Filmas: "Krikštatėvis" / "The Godfather"

Sveiki, visi,

Ką gi, pažiūrėjau dar vieną vadinamą kino šedevrą, tik vargu ar šis filmas man pasirodė toks šventas šedevras – tai Francis Ford Coppola „Krikštatėvis“ (angl. The Godfather) (1972). Tai pirmoji „Krikštatėvio“ trilogijos dalis ir ji laikoma pačia geriausia dalimi, nors ir tęsiniai įvertinti labai aukštai ir tiesiog... Seniai svajojau pasidaryti „Krikštatėvio“ dieną, atsisėsti ramiai ir pažiūrėti per dieną visas dalis, bet dabar susvyravau, ar apskritai noriu pažiūrėti kitas dalis. Tuoj paaiškinsiu kodėl. 

Žinoma, tai skonio reikalas. Žinoma, kad pripažįstu šį filmą esant gerą, ypatingą kažkam ir apskritai pripažįstu režisieriaus įtaką kino industrijai, bet filmą sužiūrėjau gana sausai, tai mano ir vertinimas gana dvejopas. Visų pirma man filmas pasirodė pernelyg ištęstas, aišku, yra toje scenų ir įvykių neskubėjime savito žavesio, rafinuotumo, tačiau kartais norėjosi tuos įvykius paspartinti. Žinoma, labiausiai mane nustebino du dalykai. Visų pirma pati medžiaga, maniau, bus iš serijos „šaudau ir gaudau“, juk apie mafijos pasaulį kalbėti rimtai ir rafinuotai sunku, nebent tai būtų koks Q. Tarantino. Nors ko čia stebėtis, kai filmas laikomas šedevru? Aiškiai istorijoje deklaruojamos šeimos vertybės, ypač pagarba. Filmas apie vyrų pasaulį ir jų reikalus, nebūtinai legalius, atšliejusius nuo įstatymų, bet būtinai garbingus. Tai kartu savotiška šeimos saga, savo valdžios sūnui perdavimo istorija ir ji įtikina nuo A iki Z. Kitas dalykas – stulbinama Marlon Brando vaidyba, įvertinta „Oskaro“ statulėle, kurios, kaip žinia, aktorius atsisakė... Atradimas buvo ir aktorius Al Pacino, suvaidinęs Krikštatėvio sūnų ir vėliau pats perėmęs jo pareigas. Iš blankaus vaikinuko jis tiesiog akyse pamažu tapo tikra tėvo kopija ir staiga pasidarė ne tiek Krikštatėvio personažas, o būtent italų mafijos imperiją paveldėsiančio įpėdinio virsmas...

Nepaisant rafinuotumo, atidumo, puikių dviejų aktorių vaidybos ir geros režisūros, man pristigo susidomėjimo pačia tema, jos aktualumas man pačiam ir apskritai vengiu filmų apie mafiją, bet pažiūriu tuos, kuriuos jau būtina pamatyti tikram kinomanui ir „Krikštatėvis“ buvo kaip tik tas filmas. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb: 9.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mizerė" / "Misery"

Sveiki,

Man iš tikrųjų nuskilo, kai pasirinkau pažiūrėti S. King‘o romano ekranizacija „Mizerė“ (angl. Misery) (1990). Na, su S. Kingo romanų ekranizacijų yra labai gerų, o svarbiausia – jų yra labai daug, kaip ir pačių rašytojų romanų. „Mizerė“ tikriausiai yra vienas geriausių ekranizacijų, kurį galėtume statyti gretai „Švytėjimo“, senąją „Kerė“ versiją ir pan.

Tikriausiai šis filmas būtų taip ir pralydęs pro mano akis, jei ne aktorės Kathy Bates pavardė, kuri šiame filme atliko pagrindinį vaidmenį ir už jį pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, tuo pačiu ir visų kino aktorių svajonę – Oskaro statulėlę. 

Kodėl verta žiūrėti „Mizerę“? Vien dėl to, kad tai senas geras filmas! Šiuo metu užtikti šiuolaikinį gerą trilerį su bauginančia atmosfera yra tikra retenybė, tad neretai mes pamirštame, kad yra puikių senų filmų. „Mizerė“, sakyčiau, pasižymi visais puikiais įtempto siaubo filmo elementais, kurie neatrodo nusenę, nors ir išrasti gana seniai. Atmosfera – tai vienas iš pagrindinių filmo elementų, prikausto dėmesį išskirtiniai personažų charakteriai – šlovė Steponui Kingui! K. Bates atlieka itin keistos psichikos moterėlę, kuri ir stebinančiai maloni, ir tiesiog akyse pratrūkstanti siaubūnė. Puikus aktorinis pavyzdys tiek iš jos, tiek iš aktoriaus James Cean. Puikus psichologinis siužetas panardina į kažkokį sunkiai paaiškinamą būseną, kurios itin pasigendu šiuolaikiniuose naujausiuose trileriuose su siaubo elementais.

„Mizerė“, manau, patiks visiems, ir išrankiems kino žiūrovams, ir tiems, kurie tiesiog į kiną žiūri kaip į pramogą. Kraujo šiame filme nėra itin daug, bet tai, kas vyksta, išties prikausto dėmesį ir išlaiko jį iki pat filmo pabaigos. Neprailgo, net nekilo mintis dirsčioti į laikrodį, kada čia pasibaigs šita kankynė. Šita kankynė tapo itin maloni. Aišku, puikus siužetas, charakteriai, atmosfera ir tie dalykai, kurie man labai patiko – pagrindinis personažas yra rašytojas, jo kova su priverstine kūryba ir noru įtikti sau, bet galiausiai laimi rašymas sau kaip terapija.

Filmas, turintis meninę  ir išliekamąją vertę. Man labai patiko.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kraujo ryšiai" / "Blood Ties"

Sveiki, kino mėgėjai,

Vos tik pasirodė kino filmas „Kraujo ryšiai“ (angl. Blood Ties) (2013), suskubau greitai pamatyti, nes labai jau viliojo įspūdingai gerų ir taip gerai žinomų aktorių gausa – Mila Kunis, Clive Owen, Marion Cotillard ir kt. Ne tik holivudinio sukirpimo aktoriai įsigilino į savo naujus amplua, tačiau pats filmas „Kraujo ryšiai“ pasirodė pernelyg sausokas ir ganėtinai užtęstas.

Jau nuo pat pradžių darosi aiški pagrindinė filmo idėja, kuri praktiškai nekinta iki pat filmo pabaigos – broliškos kaltės atpirkimo istorija, kurios siužetas aplipdytas sodriomis kriminalinėmis viena su kita susipynusiomis istorijomis. Vienos šeimos istorija, kurioje meilė, išdavystė, meilė išdavystė, smurtas ir niūraus pasaulio vaizdinys, kuris dar nutapytas 7-8 dešimtmečių spalvomis pasirodė itin šalta, nors ir įtikinama. Filmą galima pagirti nebent dėl gerų kino aktorių, tačiau pats filmas manęs nepajėgė sužavėti, sugraudinti ar kaip nors kitaip paveikti – viskas išliko pernelyg šalta, nepajutau nei broliško pasiaukojimo, nei dar kažko, nors esama ir gražių niuansų, kaip tris kartus pabelsti į medį, sugniuždytų moterų gyvenimas – ypatinga žaviai atrodė Zoe Saldana.

„Kraujo ryšius“ vertinčiau kaip gana vidutinį filmą – tą pastebi ir kino kritikai. Prancūzų režisieriui Guillaume Canet, kuris sukūrė tokius filmų hitus kaip „Paplūdimys“ (2000), „Vidokas“ (2001) ir kt. tai nebuvo pats geriausias darbas, nors siužetas ir turėjo parako, tačiau jo nepavyko taip suvaldyti, kad išlaikytų mano dėmesį nuo A iki Z. Mano nuomone, yra kur kas vertesnių filmų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsiskyrimas vardan išlikimo" / "Atsiskyrimas" / "Detachment"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Atsiskyrimas“ arba kaip kiti jau įprato versti „Atsiskyrimas vardan išlikimo“ (Detachment) (2011 m.). Tai vienas šviežiausių aktoriaus Andre Brody darbų, kuris labai gerai įvertintas įvairiuose festivaliuose, paliko ir vis dar palieka nemenką įspūdį Lietuvos rinkos žmonėms. Suskubau neatsilikti nuo žiūrovų ir, vos tik pasitaikius galimybei, pažiūrėti pačiam šį filmą. Šiek tiek suglumau, kad siužetas lyg jau ir matytas, gal net šiek tiek opiai nuvalkiotas – sunkus ir įtemptas darbas mokykloje, problematiški mokytojų ir mokinių santykiai. Tai pasakojimas apie nuolat po mokyklas keliaujantį mokytoją, kuris pavaduoja susirgusius ir šiaip atostogų išėjusius anglistus, priedu dar rutuliojasi jo asmeninis gyvenimas – vaikystės trauma, mirštantis tėvas bei į namus parvesta ir priglausta paauglė – gatvės kekšytė... Turime nepaprastai sodrų, liūdną ir melancholišką puokštę, todėl visai natūralu, kad žiūrovas yra spaudžiamas emocionaliai ir bejėgis prieš gyvenimo liūdesį, jeigu galima būtų taip pasakyti.

Šiaip filmas kažkiek pritempia iki „Meilutės“, jeigu tokią dar prisimenate, tačiau filmas nebylinėja tiek socialinių temų, šįkart tai vargšo mokytojo liūdnas gyvenimas – daug, daug liūdesio, gyvenimiškos problemos ir slėgis, sunkumas. Galbūt filmas emocionaliai paveikia – tai jo ir yra sėkmė, ir auksinė šerdis, daug pianino garso takelyje, estetinių niuansų, žmonių siaurumo vaizdavimas... Šiaip filmą vertinčiau pakankamai stipriu, pakankamai įtaigiu ir pakankamai įdomiu, gal tema ir nuvalkiota, tačiau kalbant apie mokytojus ir mokinius – ši tema niekada nebus tikriausiai išsemiama kino filmuose, ji tik visada nupasakojama vis kitokiu kampu.

Manau, kad daugeliui visgi filmas tikrai turėtų patikti ir padaryti netgi nemažą įspūdį, ypač tiems, kurie yra pratę labiau prie pramoginių filmų, tačiau sukrėtimo didesnio gurmanai neturėtų patirti, bet visgi tenka pripažinti, kad filmas nuo pat pradžių prikausto dėmesį ir jį išlaiko iki filmo pabaigos. Taip, mano galva, būta keleta banalių scenų, kurios man priminė tiesiai iš holivudinių romantinių dramų išluptos, tačiau į jas irgi galima pažiūrėti kiek kitaip... Nesigailiu pamatęs, bet antrąkart kažin ar bežiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dogvilis" / "Dogville"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais po seniai laukto filmo „Dogvilis“ (Dogville) (2003 m.). Po pasaulį sukrėtusio Lars von Trier filmo „Šokėja tamsoje“ (2000 m.), garsiausias danų kino režisierius į savo komanda pasikviečia australę Nocole Kidman ir nufilmuoja beveik 3 valandų trukmės įspūdingą kino filmą „Dogvilis“. Iš tikrųjų šį filmą ketinau pažiūrėti seniai, bet išsigandau, jog nepatiks. Matot, prieš keletą metų į rankas pirmiau papuolė šio filmo, kalbama, jog tai trilogija, antroji dalis „Manderlay“, kurį savo nuostabai pažiūrėjau pusvalandį ir kažkodėl nepatiko arba buvo nuotaika ne ta, ar šiaip kažkur pabėgau – nebepamenu. Tad ilgai teko laukti, kol atėjo „Dogvilio“ eilė, sakau, jei filmas nepatiks, tai bent atsigersiu puikiosios Nikole Kidman aukso eros filmo. Žinot, nenusivyliau nei filmu, nei pačia Nicole.

Filmas aiškiai pretenduoja į avangardą ir ryškų poelgių, pasekmių maratoną. Filmo erdvė – teatrinė, namai tuščiaviduriai, tapę tik simboliais. Ką tai byloja? Byloja apie trapų žmogaus pasaulį, apie prigimtį, atsidavimą ir žmogaus silpnybes. Kai žmogus tampa silpnas, kai jis prisileidžia kitą žmogų, šis iškart gali tapti žiauriausiu žudiku, nes jis suvokia, ko jam gyvenime trūksta. Filmo pabaigoje kaip tik ir akcentuojamas žmonių silpnumas, kuris verčia nepripažinti savo nuodėmingumą ir tas neigimas kelią žiaurastį, jis šiepia dantis ir ima kandžioti Greisę (pagr. veikėją) nelyginant šuo.

Filmas ganėtinai žiaurus, nors jo laiko trukmė vieneri metai, tačiau to pakanka, kad visi herojai per Greisės dvasinę prizmę nukeliautų visus spalvingus žmogaus prigimties, socialinius ir psichologinius koloritus. Daug simbolikos, įdomus avangardas, kreida piešti namukai ir teatrališkas mūsų gyvenimas – noras įtikti, patikti, pabėgti nuo savęs ir įtikėti žmogaus gerumu, aplenkiant savo jau įgytą patirtį. Kodėl Greisė viską sunaikina savo kelyje, man iš pradžių buvo šokas, juk šitaip prieš kelias minutes porino apie tai, kad šie žmonės silpni, lyg juos pateisindama ir staiga reikėjo nušvisti simboliniam mėnuliui, kad ji pamatytų tuos žmones visai kitokius. Ar ne per greita reakcija, pone, Treir‘ai? Galbūt ir pateikėt, nes tai kelia disputo mūšį – kas, kodėl taip, kodėl ne kitaip.  

Puikus Nicolės Kidman vaidmuo, nes kiek žinojau, jai reikėjo priimti netradiciškai mažesnį honorarą, kad tik galėtų nusifilmuoti šiame filme, o „Kanuose“ šis filmas buvo laikomas vienas iš 2003 metų favoritų laimėti pagrindinę aukso šakelę. Nicole Kidman turėjo filmuotis ir kitose trilogijos dalyse, kurios turėjo pratęsti pasakojimą, tačiau aktorė atsisakė bendradarbiauti su režisieriumi, nors abu darbdaviai aiškino, kad visa tai dėl to, kad abu turi neišjudinamus grafikus ir planus, tačiau Trier‘as prasitarė, kad Kidman ant jo supyko ir ši tyčia nebekelia jam telefono ragelio.

Man asmeniškai Trier‘o filmai nesulyginamai skirtingi. Vat, naujausias darbas „Melancholija“, kuris man paliko nemenką dvasinį įspūdį, totaliai skiriasi tiek dvasinėmis plotmėmis, tiek raiška nuo „Dogvilio“, „Šokėjos tamsoje“, gal tik „Antikristus“ lieka toks savotiškas tarpininkas, nes režisierius 2006 – 2007 metais sirgo depresija ir gydėsi Kopenhagoje, spaudai jis teigė, jog jautėsi itin tuščias, išsisėmęs. Po depresijos matome ryškų skirtumą, kas buvo kuriama iki lūžio ir po jo. Man asmeniškai įdomios abi pusės, o „Dogvilis“ be jokios abejonės yra vienas įsimintiniausių Trier‘o darbų ir Nikolės Kidman vaidmenų.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela