Deivė Artemidė: kodėl Artemidė neleidžia išplaukti graikų laivams į Troją? Agamemnono puikybė ir dukters Ifigenijos aukos prasmė

 

Graikų mitologijoje pasakojimas apie Artemidės pyktį ir vėjų suvaldymą Aulidoje iš tiesų yra susijęs su graikų kariuomene, vadovaujama Agamemnono, pasirengusia plaukti į Trojos karą. Graikų laivynui susirinkus Aulidos uoste, deivė Artemidė užsitraukė rūsčiai ir visiškai nutraukė vėjus, o ši dramatiška istorija atskleidžia gilias dievų ir mirtingųjų konfliktų priežastis.

Pagrindinė Artemidės pykčio priežastis mitologijoje kyla iš kelių skirtingų versijų, tačiau žinomiausia iš jų teigia, kad pats vadas Agamemnonas paniekino deivę. Medžioklės metu sumedžiojęs ypatingą elnią, Agamemnonas pasigyrė, kad net pati Artemidė negalėtų jo geriau nušauti. Toks puikybės (hybris) protrūkis giliai įžeidė skaisčiąją medžioklės ir laukinės gamtos deivę, Apolono dievo seserį dvynę, todėl ji nusprendė nubausti visą graikų armiją, užtvenkdama juos uoste ir neleisdama laivams pajudėti į priekį.

 

Antra, alternatyvi mitinė versija nurodo gilesnę giminės prakeiksmo liniją – dievai reikalavo aukos už paties Agamemnono tėvo Atrėjo nusikaltimus arba tam, kad būtų išpirkta kariuomenės kaltė. Kai maisto atsargos Aulidoje ėmė sekti, o karių kantrybė trūkti, graikų vyriausiasis pranašas Kalchas pranešė siaubingą dievų valią: vėjai nepūs ir laivynas nepajudės tol, kol Agamemnonas nepaaukos savo vyriausiosios dukros Ifigenijos. Ifigenija graikų mitologijoje yra karaliaus Agamemnono ir karalienės Klitemnestros dukra, tapusi viena garsiausių ir tragiškiausių aukų antikiniuose pasakojimuose. Ji buvo klasta atviliota į Aulidos uostą, kur tėvas ją ruošėsi paaukoti deivei Artemidei, kad graikų laivynas gautų palankius vėjus kelionei į Trojos karą. Paskutinę akimirką deivė Artemidė pasigailėjo mergaitės, iškeitė ją į veršį ir perkėlė į Tauridę, kur Ifigenija tapo žyniaviete, o šis mitas paliko gilų pėdsaką literatūroje ir mene. Kitose versijose pasakojama, kad paaukojo.

Įdomu tai, kad Homero „Iliadoje“ nėra šios istorijos, ji papasakojama M. Miller šiuolaikiniame romane „Achilo giesmė“. Istorija apie Aulidos vėjus, išgelbėjimą pakeičiant mergaitę veršiu ar elniu bei išgabenimą į Tauridę yra pasakojama kituose senovės graikų epuose (pavyzdžiui, prarastajame epiniame cikle „Kiprija“) bei vėlesnėse dramose (kaip Euripido tragedijoje „Ifigenija Aulidoje“).

Agamemnonas atsidūrė nepakeliamoje moralinėje ir politinėje kryžkelėje tarp tėviškos meilės ir vado garbės. Viena vertus, jis buvo tėvas; kita vertus, jis vadovavo milžiniškai koalicijai, o graikų kariai jau reikalavo grįžti namo arba kaltino jį silpnumu. Pasidavęs didybės manijai, karinei šlovei ir kitų vadų (ypač Odisėjo) spaudimui, Agamemnonas nusiskundė savo ambicijoms ir priėmė negailestingą sprendimą paaukoti savo nuosavą vaiką. Tai tragiška, nes po Trojos karų grįžusį Agamemnoną nužudys jį žmona Klitemnestra už dukters paaukojimą ir tai bus kita pasakojimo dalis.

 

Maištinga Siela

Homeras: Homero gyvenimas, biografija, mitai ir faktai, epai "Iliada" ir "Odisėja"

 

Sveiki!
 
Homeras, dažnai tituluojamas literatūros „tėvu“, išlieka viena paslaptingiausių figūrų pasaulio kultūros istorijoje. Apie jo gyvenimą nėra jokių patikimų biografinių duomenų, todėl mokslininkai, tyrinėjantys antiką, iki šiol diskutuoja, ar Homeras buvo realus istorinis asmuo, ar tik kolektyvinis archajiškosios Graikijos dainių įvaizdis. Tradiciškai manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. Kr., tačiau tiksli gimimo vieta ir laikas išlieka spėliojimų sritimi; dažniausiai kaip galimos jo gimtinės minimos Jonijos regiono vietovės, pavyzdžiui, Chijo sala ar Smirna. Antikos šaltiniuose jis dažnai vaizduojamas kaip aklas dainius (aoidas), keliaujantis iš miesto į miestą ir savo giesmėmis džiuginantis klausytojus, tačiau šis paveikslas greičiausiai yra vėlesnė idealizuota literatūrinė konstrukcija.
 
„Homero klausimas“ – tai dešimtmečius trunkanti mokslinė diskusija, bandanti atsakyti, ar „Iliada“ ir „Odisėja“ yra vieno genijaus kūriniai, ar ilgą laiką per daugelį kartų susiformavę epai. Šiuolaikiniai tyrėjai, remdamiesi kalbine analize ir palyginamąja mitologija, pripažįsta, kad nors epų pagrindas yra gilios žodinės tradicijos klodai, „Iliada“ ir „Odisėja“ pasižymi itin vientisa struktūra, liudijančia apie vieną talentingą kūrėją (arba jų seriją), kuris sujungė sakmes į darnią meninę visumą. Nors egzistuoja teorijų, kad Homeras galėjo būti ir moteris, ar kad tai buvo keleto autorių pseudonimas, dauguma mokslininkų sutaria, kad „Homeras“ yra vardas, žymintis epochinę takoskyrą tarp žodinės ir rašytinės kultūros.
 
Istorikai yra vieningi dėl vieno: Homeras negyveno Atėnuose, nes Atėnų kaip galingo kultūrinio centro reikšmė išaugo gerokai vėliau, nei susiformavo pagrindinis epų branduolys. Homero pasakojimai atspindi senąją Graikijos diduomenės kultūrą, kurioje dominavo karinė etika ir herojinis idealas, todėl jo kūrybos šaknys glūdi Mažosios Azijos pakrantėse ir salose. Nors antikinėje tradicijoje buvo mėgstama susieti įvairius didžius kūrėjus su konkrečiais miestais dėl prestižo, nėra jokių archeologinių ar dokumentinių įrodymų, siejančių Homerą su Atėnų agora ar šiuo miestu apskritai.
 
„Iliada“ – tai monumentali epinė poema, susidedanti iš 24 giesmių, kurioje vaizduojamas vienas lemtingas Trojos karo dešimtųjų metų tarpsnis. Kūrinio centre – Achilo pyktis ir jo tragiškos pasekmės, išplečiančios pasakojimą iki egzistencinio karo beprasmybės ir žmogiškosios lemties apmąstymo. „Iliada“ yra parašyta hegzametru – specifiniu eiliuotu ritmu, kuris padėdavo dainiams įsiminti tūkstančius eilučių. Šis tekstas išliko iki mūsų dienų per nepertraukiamą pergamentų ir rankraščių kopijavimo tradiciją, prasidėjusią dar helenizmo laikotarpiu Aleksandrijos bibliotekose, kur buvo atliktas didžiulis darbas nustatant ir kanonizuojant Homero tekstus.
 
„Odisėja“, taip pat susidedanti iš 24 giesmių, yra tarsi „Iliados“ tęsinys, tačiau visiškai kitokio pobūdžio – tai nuotykių kupinas pasakojimas apie Odisėjo grįžimą namo į Itakę po dešimties metų trukusio Trojos karo ir dar dešimties metų klajonių. Ši poema koncentruojasi ne tik į karinius žygdarbius, bet į žmogaus intelektą, gudrumą ir atkaklumą susidūrus su antgamtinėmis jėgomis. Jei „Iliada“ atspindi karo dramatizmą, „Odisėja“ atveria horizontus į tolimus, egzotiškus kraštus ir vidinį žmogaus pasaulį, kartu pabrėžiant namų ir šeimos vertę, kuri tampa visų klajonių tikslu.
 
Didžiulė laiko distancija skiria Homero epų užrašymą nuo pačių įvykių, apie kuriuos pasakojama. Istorinis Trojos karas, jei jis iš tikrųjų vyko, datuojamas XIII a. pr. Kr., o Homero epai užrašyti maždaug po keturių šimtų ar penkių šimtų metų – VIII a. pr. Kr. pabaigoje. Per šį laikotarpį įvykiai buvo perteikiami žodžiu, keičiantis kartoms, todėl mitiniai pasakojimai apaugo fantastiniais elementais, dievų įsikišimu ir herojų idealizavimu. Tokiu būdu Homeras nefiksavo istorijos tiesiogine prasme, o sukūrė savotišką kultūrinę atminties erdvę, kurioje istoriniai atgarsiai susimaišė su tautosakos motyvais.

Senovės graikų epai „Iliada“ ir „Odisėja“ neturi vieno originalaus autoriaus rankraščio, nes šimtmečiais egzistavo kaip žodinė tradicija. Seniausi mus pasiekę teksto fragmentai yra III a. pr. Kr. papirusai, rasti Egipte, kurie patvirtina, jog jau tuo metu tekstai buvo stabilizuoti. Visą poemų tekstą šiandien skaitome dėka Bizantijos laikų rankraščių (kodeksų), kurių seniausi datuojami X a. po Kr. Nors tarp fragmentų ir vėlyvųjų rankraščių yra tam tikrų skirtumų, Homero tekstas išliko stebėtinai stabilus, nes buvo itin kruopščiai perrašinėjamas. Svarbų vaidmenį kanonizuojant tekstus atliko Aleksandrijos mokslininkai, kurie dar III–II a. pr. Kr. lygino įvairius variantus ir kūrė bendrą teksto versiją.

 
Epinės poemos buvo užrašytos tada, kai graikai perėmė finikiečių abėcėlę ir pritaikė ją savo kalbai, sukurdami pirmąjį fonetinį raštą. Šis technologinis šuolis leido pirmą kartą „įkalinti“ tūkstančius eilučių, kurios iki tol egzistavo tik dainių atmintyje ir buvo deklamuojamos iš atminties viešų švenčių metu. Manoma, kad tekstai buvo užrašyti ant papiruso ritinių, o vėliau per šimtmečius perrašinėjami į pergamentus, kas leido jiems išgyventi viduramžių griūtį ir pasiekti Renesanso epochą, kurioje tapo Europos literatūros kanono pagrindu.
 
Autorystės nustatymas yra sudėtingas procesas, kuriame derinama lingvistinė analizė, stiliaus tyrimai ir istorinė kontekstualizacija. Jau antikos laikais garsūs filologai, tokie kaip Aristarchas iš Samotrakės, lygino skirtingus tekstų variantus ir bandė atskirti vėlesnius priedus nuo „tikrojo“ Homero teksto. Šiais laikais, naudojant kompiuterinę tekstų analizę ir stiliometriją, mokslininkai bando nustatyti, ar autoriaus „balsas“ abiejose poemose yra identiškas; daugelis sutaria, kad nors „Iliada“ ir „Odisėja“ rodo vieną genijų, „Odisėja“ gali būti šiek tiek vėlesnio laikotarpio kūrinys, atspindintis besikeičiantį graikų pasaulėvaizdį.
 
Homero įtaka Vakarų kultūrai yra neįsivaizduojamo masto – jis ne tik suformavo antikinių graikų moralinę vertybių sistemą, vadinamą „arete“ (dorybe arba meistriškumu), bet ir tapo pavyzdžiu visiems vėlesniems epinės literatūros kūrėjams. Nuo Vergilijaus „Eneidos“ iki Džono Miltono „Prarastojo rojaus“ ar Džeimso Džoiso „Uliso“, Homero temos, archetipai ir pasakojimo technika yra nuolatinis dialogas su praeitimi. Jo kūryba tapo pagrindu Vakarų švietimo sistemoms, formuodama estetinį skonį ir filosofinį požiūrį į žmogaus vietą pasaulyje, dievų ir žmonių santykį bei gyvenimo laikinumą.
 
Taigi, Homeras yra simbolis, sujungiantis senovės dainių žodinę išmintį ir rašytinės kultūros aušrą. Nors mes niekada nesužinosime tikrojo „Homero“ vardo ar gyvenimo detalių, jo palikti tekstai yra ne tik literatūros šedevrai, bet ir pagrindinis raktas suprasti senovės graikų mentalitetą bei mūsų pačių kultūrines šaknis. Kiekviena karta iš naujo atranda Homerą, įžvelgdama jame tai karo baisumus, tai kelionės į save iššūkius, todėl jis lieka gyvas net ir po trijų tūkstantmečių.
 
Maištinga Siela

Paveikslas "Achilo pyktis", Mišelis Martinas Drolingas (Michel Martin Droling), 1810