Filmas: "Ilajus" / "Eli"

Sveiki,

Kasmet artėjant Helovinui pasiduodu tai visuotinei madai, kad reikia pažiūrėti bent kelis siaubo filmus – dėl nuotaikos, dėl šventės, dėl, žinoma, pramogos. Ir pirmasis iš šios serijos filmas papuolė būtent Netflix platinamas gaminys „Ilajus“ (angl. Eli) (2018), kuriame pasakojama keisto berniuko alerginė reakcija dėl aplinkos oro, todėl tėvai jį atveža į reabilitacijos kliniką, kuriame filtruojamas vanduo, oras laikosi sandariai uždarytas. Berniuką apninka naktiniai klinikos košmarai, o ir prižiūrėtojos bei gydytojos labiau primena kvaištelėjusias sadistines seseles nei krikštamotes fėjas, kurios kišenėje nešiojasi burtų lazdelę arba bent saldainį vaikui apraminti...

Prisipažinsiu, kad pusantros valandos filmas tapo tam tikra miego mankšta, nes buvau prisnūdęs keletą kartų ir kaskart prabudęs suprasdavau, kad nieko esmingo nepraradau, istorija daugiau ar mažiau nuspėjama. Žinoma, dėl finalinės reikšmės, visų tų vaiduoklių ir šėtoniškojo pasaulio mististinių vaizdinių atrodo viskas įtikinama, kiek leidžia siaubo filmo žanro rėmai, bet visas tas „ėjimas“ prie berniuko tapatybės atskleidimo ir demoniškojo pasaulio atrodo toks užvilkintas, neoriginalus ir sterilus kaip tos vaizduojamosios ligoninės sienos. Visų prima neįtikina tėvų elgesys, nors jį bando pagrįsti perdėtu išgąsčiu, kad reikia žūtbūt gelbėti vaikui gyvybę, nors čia pat vienas iš tėvų pasiryžęs vaiką nudaigoti – atseit labai jau netikėtas siužetinis vingis, tačiau labai jau abejotinas... Neįtikino ir motinos aklumas ir tas kanoninis, šabloniškas perteikimas, kad viskas čia siaubingai paslaptinga, visi turi kėslų ir pabaiga būtinai išaiškės, o berniukas stebuklingai pasveiks, nes viskas tėra tik vienas didžiulis sąmokslas...

Velnias, ta filmo artikuliacija tokia nuvalkiota, neįdomi ir visur matyta, kad tiesiog supranti, jog žiūri absoliučiai abejotinos vertės siaubo filmą, bet vis tiek žiūri, nes kaip gi kitaip šeimai pasakysi, kad jis neįdomus ir nutrauksi tą jų spoksojimą į nieką. Gerai, pripažinkime, kad filmo scenarijus turėjo mintį, turėjo tam tikrą ir potekstę, tačiau visa režisūrinė realizacija klišių durtinys, todėl filmas subliūkšta kaip mielių pyragas. Visgi filmas, mano supratimu, tikrai nieko gero...

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arizonos svajonė" / "Arizona Dream"

Sveiki, skaitytojai,

Emir Kusturica – režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos svajonė“ (angl. Arizona Dream) (1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997). Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris, kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai yra mažiau.

Johny Depp ir Faye Dunaway sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje, kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai, kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.

Nors ir čia man J. Depp atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.

Filmas atmosferinis, pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kraujo ryšiai" / "Blood Ties"

Sveiki, kino mėgėjai,

Vos tik pasirodė kino filmas „Kraujo ryšiai“ (angl. Blood Ties) (2013), suskubau greitai pamatyti, nes labai jau viliojo įspūdingai gerų ir taip gerai žinomų aktorių gausa – Mila Kunis, Clive Owen, Marion Cotillard ir kt. Ne tik holivudinio sukirpimo aktoriai įsigilino į savo naujus amplua, tačiau pats filmas „Kraujo ryšiai“ pasirodė pernelyg sausokas ir ganėtinai užtęstas.

Jau nuo pat pradžių darosi aiški pagrindinė filmo idėja, kuri praktiškai nekinta iki pat filmo pabaigos – broliškos kaltės atpirkimo istorija, kurios siužetas aplipdytas sodriomis kriminalinėmis viena su kita susipynusiomis istorijomis. Vienos šeimos istorija, kurioje meilė, išdavystė, meilė išdavystė, smurtas ir niūraus pasaulio vaizdinys, kuris dar nutapytas 7-8 dešimtmečių spalvomis pasirodė itin šalta, nors ir įtikinama. Filmą galima pagirti nebent dėl gerų kino aktorių, tačiau pats filmas manęs nepajėgė sužavėti, sugraudinti ar kaip nors kitaip paveikti – viskas išliko pernelyg šalta, nepajutau nei broliško pasiaukojimo, nei dar kažko, nors esama ir gražių niuansų, kaip tris kartus pabelsti į medį, sugniuždytų moterų gyvenimas – ypatinga žaviai atrodė Zoe Saldana.

„Kraujo ryšius“ vertinčiau kaip gana vidutinį filmą – tą pastebi ir kino kritikai. Prancūzų režisieriui Guillaume Canet, kuris sukūrė tokius filmų hitus kaip „Paplūdimys“ (2000), „Vidokas“ (2001) ir kt. tai nebuvo pats geriausias darbas, nors siužetas ir turėjo parako, tačiau jo nepavyko taip suvaldyti, kad išlaikytų mano dėmesį nuo A iki Z. Mano nuomone, yra kur kas vertesnių filmų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvarymas" / "The Conjuring"

Sveiki, kino mylėtojai,

Netrukus į Lietuvos kino teatrus atžygiuos siaubo juosta „Išvarymas“ (The Conjuring) (2013), kuri dar, reklamiškai priduriant, pristatoma kaip „Pjūklo“ ir „Tūnąs tamsoje“ naujausias kūrėjų darbas. Pasirodo, kad kūrėjai nori kilstelėti kartelę aukščiau ir pranokti savo galimybes, nes daugelių anotacijų reprezentuoja šį filmą kaip patį baisiausią filmą, pasirodžiusį šiais metais. Palaukit, bet ar ne šitaip buvo kalbama metų pradžioje, kai pasirodė „Piktieji numirėliai“, o vėliau teko spjaudytis krauju, nesuprantant iš kur tokios apgaulingos anotacijos?

Aišku, „Išvarymo“ anotacijos šiek tiek perdėtos, nes pažiūrėjus filmą lieka toks jausmas, jog paskutiniuoju metu filmų pristatymai būna daug įspūdingesni nei patys filmai. „Išvarymą“ tikrai negalima pavadinti pačiu pačiausiu filmu, nors žvelgiant į filmo vidų ir tai, ką jaučiau seanso metu, galiu drąsiai teigti, kad filmas tikrai vienas geresnių šių metų komercinių siaubo kūrinių. „Išvarymas“ grįžta į klasikinio siaubo filmo ištakas ir pasakoja ne apie savo ranką benzininiu pjūklu besipjaustančius personažus, kur kraujas sumaišytas su aliejais trykšta geizeriais, bet prisimena apsėdimus ir vaiduoklius. Bravo! Filmo kūrėjai pataikė ant smagios temos, kurią tikrai ganėtinai sėkmingai išvystė, nes scenarijus nebepasirodė iš serijos: „žiūrėjau siaubo filmus visą naktį, o paryčiais parašiau savo scenarijų“. Šįkart scenarijaus fronte pasistengta, o ir į filmą įnešta daugiau paslapties, šiurpesnių detalių, bet kartu nepasakysi, kad filmas kažkuo novatoriškai ypatingas, perspjaunantis ar perlipantis įprastinio siaubo filmo rėmus, kaip prieš penketą ar daugiau metų tai padarė „Paranormalus aktyvumas“, o po to su savo tęsiniais, švelniai tariant, nusivažiavo nuo atrakcionų.

Manau, kad „Išvarymo“ sėkmė nebus nepastebėta ir jau dabar sklinda kalbos apie filmo kūrimo tęsinį, tik mes juk žinome, kaip tie tęsiniai užsitęsia – iki 6-7 dalių, kol galiausiai paskutinė dalis sulaukia visiško kracho ir išsekimo, prisimenant tą patį „Pjūklą“, „Saulėlydžio“, „Absoliutaus blogio“ litanijas. Grįžtant prie „Išvarymo“, galiu pasakyti, jeigu jūs neabejingi klasikinio „Egzorcisto“ dalims ir versijoms, manau, kad ši juosta sugrąžina ant pakylos apsėdimo baimę ir laikinai paspiria į šalį vampyrus, zombius ir kitus jau gerokai įgrisusius padarus. Iš tikrųjų patiko, virptelėjau, kai kada net aikčiojau, buvo vietomis to siaubelio, bet filmu šedevru toli gražu nepavadinčiau, o kūrėjus tiesiog maldauju apsiriboti pirma ir nesugadinta dalimi.

Pagrindinius vaidmenis filme sukuria mano mėgstamas Patrick Wilsonas, kurį galėjote išvysti „Tūnąs tamsoje“ ir tuoj išvysite šio filmo tęsinyje. Vera Farmiga sukuria jam neblogą aiškiaregės kompaniją, tačiau filmas visgi orientuojasi ne į aktorius, o į siaubą, kurio, mano akimis, buvo ir pavyko sukurti neblogą atmosferą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Lietuviškas anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būti Flynu" / "Being Flynn"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Būti Flynu“ (Being Flynn) (2012 m.). Taigi legendinis Robert De Niro sugrįžta į kino ekranus su nauja drama apie rašytoją. Žinot, turiu silpnybę kino filmams apie rašytojus, manau, tą jau minėjau, kai komentavau filmą „Adaptacija“. Iš tikrųjų šios dramos neketinau žiūrėti, bet kažkaip maišėsi po ranka ir dėl šventos ramybės pažiūrėjau. Sunku pasakyti kažką normalaus, kai filmas nėra kažkuo įspūdingas, bet nėra ir totalus mėšlas, tada jaučiuosi lyg mykiantis stuobrys, kuris ir smerkia, ir pateisina juostą, o po to galutinai susipainioja vertinimuose...

Šiaip pažiūrėjus filmą, man labiausiai patiko Robert de Niro – na, kaip galėjo būti kitaip? Jo personažas buvo įdomiausias, charazmatiškiausias, bet gal likimiškai ne toks sudėtingas, koks atiteko jaunam aktoriui Paul Dano. Šis gal ir neblogai vaidinantis vyrukas, bet, na, pripažinkim, kažko trūko jame, jo personaže – sužeistas ir kartu stipriai kimbantis į gyvenimą, vos netampa potencialiu narkomanu, kamuoja kūrybinė krizė... Kažkur jau lyg ir matyta. Kodėl menininkus visada vaizduoja kaip sudėtingus laisvamanius galą su galu suduriančius žmones? Na, taip, su menu toli nenukeliausi nei Lietuvoje, nei Amerikoje. Ir iš tikrųjų, koks tada būtų menas, jei kūrėjus nekamuotų kūrybinės krizės bei socialiniai nepritekliai? Kokie filmai būtų apie juos? Be visko, patiko prabėgomis nuolat švystelėjusi Julianne Moore, kuri kaip visada buvo savame kalibre, bet visgi pagalvoju, ką ji čia veikia ir kodėl gaišta filmuodamasi antraeiliuose planuose, kai tuo tarpu galėtų filmuotis „Oskarui“? Vaidmenų stygius? Hummm...

Šiaip filmas iš bendro kino industrinio konteksto, sakyčiau, neypatingas, gan vidutiniškas, vidutiniškas siužetas, režisūra neišskirtinė, bet ir netragiška. Ką aš žinau, gal ir nieko pažiūrėjimui vien dėl dviejų gerų aktorių. Bet ar to užtenka, kad būčiau pasisotinęs? Nebemanau.

Įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com