Graikų mitai: Pigmalionas ir Galatėja, pasakojimo reikšmė. Pigmaliono efektas, pigmalionizmas, remiantis Ovidijaus "Metamorfozėmis"

 Pigmalionas skaptuoja Galatėją

Sveiki, mielieji!

 

Šįkart žvilgtelėkime į Ovidijaus „Metamorfozėse“ užfiksuotą Pigmaliono ir Galatėjos mitą ir jo reikšmę.

 

PIGMALIONO IR GALATĖJOS MITAS

 

Senovės Kipre, kur meilės deivė Afroditė buvo garbinama labiau nei bet kur kitur, gyveno talentingas skulptorius, vardu Pigmalionas. Jis buvo atsidavęs savo menui, tačiau širdyje nešiojo gilų nusivylimą moterų prigimtimi, matydamas jų tariamą lengvabūdiškumą ir trūkumus. Vengdamas tuščių socialinių ryšių ir aistrų, Pigmalionas pasirinko atsiskyrėlio kelią, tikėdamasis rasti ramybę vienatvėje, apsuptas tik savo kūrinių. Visą savo meilę ir meistriškumą jis nukreipė į negyvą medžiagą, tikėdamasis joje įamžinti tokį grožį, kokio niekada nesutiko tarp gyvųjų.

 

Vieną dieną, įkvėptas dieviškos nuojautos, skulptorius ėmėsi darbo su neįprastu užsidegimu. Jis pasirinko sniego baltumo dramblio kaulą, skaisčiausią ir brangiausią medžiagą, kokią tik galėjo gauti, ir pradėjo šalinti viską, kas nereikalinga. Diena po dienos, mėnuo po mėnesio, jo dildė ir kaltai švelniai glostė paviršių, kol iš beformio luito ėmė ryškėti moters figūra. Tai nebuvo tiesiog statula; tai buvo idealus moteriško grožio įsikūnijimas, kurio grakštumas ir dvasios ramybė pranoko viską, kas iki tol buvo sukurta mirtingųjų rankomis.

 

Baigęs darbą, Pigmalionas pats nustėro nuo savo kūrinio tobulumo. Statula buvo tokia gyva, jog atrodė, kad ji tuojau pat pajudės, prabils ar pradės kvėpuoti. Jos veide švietė tokia didinga ramybė ir subtilus švelnumas, kad skulptorius nebegalėjo atitraukti akių. Jis pavadino ją Galatėja ir pats nepastebėjo, kaip jo pagarbus žavėjimasis meno kūriniu peraugo į nevaldomą, karštą aistrą. Kiekvienas dramblio kaulo linkis jam atrodė šiltas ir tikras, o pats kūrėjas nebegalėjo suvokti, kad tai tėra negyvas akmuo, kurį jis pats suformavo.

 

Kasdien Pigmalionas lankė savo kūrinį, kalbino jį švelniais žodžiais ir lietė rankomis, tarsi tikėdamasis sulaukti atsako. Jis puošė statulą prabangiais audiniais, segė jai ant kaklo brangius vėrinius, dėjo ant pirštų žiedus ir įsegdavo į ausis skambančius auskarus. Vakarais jis klodavo jai minkštas pagalves ir guldydavo tarsi gyvą moterį, šnabždėdamas meilės prisipažinimus, o rytais su nerimu stebėdavo jos veidą, tikėdamasis pamatyti bent menkiausią gyvybės ženklą. Jo aistra tapo jo kalėjimu, nes jis įsimylėjo tai, kas negalėjo atsakyti į jo jausmus.

 

Atėjus didžiajai Afroditės šventei, Kipro miestas skendėjo džiaugsme ir aukojimo dūmuose. Pigmalionas, nešinas gausiomis dovanomis, nuėjo prie deivės altoriaus. Jis nedrįso garsiai melsti, kad jo statula taptų gyva, bijodamas įžeisti dievus savo įžūlumu. Vietoj to jis nusižemino ir tarė: „O deive, jei gali suteikti viską, meldžiu tave – suteik man žmoną, kuri būtų panaši į mano sukurtąją.“ Deivė Afroditė, girdėjusi jo tylią maldą ir mačiusi nuoširdų meilės atsidavimą, atsakė jam, pasiuntusi ženklą – aukštą, į dangų kylančią altoriaus liepsną.

 

Sutrikęs ir kupinas vilties, skulptorius skubėjo namo. Vos įžengęs į savo dirbtuves, jis pamatė tai, kas privertė jį sustingti. Jis priėjo prie savo numylėtinės, palinko ir švelniai pabučiavo statulos lūpas. Jo nustebimui, dramblio kaulas nebuvo šaltas. Jis pajuto neįtikėtiną šilumą, kuri sklido iš statulos odos. Jis vėl prisilietė prie jos rankos – dramblio kaulas tapo minkštas, paslankus ir gyvas. Jo akys, anksčiau stiklinės ir nejudrios, dabar virpėjo nuo besikaupiančios gyvybės, o skruostus nuspalvino švelnus rausvumas.

 

Galatėja lėtai atmerkė akis ir pažvelgė į savo kūrėją. Tai nebuvo šaltas žvilgsnis, o pilnas gyvybės ir pirmojo supratimo kupinas žvilgsnis. Ji pajuto pasaulį, garsus, šviesą ir patį Pigmalioną, kuris su ašaromis akyse dėkojo Afroditei už šį neįtikėtiną stebuklą. Akmuo tapo krauju, kaulas – kūnu, o skulptoriaus vienatvė baigėsi. Iš pjedestalo ji žengė į gyvenimą, tapdama nebe jo fantazija, o tikra moterimi, su kuria jis galėjo dalintis savo dienas.

Deivė Afroditė išgirsta Pigmaliono maldas

 

Netrukus jie susituokė, palaiminti pačios meilės deivės. Jų gyvenimas tapo darnos ir abipusio prieraišumo pavyzdžiu. Pigmalionas daugiau niekada nesijautė vienišas, o Galatėja, atėjusi į pasaulį per menininko viziją, tapo jam daugiau nei žmona – ji tapo jo gyvenimo įprasminimu. Jų sąjungoje gimė dukra, vardu Pafos, kurios vardu vėliau buvo pavadintas miestas, skirtas pačiai Afroditei, taip amžinai įamžinant šią stebuklingą meilės istoriją.

 

Taip menas ir dieviškoji malonė susijungė į vieną visumą, parodydami, kad nuoširdus troškimas ir atsidavimas gali įveikti net mirties ir medžiagos ribas. Pigmalionas, visą gyvenimą ieškojęs idealo, jį rado ne kituose, o sukūrė pats, tačiau tik tada, kai šis idealas įgavo gyvybę, jis suprato, kad tikra meilė įmanoma tik tarp dviejų gyvų, lygiaverčių sielų. Taip baigėsi skulptoriaus kelionė nuo šaltos vienatvės iki šiltos, kvėpuojančios realybės, palikdama istoriją apie tai, kaip žmogaus svajonė gali tapti pačiu gražiausiu tikrovės stebuklu.

 

MITO REIKŠMĖ IR RAŠYTINIAI ŠALTINIAI

 

Pigmaliono mitas, užfiksuotas romėnų poeto Ovidijaus jo epiniame veikale „Metamorfozės“ (apie 8 m. e. m.), tapo vienu iš Vakarų kultūros archetipų. Nors Ovidijus rėmėsi ankstesnėmis graikų tradicijomis (pirmosios užuominos apie Pigmalioną siekia III a. pr. m. e.), būtent jo kūrybiškas naratyvas suformavo kanoninę istoriją apie Kipro skulptorių, kuris įsimylėjo savo sukurtą statulą. Šis mitas per amžius keliavo per literatūrą, vizualiuosius menus ir filosofiją, adaptuodamasis prie besikeičiančių epochos vertybių – nuo Renesanso susižavėjimo grožio idealais iki romantizmo bandymų įkvėpti gyvybę į negyvą formą.

 

Mito reikšmė seksualumo kontekste yra itin gili ir dviprasmiška. Klasikinėje interpretacijoje tai dažnai matoma kaip vyriško ego triumfas: vyras pats sukuria sau „tobulą“ moterį, kuri neturi praeities, trūkumų ar savo valios, ir tampa jam visiškai paklusnia būtybe. Psichoanalitinėje perspektyvoje Pigmalionas dažnai vertinamas kaip narcisizmo apraiška – jis myli ne kitą asmenį, o savo paties kūrybos atspindį, projekciją, kuri leidžia išvengti realaus, nenuspėjamo santykio su tikra moterimi, turinčia savarankišką tapatybę.

 

Šiandieniniame mokslo pasaulyje Pigmaliono vardas dažniausiai minimas per „Pigmaliono efektą“, kurį XX a. septintajame dešimtmetyje išplėtojo psichologai Robertas Rozentalis ir Leonora Džeikobson. Tai socialinės psichologijos reiškinys, apibūdinantis, kaip aukšti (ar žemi) lūkesčiai, kuriuos vienas asmuo kelia kitam, tiesiogiai veikia to kito asmens rezultatus ir elgesį. Tai savotiška „pranašystė, kuri išsipildo pati“: jei tikime kito žmogaus gebėjimais, šis nesąmoningai pradeda elgtis taip, tarsi būtų kompetentingas, ir iš tikrųjų pasiekia geresnių rezultatų.

 

„Pigmalionizmas“ kaip terminas šiuolaikiniame kontekste dažniausiai vartojamas kritikuojant toksiškus santykių modelius, kai vienas partneris bando „perauklėti“, „patobulinti“ ar pagal savo norus suformuoti kitą. Tai ne tik psichologinis manipuliavimo įrankis, bet ir atspindys to, kaip visuomenė bando formuoti asmenybę pagal standartus. Toks elgesys aiškina, kodėl partnerystėse kyla konfliktų: kai žmogus nustoja matyti partnerį kaip lygiavertę, autonomišką asmenybę ir pradeda jį matyti kaip projektą, santykiai praranda autentiškumą ir tampa savanaudiška fantazija.

 

Mito adaptacijos per šimtmečius parodo, kaip stipriai keitėsi mūsų supratimas apie kūrėjo ir kūrinio santykį. Jei viduramžiais mitas buvo traktuojamas kaip dieviškos malonės pavyzdys, tai modernybėje, pavyzdžiui, Džordžo Bernardo Šo „Pigmalione“, akcentuojamas kūrinio maištas prieš kūrėją. Šiuolaikinė interpretacija jau reikalauja, kad „Galatėja“ atsibustų, suvoktų save ir atsisakytų „skulptoriaus“ nustatytų rėmų. Taip mitas tapo ne tik pasakojimu apie meną, bet ir feministinės kritikos įrankiu, atskleidžiančiu, kaip vyriškas žvilgsnis istoriškai siekė apriboti moters laisvę ir tapatybę.

 

Pigmaliono mitas paaiškina esminę žmogiškąją būseną – mūsų polinkį idealizuoti pasaulį ir norą kontroliuoti tai, ką mylime. Mokslas mums primena, kad šis efektas turi realią galią daryti įtaką tikrovei (kaip „Pigmaliono efekto“ atveju), tačiau etika įspėja, kad šia galia manipuliuojant žmonėmis, mes rizikuojame prarasti patį ryšį su tikru, gyvu ir laisvu kito žmogaus „aš“. Tai pasakojimas, kuris evoliucionavo nuo dieviško stebuklo iki perspėjimo apie tai, kaip pavojinga yra paversti realų žmogų savo susikurtu idealu.

 

Tikiuosi, kad buvo naudinga.

