Spektaklis: "Ruletė" (režisierius Jo Strømgren) Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki,

 

Žinote tą jausmą, kai gauni bilietus į premjerą, bet beveik pamiršai arba neturėjai laiko padaryti namų darbus, t. y. pasidomėti, kas per spektaklis ir kokie kontekstai? Būna gi dvejopai: kokio velnio, o būna ir labai gerai... Su spektakliu „Ruletė“, kurį režisavo su Lietuvos nacionalinės dramos teatro aktoriais Jo Strømgren, nutiko taip, kad galvojau išeisiu po 10 minučių, nes kas per idiotizmas pliurpti norvegų-švedų-estų-vokiečių naujakalbėmis? Vėliau persigalvojau, nes, pasirodo, tų žodžių visai nereikia ir net prideda savotiško lėlių teatro manieros: skamba kažkas skandinaviškai, bet tarptautiniai žodžiai išryškina tai, kas iš tikrųjų sakoma, todėl daug ir nebereikia, nes iš vienos sąvokos viskas aišku kas ir apie ką.

 

Apie ką spektaklis? Toli gražu ne apie narkotikus, nors ir apie juos. XX amžiaus menamo 7-8 dešimtmečio stilistika itin komiškai perteikta nenoro gyventi rutininio gyvenimo problemą. Psichodelinis hipių ir Seksualinės revoliucijos era skandinaviškai atrodo suplaktas kaip koks spalvingas bakara pudingas – kad ir kas tai būtų. Įprastus narkotikus keičia itin stipriai veikiantis nugremžtas cementas, o sujauktas protas nebegali sulipdyti tikrovės ir viską ima komiškai painioti. Atrodo, baisu, tačiau ar tikrai? Tas psichodelinis variantas veikėjams atrodo kaip išsigelbėjimas nuo įsiėdusių stereotipų ir socialinių vaidmenų, nuo kurių norisi bėgti į menamą spalvingą barbės tikrovę. Pabaigoje pasirodę ateiviai (pasirodo, tie patys veikėjai) davė džiazo. Ir nors kai kurie momentai asmeniškai rodėsi matyti kine, pats spektaklis nepaliaujamai stebina išvystytu tempu ir dinamika, tiek aktorių perėjimais ir persimainymais, tiek scenografija. Kai šiandien irgi viskas taip nepastovu, atrodo, kad vienintelis dalykas yra arba užstrigti ruletėje ir kentėti, arba pasiduoti jos pramogai ir patirti kitą beprotybės perspektyvą. Daug epizodinių vietų, kur juokiausi. Pavyko!

 

Jūsų Maištinga Siela