau pirmą romano dalį, o antrą – kitą vakarą. Trumputis romanas drioksteli emociškai kaip griaustinis iš giedro dangaus ir labiau primena gerai parašytą apsakymą, nei romaną. Pirmoji romano dalis mus nukelia į 1949-ųjų rugpjūčio 11-13 dienas, kai netoli sienos su Egiptu vaizduojama izraeliečių armija, kuri „išplėšusi“ daug žemių į vakarus formuoja dabarties Izraelio teritoriją, kovodama net su vietos beduinas, vietos arabų klajoklių gentimis, dažniausiai beginkliais, ieškančiais dykumoje ir dykynėse vandens bei pavėsio. Dėmesio centre – karininkas vadas, kuris su pulku įsikuria smėlynuose, nes patruliuoja ir kontroliuoja šį sausumos ruožą. Vieną dieną pulkas aptinka beduinus prie vandens oazės su kupranugariais, juos be gailesčio neginkluotus iššaudo, tačiau į stovyklą parsiveda merginą, kuria nuprausia ir paverčia grupinio prievartavimo auka.

 

Siužeto pirmojoje dalyje ne kažin kiek. Politinių ir istorinių kontekstų taip pat nedaug: vos viena kita data, karininkų ketinimai, vietovardžiai, geografiniai orientyrai. Autorė nepolemizuoja, nefilosofuoja, o kaip literatė susitelkia tik į karininko veiksmų seką, kruopščiai ir nuožmiai kartodama dienos ritualus aprašinėja besikartojančius jo veiksmus. Tiesa, atrodo, nieko nevyksta, bet Adania Shibi stebuklingai sukuria netikėtą įtampą, eliminuodama merginos kankinės jausmus, karininko išankstinius vertinimus, todėl pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio primena Albero Camus Svetimo abejingumą ir šaltumą. Jaudina tai, kad karininkų vadui naktį į šlaunį įkando gyvis (tikėtina, kad voras) ir jis kovoja su fiziniu skausmu, kuris turi įtakos jo sprendimams. Ką iškrės karščio ir drebulio kamuojamas žmogus?  „Mūsų pareiga – užkirsti kelią jų gyvenimui čia, visiems laikams juos iš čia iškeldinti. Juk beduinai nieko nesodina, tik rauna, jų gyvuliai suėda menkiausią užeitą žalią kupstą, jie diena iš dienos naikina ir taip retus žalumos plotus. Tačiau mes padarysime viską, kas yra mūsų galioje, kad suteiktume šioms platybėms galimybę žydėti ir tapti tinkamoms gyventi, užuot palikę jas tokias, kokios yra dabar, – negyvenamas dykvietes (p. 34)“ – sako vadas.

 

Akivaizdu, jog daugelis imasi šios misijos iš idealizmo, įtikėjimo žmonėms neva privilegijuotai suteikta jėga kurti, nugriaunant tariamai matomą neteisingą pasaulį. Romantinis tėvynės statymo ir aukojimosi momentas gajus visur, kur kalba pasisuka apie karą, krašto gynybą, imperijos statybas, o pagrindinis pirmosios dalies veikėjas būtent ir įkūnija tokį pasišventusį idealistą. Kitą vertus, būtent humaniškumą ir užgožia idealai. Pagrobęs merginą, jis žeminančiai ją prie visų lyg gyvulį prausia vandeniu, galima sakyti, įsivaizduoja, kad gali iš demoninio pasaulio žmogų atversti į žmogiškąją, tačiau vadas nepajėgus laikytis humanizmo, todėl per išgertuves paskelbia leidžiantis paeiliui pagal karinius rango susitarimus prievartauti merginą. Prievartos žemę ir kultūrą paaštrina itin karštos dykumų dienos, vandenį ir kraują tuoj pat sugerianti žemė, o vienintelis, kuris jaučia merginos skausmą, pasaulio neteisybę yra benzinu nuo utėlių aplietas šuo, vienintelis sąžinės balsas, kurį vadas paspiria šalin. Šuo labai svarbi pasakojimo grandis, nes jis prieraišus, jis jautrus, be išankstinių sudėtingų įsitikinimų, simbolizuoja viską, kas žmogiška.