 

Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Saint "Ariadnė"

 

Jennifer Saint. „Ariadnė“ – Vilnius: Alma littera, 2023. – p. 396.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Netikėtas ankstyvojo šio pavasario mano skaitinys – britų rašytojos Jennifer Saint romanas Ariadnė (angl. Ariadne), kurį į lietuvių kalbą išvertė Egidijus Zaikauskas, o išleido Alma littera. Romano neplanavau skaityti, tačiau teko dėl tam tikrų priežasčių, bet galiausiai užvertęs knygą nesigailėjau šios skaitymo patirties. Pastaruoju metu stebiu didelį moterų rašytojų madą rašyti dėl vienos ir tos pačios priežasties, t. y. troškimas prisiimti kažin kokią istorinės prarastos tiesos ieškotojų vaidmenį ir rekonstruoti mituose bei istorijoje nutildytus moterų balsus. Pasaulis pastaruoju metu pakvaišęs dėl Antikos moterų, o lietuvių leidyklas imasi versti jų kūrinius. Štai kitos britų rašytojos Pat Baker lietuvių kalba pasirodę kūriniai Mergelių tyla (Baltos lankos, 2022), Trojos moterys (Baltos lankos, 2023) bei amerikiečių Madeline Miller Kirkė (Baltos lankos, 2023) ir kiek LGBTQ temomis susieta Achilo giesmė (Baltos lankos, 2021) tik ir liudija, jog moterys solidarizuojasi su Antikos personažėmis ir pasinaudodamos Homero, graikų mitų pasakojimais sukuria savas interpretacijas ir kiek feministines perspektyvas.

 

Pati Jennifer Saint taip pat laikosi šio diskurso ir jau per penkerius metus sukūrė ne tik Ariadnę, bet ir Elektra (Alma littera, 2023), Atlanta, Hera (tikriausiai laukia ir jų vertimai į lietuvių kalbą). Panašią tendenciją galima matyti ir tarp lietuvių moterų rašytojų, kurios taip pat žvelgia į moterų istorinius paveikslus ir pastaruoju metu solidarizuodamos kuria panašia inspiracija, pvz., Ilona Skujaitė Karo nuotaka (Alma littera, 2024), Sonata Dirsytė Išdidumo kalinė. Nesantuokinės Žygimanto Senojo dukros istorija (Alma littera, 2024), Dalia Staponkutė Vivat Regina! (Apostrofa, 2024) ir, atrodo, jog tai toli gražu ne pabaiga. Šios knygos paprastai būna labai populiarios arba bent jau vidutiniškai populiarios, kad leidyklos imtųsi jas leisti, tačiau jų meninė vertė ir kokybė toli gražu nėra vienodi.

 

Jennifer Saint Ariadnė pasakoja apie daug kam žinomą mitą apie Kretos Labirinte, kurį suprojektavo genijus Dedalas, kalinamą karaliaus Minojo ir Helijo dukters Pasifajos sūnų Minotaurą. Tais laikais Kreta buvo iškili dėl Minojo, Dzeuso ir Europos sūnaus, galybės, pastarasis buvo užkariavęs pačius Atėnus ir iš ten kasmet plukdydavosi jaunuolių, kuriuos suleisdavo į Minotauro labirintą, kad jis juos suėstų. Paprastai žinome šioje istorijoje didvyrį Tesėją, kuris padedamas Ariadnės, Minojo dukters, kuri įduoda jam siūlą, kad nepaklystų Labirinte, ir jo pergalę prieš pabaisą, tačiau romano autorė visgi susitelkia į Ariadnę ir jos jaunėlę sesę Fedrą. Romane pasakojama būtent šių seserų balsais. Abi stebi despoto tėvo viešpatavimą ir motinos depresiją dėl mylimo Minotauro baisumo, tačiau subrendusios, bet vis dar labai jaunos, jos palieka Kretą dėl sudrebinusių dviejų tragedijų: Dedalas su Ikaru pabėga iš Kretos, Minotaurą nužudo Egėjo sūnus Tesėjas, su pastaruoju pasprunka Ariadnė, o vėliau ir jaunėlė Fedra.

 

Jennifer Saint viską perteikia Ariadnės ir Fedros perspektyvomis, todėl romanas pavyko gana patetiškas. Akivaizdu, kad autorė neturėjo didelės išeities, tik pavaizduoti mituose vaizduojamas moteris kaip gudrias, įžvalgias ir kur kas labiau perprantančias vyrus, nei vyrai moteris. Tai šiek tiek keista, turint galvoje, kur ir kaip Ariadnė ir Fedra atsiduria, neturėdamos išsilavinimo (nors rašyti visgi mokėjo, tą liudija Fedros paliktas raštelis), augusios baisingojo ir nemylimo tėvo šešėlyje, jos stebuklingai išsisuka iš mirtingųjų vyrų sudarytų situacijų. Dar geriau – autorė projektuoja leitmotyvą, jeigu ne Ariadnės siūlas, tas Tesėjas tikriausiai būtų gavęs galą ir iš jo nebūtų jokio didvyrio. „Kai rytoj įžengsi į Labirintą, pririšk jo galą prie durų, vos jos užsivers tau už nugaros. Eidamas tvirtai laikyk siūlą, nes be jo niekada nerasi kelio atgal. Patikėk, antraip tikrai neįmanomą. Bus tamsu, taip tamsu, kad neįžiūrėsi nė savo nosies galiuko. Tavo vėzdą paliksiu prie durų, nes rytoj galėsi ten įeiti. Vidun tavęs nelydės nė vienas sargybinis, nė vienas kretietis nekels ten kojos, tad nėra pavojus, kad jį kas ras. Jei kas iš įkaitų spruks gilyn į Labirintą, ten ir mirs. Liepk jiems likti vietoje, leisti tau eiti pirmam. Eik tiesiai. Nesigręžiok (p. 99).“

 

Apskritai J. Saint kuria tartiufišką Tesėjo didvyrio asmenybės tipą, kuriam nesvetimas egoizmas, narciziškumas ir perdėtas savo žygių sureikšminimas ir pagražinimas. Pirmieji 100 puslapių žada lyg ir akivaizdžią Fedros, Ariadnės ir Tesėjo meilės trikampį, tačiau netrukus sužinome, kad Tesėjui labiausiai rūpi tik jo atėniečių ir aplinkinių polių pripažinimas, jis šoumenas, siekiantis nustebinti, apstulbinti ir, tiesą sakant, nelabai turi sąsajų su Antikos Tesėjo įvaizdžiu, kurių pasakojimuose nebuvo perteikta Tesėjo galima tamsioji pusė. Autorė instinktyviai, regis, naudojasi feministine schema – visi didvyriai vyrai, kurie Antikoje buvo šlovinami ir sulaukė dramaturgų, dainių dėmesio, yra niekšai, garbėtroškos ir despotai. Tokį galimą apibūdinti melagių melagį Tesėją ir Minoją.

 

Iš teigiamų vyrų personažų žmogiškiausias pasirodo vyndarystės ir ekstazės dievas Dionisas, kuriam rūpi žmonės, nes pats buvo atstumtas dievų, patyrė Heros prakeiksmą, jo motina buvo sudeginta Dzeusui pasirodžius tikruoju pavidalu. Savotiškas našlaitis jis klajojo po žemę, kol galiausiai sutinka Ariadnę. „Dievai tiek daug nepastebi, kai į žemę leidžiasi su žaibais ar šuoliuoja pasivertę kilniais žvėrimis. Man patinka pažinti šalį, pajusti skirtumus. Jei mane užrištomis akimis nuleistų į tuziną vietų žemėje, galėčiau pasakyti, kur esu, vien iš to, kaip vėjas glosto mano odą (p. 367).“ Romantizuotas ir sužmogintas Dioniso paveikslas su menadėmis iš esmės skiriasi nuo chaotiško ir laukinio dievo įvaizdžio, kokį galime paprastai matyti antikiniuose pasakojimuose, o nuo vyno apkvaitusios menadės tampa draskytojos ir kraujo aukotojos.

Jennifer Saint

 

Ariadnė kaip literatūros kūrinys nepaprastai enciklopedinis, priešingai nei M. Miller romanuose, čia nemažai autorė apjungia kitų mitinių pasakojimų, kurie sudaro nemenką dalį graikų mitologinį pasaulį. Čia sužinome ir apie Hado karalystę, ir apie Heraklį, ir apie Persėją, ir Dioniso gimimo istoriją, ir apie jūrų pabaisą Scilę, Kretos ir Minotauro pasakojimą, apie Atėnų šventyklas, pasirodo Medėja ir kt. Sakyčiau, romanas neblogas būdas pasitikrinti šiuos besijungiančius mitologinius fragmentus į vientisą pasaulį, kurį gana neblogai sukuria J. Saint.

 

Visgi romanas itin lengvai skaitomas, nes parašytas populiariosios literatūros stiliumi, neapsunkinant skaitytoją neaiškumais ar aliuzijomis. Rašytoja kruopščiai linkusi viską pažodžiui paaiškinti, atskleisti lyg rašytų vidurinės mokyklos gimnazistams, kur nuolat reikia priminti jau išmoktas Antikos mitologijos pamokas, akcentuoti moterų emocinius patyrimus, juos aiškinti. Toks stilius patetiškas, šiek tiek infantilus, nepaliekantis neaiškumų ar kokių nors interpretavimo galimybių. Tiesa, kai kurie stiliaus viražai skamba itin šiuolaikiškai ir, atrodo, iškrentantys iš vientiso stiliaus kontekstų (o gal tai dėl vertimo į lietuvių kalbą?), pvz. „Tuo metu vyną gurkšnojęs Kiniras, išgirdęs Tesėjo žodžius, net paspringo. Raudoni lašai ištiško ant jo drabužių ir virto ekstravagantiškomis violetinėmis dėmėmis (p. 56).“  Ekstravagantiškos dėmės gal Juozo Statkevičiaus naujojoje kolekcijoje ir bus, nežinau. Romane viskas ir taip akivaizdu: kas yra geri veikėjai, kas yra blogi. Norėjosi sakyti, kad moterys visais atžvilgiais yra aukos, tačiau autorė meta tūzą ir sukuria pikčiurnos raganos Medėjos paveikslą taip išbalansuodama vyrų – moterų kaip juodųjų ir baltųjų ringą, tačiau toji užguitų moterų situacija visame romane pernelyg akivaizdi.

 

Ariadnė palieka kaip romanas Antikos nuotykių įspūdį, kuriame galima patirti ir išgyventi tuos pačius pasakojimus iš kiek kitokios perspektyvos. Tokie pažirę populiarūs kūriniai tampa ir mados reikalu, ypač po #metoo skandalų, tas moterų autorių troškimas pasinaudoti istorinių moterų balsais tampa pamažu laikmečio literatūros tendencija, o tendencija šablonu ir literatūros schema. Matyt, šiuo laikmečiu mums to reikia ir leidyba smarkiai tuo naudojasi. Kokia Ariadnės atmetimo grėsmė? Visgi žiūrint į tą srautą sunku išskirti, kuo Jennifer Saint romanas yra unikalus ir originalus. Kūrinys skirtas populiarinti Antikos kultūrą dėka feminizmo, romanas kaip patetiškas nuotykis, atliekantis edukacinę ir pramoginę funkciją, tačiau tikriausiai ne daugiau. Menine teksto prasme jis nelabai skiriasi nuo kitų panašių romanų, todėl paskaitę vieną kitą panašų kūrinį, galima prarasti susidomėjimą šiomis istorijomis dėl dviejų priežasčių: veikėjai kuriami pagal vyro ir moters amžiną priešpriešą, todėl jų rekonstrukcija iš esmės negalima, tik pratęsiama toji pati kova per labai schematiškus veikėjų portretus, o antra – pats kūrinys irgi labai schematiškas, nuspėjamas, elementarus. Jeigu reiktų ieškoti tikrai įdomios literatūrinės mitų interpretacijos tiek pačia istorija, tiek pasakojimo forma, nė nemirkteldamas siūlyčiau novatorišką kanadiečių autorės Anne Carson Raudonos autobiografija (Rara, 2021).

 

Jūsų Maištinga Siela