Sveiki,
Žinote tą jausmą, kai
gauni bilietus į premjerą, bet beveik pamiršai arba neturėjai laiko padaryti
namų darbus, t. y. pasidomėti, kas per spektaklis ir kokie kontekstai? Būna gi
dvejopai: kokio velnio, o būna ir labai gerai... Su spektakliu „Ruletė“,
kurį režisavo su Lietuvos nacionalinės dramos teatro aktoriais Jo Strømgren,
nutiko taip, kad galvojau išeisiu po 10 minučių, nes kas per idiotizmas
pliurpti norvegų-švedų-estų-vokiečių naujakalbėmis? Vėliau persigalvojau, nes,
pasirodo, tų žodžių visai nereikia ir net prideda savotiško lėlių teatro
manieros: skamba kažkas skandinaviškai, bet tarptautiniai žodžiai išryškina
tai, kas iš tikrųjų sakoma, todėl daug ir nebereikia, nes iš vienos sąvokos
viskas aišku kas ir apie ką.
Apie ką spektaklis? Toli
gražu ne apie narkotikus, nors ir apie juos. XX amžiaus menamo 7-8 dešimtmečio
stilistika itin komiškai perteikta nenoro gyventi rutininio gyvenimo problemą. Psichodelinis
hipių ir Seksualinės revoliucijos era skandinaviškai atrodo suplaktas kaip koks
spalvingas bakara pudingas – kad ir kas tai būtų. Įprastus narkotikus keičia
itin stipriai veikiantis nugremžtas cementas, o sujauktas protas nebegali
sulipdyti tikrovės ir viską ima komiškai painioti. Atrodo, baisu, tačiau ar
tikrai? Tas psichodelinis variantas veikėjams atrodo kaip išsigelbėjimas nuo
įsiėdusių stereotipų ir socialinių vaidmenų, nuo kurių norisi bėgti į menamą
spalvingą barbės tikrovę. Pabaigoje pasirodę ateiviai (pasirodo, tie patys
veikėjai) davė džiazo. Ir nors kai kurie momentai asmeniškai rodėsi matyti
kine, pats spektaklis nepaliaujamai stebina išvystytu tempu ir dinamika, tiek
aktorių perėjimais ir persimainymais, tiek scenografija. Kai šiandien irgi
viskas taip nepastovu, atrodo, kad vienintelis dalykas yra arba užstrigti
ruletėje ir kentėti, arba pasiduoti jos pramogai ir patirti kitą beprotybės
perspektyvą. Daug epizodinių vietų, kur juokiausi. Pavyko!
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą