Graikų mitologijoje pasakojimas apie Artemidės pyktį ir vėjų suvaldymą Aulidoje iš tiesų yra susijęs su graikų kariuomene, vadovaujama Agamemnono, pasirengusia plaukti į Trojos karą. Graikų laivynui susirinkus Aulidos uoste, deivė Artemidė užsitraukė rūsčiai ir visiškai nutraukė vėjus, o ši dramatiška istorija atskleidžia gilias dievų ir mirtingųjų konfliktų priežastis.
Pagrindinė Artemidės pykčio priežastis mitologijoje
kyla iš kelių skirtingų versijų, tačiau žinomiausia iš jų teigia, kad pats
vadas Agamemnonas paniekino deivę. Medžioklės metu sumedžiojęs ypatingą elnią,
Agamemnonas pasigyrė, kad net pati Artemidė negalėtų jo geriau nušauti. Toks
puikybės (hybris) protrūkis giliai įžeidė skaisčiąją medžioklės ir laukinės
gamtos deivę, Apolono dievo seserį dvynę, todėl ji nusprendė nubausti visą
graikų armiją, užtvenkdama juos uoste ir neleisdama laivams pajudėti į priekį.
Antra, alternatyvi mitinė versija nurodo gilesnę giminės prakeiksmo liniją – dievai reikalavo aukos už paties Agamemnono tėvo Atrėjo nusikaltimus arba tam, kad būtų išpirkta kariuomenės kaltė. Kai maisto atsargos Aulidoje ėmė sekti, o karių kantrybė trūkti, graikų vyriausiasis pranašas Kalchas pranešė siaubingą dievų valią: vėjai nepūs ir laivynas nepajudės tol, kol Agamemnonas nepaaukos savo vyriausiosios dukros Ifigenijos. Ifigenija graikų mitologijoje yra karaliaus Agamemnono ir karalienės Klitemnestros dukra, tapusi viena garsiausių ir tragiškiausių aukų antikiniuose pasakojimuose. Ji buvo klasta atviliota į Aulidos uostą, kur tėvas ją ruošėsi paaukoti deivei Artemidei, kad graikų laivynas gautų palankius vėjus kelionei į Trojos karą. Paskutinę akimirką deivė Artemidė pasigailėjo mergaitės, iškeitė ją į veršį ir perkėlė į Tauridę, kur Ifigenija tapo žyniaviete, o šis mitas paliko gilų pėdsaką literatūroje ir mene. Kitose versijose pasakojama, kad paaukojo.
Įdomu tai, kad Homero „Iliadoje“ nėra šios istorijos, ji papasakojama M. Miller šiuolaikiniame romane „Achilo giesmė“. Istorija apie Aulidos vėjus, išgelbėjimą pakeičiant mergaitę veršiu ar elniu bei išgabenimą į Tauridę yra pasakojama kituose senovės graikų epuose (pavyzdžiui, prarastajame epiniame cikle „Kiprija“) bei vėlesnėse dramose (kaip Euripido tragedijoje „Ifigenija Aulidoje“).
Agamemnonas atsidūrė nepakeliamoje moralinėje ir
politinėje kryžkelėje tarp tėviškos meilės ir vado garbės. Viena vertus, jis
buvo tėvas; kita vertus, jis vadovavo milžiniškai koalicijai, o graikų kariai
jau reikalavo grįžti namo arba kaltino jį silpnumu. Pasidavęs didybės manijai,
karinei šlovei ir kitų vadų (ypač Odisėjo) spaudimui, Agamemnonas nusiskundė
savo ambicijoms ir priėmė negailestingą sprendimą paaukoti savo nuosavą vaiką.
Maištinga Siela