Adania Shibli

 

Įdomi pozicija yra pasakojime neanalizuoti merginos jausenų ir būsenų. Aukos emocijos pasakojime eliminuotos, ji tik karo grobis, paversta prievartos auka, kurią galiausiai vadas ir nužudo.  Mums nežinoma, kaip nuo įkandimo besigalynėjančiam karininkui baigėsi, todėl tikimės surasti atsakymus antrojoje romano dalyje, kurioje pasakojami tų pačių kraštų įvykiai po 25 metų, kai viena palestinietė, perskaičiusi spaudoje apie anų laikų įvykius, maniakiškai ima aiškintis, kas nutiko tai merginai. Menka detalė – mergina miršta tą dieną, kai ji gimė prieš 25 metus ir tas tapatinimasis tampa instinktyvia tiesos rekonstrukcijos būtinybe. Autorė suteikia pagaliau moteriai ištisą baimės juslių spektrą, kai ji pasiskolintu automobiliu ir nelegaliu dokumentu vyksta į izraeliečių zoną, išgyvendama visas baimes, įskaitant ir žibalo tvaiko svarbią detalę, daugmaž tą patį, ką išgyveno kita mergina prieš 25 metus. Atrodo, anuomet pasakojime nutildytas balsas pasakojime pagaliau sugrįžta per kitos moters patirtis.

 

Tiesos ieškotojos kelionėje daug mechaninių aprašymų, kurie atrodo hiperbolizuoti savo smulkiais judesiais, bet vienareikšmiškai keliantys įtampą, nes kiekvienas pasirinkimas veda pagrindinę veikėją prie akistatos su tikrove. Praėjo 25 metai, ji savo automobilyje skaito seną žemėlapį ir naują izraelietišką, kuriame pasaulis, kultūra perrašoma politinių invazinių jėgų, tad merginai nesunku paklysti tarp besikeičiančio nesaugaus pasaulio, kuriame iš esmės prapuola pamatinė žmogaus gyvenimo, jo kultūros ir vertybių prasmė. „Tada paimu kitą žemėlapį – aną, rodant šalį iki 1948-ųjų, tačiau, apimta siaubo, užverčiu: palestiniečių kaimai, kuriuos Izraelio išleistame žemėlapyje be ženklo prarijusi geltonio jūra, šiame žemėlapyje pažymėti visu savo gausumu – jų dešimčių dešimtys, jų pavadinimai kone šoka nuo popieriaus man tiesiai į veidą. Vėl įjungiu mašinos variklį ir tęsiu kelią link antro kelionės tikslo (p. 81).“ Pabaigoje veikėja blaškosi po beveik išmirusį kaimą, kurio net nėra tikrovės žemėlapyje, vadinasi, jis tik istorijos nuneštas faktas, kurio niekas nebeprisimins. „Izraeliečių žemėlapis rodo tik toli nuo kelio pabirusius taškus, žyminčius karo pratybų bazes ir šaudyklą (p. 101).“ Šitaip perrašoma istorija, šitaip kita kultūra tankais nugali kitą kultūrą ir nelieka nieko.

 

Autorė meistriška pasakotoja, kuri geba tirštai veikėjų veiksmų sekomis sukurti ne tik įtampą, bet ir nutylėtą veikėjų filosofiją. Kodėl toji mergina susiruošia iš Ramalos į tas žemes, kur anuomet nutiko tas kraupus įvykis, kuris tarp kitų kraupių įvykių tėra tik statistinis įvykis karo kontekste? Kuria psichofizinius ir pasąmoninius veikimo principus, nutapydama juos įspūdingai atsikartojančiomis per du pasakojimo laikus detalėmis (kupranugariai, skalijantis šuo, žibalo kvapas, smėlis...). Tik literatūra gali smelkti tokias aiškias prasmių ar net beprasmių struktūras, kurios už teksto šokiruoja: praėjo 25 metų ir tie, kurie sakė, kad nugalės ne tankas, o žmogus, lygiai po 25 metų, atėjus naujai kartai, atsuka tuos pačius šaunamuosius ginklus ir tęsia nežmonišką savo kovą; praėjo 25 metai, pasikeitė atmintis ir perbraižyti žemėlapiai, tačiau iš esmės karo blogis toliau diktuoja tą siaubingą prievartos ir neteisybės pasaulį, kuriame politika ir idealiai yra aukščiau už žmogų. Ar tikrai nugali žmogus, netgi jeigu jis sėdi tanko viduje ir deklaruoja meilę tėvynei, bet kitą akimirką be gailesčio suvaro kulką kitam į galvą? Knyga, po kurios reikia prisiminti, kad kvėpuoji, visiškai savo prasme išeinanti ir pakylanti virš karo beprasmybės.

 

Jūsų Maištinga Siela