Sveiki, skaitytojai,
Emir Kusturica –
režisierius savo darbais nustebinęs ne vieną kino gurmaną. Jo vienas žymiausių
darbų su amerikiečių aktoriais yra „Arizonos
svajonė“ (angl. Arizona Dream)
(1993). Tai jau trečiasis filmas, kurį tenka matyti ir galiu pasakyti, kad jis
kiek skiriasi nuo „Pogrindžio“ (1995), „Katytė juoda, o katinas baltas“ (1997).
Visų pirma, ryškiausia ypatybė – savitas Emiro pasaulėvaizdžio kūrimas, kuris,
kaip visada, karnavališkai balansuoja tarp tragizmo ir humoro. Lyginant su
šviežesniais darbais, „Arizonos svajonė“ filme to karnavalinio chaoso tikrai
yra mažiau.
Johny Depp ir Faye Dunaway
sukuria pagrindinius vaidmenis kiek keistoje istorijoje apie sąlyginę meilę ir
jausmus. Jaunuolis „įsimyli“ kone perpus vyresnę motiną ir apsistoja Arizonoje,
kur jos gyvena, kur pasineria į keistus ir pavojingus psichologinius
išbandymus, šuoliuodamas nuo motinos prie dukrelės. Tarp keistų, kontrastais
dėliojamų scenų, kurios išryškina vidinius veikėjų prieštaravimus. Kuriama į šiek
tiek į sapną panaši veikėjų logika, apipinta infantiliais ir spontaniškais
poelgiais, kurie iš esmės primena šiek tiek teatrą, bet nepasakytum, kad viskas
negyva ir sintetiška. Priešingai – tai Emiro kuriamo pasaulio prieskoniai,
kurie turi savitos kibirkšties, svajonių ir sukuria neįmanomo pasaulio versiją.
Nors ir čia man J. Depp
atrodo negyvas, beskonis, numiręs ir apskritai šaltas ir nevykęs aktorius. Labai
paprasta palyginti – šalia veteranė F. Dunaway, kurianti irgi sąlygišką
charakterį, atrodo pilna gyvybės, juslingumo, kibirkščiuojanti ir ją išties
įdomu stebėti. Netgi Vincent Gallo atrodo visa galva aukščiau Deppo.
Filmas atmosferinis,
pilnas režisieriaus sukurtų simbolių, kuriuos kiekvienas žiūrovas interpretuos
savaip, brėždamas šio filmo prasmines ribas. Man tai filmas apie neišsipildančias
svajones, kurios nuvilia, atima ir palieka žaizdas.
Mano
įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą