Deivė Artemidė: kodėl Artemidė neleidžia išplaukti graikų laivams į Troją? Agamemnono puikybė ir dukters Ifigenijos aukos prasmė

 

Graikų mitologijoje pasakojimas apie Artemidės pyktį ir vėjų suvaldymą Aulidoje iš tiesų yra susijęs su graikų kariuomene, vadovaujama Agamemnono, pasirengusia plaukti į Trojos karą. Graikų laivynui susirinkus Aulidos uoste, deivė Artemidė užsitraukė rūsčiai ir visiškai nutraukė vėjus, o ši dramatiška istorija atskleidžia gilias dievų ir mirtingųjų konfliktų priežastis.

Pagrindinė Artemidės pykčio priežastis mitologijoje kyla iš kelių skirtingų versijų, tačiau žinomiausia iš jų teigia, kad pats vadas Agamemnonas paniekino deivę. Medžioklės metu sumedžiojęs ypatingą elnią, Agamemnonas pasigyrė, kad net pati Artemidė negalėtų jo geriau nušauti. Toks puikybės (hybris) protrūkis giliai įžeidė skaisčiąją medžioklės ir laukinės gamtos deivę, Apolono dievo seserį dvynę, todėl ji nusprendė nubausti visą graikų armiją, užtvenkdama juos uoste ir neleisdama laivams pajudėti į priekį.

 

Antra, alternatyvi mitinė versija nurodo gilesnę giminės prakeiksmo liniją – dievai reikalavo aukos už paties Agamemnono tėvo Atrėjo nusikaltimus arba tam, kad būtų išpirkta kariuomenės kaltė. Kai maisto atsargos Aulidoje ėmė sekti, o karių kantrybė trūkti, graikų vyriausiasis pranašas Kalchas pranešė siaubingą dievų valią: vėjai nepūs ir laivynas nepajudės tol, kol Agamemnonas nepaaukos savo vyriausiosios dukros Ifigenijos. Ifigenija graikų mitologijoje yra karaliaus Agamemnono ir karalienės Klitemnestros dukra, tapusi viena garsiausių ir tragiškiausių aukų antikiniuose pasakojimuose. Ji buvo klasta atviliota į Aulidos uostą, kur tėvas ją ruošėsi paaukoti deivei Artemidei, kad graikų laivynas gautų palankius vėjus kelionei į Trojos karą. Paskutinę akimirką deivė Artemidė pasigailėjo mergaitės, iškeitė ją į veršį ir perkėlė į Tauridę, kur Ifigenija tapo žyniaviete, o šis mitas paliko gilų pėdsaką literatūroje ir mene. Kitose versijose pasakojama, kad paaukojo.

Įdomu tai, kad Homero „Iliadoje“ nėra šios istorijos, ji papasakojama M. Miller šiuolaikiniame romane „Achilo giesmė“. Istorija apie Aulidos vėjus, išgelbėjimą pakeičiant mergaitę veršiu ar elniu bei išgabenimą į Tauridę yra pasakojama kituose senovės graikų epuose (pavyzdžiui, prarastajame epiniame cikle „Kiprija“) bei vėlesnėse dramose (kaip Euripido tragedijoje „Ifigenija Aulidoje“).

Agamemnonas atsidūrė nepakeliamoje moralinėje ir politinėje kryžkelėje tarp tėviškos meilės ir vado garbės. Viena vertus, jis buvo tėvas; kita vertus, jis vadovavo milžiniškai koalicijai, o graikų kariai jau reikalavo grįžti namo arba kaltino jį silpnumu. Pasidavęs didybės manijai, karinei šlovei ir kitų vadų (ypač Odisėjo) spaudimui, Agamemnonas nusiskundė savo ambicijoms ir priėmė negailestingą sprendimą paaukoti savo nuosavą vaiką. Tai tragiška, nes po Trojos karų grįžusį Agamemnoną nužudys jį žmona Klitemnestra už dukters paaukojimą ir tai bus kita pasakojimo dalis.

 

Maištinga Siela

Knyga: Gabriela Cabezón Cámara "Činos Airon kelionės"

Gabriela Cabezon Camara. „Činos Airon kelionės“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 208.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Nes taip sutvarkytas pasaulis: visa, kas gyva, gyvena iš kažkieno kito mirties (p. 59).“

2020 metų Tarptautinis Booker Prize finalas lietuvių kalba buvo dosnus, nes išsivertėme visas finalines knygas, tarp kurių buvo ir argentiniečių rašytojos Gabriela Cabezon Camara (g. 1968) romanas Činos Airon kelionės (ispan. Las aventuras de la China Iron), kurią didžioji ispanų literatūros kritika pripažino kaip vieną geriausių ir puikiausių to metų, kai pasirodė kūrinys, knygų. Į lietuvių kalbą išvertė prityrusi vertėja Alma Naujokaitienė, kuri džiugina ambicingais ir gausiais ispanakalbių literatūros populiarinimais Lietuvoje.

Rašytoja savo epiniame romane remiasi tautiečio José Hernández parašytu eiliuotu ilgu eilėraščiu apie gaučą Martin Fierro, kuris pirmąkart publikuotas 1872 m. Martin Fierro argentiniečių literatūroje yra įsigalėjęs kaip keliaujantis dainius, literatūrinė ikona, mat, tuo metu gaučomis laikyti apsukrūs ir niekam nepaklusnūs raiteliai kaip pasipriešinimas britų kapitalistinei industrinei pramonei į Buenos Aires ir visą pietinę Pietų Amerikos dalį. Rašytoja G. C. Camara vaizduoja XIX amžiaus vidurio ir antrosios pusės Argentinos pampas ir tyrlaukius, čia į žmonių ir laukinių tikrovę ir sąmonę besiverčiantį žiaurų laukinį užkariautojų kapitalizmą, o dėmesio centre – Martin Fierro per kortų lošimą laimėtos žmonos, kuri save vadina Čina, o vėliau Džozefina, gyvenimas. Dar nepasibaigus žmonos paauglystės laikotarpiui, ji palieka savo vaikus ir prašapusį dainuojantį prasigėrusį vyrą ir, susiruošusi į indėnų teritoriją, ji sutinka pampomis vežimu klajojančią anglų moterį vardu Liza. Anglė ieško savo vyro Oskaro, tačiau kelionėje išmokina jauną merginą angliškai, papasakoja apie platųjį pasaulį ir taip su kiekviena diena Činai Iron atsiveria iki tol nepažintas ne tik pasaulis, bet ir aistringa kūniška (o gal ir dvasiška) meilė Lizai. Ji nusirėžia plaukus, tampa panaši į vyrą ir šioje ilgoje savęs pažinimo istorijoje ji transformuojasi...

Ispaniškai Fierro reiškia geležį, tačiau autorė „padovanojo“ anglišką pavardę Iron, taip atskirdama Činą nuo mačistinio pasaulio, suteikdama jai kitą tapatybę ir bandydama sugrąžinti nuslopintą moterišką balsą gaučų laikuose. Iš esmės knyga pilna pačių įvairiausių transformacijų, kurie apima Argentinos kūrimosi istoriją ir baigiasi pačios Činos Iron pasikeitimais. „... keliaudama vežimu nustebau sužinojusi, kad indėnai gali būti didvyriai, taip ir dabar likau be žado – atrodė kone stebuklas, kad gaučai gali būti tokie tvarkingi ir išsipustę, kažkodėl užmiršau, kad ir pati iš činos tapau lady, o iš lady – young gentlemant (p. 111).“ Keliaudama su šuneliu, Liza ir netikėtai prie jų prisijungusiu Rosarijumi, kuris tampa Rosa (moteriškas vardas), jiedu keliaudami su prijaukintais gyvuliais atsiduria pas žiaurųjį pulkininką Hortenzijų rančoje, kuri padalyta į paklusnius dirbančius indėnų kilmės gaučamas ir Campo Malo (blogąją rančos pusę), kurioje kankinami ir dresuojami darbininkai. Per kraują, žiaurumą ir retsykiais nereikalingą sadizmą pulkininko paveikslas atskleidžia anų laikų laukinę Argentinos nukariavimą ir vietos indėnų genčių pajungimą prie „civilizuotos“ Argentinos. Autorė gana kruopščiai aprašinėja sadistines keršto scenas, nesibodi vaizduoti klaikias nusigėrimo orgijas, apkvaitimą, todėl neretai atrodo, kad pasakojimo ritmas priklauso nuo besikeičiančių aplinkinių sąmonės būsenos.

Ne veltui užsiminiau apie romano tekstūrą, nes autorė itin poetiška, aistringa ir gyvybingai mistifikuoja, pasitelkdama vietos indėnų požiūrį į pasaulio tvarkos sąrangą, sugeba kurti ritmišką epišką pasakojimą, kuriame išryškėja Argentinos gamtos grožis su begalinėmis pampos lygomis, dykvietėmis ir galingomis upėmis. Gamtos gaivalas suartina Činos Airon ir Lizos kūniškas geismas: „Ji buvo mano šiaurė, o aš – įmagnetinta kompaso adata: visas mano kūnas tiesėsi link jos, visai sumažėjęs nuo spengiančio geismo. Šios jėgos veikiama aš pradėjau jausti, ir dabar manau, kad visada taip būna, kad pasaulį jauti per kitus, per savo ryšius su kitais (p.61).“ Romane išties nemažai lesbietiškos erotikos, kūniškumas – tai kelias pažinti ne tik pasaulį, bet ir išsivaduoti iš uzurpuoto vyro Martin Fierro gyvenimo, kuris buvo pilnas šiurkštumo, smurto, mačistinio valdingumo. Tam tikra prasme Camara kuria LGBT istoriją laukinėje Argentinoje, o gamta bei jos suteikiamas laisvės pojūtis tampa gydomuoju Činos Iron balzamu.

 Gabriela Cabezón Cámara

Kitą vertus autorė vien lesbietiškomis erotinėmis scenomis neapsiriboja. Lyčių skirtumai, mačistinis vyrų dominavimas ir moterų antraplaniškumas yra britiškos kultūros atvestis į šiuos kraštus. Kaip antipodą antrojoje romano dalyje mes regime moterų patekimą į vadinamąją Indėnų teritoriją, kurioje pasaulio suvokimas yra absoliučiai kitoks nei invazinių vakariečių. Indėnai pripažįsta ir trečiąją lytį, homoseksualumą tarp gentainių jie priima kaip dievų siųstą pagarbos ženklą, kai vyras savyje dvasios pagalba geba pažadinti moteriškąjį pradą, o moteris vyriškąją. „Mums nerūpi balsavimas, nes mes visi balsuojame ir vadais galime išsirinkti ir vyrus, ir moteris, ir dvigubas sielas (p. 202).“ Įdomu ir tai, kad Čina Iron aptinka savo girtuoklį vyrą Martin Fierro šioje indėnų gentyje tapusį moterimi, kuris užsiaugino kasas ir tapo savo buvusios versijos priešingybe. Taigi šioje istorijoje šeima ambivalentiškai transformuojasi ir nors literatūroje tai atrodo gana dirbtinis autorės sprendimas, tačiau žavi kūrėjos aistra tai perteikti iš indėnų kultūrinės perspektyvos. Beje, ne tik Pietų Amerikos indėnai, bet ir Šiaurės pripažino ne dvi žmogaus lytis. Romano pabaigos idilinis pasakojimo momentas absoliučiai paliudija juos esant aukštesnės dvasinės pakopos civilizacijos gyventojais už puritoniškus ir įvairios krikščioniškos moralės normų ir socialinių vaidmenų klišes įspraustus vakariečius.

Kaip minėjau, knygos pabaiga vaizduoja Činos Airon tobulo ir harmoningo pasaulio pasiekimą. Netikėtas happy end yra tai, kad su tuo pačiu ją skriaudusiu Martin Fierro jie, apsikeitę lyčių vaidmenimis, pradeda gyventi idilišką gyvenimą. Ji pasakoja apie upėmis keliaujančią indėnų gentį, kurioje kaip kokioje komunoje visi viskuo dalijasi, netgi lova. Tai tarsi viena organizacija, kurioje nebėra moralinio tabu, nebėra ir smerkimo, pavydo tarsi visa sunki geležis išsilydo į komuną (dabar gal kas pasakytų sektantinį būvį), kurioje vartojami psichotropiniai grybai, žolelės, kur pasiekiamas žmogaus sąmonės sąryšis su gamta. Tai primena hipių laikų ideologiją, tą seną gerą Yoko Onos ir Johno Lenon Imagine bei Vudstoko muzikos festivalio laikų nostalgiją. Skaitydamas galvojau, kiek visgi smerkimo yra tuose dalykuose iš vakariečių iki šių dienų, tačiau negi iš tikrųjų geriau gyventi be grybukų, o su tais visais šautuvais ir purvina rasistine prievarta, ant kurios stovi vakarų civilizacija? Jau geriau tas prarastas hipnotizuojantis ryšys, nei automatas rankoje (šių dienų realijos!).

Nors romanas iš esmės manęs pernelyg nesužavėjo, nes jaučiasi ryškus LGBT dirbtinis atsakas į Martin Fierro mačistinį literatūros ikoniškumą, man visgi tai labiau knyga kaip koks Pietų Amerikos moteriškai erotinis vesternas, nuvedantis į Pietų Amerikos indėnų egzotišką pasaulio pajautą, apie kurią žinau iš kitų šaltinių. Tai besikuriančios Argentinos istorija, kurios moteriška įtaka (neskaitant Evitos Peron) buvo ilgai slopinama ir neigiama. Manau, autorė turėjo intenciją ištaisyti šią neteisybę, tačiau kartu integravo ir savitą LGBTQ istoriją, nes akivaizdu, kad šiame kultūriniame invaziniame kare dar būtas integruotas ir lyčių karas. Taigi, vienu šūviu – du zuikiai.

Jūsų Maištinga Siela